Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas: supratimas, pagalba ir gyvenimas su juo

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui ir suaugusiajam jo kasdieniniame gyvenime: mokykloje, darbe, santykiuose ir kitose srityse. Svarbu suprasti, kad ADS nėra tiesiog „vaikų liga“ ar paprastas išsiblaškymas - tai sudėtingas nervų sistemos funkcionavimo ypatumas, susijęs su neuromediatorių veiklos skirtumais smegenyse. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra ADS, kaip jis pasireiškia, kaip jį diagnozuoti ir gydyti, bei kaip padėti vaikams ir suaugusiems, turintiems šį sutrikimą.

Kas yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD, angl. Attention Deficit Hyperactivity Disorder) - tai psichinės kilmės raidos sutrikimas, kuris paveikia žmogaus gebėjimą sutelkti dėmesį, kontroliuoti impulsus ir reguliuoti savo elgesį. Tai ne „mada“ ir ne „pasiteisinimas“, o realus psichikos sutrikimas, darantis įtaką tam, kaip žmogus mąsto, planuoja, mokosi ir bendrauja su pasauliu.

Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.

ADS paplitimas ir priežastys

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) - vienas iš dažniausių neuroraidos sutrikimų, paplitęs visose tautose ir kultūrose. Remiantis naujausiais demografiniais duomenimis, dabar pasaulyje ADS diagnozuota apie 15,9 % studentų ir 9,34 % suaugusiųjų. Lietuvoje, pagal dabartinius turimus rodiklius, ADS nustatyta apie 5,2 % pradinių klasių mokinių, tarp kurių yra 1,9 karto daugiau berniukų nei mergaičių. Šis skaičius tik didėja, todėl ADS dabar laikomas vienu iš labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.

Iš įvairiausių studijų, kurios yra darytos apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atsiradimo priežastis, matome, kad tai yra ne neurotipinė smegenų raida. Tai paprastai kai vaisius dar yra negimęs, įsčiose, jau tada pastebima, kad jis turi daugiau judesių negu vaisius, kuris ADS neturės. ADS gali pasireikšti dėl genetinių, biologinių bei aplinkos veiksnių:

Taip pat skaitykite: Vaikų raidos sutrikimai: kaip padėti?

• Paveldimumas: genetiniai veiksniai gali numatyti 60-90% ADS atvejų. Dėl to ADS sergančių asmenų tėvai, broliai bei seserys turi didelę tikimybę taip pat turėti ADS.
• Smegenų struktūriniai pokyčiai: žmonės, kuriems diagnozuotas ADS sutrikimas, pasižymi pakitusia corpus collosum struktūra, atsakinga už informacijos perdavimą tarp abiejų smegenų pusių. Taip pat nustatyta funkcinių pakitimų smegenų srityse, reguliuojančiose kognityvinį slopinimo kontroliavimą ir dėmesį.
• Neurotransmiterių disbalansas: pernelyg didelis dopaminerginis aktyvumas gali lemti prastą motorinių impulsų kontrolę ir blogesnę impulsyvumo kontrolę. Taip pat yra ryšys tarp bendros norepinefrino koncetracijos sumažėjimo ir kognityvinių ADS simptomų kaip kontrolė bei koncentracija.
• Motinos elgesys: motinų vaikams, kurios neštumo metu vartojo nikotiną ar alkoholį, yra didelė rizika susirgti ADS.
• Smegenų sužalojimas: kai kuriais atvejais, ADS simptomai gali pasireikšti po stiprios galvos traumos.
• Gimimas neišnešiotam ir/ar mažo svorio: neišnešioti ir/arba mažo svorio kūdikiai turi didesnę riziką susirgti ADS.

ADS priežastys yra dažniausiai kompleksiškos: genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių junginys.

Kaip pasireiškia aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui būdingos trys stambios simptomų grupės: hiperaktyvumas, impulsyvumas, dėmesio sutrikimas. Pagal Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą (DSM-V) dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas skirstoma į tris tipus:

• Neatidus ADS tipas.
• Hiperaktyvus/impulsyvus ADS tipas.
• Kombinuotas ADS tipas.

ADS yra nepastovus sutrikimas, todėl kiekvienam sergančiajam simptomai gali pasireikšti skirtingai.

Simptomai vaikams

Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.

Taip pat skaitykite: Dėmesio trūkumo gydymo vadovas

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.

Pagrindiniai aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADS) simptomai vaikams yra:

• Nedėmesingumas: sudėtinga sutelkti ir išlaikyti koncetraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
• Hiperaktyvumas: nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
• Impulsyvumas: neprognozuojamas ar įkyrus elgesys, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susiturėti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą. Dažnas kitų pertraukinėjimas, greitas svarbių sprendimų priėmimas, neapgalvojus jų pasekmių.
• Galimas šiek tiek vėlesnis kalbos, motorinių ar socialinių įgūdžių vystimasis.
• Žemas frustacijos toleravimo lygis, aukštas dirglumas ar dažnas nuotaikų kintamumas.

Simptomai suaugusiems

Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) suaugusiems pasireiškia kitaip nei vaikams - nors išlieka tie patys pagrindiniai bruožai, jų poveikis gyvenimui tampa kur kas platesnis. Hiperaktyvumas dažnai įgauna vidinio neramumo formą - žmogus gali jaustis lyg „nuolat įsitempęs“ ar skubantis, net kai aplinkybės to nereikalauja. Kas žmogui be ADS atrodo įprasta diena - laiku atvykti į darbą, užbaigti projektą, apsipirkti, pasirūpinti šeima - asmeniui, turinčiam ADS, gali tapti tikru išbandymu. Dėl sunkumų planuojant, valdant laiką ar palaikant dėmesį, tokie kasdieniai dalykai reikalauja neproporcingai daug pastangų.

ADHD simptomai suaugusiesiems skiriasi nuo vaikų simptomų ir dažnai yra subtilūs. Dėmesio sutrikimo požymiai gali pasireikšti kaip nuolatinis jausmas, kad sunku susikaupti svarbioms užduotims. Nedėmesingumo simptomai darbo aplinkoje gali pasireikšti kaip užmirštumas, sunkumai laikytis terminų ar nuolatinis jausmas, kad reikia dėti daugiau pastangų nei kitiems. Turintys ADHD asmenys dažnai praranda daiktus, užmiršta susitikimus ar sunku jiems organizuoti savo kasdienę veiklą. Asmeniniame gyvenime ADS simptomus galima pastebėti kaip sunkumus klausytis pokalbių, nuolatinį minčių „šuoliavimą" ar jausmą, kad mintys yra „miglinos".

Hiperaktyvumo sutrikimas suaugusiesiems pasireiškia kitaip nei vaikystėje. Jei vaikai su ADS dažnai yra fiziškai aktyvūs ir negali sėdėti vietoje, tai suaugusiesiems hiperaktyvumas labiau pasireiškia vidine nerimo būsena. Impulsyvumas suaugusiesiems gali pasireikšti kaip skubūs sprendimai finansų klausimais, noras nutraukti pokalbius ar veiklą viduryje, arba sunkumai laukti savo eilės. Žmonės su ADS turi tendenciją pertraukti kitus kalbėtojus, nes bijo užmiršti tai, ką norėjo pasakyti. Hiperaktyvumo simptomai taip pat gali pasireikšti kaip nuolatinis poreikis būti užsiėmusiems. Turintys ADS asmenys dažnai prisiimt per daug įsipareigojimų, sunku jiems tiesiog sėdėti ir atsipalaiduoti. Gali būti sunku jiems miegoti, nes mintys nuolat sukasi apie rytojaus užduotis ar nerūpesčius.

Taip pat skaitykite: Kaip padėti hiperaktyviems vaikams

Suaugusiems, turintiems ADS, gali pasireikšti šie simptomai:

• Nuolatinį liūdesį.
• Domėjimosi veiklomis praradimą.
• Nuovargį ir energijos trūkumą.
• Miego sutrikimus.
• Apetito pokyčius.
• Koncentracijos sunkumus.
• Suicidines mintis.

ADS ir gretutiniai sutrikimai

ADS neretai gali pasireikšti kartu su gretutiniais sutrikimais. Tyrimai rodo, kad nemažai vaikų ir suaugusiųjų, turinčių dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą, taip pat susiduria su nerimo, depresijos požymiais, miego sutrikimais, elgesio ar opoziciniais sutrikimais, o kartais - ir mokymosi sunkumais (skaitymo, rašymo, dėmesio koncentracijos problemomis). Toks simptomų persidengimas dažnai apsunkina tikslią diagnozę, todėl itin svarbu, kad įvertinimą atliktų patyręs vaikų arba suaugusiųjų psichiatras, gebantis atskirti, kuris sutrikimas yra pirminis, o kurie - antriniai.

ADHD dažnai persipina su kitais susirgimais. Tai vadinama gretutiniais susirgimais. Kitų sutrikimų panašumas gali klaidinti norint nustatyti ADHD. Dėl to svarbu diagnozuoti bei išgydyti esamus sutrikimus, kurie turi panašius kaip ir ADHD simptomus. Dažniausi bendrai pasireiškiantys sutrikimai yra nerimo sutrikimas, depresija, bipolinio spektro sutrikimai ir priklausomybės problemos.

Kaip diagnozuojamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

ADHD tyrimas dažniausiai apima kelis etapus - išsamius pokalbius, tėvų ar mokytojų apklausas (jei tiriamas vaikas), elgesio stebėjimus bei standartizuotus psichologinius klausimynus. Tokie testai kaip ASRS (angl. Adult ADHD Self-Report Scale) arba Conners testas padeda įvertinti ADHD simptomų sunkumą. Labai svarbus diagnostikos etapas - kitų galimų sutrikimų atmetimas. Kaip minėta, ADHD simptomai gali būti panašūs į nerimo, depresijos ar mokymosi sutrikimų požymius, todėl gydytojas vertina visumą ir atsižvelgia į asmens gyvenimo istoriją.

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą diagnozuoja sveikatos priežiūros specialistai, kai:

1. Pasireiškia 6 ar daugiau dėmesingumo stokos ir (arba) hiperaktyvumo, impulsyvumo simptomų (5 ar daugiau, jei esate vyresnis nei 17 metų amžiaus), kurie išlieka bent 6 mėnesius.
2. Keli simptomai aptinkami iki 12 metų amžiaus ir kenkia vaiko vystimuisi.
3. Simptomai pasireiškia dviejose ar daugiau skirtingų aplinkų (pvz. namai, mokykla, darbovietė).
4. Simptomai trukdo arba blogina socialinio, akademinio ar darbinio funkcionavimo kokybę.
5. Simptomai nėra geriau paaiškinami kitų psichikos sutrikimų (pvz. depresijos, nerimo).

ADHD diagnozavimas suaugusiesiems yra kompleksinis procesas, reikalaujantis kruopštaus specialisto vertinimo. Diagnozuoti ADHD negalima remiantis vien testas internete ar trumpu klausimynu. Diagnozavimas paprastai prasideda nuo išsamaus interviu, kurio metu specialistas klausinėja apie dabartinių simptomų pasireiškimą ir jų poveikį gyvenimui. Svarbu pateikti informaciją apie simptomus vaikystėje, nes ADHD yra įgimtas sutrikimas. Diagnozavimo proceso metu gali būti naudojami standartizuoti vertinimo įrankiai ir klausimynai, tokie kaip ADHD Rating Scale ar Conners Adult ADHD Rating Scales. Šie testai padeda objektyviai įvertinti simptomų sunkumą ir dažnumą. Specialistas taip pat turi išsiaiškinti, ar simptomai nėra susiję su kitais psichikos sutrikimais, tokiais kaip depresija ar nerimo sutrikimas.

Kaip gydomas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro gyvensenos įpročių keitimas, psichoedukacija apie sutrikimą, palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus, poros ar šeimos psichoterapija bei medikamentinis ADS simptomų gydymas.

Geriausias ADHD gydymo būdas yra labai individualus, tačiau dažniausias apima vaistų, psichoterapijos ir (arba) gyvenimo būdo pokyčių derinį. Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumais ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių).

Medikamentinis gydymas

Medicinėje praktikoje dažniausiai išrašomi vaistai nuo ADHD yra stimuliatoriai, tokie kaip „Ritalin“ ir „Adderall“, medikamentai modifikuojantys dopamino ir norepinefrino aktyvumą. Nestimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, „Strattera“ arba tam tikrų klasių antidepresantai, kurie gali būti vartojami, kai organizmas nereaguoja į stimuliatorius arba jų netoleruoja.

Kad ir kokie vaistai būtų vartojami, svarbu, kad jų dozė būtų tinkama, kadangi per maža vaistų nuo ADHD dozė nesukels jokio efekto, o per didelė, ypač stimuliatorių, gali reikšmingai padidinti aktyvumo lygį, trikdantį asmens koncentraciją ir kognityvinius gebėjimus, taip pat pasunkinanti kitas ligas, kurios gali pasireikšti kartu su ADHD, įskaitant bipolinį sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir nerimą.

Medikamentinis ADHD gydymas yra vienas efektyviausių būdų kontroliuoti sutrikimo simptomus. Vaistai ADHD gydymui skirstomi į stimuliantus ir nestimuliantus. Nestimuliantai, pavyzdžiui, atomoksetinas, gali būti skiriami asmenims, kuriems netinka stimuliantai dėl šalutinio poveikio ar kitų sveikatos problemų. Šie vaistai veikia lėčiau, bet gali suteikti stabilesnį ir ilgalaikesnį poveikį.

Gydymas gali turėti šalutinį poveikį, tokį kaip apetito sumažėjimas, miego sutrikimai ar širdies ritmo pagreitėjimas. Svarbu reguliariai stebėti vaistų poveikį kartu su gydančiu gydytoju ir koreguoti dozavimą pagal poreikį. Daugelis žmonių patiria ženklų gyvenimo kokybės pagerėjimą, kai randa tinkamą medikamentų derinį. ADHD gydymo tikslas - ne „išgydyti" sutrikimą, bet padėti valdyti simptomus taip, kad žmogus galėtų pilnavertiškai gyventi ir dirbti.

Psichoterapija

Be medikamentinių priemonių, kitas išties veiksmingas gydymo būdas yra psichoterapija. Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD. Šioje terapijoje paprastai vaikų tėvai mokomi nuosekliai reaguoti į neigiamą vaiko elgesį ir padėti jam/jai užsibrėžti tikslus ir jų siekti, paraleliai mokant vaiką įvairių nusiraminimo ir alinančių simptomų įveikos technikų bei socialinių įgūdžių. Dažnai ADHD bendruomenės išreiškiama replika „tabletės neišmoko įgūdžių" puikiai atskleidžia, kad nors hiperaktyvumo ar neatidumo simptomus medikamentinis gydymas išties palengvina, tačiau priskiriami vaistai nebūtinai gali padėti vaikui išmokti atsikratyti neigiamų įpročių, kurti ir palaikyti sveiką, ne tokį alinantį santykį su ADHD, socialiai integruotis ir įgyvendinti savas užsibrėžtas idėjas. Šią spragą siekiama užpildyti elgesio terapija.

Suaugusiesiems ir vyresniems vaikams, sergantiems ADHD, dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. KET terapeutai gali padėti suaugusiesiems išsiugdyti stipresnę emocinę reguliaciją, įveikti blogus įpročius ir kovoti su neigiamais mąstymo modeliais bei sustiprinti savivertės jausmą. Gali padėti tvarkytis su simptomais, kurie trukdo jiems sėkmingai dirbti ir socializuotis.

Gyvensenos įpročių keitimas

Gyvensenos įpročių keitimas - šiuo sutrikimu sergančiam žmogui būtinas rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimas ir įgyvendinimas, adekvatus fizinis aktyvumas, darbo ir poilsio režimo balansas, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymas.

Psichoedukacija - šis etapas orientuotas į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai.

Kaip padėti vaikui, turinčiam aktyvumo ir dėmesio sutrikimą?

Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.

Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.

Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi. Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus.

Štai keletas patarimų, kaip padėti vaikui, sergančiam ADS:

• Skaidykite informaciją.
• Leiskite daryti pertraukas.
• Koreguokite aplinką.
• Darykite patikslinimus.
• Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
• Stebėkite, kas blogina situaciją.
• Įtraukite fizinį aktyvumą. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Imkitės prevencijos.

Taip pat, pasirūpinkite, kad vaiką kuo mažiau blaškytų aplinka. Jei ji ar jis dirba prie stalo, pasistenkite, kad ant stalo būtų tiktai tai, kas būtina užduočiai atlikti. Jei pateikiamos instrukcijos, jos turėtų būti paprastos ir lengvai įsimenamos. Negailėkite laiko užduotims atlikti. Leiskite vaikui judėti, sportuoti - jei yra galimybė, paskatinkite juos lankyti judrius būrelius. Pasirinkite tokias sportines veiklas, kurios vaikui įdomios, nes jis visai nebūtinai klausys trenerio ir jei jam bus neįdomu, judės nebūtinai tik ta kryptimi, kuria prašomas, bet visomis.

Kaip gyventi su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?

Gyvenimas su ADHD gali būti kupinas iššūkių, tačiau supratus savo stipriąsias ir silpnąsias puses, galima išmokti jas valdyti. Padeda reguliarus dienos režimas, užduočių planavimas, terapija bei artimųjų palaikymas.

Pirmiausia, yra išties svarbu kreiptis į psichikos sveikatos specialistus ir palaikyti nuoseklų gydymą su gydytojų priežiūra. Vis dėlto individualūs veiksmai kartu su medicinine pagalba gali dar labiau palengvinti išgyvenamus simptomus.

Štai keletas patarimų, kaip gyventi su ADS:

• Fizinė veikla: Subalansuotas dažnas ir reguliarus fizinis aktyvumas padeda sumažinti perteklinį energijos kiekį, būdingą ADHD. Taip pat daro pozityvią įtaką neurotransmiteriams smegenyse, susijusiems su ADHD.
• Grynas oras: Reguliarus buvimas gryname ore, net 20 min gali pagerinti koncentraciją, o tai labai naudingas žmonėms su ADHD. Būtent leidimas laiko, kur daug žalumos ir natūralios gamtos yra naudingiausias. Tai saugi, natūrali ir reikšminga pagalba turintiems ADHD.
• Rutinos: Disorganizuotumas gali varginti ir sukelti daug problemų, tad rutinos susikūrimas ir jos laikymasis gali tikrai pagerinti emocinę savijautą, suteikti stabilumo ir nuspėjamumo. Bendros tvarkos įvedimas į kasdienybę, ką, kada ir kaip darote yra svarbus ADHD savipagalbos komponentas.
• Pusiausvyra: ADHD, yra dėmesio sutrikimas, todėl kartais sergantieji gali tapti hiperfokusuoti ir pernelyg susikoncentruoti į vieną gyvenimo sritį, pradėti visiškai ignoruoti kitas. Tai gali būti susiję su darbu, santykiais ar savipriežiūra ir t.t. Pusiausvyros trūkumas gali reikšmingai susitiprinti ADHD požymius ir net sukelti depresijos simptomus, dažnai pasireiškiančius kartu su ADHD. Todėl balanso tarp poilsio, darbo ir kitų gyvenimo sferų užtikrinimas yra labai svarbus.
• Relaksacija: Meditacijos, relaksacijos bei kvėpavimo pratimai taip pat gali padėti palengvinti simptomus, subalansuoti energijos lygį, sustiprinti koncentraciją.
• Mityba: Subalansuota mityba taip pat labai svarbi, norint užtikrinti lengvesnį ADHD simptomų pasireiškimą. Į dienos racioną įtraukiant daug vaisių, daržovių, maisto produktų, kuriuose gausu omega-3 riebiųjų rūgščių, vitaminų, mineralų, liesųjų baltymų bei neskaldytų grūdų.

Kada kreiptis į specialistą?

Įtarus simptomus, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją ir gauti nukreipimą pas psichikos sveikatos specialistą. Jei sunku susikaupti, dažnai jaučiate nerimą, impulsyvumą ar nuolatinį vidinį neramumą, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui - vertėtų kreiptis į psichiatrą.

Į specialistą dėl ADHD diagnozavimo verta kreiptis, kai simptomai pradeda reikšmingai paveikti gyvenimo kokybę ar funkcionavimą. Jei jau esate gydomas dėl depresijos ar nerimo, bet gydymas neduoda laukiamų rezultatų, verta išsiaiškinti, ar neturite negydomo ADHD. Ypač svarbu kreiptis pagalbos, jei ADHD simptomai paveiks santykius su artimaisiais, darbo našumą ar saugumą (pavyzdžiui, sunkumai sutelkti dėmesį vairuojant). Kuo anksčiau gausite tinkamą diagnozę ir gydymą, tuo geriau galėsite valdyti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.

tags: #hiperaktyvumas #ir #desesio #sutrikimas #lrt