Socializacijos Patirtis: Kaip Individai Integruojasi į Visuomenę

Įvadas

Socializacija yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į visuomenę, perimdami kultūrines normas ir vertybes. Šis procesas trunka visą gyvenimą ir apima įvairias aplinkybes, kurios formuoja žmogų kaip visuomenės narį. Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese, įtakojama įvairiausių aplinkybių.

Socializacijos Esmė ir Apibrėžimai

Socializacija - individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija - tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializacija taip pat yra individo tapimas asmenybe. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis - tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas. Tai žmogaus vystymasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas.

Socializaciją nagrinėjo ir apie tai daug rašė dauguma sociologų, pedagogų, ir kitų sričių specialistų. Šio darbo tikslas - atskleisti socializacijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti skirtingų autorių požiūrį į socializaciją, jos apibrėžtis, bei socializaciją veikiančius faktorius. Panaudotas metodas - literatūros analizė ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimas.

Socializacijos Sąvokos Įvairovė

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija (lot. socialis - visuomeninis) vadinamas individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai - mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis. Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.

• R. L. B. A. “Socializacija - tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi” (J. Leonavičius 1993, p.
• “Socializacija - tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį” (I. Luobikienė, 2000, p.
• “Socializacija - tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir asmenybe” (A.

Socializacijos procesas, kuris prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, vadinasi, trunka visą žmogaus gyvenimą. Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine. Socializacija - žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus (I.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti patologinę priklausomybę nuo santykių

Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties. Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus - sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka (I.

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas. Socializavimas - žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąly.gas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis.

Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas - socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y. pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama. Šis žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (A. Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse.

Sociologas R. Berhmanas (1995, p. Kitas žymus amerikiečių sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus. Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios. Socializacija - ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (A. K.

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą.
• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai.
• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu.

CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai v.aidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. S.Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poreikiu. T.Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Socializacija - įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai).

Taip pat skaitykite: Harmoningi santykiai pagal Vytautą

1. Vėlesniems su rangais susijusiems lūkesčiams didelę reikšmę turi ankstyvieji rangų tvarkos bei siekių išgyvenimai (tėvų vyravimas vaikų atžvilgiu, brolių ar seserų gimimo eilė).
2. Panaši yra vaidmenų socializacija. Be ankstyvųjų potyrių, čia svarbios ir socialinės vaidmenų stadijos (pvz., darželinukas, moksleivis ir t. t.) bei vaidmenų (šeimos, gatvės vaidmenų, vėliau - keliavimo po svetimas šalis) įgūdžiai.
3. Svarbiausias socializacijos žingsnis yra elgesio norminimas. Taigi socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biherviorizmas). Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones (T. Butvilas 2004, p.

Daugelis socialinės psichologijos ir sociologijos mokslininkų (G. Andrejeva, 1998, J. Clausen, 1988, D.

• socialinės patirties perėmimą, kurio procese ir “susikuria” konkreti asmenybė (G. Andrejeva, 1998, p.
• individo “priartėjimą” prie visuomenės vertybių, socialinių santykių, įsijungimą į socialines grupes ir į visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenimą (J. Clausen, 1988; D.

Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepa.geidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus. Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Socializacijos reikšmė neginčijama. Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas (H. Benesch, 2002, p. Galiausiai, rusų mokslininkė G. Andrejeva (1998), socialinės psichologijos vadovėlio autorė, teigia, jog optimalus socializacijos termino ir esmės suvokimas yra galimas tik žmogaus veiklos koncepcijos pagrindu. Ji apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką” (G. Andrejeva, 1998, p. 271).

Socializacijos Veiksniai

Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. “Pirmoji - makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra - mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia - mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)” (I. Leliūgienė, 2002, p.

Makroveiksniai

Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą ir dėl to atrodančio negalimu atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas (kurių šiuo metu dar nežinome). Planeta, pasaulis: astronominis kūnas (apvalios formos, gauna šilumą iš Saulės ir besisukantis apie ją elipse). Pasaulis - šiuo atveju - žmonių bendrijos egzistavimas šioje planetoje. Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai. Dabar Lietuvoje, kaip ne kartą būdavo neramiais laikais (karai, politinės ir ekonominės krizės), aktyviai domimasi nežemiškais dalykais. Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų skaičius, baltosios rasės žmonių mažėja. “Žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonominių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė gamyba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializaciją. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės” (I. Leliūgienė, 1997, p. Dėl transporto ir komunikacijos priemonių išsiplėtojimo mūsų planeta gerokai “sumažėjo”. Tai tampa konkretaus žmogaus socializacijos veiksniu ne tik dėl to, kad XX-ojo amžiaus pabaigoje daug keliaujama, žmonės masiškai migruoja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą. Tai pirmiausia, šalis ir kultūrinis - geografinis fenomenas. Tai teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas.

1. įtakoja žmo.gaus aktyvumą (labai karšta - paralyžuoja energiją, šalta - nukreipia dalį energijos kovai už būvį).
2. ekonominiai, kultūriniai, politiniai ryšiai su kaimyninėmis šalimis: ar yra išėjimas prie jūros, okeano, t.y.

Mezoveiksniai

Antra - etnosas. Kaip liaudies sąmonė formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. V. Mudrik (1994) kalba apie kai kuriuos mezo-mikrofaktorius kaip apie mikrosociumą. Anot jos, mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis. V.

Taip pat skaitykite: Darnūs poros santykiai

• socialinis-psichologinis klimatas yra anksčiau išvardintų mikrosociumo charakteristikų sąveikos rezultatas. Jis priklauso nuo socialaus, asocialaus ir antisocialaus elgesio gyventojų santykio, kriminalinių šeimų bbei grupių buvimo, gyventojų aktyvaus dalyvavimo mikrosociumo gyvenime.

Mikroveiksniai

Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Ši sąvoka yra artima ugdymo sąvokai. Socializacija vaikystėje - tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama.

Socializacija Vaikystėje

Ankstyvoje vaikystėje vaikai pradeda mokytis elgesio modelių, atitinkančių jų lytį, kurių tikisi visuomenė. Tėvai yra pagrindinis socializacijos veiksnys šiame etape. Pagal patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas, moterų ir vyrų vaidmenys bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris dažnai matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - kaip šeimos materialinių išteklių tiekėjas. Sėkminga socializacija padeda vaikams įdiegti šias normas ir kultūrinius vertybinius standartus, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys.

Socializacijos Mechanizmai Šeimoje

Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko sąveikoje su tėvais. Šis procesas turi kelis esminius mechanizmus:

• Situacijos Kontrolė: Tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis. Žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose.
• Apdovanojimo-Bausmės Mechanizmas: Tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu.
• Imitacija: Naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo.
• Identifikacija: Identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai.

Darželio Vaidmuo Socializacijoje

Vaikai auga be kiemo ir kaimynystės draugų kultūros, kai dominuoja momentinės, nereguliarios draugystės žaidimų kambariuose ar aikštelėse. Tad darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje jie pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Pandemija susilpnino šiuos vaikų gebėjimus: jiems sunkiau užmegzti draugystę, susipažinti, įsitraukti ar inicijuoti žaidimą. Būtent žaidimai yra reikšmingas įrankis, padedantis mokytis bendradarbiavimo ir socializacijos įgūdžių, nes tai kaip jie elgsis žaidime, mokės bendradarbiauti, atsispindės ir kaip vaikai elgsis gyvenime bei gebės mokytis.

Bendradarbiavimo Mokymasis Per Žaidimus

Jau nuo pirmųjų dienų kūdikiai reiškia socializacijos poreikį ir siekia dėmesio, pirmiausia, su tėvais: ar jis bus pavalgydintas, pakeisti vystyklai, ar reaguojama į jo emocijas, žaidžiama. Pagal tai jau kūdikystėje formuojamas pagrindas socialinių ryšių kūrimui. Net ir ūgtelėję vaikai (2-3 m.) dar nėra įgudę sąmoningai kurti bendradarbiavimo ryšius, nes jie dažniau žaidžia savarankiškai greta kitų, bet vis tiek stebi aplinką ir sugeria gaunamą informaciją. Taip jie po truputį mokosi nusileisti, dalintis žaislais, išbūti vienoje erdvėje su kitais. Kintant vaiko žaidimo įgūdžiams ir lygiams vystosi ir jo bendroji raida - savireguliacijos gebėjimai, emocijų valdymas, savarankiškumas, dalijimosi įgūdis, konkuravimo samprata.

Toks socializacijos mokymasis per žaidimus padeda vaikams ne tik lengviau bendrauti tarpusavyje, bet ir lengviau mokytis ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pagrindinė vaikų bendradarbiavimo ir ilgalaikių draugysčių mezgimo vieta yra darželis, labai svarbu domėtis ne tik kaip sekasi vaikui tiesiog išbūti darželyje ar tobulinti akademinius įgūdžius (atlikti užduotėles), bet ir socializuotis, žaisti ir bendrauti su kitais. Suinteresuotumas skatinti ir ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius turi kilti tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų pusės. Nuo to, kiek skiriame dėmesio vaiko gebėjimui socializuotis, priklauso ir jo sukalbamumas, kiek jis jaučia aplinką ir kitus, geba prisitaikyti.

Charakteris ir Socializacija

Nereikėtų skubėti atsakomybę perkelti tik prigimtiniams dalykams. Tam tikra dalis emocinių savybių tikrai bus įgimtos, pavyzdžiui, reaktyvumas ir temperamentas. Vieni vaikai yra lėtesni ir jiems reikia ilgiau tyrinėti aplinką, kiti tuo tarpu tikri „degtukai“ - energingi, aktyvūs, dominuojantys. Bet bendradarbiavimo, kaip įgūdžio, reikėtų mokyti nuo ankstyvų dienų, nepaisant to kokio temperamento yra jūsų vaikas.

Tai, kad vaikas yra aktyvus ir pakankamai drąsus dar nereiškia, kad jis mokės tinkamai bendrauti. Juk dominavimas gali pasireikšti negebėjimu atsižvelgti į kitų jausmus ir poreikius, taisyklių nesilaikymu. O būtent darželyje vaikas pradeda mokytis tinkamų „žaidimo taisyklių“ kurti ilgalaikius ryšius. Papildomai šių įgūdžių skatinimas turėtų būti plėtojamas ir namuose. Jei mes neauklėjame, kas yra priimtina - kaip žaisti drauge, inicijuoti žaidimą, dalintis žaislais ar laikytis taisyklių - visa tai ilgalaikėje perspektyvoje gali pasireikšti didele konkurencija, empatijos stoka ar net patyčiomis. Dažniausiai agresoriais tampa būtent tie, kurie nėra išmokę valdyti savo emocijų, bendradarbiavimo, sprendimo situacijų prisiderinant prie kitų.

Labai svarbu nelipdyti vaikams išankstinių etikečių, garsiai akcentuojant jo temperamentą. Taip net nenoromis patys kuriame jam „įskiepį“, kokia elgsena yra įprasta ir priimtina.

Edukacija ir Laisvė

Šiuolaikiniai vaikai turi vis mažiau progų laisvam žaidimui, be stebėjimo, kai tėvai į tai nesikiša. Reikia suteikti erdvės vaikams mokytis kylančias situacijas, konfliktus spręsti patiems. Jei vaikai reguliariai žaidžia stebimi tėvų, jie naudosis ta galimybe, kad kažkas tai turi išspręsti už juos. Padedami, mes vaikui atskleidžiame savo socializacijos išraišką, nes tai jau mokame. Tad lyg ir edukuojame, bet tuo pačiu parodome, kad mama žino geriau, kaip spręsti, todėl tu ir vėl ateik pas ją pagalbos.

Šiuolaikiniai tėvai, kurie dažnai buvo auklėjami griežtai, dabar pasiekia kitą kraštutinumą - vaikus labai saugo, nori būti super empatiški ir viską už juos išjausti. Bet taip paliekame mažai erdvės, ką jiems išjausti patiems. Todėl nereikėtų bijoti ir tų blogųjų ar ne tokių malonių patirčių.

Jūsų pareiga yra padėti ir parodyti, kaip būtų galima įsitraukti į žaidimą, pakviesti žaisti drauge, bet suteikti vaikui erdvės pačiam perprasti žaidimo situacijas, spręsti konfliktines situacijas ir įsitraukti tik po pakartoninių bandymų.

Naratyviniai Žaidimai

Siekiant vaikams padėti lengviau perprasti bendradarbiavimo normas, rekomenduojama pasitelkti personažus ir sužaidybintas situacijas. Jas įtraukti kasdieniniuose žaidimuose. Pavyzdžiui, darželyje jau mažiausiųjų grupės žaidimuose taikome Kimochis programą, kurioje personažams yra priskirti konkretūs temperamentai ir būdo savybės: labai valdinga katė, drovus vikšrelis, švelni Balandė ir pan. Žaidimuose svarbu įtraukti ir gyvenimiškas situacijas, apimančias žmonių santykius bei elgesio normas. Kuriame teminius naratyvinius žaidimus, kuriuose įsitraukia visi. Kiekvienas žaidimo personažas turi savo elgesio iššūkių ar stiprybių, kurie vaikams padeda suprasti prasmingumą ir to elgesio poreikį.

#

tags: #analizuoti #santykiu #patyrima #per #socializacijos