Humanistinė pedagogika - tai daugiau nei tik ugdymo metodas. Tai - augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika ir teorija, universali ugdymo filosofija, tinkanti visiems amžiaus tarpsniams. Ši filosofija, besiremianti visumine pasaulėžiūra, siekia nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo ir skatina daugialypę mokytojų kūrybinę veiklą. Ypatingas vaidmuo humanistinėje pedagogikoje skiriamas mokytojo asmenybei, nes būtent mokytojo subjektyvus ugdymo laukas yra paveikiausias mokymo ir auklėjimo instrumentas.
Pedagogikos esmė ir humanistinės pedagogikos ištakos
Pedagogika, kaip edukologijos dalis, yra kryptingo ir sistemingo augančiosios kartos ugdymo (auklėjimo) mokslas. Tai istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo sistema, tikslingai organizuota ir vykdoma ugdytojų ir ugdytinių konstruktyviu bendravimu, atsižvelgiant į socialinius tikslus. Pedagogika praktiškai ir empiriškai tiria jaunosios kartos ugdymo teoriją ir praktiką, ugdymo turinį, procesą ir principus, mokymo metodus, mokymo rezultatų apskaitą, dorinį, darbinį, meninį, protinį, fizinį ugdymą, profesinį mokymą, drausmės ir elgesio kultūros formavimą, mokyklos darbo organizavimą, mokinių organizacijų veiklą, mokyklos santykius su šeima ir visuomene.
Humanistinės pedagogikos ištakos slypi klasikinėje pedagogikoje, kuriai atstovauja garsūs pedagogai: J. H. Pestalozzi, J. A. Komensky, J. J. Rousseau ir kt. Tačiau humanistinė pedagogika žengia toliau, integruodama mokslo, meno ir filosofijos sintezę.
Humanistinės pedagogikos principai
Humanistinė pedagogika remiasi keliais kertiniais principais:
- Vaiko individualumas: Kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savo stipriąsias puses ir poreikius. Ugdymo procesas turi būti pritaikytas prie šių individualių savybių.
- Pozityvumas: Džiaugiamasi kiekvieno vaiko mažais ir dideliais žingsniais ir pasiekimais, augimu. Skatinamas teigiamas požiūris į mokymąsi.
- Visapusiškumas: Būtina vienodai lavinti vaiko intelektą, jausmus, valią ir kūną. Būtina mokyti įsisąmoninti savo mintis, norus, kūno pojūčius, jausmus ir emocijas, žadinti vaiko asmenybės esmę ir joje glūdinčias teigiamas jėgas.
- Proto ir širdies darna: Siekiama balanso tarp racionalaus mąstymo ir emocinio intelekto. Ugdomas gebėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas.
- Laisvė ir kūrybiškumas: Sudaromos sąlygos vaikui laisvai reikštis, kurti ir eksperimentuoti. Skatinamas savarankiškas mąstymas ir problemų sprendimas.
- Bendradarbiavimas: Skatinamas mokytojų, mokinių ir tėvų bendradarbiavimas, kuriant bendruomenišką aplinką. Ugdomas gebėjimas dirbti komandoje ir dalintis patirtimi.
- Atsakomybė: Ugdoma vaiko atsakomybė už savo veiksmus, mintis ir žodžius. Mintis ir žodis yra galingiausia energija - kurianti, jei ji švari, bet griaunanti, jei ji tamsi. Turime ugdyti kiekvieno Vaiko atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokyti pozityvaus mąstymo, aiškaus mąstymo, skaistaus mąstymo ir, suprantama, mokyti pozityvaus kalbėjimo, išmintingo kalbėjimo, gražaus kalbėjimo.
- Pavyzdys: Didžiausias ir įtikinamiausias mokytojas yra pavyzdys ir mes visi mokomės vieni iš kitų - vaikai iš mokytojų, mokytojai iš vaikų, vaikai iš vaikų.
- Dvasinis tobulėjimas: Tai dvasios tobulėjimo vidinis šaltinis, taip pat ir žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje šaltinis. Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį? Kaip kiekviename ugdyti dvasingą asmenybę? Kaip lavinti jų gebėjimą gyventi dvasiniame pasaulyje ir brandinti savo dvasios dovanas išoriniam pasauliui?
- Taurumas ir Kilniaširdiškumas: Tai pačios aukščiausios žmogaus savybės, jų išugdymas yra humaniško pedagoginio proceso tikslas. Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje?
- Priežasties ir pasekmės dėsnis: Tai universalus gyvenimo dėsnis: žmogus nuolat pjauna anksčiau pasėtų priežasčių derlių ir sėja priežastis, kurios būtinai turės pasekmių artimiausioje arba tolimesnėje ateityje. Kitaip tariant, jis pats kuria savo likimą, - tai ir yra jo vidinė laisvė. Kaip padėti vaikams suvokti šio dėsnio neginčijamumą? Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių?
- Meilės dėsnis: Meilė yra visagalė ir visą ugdymo pasaulį aprėpianti jėga. Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai? Kaip juose auginti meilės atsaką mums? Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja? Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?
- Dvasinės bendrystės dėsnis: Tai auklėjimo pamatas ir būtinoji sąlyga. Kaip auginti tą bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku? Kaip ją sergėti? Kaip ją pritaikyti? Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys?
- Saviugda: Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas - tai mūsų esmės atspindys. Iš to - pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema - saviugda. Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti? Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus? Kaip plėsti savo sąmonę? Kas šiame procese mums gali padėti?
Humanistinė pedagogika akcentuoja atsakymų ieškojimą ir į šiuos klausimus: kaip brandinti tikėjimą, kaip Širdį auklėti, kaip rasti gyvenimo prasmę, kaip lavinti savižiną, kaip ugdyti didvyriškumą, kaip ugdymo turinyje rasti vietos naujausiems mokslo atradimams, kaip sukurti ugdymo kursus, paremtus humanistinės pedagogikos principais ir t.t.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Mokytojo vaidmuo humanistinėje pedagogikoje
Humanistinėje pedagogikoje mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir vaiko pagalbininkas, patarėjas, draugas. Svarbu sugebėti pamatyti vaiko vidinį pasaulį, jo būsenas ir emocijas. Nuo sąmoningo mokymo ir vaiko priėmimo prasideda mokytojo ir mokinio tarpusavio santykis bei sėkmingas mokymosi procesas. Mokytojas turi rūpintis vaiko savijauta, būsena pamokoje ir net pertraukų metu. Pyktis ir apatija trukdo vaiko mokslams, o pedagogo pareiga padėti šiuos iššūkius įveikti. Juk brandžiu žmogumi tampama, įveikiant sunkumus ir pasitaikiusias kliūtis. Svarbu, kad su mokytoju ar kitu suaugusiu žmogumi užsimegztų pasitikėjimas. Tai reiškia, kad ateityje bus lengva tokį vaiką mokyti. Jis pasitiki, tave vertina, nori iš tavęs gauti žinias, nes jau patikrino mokytojo žmogiškumą.
Humanistinės pedagogikos taikymas praktikoje
Humanistinės pedagogikos principai gali būti taikomi įvairiose ugdymo įstaigose, tiek valstybinėse, tiek privačiose. Tai reiškia, kad bet kuri mokykla gali integruoti meninį ugdymą į dalykines pamokas ir taip ugdyti mokinių menines kompetencijas. Vienas iš pavyzdžių - Vilniaus humanistinė mokykla, kuri remiasi humanistinio ugdymo filosofija ir siekia sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir galėtų atsiskleisti kaip asmenybė. Šioje mokykloje organizuojamos įvairios veiklos, kurios suburia visą bendruomenę. Kiekvieną savaitės dieną mokytojai ir vaikai dalyvauja bendrystės pamokoje, kurios tikslas - apie žmogų ir pasaulį sužinoti daug daugiau, mokytis bendražmogiškų vertybių ir savęs pažinimo. Be to, mokykla vaikams suteikia galimybę tyrinėti pasaulį iš arčiau. Kiekvienais metais yra vykdomos istorinės, geologinės ir gamtos pažinimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu sukauptos žinios bei kartu praleistas laikas kuria džiugias, prasmingas gyvenimo patirtis mokykloje.
Privačios mokyklos turi daugiau laisvės kurti ir tobulinti ugdymo programas, atsižvelgiant į šiuolaikinių vaikų poreikius. Vilniaus humanistinė mokykla yra atvira moksleivių prašymams. Vyresniųjų klasių vaikams išreiškus norą, organizuojamos verslumo pamokos, sudaromos galimybės mokytis trečios užsienio kalbos. Moksleiviai nuo penktos klasės lanko psichologijos pamokas. Privačios mokyklos turi visas galimybes sukurti unikalias, niekur kitur nedėstomas pamokas. Jų nėra standartiniuose ugdymo planuose, tačiau tai padeda plėsti mokinių akiratį, įgyti reikalingų žinių. Pavyzdžiui, Vilniaus humanistinėje mokykloje sukurta narsos ir ištvermės pamoka, kurioje vaikai, kaip klasės bendruomenė, yra mokomi būti komanda, bendradarbiauti, spręsti iškilusias problemas ar konfliktus. Šios pamokos metu mokiniai žaidžia loginius žaidimus ir vėliau aptaria, kaip viskas pavyko, kur galima tobulėti, o kur su užduotimi pavyko susidoroti sklandžiai. Šioje pamokoje nėra konkurencijos, tik kiekvieno vaiko indėlis į bendrą tikslą.
Jausmų svarba ugdymo procese
Humanistinis ugdymas, kuris grindžia savo veiklą humanistinės psichologijos bei pedagogikos principais, kalba apie tai, kad nėra jokių blogų jausmų. Liūdesys, sielvartas, baimė, yra lygiai taip pat vertingi jausmai kaip ir džiaugsmas, ramybė, laimė ar pasitikėjimas savimi. Bazinė humanistinio ugdymo nuostata - kiekvienas jausmas, kurį patiria vaikas, yra nei geras, nei blogas ir, dažniausiai, labai vertingas. Todėl į kiekvieną jausmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą ugdymosi medžiagą, į tapsmą žmogumi, asmenybe. Svarbu, kad tėvai ir mokytojai suvienodintų požiūrį į vaikų jausmus. Vilniaus humanistinė mokykla stengiasi, kad suaugusieji nepakenktų vaikams vedami pačių geriausių ketinimų.
Saugant savo vaikus nuo visų neigiamų emocijų gali nutikti keli blogi scenarijai. Pirmasis scenarijus - tėvai skubiai bando keisti aplinką, kad tik vaikas nepatirtų negatyvių jausmų, sukurti jiems tam tikrą laimės ir saugumo burbulą. Tai gali atnešti egoizmą, manipuliavimą. Tokiems vaikams nebus lengva gyventi - suaugusio žmogaus gyvenimas yra įvairus, šalia nebebus mamos ir tėčio, kurie pildys norus ir stengsis pakeisti aplinką. Tokie žmonės nebus pasiruošę sutikti sunkumų, nes auga aplinkoje, kur nuolat klojamos minkštos pagalvės. Itin dažna situacija, kuri sukelia neigiamus padarinius, yra vaiko jausmų perėmimas, tėvai patenka vaiko jausmų vergovėn. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo, mama bijo dar labiau, baimė tampa dar didesnė. Stipriai pykstantys tėvai atpratina vaikus turėti savo nuomonę, bet ką jausti ir kažko norėti. Jam tampa nesaugu jausti. Ne tik pyktį, bet ir baimę, visus kitus jausmus. Tokioje aplinkoje augantys vaikai supranta, kad neapsimoka jausti, nes bus tik blogiau, o laikui bėgant jie užauga nebežinantys ko nori. Tėvai negali visiškai apsaugoti vaikų nuo taip vadinamų neigiamų emocijų, o to daryti net ir nereikėtų, kaip ir nereikėtų neigti vaikų jausmų ar bandyti racionaliai juos paaiškinti. Užtenka vaiką palaikyti, būti šalia, išklausyti, patvirtinti, jog suaugęs supranta, ką tenka išgyventi ar užduoti klausimų, kuriais vaikas galėtų įvardinti savo būsenas ir jausenas, jokiu būdu jo nebausti ir nekaltinti. Kitaip tariant, suaugęs žmogus, su talpesne psichika turi tapti talpa, į kurią vaikas gali pilti savo neigiamus jausmus. Svarbu prisiminti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų, visi turi teisę egzistuoti. Neigiami jausmai, tokie kaip sielvartas, gėda, baimė, pyktis, įtūžis yra labai svarbus šaltinis sustiprėti ir vėliau jausti laimę, pasitikėjimą. Juk jausmus reikia išgyventi, o ne juos paleisti.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Klasikinės ir humanistinės ugdymo paradigmų skirtumai
Švietimo sistema turi keistis, nes dabartinė situacija veda į degradaciją. Klasikinėje ugdymo paradigmoje teigiama, jog vaikai yra skirstomi į du tipus: kvailus ir protingus. Tie, kuriems geriau sekasi, yra mokytojų mylimi ir palaikomi, o tie, kuriems mokytis sekasi prasčiau, yra ,,nurašomi“ ir jiems dažniausiai nėra suteikiama galimybė tobulėti, išbandyti save kitose veiklose. Pagrindinė industrinio amžiaus vertybė yra vienodas žinojimas bei vienodos galimybės, pagal tai klasėje yra skirstomi vaikai į gabius ir nieko neišmanančius. Toks požiūris žlugdo mokinius kaip asmenybes ir neleidžia jiems pasireikšti. Šiuo metu ugdymo sistemoje yra visiškai neatsižvelgiama į vaikų individualumą bei jų asmenines savybes. Siekiama vaikus suskirstyti į amžiaus grupes bei visiems suteikti vienodas žinias, kurias jie turi būti įsisavinę baigdami tam tikrą klasę. Tačiau labai mažai dėmesio yra kreipiama į vaiko prigimtį, nesistengiama išsiaiškinti, kam jis yra gabus, o kam ne, nesigilinama į vaiko mąstymo lygį, jo savitumą. Juk prigimtis yra žmogaus gabumų visuma, kuri daro jį unikalų, išsiskirianti iš kitų.
Humanistinėje ugdymo paradigmoje priešingai nei klasikinėje nėra ,,žudomas“ vaiko individualumas. Siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose. Humanistinė ugdymo samprata remiasi žmogaus prigimties galių atskleidimu, doro, laisvai mąstančio ir mokančio rinktis žmogaus ugdymu. Pagrindinis humanistinės ugdymo paradigmos principas - kiekvieno mokinio kaip asmens pripažinimas ir pagarba jo gabumams, laisvė pasirinkti bei atsakomybės ugdymas. Mokiniai mokykloje turi gauti ne tik pagrindines žinias, kurios numatomos ugdymo programoje, tačiau taip pat pedagogų padedami turi mokytis atrasti save, ugdytis vertybes, rasti savo gyvenimo tikslus. Ugdymas turi būti sutelkiamas ne į žinias, bet į žmogų, turi suteikti galimybę jam išreikšti save. Patenkinus pagrindinius poreikius galima daug lengviau ugdyti vaiką, perteikti jam reikiamas žinias: vaikas turi būti palaikomas ir gerbiamas, jam turi būti suteikiama psichologiškai saugi aplinka, turi būti sukuriamas mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšys. Taip pat labai svarbu, kad pedagogas mylėtų savo darbą ir savo mokinius, kad stengtųsi pažinti kiekvieną vaiką, nuoširdžiai juo domėtųsi bei sukurtų klasėje draugišką atmosferą. Mokytojai turėtų laikytis pagrindinės humanistinio ugdymo idėjos, kuri teigia, jog reikia padėti jaunam žmogui išmokti gyventi remiantis bendražmogiškomis vertybėmis bei atskleisti ir realizuoti savo asmenines galimybes.
Ugdymas, tai yra socialinis reiškinys, kurio pagalba yra perduodamos žinios, suteikiama reikalinga informacija bei padedama bręsti ir tobulėti įvairioms kartoms. Pedagogai ugdo savo mokinius suteikdami jiems dar nežinomos ir naudingos informacijos, kuri ugdytiniams padeda kelti kompetencijas ir žinių lygį. Pagrindinis humanistinio ugdymo uždavinys yra padėti žmogui suvokti jo troškimus ir gebėjimus, padėti juos panaudoti gyvenime. Taip pat šio mokymo šalininkai siekia nukreipti mokinį tinkama kryptimi ir atradus savo norus ir siekiamybes padėti jam rasti tinkamą gyvenimo kelią. Siekiama vaikams parodyti, jog gyvenimas yra brangus, atskleisti gyvenimo grožį, ugdyti tinkamas vertybes. Mokyklos tikslas turėtų būti padėti mokiniui visiškai save realizuoti, atskleisti viduje glūdinčias galimybes. Ugdymo proceso kryptis turi būti nukreipta į individualumą, kultūriškumą, socialumą ir dvasingumą. Vaikas neturėtų būti koncentruojamas vien tik į žinias, nes be tinkamo išsiauklėjimo nebus pasiektas teigiamas rezultatas. Tuo tarpu klasikinis ugdymo modelis nesikeičia jau daugiau nei šimtą metų, kai tuo metu kasmet modernėja informacinės technologijos bei keičiasi visuomenė. Vadinasi, vaikai, nepaisant pasikeitimų pasaulyje, vis dar yra mokomi pagal senoviškus metodus, kurie neleidžia mokiniui pasireikšti ir yra tarsi užprogramuoti kuriant vienodai mąstančią visuomenę. Vaikams mokykloje yra nustatomos griežtos taisyklės, kada jie gali pavalgyti, kada gali pailsėti, o kada nori kažką pasakyti būtinai turi kelti ranką ir tik mokytojas nusprendžia, ar suteiks jam galimybę pasisakyti ar ne. Taip pat dabartinė mokymo sistema verčia visus atlikti vienodas užduotis, labiausiai orientuotas į matematinius ir verbalinius aspektus. Tačiau kūrybiški mokiniai, kuriems galbūt sunkiau sekasi susikoncentruoti ties logine veikla, neturi galimybės ugdyti savo gebėjimų, nes jiems iš karto yra teigiamą, jog yra niekam tikę ir negebės tinkamai pasirengti baigiamiesiems egzaminams. Šis švietimo trūkumas priveda prie to, jog visuomenėje vis labiau trūksta kūrybiškų žmonių, kurie galėtų nevaržomai reikšti savo nuomone bei įgyvendinti savas idėjas. Klasikinis ugdymo modelis diktuoja viena tiesos kelią, kuris ne visiems yra vienodai suprantamas ir paaiškinamas, o į vaikus žiūrima kaip į konvejerio gaminamus gaminius, kurie turi būti visi vienodai pagaminti, šiuo atveju ugdymo sistema neva ,,pataiso“ netikusius mokinius ir paleidžia juos konkrečiai net nežinodami jų turinio.
Humanistinė pedagogika Lietuvoje
Lietuvoje humanistinės pedagogikos idėjos vis labiau įsitvirtina švietimo sistemoje. Vis daugiau mokyklų stengiasi integruoti humanistinius principus į savo veiklą, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualumą ir poreikius.
Taip pat skaitykite: Humanistinės mokyklos ugdymo principai
tags: #humanistine #ugdymo #filisofija