Įvadas
Holokaustas - tai sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių ir jų kolaborantų. Šis straipsnis siekia atskleisti Holokausto priežastis Lietuvoje, aptariant vokiečių elgesį, vietinių gyventojų vaidmenį ir antisemitizmo apraiškas.
Antisemitizmo ištakos ir raida
Antisemitizmas, kaip reiškinys, gyvavo Europoje šimtmečius. Nuo pat krikščionybės sklaidos krikščionių santykiai su žydais įgavo priešišką pobūdį. Pagal Bažnyčios Tradiciją, Viešpats kalbėjo su patriarchais ir pranašais ir pranešė jiems apie Kristaus Atpirkėjo atėjimą, tačiau kai Kristus atėjo, žydai jo nepažino ir todėl yra laikomi paklydusia tauta.
XIX a. antrojoje pusėje beveik visose Europos šalyse nacionalizmas krypo nuo liberalizmo ir demokratijos prie šovinizmo ir priešiškumo kitataučiams. Tuo metu kūrėsi antisemitinės partijos ar judėjimai (Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijos imperijoje, Rusijos imperijoje ir kitur). Pats antisemitizmo terminas buvo sukurtas 1879 m. radikalaus vokiečių politiko ir rašytojo Wilhelmo Marro.
Antisemitizmas XIX a. pasirodė esąs politinės agitacijos priemonė, kuria naudojosi beveik visos politinės srovės, pradedant pirmaisiais socialistais ir katalikais Prancūzijoje, vėliau krikščioniškosios socialinės ir konservatyviosios srovės Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat valstiečių sąjungos ir kraštutinių nacionalistų judėjimai (juodašimtininkai Rusijoje, endekai Lenkijoje, Visuotinė vokiečių sąjunga, jaunačekių judėjimas) prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Holokaustas kaip žydų turto reforma
Nacių okupacinė valdžia vykdė žydų turto reformą. Žydų turto reformos idėjos raiška buvo pastebima ir Berlyne veikusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF, vadas K. Škirpa) veikloje, jis kvietė krašto gyventojus ruoštis ir atėjus laikui imtis žydų turto reformos, t. y. Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymo projektus rengė Berlyno LAF’o štabas.
Taip pat skaitykite: Vokiečių aviganio priežiūra
Vadovaujant Kauno apygardos komisarui A. Lentzenui, kuris pasitelkė lietuvių savivaldos ir policijos nuovadų pareigūnus, 1941 m. rugpjūtį ir rugsėjo pradžioje Kauno apskrities valsčiuose buvo konfiskuotas daugiau nei 445 žydams savininkams ir žydų bendruomenėms priklausęs nekilnojamasis turtas: 620 gyvenamųjų namų, 209 tvartai, 79 sandėliai, 75 negyvenamieji namai, 58 gyvenamieji ir negyvenamieji namai, 45 kluonai, 30 malkinių, 17 daržinių, 16 priestatų, 15 sinagogų, 11 klėčių, 10 svirnų, 4 pašiūrės, 3 šopos, 3 pirtys, 3 vandens malūnai, 2 namukai, 2 rūsiai, 2 mokyklos, 2 įmonės, 1 pastogė, 1 lauko virtuvė ir 1 skerdykla. Konfiskuotų žemės sklypų bendras plotas - 1020,9926 ha. Konfiskuoti 82 daržai.
Lietuvių kolaboravimas ir policijos batalionų vaidmuo
Lietuvių policijos 1-asis batalionas 1941 m. kartu su vokiečių gestapininkais ir pagalbiniais policininkais (baltaraiščiais) nužudė ne mažiau kaip 36 tūkst. Lietuvos ir užsienio šalių (Austrijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos, Vokietijos) žydų. Apie 23 tūkst. buvo nužudyta Kaune, apie 11 600 - kitose Lietuvos vietovėse ir apie 1400 - Baltarusijoje. Tiesiogiai žudynes vykdė 3-ioji bataliono kuopa ir iš dalies - 1-oji kuopa (pastaroji įvykdė pirmąjį šaudymą Kauno VII forte 1941-07-04 d.). Autoriaus skaičiavimais žydus šaudė 104 3-iosios kuopos karininkai, puskarininkiai ir kareiviai.
H. Masinės žydų žudynės Paneriuose prasidėjo jau 1941-08-12 d. Tiesiogiai žydus dažniausiai šaudė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys, tačiau į žudynes buvo įtraukti ir kai kurie Vilniuje tuo metų buvę lietuvių policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas. Net keliolika nuteistų buvusių šio bataliono kariškių patvirtina faktą, kad batalionas dalyvavo konvojuojant žydus iš Lukiškių kalėjimo į Panerius. Dalies nuteistųjų liudijimu, tarp bataliono kareivių atsirado savanorių, padėjusių ypatingojo būrio budeliams šaudyti mirčiai pasmerktus žydų vyrus, moteris ir vaikus.
2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Vilniuje liudijo ne tik KGB, bet ir autentiški to laikotarpio vokiečių dokumentai. Štai apsaugos policijos (Schutzpolizei) majoras ir tvarkos policijos vadas Vilniuje Maximilianas Stötzelis 1941 m. spalio 24 d. informavo savo viršininką SS ir policijos vadą Vilniuje apie čia esamas vokiečių ir lietuvių policijos pajėgas. M. Stötzelis rašo, kad Vilniuje šiuo metu yra penki policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas, kuriame tarnauja 18 karininkų ir 450 kareivių. Šalia įvairių sargybų visi šie batalionai yra naudojami beveik kasdien vykstančioms ypatingoms akcijoms (für die fast täglich stattfindenden Sonderaktionen (Juden)).
Ypatingasis būrys
Vilniaus ypatingasis būrys buvo viena iš pagrindinių formuočių, daugiausia Vilniuje ir Vilniaus krašte nacių okupacijos laikotarpiu vykdžiusių masinį žmonių naikinimą. Iš Lietuvos būrys pasitraukė 1944 m., bet dar ir 1945 m. Lenkijoje jis išliko kaip vientisas junginys. Artinantis Tarybinei armijai visi išsibėgiojo.
Taip pat skaitykite: Šuns veislės aprašymas
Getų policija
Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose Europos valstybėse, buvo įsteigti žydų getai su vidaus reikalus tvarkančia administracija (savivalda). Vienas svarbiausių geto administracijos komponentų buvo žydų policija. Getų policija turėjo palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir darbo prievolės sabotažu, vykdyti okupacinės valdžios ir žydų tarybų įsakymus.
Žydų policiją kaip baudžiamąjį okupacinės valdžios įsakymus vykdantį organą dauguma geto gyventojų vertino neigiamai. Geto policijos nepopuliarumą dar labiau didino išsikerojusi korupcija, kyšininkavimas, protekcionizmas, žiaurus ir amoralus elgesys su geto gyventojais. Dėl savo veiklos funkcijų geto policija neišvengiamai turėjo kolaboruoti su nacių valdžia.
K. Škirpos ir LAF vaidmuo
LLV įkūrėjas LAF, vadovaujamas iš Berlyno K. Škirpos, nepritaręs 1926 m. perversmui Lietuvoje, būdamas Lietuvos atstovu nacistinėje Vokietijoje, pakeitė pažiūras dėl autoritarizmo. Prezidentas A. Smetona liudija tokią K. Škirpos jam perteiktą nuomonę: „Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, - tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas,pasireikštų Lietuvos žemėje.“
Teisuoliai
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve saugomi dokumentai, nuotraukos, prisiminimai apie lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių šeimas, gyvenusias Lietuvos teritorijoje ir karo metais gelbėjusias žmones. 1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas Jad Vašemo Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas. Institute peržiūrimi išlikusių gyvų žydų pristatyti dokumentai ir gelbėtojams suteikiamas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, jie apdovanojami atminimo medaliu ir garbės raštu, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodinamas medis. 1992-09-23 d. pirmą kartą grupę gelbėtojų Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Antisemitizmas po Holokausto
Po Holokausto iš Vidurio ir Rytų Europos stengėsi emigruoti dauguma išlikusių žydų. Komunistinėse šalyse nebeliko ekonominių skirtumų tarp žydų ir nežydų, pradingo ir išorinės atskirtumo apraiškos. Tačiau ir toliau pavergtų tautų visuomenėse buvo mėginama žydus kaltinti komunizmo skleidimu, o komunistų vidaus konfliktuose valdžia kartais naudodavosi antisemitiniais argumentais. Sovietinis režimas antisionizmu dangstė antisemitines nuostatas, kartu slopindamas vietos žydų simpatijas Izraelio valstybei.
Taip pat skaitykite: Vokiečių bokserio priežiūros patarimai
tags: #holokaustas #vokieciu #elgesys