Vaikų ugdymas - tai nuolat kintantis procesas, kuriame susipina tradicijos ir naujovės. Šiandien, kai mokytojas tampa ne tik žinių perteikėju, bet ir vaiko patarėju bei pagalbininku, ypač aktuali tampa humanistinės pedagogikos filosofija. Humanistinė pedagogika - tai ugdymo kryptis, kurioje akcentuojamas vaiko individualumas, jo vertybių formavimas ir asmenybės augimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra humanistinė pedagogika, kokie jos principai ir kaip ji įgyvendinama praktikoje.
Humanistinės pedagogikos esmė ir principai
Humanistinė pedagogika - tai augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika ir teorija. Tai universali ugdymo filosofija, tinkanti visiems amžiaus tarpsniams. Jos pamatas - visuminė pasaulėžiūra, mokslo, meno ir filosofijos sintezė. Toks ugdymas jungia tris pažinimo būdus: griežtą logiką (mokslą), estetinius jausmus (meną) ir tikėjimu praturtintą filosofiją (etiką, religiją).
Humanistinis ugdymas - tai mokymo ir auklėjimo sintezė, kurioje vertybės vaidina kertinį vaidmenį. Akademiniai pasiekimai yra svarbūs, tačiau ne mažiau svarbus ir pats požiūris į mokymąsi, kaip į teigiamą procesą. Humanistinė pedagogika siekia nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo, skatina daugialypę mokytojų kūrybinę veiklą. Ypatingas vaidmuo skiriamas mokytojo asmenybei, nes būtent mokytojo subjektyvus ugdymo laukas yra paveikiausias mokymo ir auklėjimo instrumentas.
Svarbiausi humanistinės pedagogikos principai:
- Vaiko individualumas: kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savo stipriąsias puses ir poreikius.
- Pozityvumas: džiaugiamasi kiekvieno vaiko mažais ir dideliais žingsniais ir pasiekimais, augimu.
- Visapusiškumas: būtina vienodai lavinti vaiko intelektą, jausmus, valią ir kūną. Būtina mokyti įsisąmoninti savo mintis, norus, kūno pojūčius, jausmus ir emocijas, žadinti vaiko asmenybės esmę ir joje glūdinčias teigiamas jėgas.
- Proto ir širdies darna: siekiama balanso tarp racionalaus mąstymo ir emocinio intelekto.
- Laisvė ir kūrybiškumas: sudaromos sąlygos vaikui laisvai reikštis, kurti ir eksperimentuoti.
- Bendradarbiavimas: skatinamas mokytojų, mokinių ir tėvų bendradarbiavimas, kuriant bendruomenišką aplinką.
- Atsakomybė: ugdoma vaiko atsakomybė už savo veiksmus, mintis ir žodžius. Mintis ir žodis yra galingiausia energija - kurianti, jei ji švari, bet griaunanti, jei ji tamsi. Turime ugdyti kiekvieno Vaiko atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokyti pozityvaus mąstymo, aiškaus mąstymo, skaistaus mąstymo ir, suprantama, mokyti pozityvaus kalbėjimo, išmintingo kalbėjimo, gražaus kalbėjimo.
- Pavyzdys: didžiausias ir įtikinamiausias mokytojas yra pavyzdys ir mes visi mokomės vieni iš kitų - vaikai iš mokytojų, mokytojai iš vaikų, vaikai iš vaikų.
- Dvasinis tobulėjimas: tai dvasios tobulėjimo vidinis šaltinis, taip pat ir žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje šaltinis. Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį? Kaip kiekviename ugdyti dvasingą asmenybę? Kaip lavinti jų gebėjimą gyventi dvasiniame pasaulyje ir brandinti savo dvasios dovanas išoriniam pasauliui?
- Taurumas ir Kilniaširdiškumas: Tai pačios aukščiausios žmogaus savybės, jų išugdymas yra humaniško pedagoginio proceso tikslas. Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje?
- Priežasties ir pasekmės dėsnis: Tai universalus gyvenimo dėsnis: žmogus nuolat pjauna anksčiau pasėtų priežasčių derlių ir sėja priežastis, kurios būtinai turės pasekmių artimiausioje arba tolimesnėje ateityje. Kitaip tariant, jis pats kuria savo likimą, - tai ir yra jo vidinė laisvė. Kaip padėti vaikams suvokti šio dėsnio neginčijamumą? Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių?
- Meilės dėsnis: Meilė yra visagalė ir visą ugdymo pasaulį aprėpianti jėga. Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai? Kaip juose auginti meilės atsaką mums? Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja? Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?
- Dvasinės bendrystės dėsnis: Tai auklėjimo pamatas ir būtinoji sąlyga. Kaip auginti tą bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku? Kaip ją sergėti? Kaip ją pritaikyti? Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys?
- Saviugda: Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas - tai mūsų esmės atspindys. Iš to - pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema - saviugda. Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti? Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus? Kaip plėsti savo sąmonę? Kas šiame procese mums gali padėti?
Humanistinė pedagogika akcentuoja atsakymų ieškojimą ir į šiuos klausimus: kaip brandinti tikėjimą, kaip Širdį auklėti, kaip rasti gyvenimo prasmę, kaip lavinti savižiną, kaip ugdyti didvyriškumą, kaip ugdymo turinyje rasti vietos naujausiems mokslo atradimams, kaip sukurti ugdymo kursus, paremtus humanistinės pedagogikos principais ir t.t. Išskirtiniai yra šie klausimai: kaip sutaurinti žinias, kaip perteikti tas žinias „širdies kalba“, kokios yra žinių grožio perteikimo formos, kokiais dvasiniais doriniais dialogais jas sėti vaikų sielose.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Mokytojo ir mokinio santykis
Humanistinėje pedagogikoje mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir vaiko pagalbininkas, patarėjas, draugas. Svarbu sugebėti pamatyti vaiko vidinį pasaulį, jo būsenas ir emocijas. Nuo sąmoningo mokymo ir vaiko priėmimo prasideda mokytojo ir mokinio tarpusavio santykis bei sėkmingas mokymosi procesas.
Mokytojas turi rūpintis vaiko savijauta, būsena pamokoje ir net pertraukų metu. Pyktis ir apatija trukdo vaiko mokslams, o pedagogo pareiga padėti šiuos iššūkius įveikti. Juk brandžiu žmogumi tampama, įveikiant sunkumus ir pasitaikiusias kliūtis.
Svarbu, kad su mokytoju ar kitu suaugusiu žmogumi užsimegztų pasitikėjimas. Tai reiškia, kad ateityje bus lengva tokį vaiką mokyti. Jis pasitiki, tave vertina, nori iš tavęs gauti žinias, nes jau patikrino mokytojo žmogiškumą.
Humanistinės pedagogikos taikymas praktikoje
Humanistinės pedagogikos principai gali būti taikomi įvairiose ugdymo įstaigose, tiek valstybinėse, tiek privačiose. Tai reiškia, kad bet kuri mokykla gali integruoti meninį ugdymą į dalykines pamokas ir taip ugdyti mokinių menines kompetencijas.
Vienas iš pavyzdžių - Vilniaus humanistinė mokykla, kuri remiasi humanistinio ugdymo filosofija ir siekia sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir galėtų atsiskleisti kaip asmenybė. Mokykloje stengiamasi vadovautis principu, kad žmogus yra nedaloma visuma.
Šioje mokykloje organizuojamos įvairios veiklos, kurios suburia visą bendruomenę. Kiekvieną savaitės dieną mokytojai ir vaikai dalyvauja bendrystės pamokoje, kurios tikslas - apie žmogų ir pasaulį sužinoti daug daugiau, mokytis bendražmogiškų vertybių ir savęs pažinimo. Be to, mokykla vaikams suteikia galimybę tyrinėti pasaulį iš arčiau. Kiekvienais metais yra vykdomos istorinės, geologinės ir gamtos pažinimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu sukauptos žinios bei kartu praleistas laikas kuria džiugias, prasmingas gyvenimo patirtis mokykloje.
Laisvė kurti ir tobulinti ugdymo programą
Privačios mokyklos turi daugiau laisvės kurti ir tobulinti ugdymo programas, atsižvelgiant į šiuolaikinių vaikų poreikius. Vilniaus humanistinė mokykla yra atvira moksleivių prašymams. Vyresniųjų klasių vaikams išreiškus norą, organizuojamos verslumo pamokos, sudaromos galimybės mokytis trečios užsienio kalbos. Moksleiviai nuo penktos klasės lanko psichologijos pamokas.
Originalios ir praturtintos pamokos
Privačios mokyklos turi visas galimybes sukurti unikalias, niekur kitur nedėstomas pamokas. Jų nėra standartiniuose ugdymo planuose, tačiau tai padeda plėsti mokinių akiratį, įgyti reikalingų žinių. Pavyzdžiui, Vilniaus humanistinėje mokykloje sukurta narsos ir ištvermės pamoka, kurioje vaikai, kaip klasės bendruomenė, yra mokomi būti komanda, bendradarbiauti, spręsti iškilusias problemas ar konfliktus. Šios pamokos metu mokiniai žaidžia loginius žaidimus ir vėliau aptaria, kaip viskas pavyko, kur galima tobulėti, o kur su užduotimi pavyko susidoroti sklandžiai. Šioje pamokoje nėra konkurencijos, tik kiekvieno vaiko indėlis į bendrą tikslą.
Jausmų svarba ugdymo procese
Humanistinis ugdymas, kuris grindžia savo veiklą humanistinės psichologijos bei pedagogikos principais, kalba apie tai, kad nėra jokių blogų jausmų. Liūdesys, sielvartas, baimė, yra lygiai taip pat vertingi jausmai kaip ir džiaugsmas, ramybė, laimė ar pasitikėjimas savimi. Bazinė humanistinio ugdymo nuostata - kiekvienas jausmas, kurį patiria vaikas, yra nei geras, nei blogas ir, dažniausiai, labai vertingas. Todėl į kiekvieną jausmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą ugdymosi medžiagą, į tapsmą žmogumi, asmenybe.
Svarbu, kad tėvai ir mokytojai suvienodintų požiūrį į vaikų jausmus. Vilniaus humanistinė mokykla stengiasi, kad suaugusieji nepakenktų vaikams vedami pačių geriausių ketinimų. Mokykloje organizuojami saviugdos klubai, kur pedagogai kviečia tėvus ir dalijasi tuo požiūriu, ta metodika, kurią yra sukaupę patys.
Vengimas kraštutinumų
Svarbu vengti kraštutinumų, kai vaikus bandoma atsirinkti pagal tam tikrus akademinius gebėjimus arba priešingai - fokusuotis ties mokinių vidinio pasaulio formavimu. Tam, kad būtų pasiektas balansas tarp proto ir širdies, reikia nuolat kurti ir palaikyti bendruomenės tarpusavio santykius.
Galimi iššūkiai ir klaidos
Saugant savo vaikus nuo visų neigiamų emocijų gali nutikti keli blogi scenarijai. Pirmasis scenarijus - tėvai skubiai bando keisti aplinką, kad tik vaikas nepatirtų negatyvių jausmų, sukurti jiems tam tikrą laimės ir saugumo burbulą. Tai gali atnešti egoizmą, manipuliavimą. Tokiems vaikams nebus lengva gyventi - suaugusio žmogaus gyvenimas yra įvairus, šalia nebebus mamos ir tėčio, kurie pildys norus ir stengsis pakeisti aplinką. Tokie žmonės nebus pasiruošę sutikti sunkumų, nes auga aplinkoje, kur nuolat klojamos minkštos pagalvės.
Itin dažna situacija, kuri sukelia neigiamus padarinius, yra vaiko jausmų perėmimas, tėvai patenka vaiko jausmų vergovėn. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo, mama bijo dar labiau, baimė tampa dar didesnė.
Stipriai pykstantys tėvai atpratina vaikus turėti savo nuomonę, bet ką jausti ir kažko norėti. Jam tampa nesaugu jausti. Ne tik pyktį, bet ir baimę, visus kitus jausmus. Tokioje aplinkoje augantys vaikai supranta, kad neapsimoka jausti, nes bus tik blogiau, o laikui bėgant jie užauga nebežinantys ko nori.
Kaip elgtis teisingai?
Tėvai negali visiškai apsaugoti vaikų nuo taip vadinamų neigiamų emocijų, o to daryti net ir nereikėtų, kaip ir nereikėtų neigti vaikų jausmų ar bandyti racionaliai juos paaiškinti.
Užtenka vaiką palaikyti, būti šalia, išklausyti, patvirtinti, jog suaugęs supranta, ką tenka išgyventi ar užduoti klausimų, kuriais vaikas galėtų įvardinti savo būsenas ir jausenas, jokiu būdu jo nebausti ir nekaltinti. Kitaip tariant, suaugęs žmogus, su talpesne psichika turi tapti talpa, į kurią vaikas gali pilti savo neigiamus jausmus.
Svarbu prisiminti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų, visi turi teisę egzistuoti. Neigiami jausmai, tokie kaip sielvartas, gėda, baimė, pyktis, įtūžis yra labai svarbus šaltinis sustiprėti ir vėliau jausti laimę, pasitikėjimą. Juk jausmus reikia išgyventi, o ne juos paleisti.
Humanistinės pedagogikos ištakos
Humanistinės pedagogikos ištakos slypi klasikinėje pedagogikoje, kuriai atstovauja garsūs pedagogai: J. H. Pestalozzi, J. A. Komensky, J. J. Rousseau, J.
Geros mokyklos koncepcija
Geros mokyklos koncepcija, ŠMSM patvirtinta 2015 metais, svarbiausiu sėkmingos mokyklos požymiu laiko gerus mokymosi rezultatus ir įsimenančias, prasmingas, džiugias gyvenimo patirtis mokykloje.
tags: #humanistinė #pedagogika #kas #tai