Įvadas
Moralus elgesys yra esminis žmonių ir visuomenės gyvenimo aspektas. Šis straipsnis siekia apibrėžti moralės elgesio taisykles ir formas, nagrinėjant įvairias perspektyvas, įskaitant filosofines, socialines ir individualias nuostatas. Bus pateikiami pavyzdžiai, kaip moralinis elgesys atsispindi žmonių ir visuomeniniame gyvenime, siekiant geriau suprasti šią sudėtingą temą.
Moralė ir Individualios Elgesio Taisyklės
Moralaus elgesio taisykles žmogus nusistato pats sau. Kasdieninėje veikloje žmonės vadovaujasi tam tikrais bendrais principais, kuriuos subjektyviai traktuoja kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles (principus ar dėsnius) I. Kantas vadina maksimomis. Kiekvienas asmuo vadovaujasi savo gero ir blogo, teisingo ir neteisingo supratimu. Jeigu asmens moralė prieštarauja viešąjai, iš to gali kilti nemažai problemų. Bet koks netinkamas elgesys gali paveikti visuomenės nuomonę. Šiuo metu toks reiškinys gana dažnas. Todėl svarbu suprasti, kaip asmeninės moralės taisyklės veikia visuomenę ir atvirkščiai.
Moralės Ištakos ir Socialinis Gyvenimas
Moralės (dorovės) ištakos - žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali, ir visuomeninė būtybė. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moraliniai sprendimai (vertinimai) rodo suvokimą apie tai, kaip viskas vyksta. Moralė atspindi tikėjimus apie tai, kas yra gera, bloga, teisinga, neteisinga. Samprotavimai apie moralę bei etiką negali būti painiojami su aiškinimais apie tai, kas yra geros manieros (etiketas). Moraliniai ar etikos samprotavimai yra svarbesni nei etiketo reikalavimai. Moralinės ar etikos taisyklės yra pastovesnės, jos negali būti pakeistos kieno nors nurodymu.
Etika kaip Mokslas, Tyrinėjantis Moralę
ETIKA - mokslas, tiriantis moralę. Moralė yra žmogaus pastangas suderinti prieštaraujančius interesus: užkirsti kelią gresiančiam konfliktui, šalinti kilusį konfliktą - einant nuo negatyvios bekonfliktiškumo harmonijos prie pozityvios bendradarbiavimo harmonijos. Moralė sprendžia problemą, atsirandančią dėl prieštaraujančių vieno ar daugelio asmenų interesų. Asmeninė problema sprendžiama nesutaikomų bei vienas kitą naikinančių impulsų kovos būseną pakeičiant tokia būsena, kai kiekvienas impulsas, gaudamas apibrėžtą erdvę, gali laisvai reikštis, nenustelbdamas kitų impulsų. Vidinės disharmonijos silpnybė virsta nuoseklaus gyvenimo stiprybe, kai skirtingi individualūs interesai padeda bendram tikslui.
Praeityje kai kurios filosofijos sistemos bei religijos aiškino pasaulį kaip iš prigimties moralinę tvarką, taigi kaip harmoningos sandaros visumą, kurioje visi geismai bei norai taip suderinti, jog kiekvieno iš jų reiškimasis sudaro palankias sąlygas reikštis kitiems. Mokslas jau seniai atmetė idėją, jog harmonija esanti būtina evoliucijos proceso išdava . Ar būtų kalbama apie nuodėmės atpirkimą, ar apie tilto nuo laikinumo prie amžinybės tiesimą, ar apie sąmoningą gamtos jėgų valdymą, - kiekvienu atveju dabar pripažįstama, jog yra būtina žmogaus valia tam, kad iš disharmonijos būtų sukurta harmonija. Moralė, suprantama kaip interesų harmonizavimas jų pačių labui, gali būti pavadinta laisvės kultu. Ji neįspraudžia interesų į Prokrusto lovą, o kuria jiems erdvę ir vietą laisvai reikštis. Jos tikslas - plėsti šią erdvę. Idealiu atveju moralės privalumai aprėpia visus interesus. Abu šie principai turi didelę reikšmę aiškinant moralės “dinamiką” bei jos vaidmenį žmogaus istorijoje. Moralinio organizavimo plėtrą lemia gausėjantys kontaktai bei didėjanti jos dalyvių sąveika, tačiau jie taip pat didina konflikto galimybę. Todėl žmogaus paskirties ypatybė ta, kad jo kilimą lemia tos pačios sąlygos, kurios daro galimą jo nuopolį. Moralei, kaip pažangos siekimui, reikia integruoti interesus - jų negalima paprasčiausiai suumuoti. Kad iš jų susiklostytų bendra valia, atstovaujanti jiems visiems, jie turi būti tarpusavyje suderinti. Moralė yra interesų integracija, kuri juos harmonizuoja nesnaikindama jų tapatumo.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Moralės Sąmonė ir Elgesio Determinavimas
Žmogaus moralinė sąmonė dorovinį elgesį determinuoja ne kažkokiu idealiu būdu, o atspindėdama ir sintetindama savyje įvairius išorinius bei vidinius veiksnius. Vienas svarbiausių tokių veiksnių yra žmogaus įsisąmoninti poreikiai, kurie tampa sąmoningu tikslu, besiremiančiu žiniomis, interesais, norais. Determinuojant elgesį, moralinė sąmonė visoje sąmonės struktūroje turi ypatingą reikšmę. Ji giliai prasiskverbia į visas kitas sąmonės sritis, jas savitai integruoja, suteikdama joms tam tikrą vieningą kryptingumą, kuris lemia elgesį. Be abejo, žmogaus poelgius determinuoja ir kitos sąmonės formos, kurios funkcionuoja, glaudžiai sąveikaudamos. Daug įtakos turi elgesiui turi politinė, teisinė, estetinė, religinė sąmonė. Tačiau labiausiai individualų žmogaus elgesį vis dėlto sąlygoja moralinė sąmonė. Ji tiesiogiai kontroliuoja vidinius elgesio mechanizmus, atlieka svarbiausią vaidmenį, nustatant žmogaus santykį su kitais žmonėmis bei visuomeniniais interesais.
Žmogaus moralinės sąmonės, viso jo dvasinio pasaulio objektyvizacijos procesas nėra visai paprastas, juo labiau - tiesioginis. Sąmonės įsikūnijimas elgesyje yra gana sudėtingas bei prieštaringas ir mūsų dar silpnai pažintas reiškinys. Jį galima būtų pavadinti lygtimi su daugeliu nežinomųjų. Dėl to šis procesas dar labai sunkiai valdomas ir nepakankamai kontroliuojamas . Konkretūs faktai mus įtikina, kad objektyvus žmogaus elgesio rezultatai dažnai pasirodo visai nelaukti ir skiriasi nuo tų tikslų, kurių jis siekė. Kita vertus, žmogus kartais gerai žino, kaip reikia elgtis, bet dažnai elgiasi visai kitaip. (Jau nekalbant apie tai, kad individas dažnai aiškiai ir neįsivaizduoja, koks turėtų būti jo deramas elgesys. Paprasčiausiai jis elgiasi spontaniškai). daug paprasčiau. Tačiau žmogus, būdamas ne vien socialinė, bet ir biologinė būtybė, yra pavaldus ir instinktams bei potraukiams, aistroms ir afektams. Šių vidinių pasąmonės veiksnių poveikis dažnai turi daug įtakos elgesiui. Pasiduodamas neįsisąmonintiems ar neįvaldytiems potraukiams, žmogus paprastai ir konfliktuoja su dorovės reikalavimais.
Be abejo, žmonių dorovinis gyvenimas nuolat tobulėja. Bet kartu didėja ir dorovės reikalavimai, nes idealas visuomet aplenkia tikrovę. Todėl ir prieštaravimai tarp esamybės ir privalomybės yra nepašalinami. Ir dar vienas specifiškas dalykas. Negalima pamiršti. Kad žmogus pasižymi tam tikra savo įprasto elgesio pateisinimo savybe. Tai ypač būdinga kasdieninei, menkai išsivysčiusiai moralinei sąmonei. Individas, dažnai nepaisydamas net pačių išmintingiausių dorovės reikalavimų, lengvai pasiduodamas savo aistroms bei įpročiams, pateisina save tiek kartų, kiek kartų jis tuos reikalavimus pažeidžia.
Moralinis Vertinimas ir Socialinis Ryšys
Kiekvienas iš mūsų turime išankstinį moralės supratimą. Žmonės tą supratimą išsiugdė per keletą tūkstančių metų per auklėjimą, mokymą ir pan. Tokie genai kaip pavydas, meilė, pareiga, badas yra pas mus užkoduota.Moralinis vertinimas. Mes vertiname kitų žmonių poelgius, pačius asmenis (blogas, geras), socialinius darinius (bloga, neteisinga vyriausybė). Žmonės turi vieni kitus gerbti kaip lygius, nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų. Žmogus turi tam tikrų įsipareigojimų sau ir gamtai. Žmogus yra Dievo kūrinys. Sukūręs įdėjo mums į širdį moralės nustatymus. Religinis požiūris apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio moralės supratimo. Šis požiūris sumenkina žmogaus vaidmenį moraliniuose apsisprendimuose.
Moralė ir Visuomenės Poreikiai
Moralė sietina su visuomenės poreikiais. Valstybė nustato moralės normas, kurių reikia siekti visuomenės nariams. Valstybė geriausiai žino, kas žmogui reikalinga, ji turi padėti žmogui susiorientuoti moralės normose. Tokiu būdu moralė tampa prievarta. Jos normos nustatomos atsižvelgiant į tai ar jos reikalingos valstybei. Kiekviena tauta turi savo moralę, savo vertybių skalę. Nėra universalių moralės normų. Tačiau visgi egzistuoja tam tikri pastovūs moralės standartai, kurie kiekvienoje šalyje turi kitokį atspalvį. Normos kiekvienoje šalyje skiriasi. Papročiai labai skiriasi kiekvienoje šalyje ir epochoje. Papročiai - pati plačiausia erdvė. Dabar įsigali vis nauji papročiai, kurie gerokai skiriasi nuo senųjų. Bet jie kuriami senųjų pagrindu.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Mes negalime suprasti žemiau mūsų esančių gyvūnų, žiūrime žmogaus akimis; matome tai, ką norime matyti. Bet visur mus jungia vienas dalykas - instinktas. 90% žmonių ir gyvūnų genų sutampa, o kiti 10% - kultūra ir pan. Genuose užkoduoti tam tikri elgesio stereotipai. Kritikai sako, kad negalima lyginti žmogaus elgesio su gyvūnų elgesiu.
Moralės Sąmonė ir Praktika
Moralės sąmonė - jausmų įsivaizdavimas kaip mes turime elgtis. Individo moralės sąmonė - žmogaus vidinio gyvenimo išraiška. Moraliniai jausmai - atjauta, tolerancija. Žmogui reikia lavinti ne tik protą, bet ir jausmus, nes būtent jie charakterizuoja žmones ir padeda jiems gyventi. Visuomenės moralės sąmonė susiformavo per šimtmečius. Jinai yra galinga, nes akumuliuoja praeities patirtį. Ji yra stabili. O žmogaus moralės sąmonė nėra galinga, nes žmogus gyvena trumpai, neturi patirties ir todėl daro daug klaidų.
Moralės praktika. Žmogaus moraliniai įsivaizdavimai atsiskleidžia jo praktinėje veikloje. Moralinių santykių procese įkūnijamos moralinės vertybės, t.y. žmogus parodo, kaip jis supranta gėrį ir blogį. Moraliniai santykiai neegzistuoja grynu pavidalu, o pasireiškia per ūkinius, politinius ir kt. santykius.
Moralės Funkcijos
Moraliniai vertinimai universalūs, vertinamos visos žm. Moralinis vertinimas remiasi savanoriškais individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės autoritetu.Pažintinė funkcija. Kiekvienas individas stebi kito žm. Pasaulėžiūrinė funkcija. Kiekvienas žm. turi savo nuomonę apie tai, iš kur žm. atsirado ir kas bus po mirties. Nuo šitos nuomonės priklauso kaip žm. Auklėjamoji funkcija. Vyksta nuolatinis visuomenės susipažindinimas su moralės standartais ir jų laikymusi. Reguliatyvinė funkcija. Funkcija - reguliuoti žm. Moralė nėra visagalė, ji negali užtikrinti visuomenės saugumo ir stabilumo.
Marksistinis Požiūris į Moralę
Marksizmas, žvelgdamas į moralę iš aprašomosios, aiškinamosios pozicijos, traktuoja ją kaip įvairias pažiūras į tai, kas morališkai gera ar bloga, kas morališkai būtina, o kas yra uždrausta. Šiuo požiūriu moralė marksizmui pirmiausia yra įvairūs moraliniai vertinimai bei normos, suprantamos kaip įsisąmoninti faktai - faktai iš žmogaus sąmonės srities. Moraliniais vertinimais mes kvalifikuojame žmogaus poelgius, jų akstinus ir tikslus kaip girtinus, gerus, kilnius arba kaip peiktinus, blogus, niekšiškus. Paprastai etikai pirmiausia kreipia dėmesį į moralės normas ir apibūdina moralę kaip visumą normų, savitu būdu reguliuojančių arba bent pretenduojančių reguliuoti žmonių poelgius. Nors moralės normos ir vertinimai yra glaudžiai tarp savęs susiję, tačiau reikia juos griežtai skirti. Moraliniai priesakai ar draudimai visada nulemti mūsų moralinio gėrio ar blogio supratimo, bet moraliniai vertinimai neturi tiesioginio imperatyvumo, kuris būdingas moralinėms normoms. Be to, ne visada moralinės pareigos objektas sutampa su teigiamo moralinio vertinimo objektu.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Pavyzdžiui, žmogus, kuris visiškai pasiaukoja artimųjų labui, atsisakydamas net savo asmeninio gyvenimo, moraliai labai didžiai vertinamas, bet mažai kas mano, kad tokio pasiaukojimo galima reikalauti iš visų žmonių ir priversti tai moralinės pareigos dalyku. Taip yra ir su kai kuriais tikslais, kurie turi didelį moralinį pripažinimą, bet negali būti morališkai rekomenduojami tam tikromis sąlygomis parasčiausiai todėl, kad dar ne laikas juos realizuoti. Pavyzdžiui socialistinės šalys, esant tokiai tarptautinei situacijai, negali atsisakyti išlaidų krašto gynybai, nors socializmas ir yra pagrindinis taikaus tautų sambūvio idealo propaguotojas. Tai turi prisiminti tie, kurie iš fakto, kad kažkas yra moraliai vertinga, daro išvadą, kad tai reikia traktuoti kaip moralinės pareigos dalyką, nepaisant sąlygų ir situacijos. Nuo šios loginės klaidos netoli iki moralinės klaidos. Tik visuomeniniame gyvenime ir yra šio gyvenimo rezultatas.
Moralė ir Etika: Sąvokų Skirtumai
Kasdienėje kalboje sąvokos “etiška” ir “moralu” (“neetiška”, “amoralu”) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: verslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, kasios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys.
“Etika” yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą. “Moralė” yra kilęs iš lotyniško moralis, reiškiančio papročius ar manieras. Taigi, etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė - žmonių tarpusavio santykių sričiai. Tačiau filosofijoje etikos sąvoka vartojama specifinei tyrimo sričiai reikšti - tai yra moralės sričiai, kuri nagrinėja žmogaus elgesį ir žmogiškąsias vertybes. Kaip mes turėtume elgtis ir kaip neturėtume elgtis? Kas yra gėris ir kas yra blogis? Filosofai šiuos ir panašius klausimus vadina vertybiniais (aksioioginiais) arba moralės klausimais, kuriuos skiria nuo klausimų apie tikrovę ir pažinimo klausimų. Moralė yra principų ar elgesio taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės ir kurios priklauso visuomenės konvencijų sričiai, visuma. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip “gera”, “bloga”, “dorybinga”, “pagirtina”, “teisinga”, “ydinga”, “peiktina”, “smerktina”, ir pan. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visuomenės gyvenimo srityse - religijoje, teisėje, ekonomikoje, politikoje ir net etiketo srityje. Antra vertus, moralė yra “socialinis reiškinys”, o etika ar moralės filosofija nagrinėja moralės prigimtį bei funkcijas. Moralės taisyklės nėra sau pakankamos ir reikalauja pagrindimo, kuris tik ir suteikia joms reikšmingumą. Ir būtent šis pagrindimas ir yra filosofinės etikos uždavinys.
Kodėl mes turėtume elgtis vienaip arba kitaip? Kaip turėtume gyventi? Ko turėtume norėti? Kuo turėtume labiausiai džiaugtis? Dėl ko verta stengtis? Ir pan. Atsakymas į šiuos klausimus mums turi nušviesti priežastis, dėl kurių turėtume laikytis moralės principų ar taisyklių. Atsakyti įjuos galime ir nestudijavę filosofijos, tačiau daugelis mūsų moralinių įsitikinimų nėra nei nuoseklūs, nei pakankamai aiškūs, nei gerai išplėtoti. (Programiniu požiūriu) moralės filosofija kaip tik ir siekia išplėtoti šiuos principus bei pateikti tokią žmogaus gyvenimo tikslų viziją, kuri leistų jam gyventi su tokiu aiškumu bei pasitikėjimu, su kokiu savo ilgą gyvenimą nugyveno Sokratas, ar bent jau suteikti mums tvirtesnių argumentų savo moralinius įsitikinimus pagrįsti. Tačiau iš tiesų viskas, yra ne taip paprasta. Dauguma gyvenimiškų situacijų, reikalaujančių mūsų etinio apsisprendimo ar įvertinimo, yra labai nevienareikšmės. Viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis gali kirstis keletas moralės principų (čia mes susiduriame su preferencijos problema), o, antra vertus, jie gali būti įvairiai taikomi, įvairiai traktuojami, jiems gali būti suteikiamas skirtingas pagrindimas. Taigi, ..kurie moralės principai yra svarbiausi ir kada jų. taikymas, .yra pateisinamas, yra sudėtingi etikos klausimai.
Formalus Moralės Aspektas
Visi kada nors tyrinėję moralės kilmę (prigimtį) mąstytojai aiškino konstravo savo pažiūrų sistemą remdamiesi tam tikra formule, iš kurios išvesdavo turinį. Pavyzdžiui, vieni apibrėžė moralę kaip socialinės grupės elgesio kodą. Tokios moralės sampratos turinį jie išvesdavo tyrinėdami įvairių grupių elgesio kodus. Kiti apibrėžia moralę kaip dispoziciją ir elgesio kodą, kurio turėtų laikytis visi racionalūs asmenys. Norint išvesti šios moralės “formulės” turinį, reikia nustatyti kokia turėtų būti visų racionalių asmenų moralinė dispozicija ir elgesio kodas, ir pan. Atsižvelgdamas į formalų moralės aspektą, filosofas B. Gertas moralę vadina “viešąja sistema” (t.y. institucija), kuri nuo kitų viešųjų sistemų skiriasi tuo, kad ji liečia visus racionalius asmenis. Moralės buvimas viešąja sistema reiškia, jog ji liečia tuos žmonių elgesio aspektus, kurie turi poveikį kitiems žmonėms. Vadinasi, moralės sistema turi formuluoti tam tikrus gėrio standartus. Vis dėlto, norint sukonstruoti išsamų moralės apibrėžimą, formalių moralės bruožų nepakanka. Moralė, be to, turi turėti ir tam tikrą turinį. Taigi, reikia išplėsti jos apibrėžimą. Moralė yra visus racionalius asmenis liečianti (saistanti) viešoji sistema, vadovaujanti tiems jų elgesio aspektams, kurie turi kokį nors poveikį kitiems įmonėms ir kurios tikslas yra blogio minimizavimas (gėrio standartai) ir kurios branduolį sudaro moralės taisyklės.
Jei, kaip aiškina autorius, visus racionalius asmenis saistanti viešoji sistema nedisponuoja šiuo turiniu, tuomet net jei ji yra pagrįsta, jos pagrindimas negalės būti laikomas moralės pagrindimu. Tik viešosios sistemos, kurios branduolį sudaro moralės taisyklės, pagrindimas gali būti laikomas moralės pagrindimu. Nors visuotinio konsenso ką reikėtų laikyti moralės taisyklėmis, nėra, tačiau, matyt, niekas nepaneigtų, kad tokie reikalavimai kaip “nežudyk”, “nevok”, “nemeluok” yra moralės taisyklės. Svarbiausias moralės filosofijos uždavinys yra moralės taisyklių analizė, siekiant įsitikinti ar jos sudaro visus racionalius asmenis saistančios viešosios sistemos branduolį, ir tuomet nustatyti, ar ta viešoji sistema yra tokia, kad visi nešališki racionalūs asmenys reikalautų jos laikytis. Jei taip nėra, tuomet nagrinėjama (visuotinė) moralės samprata negali būti pagrįsta, o tai būtų pagrindas laikytis etinio reliatyvizmo, nihilizmo ar skepticizmo filosofinės pozicijos. Jei ignoruotume šią esminę moralės tyrimo dalį (moralės taisyklių analizę), tai kaip galėtume atskirti moralę nuo kitų elgesio kodų (etiketo, teisės)? Juk tik žinodami moralės taisyklių turinį galime nuspręsti, kokį elgesio kodą galima priskirti moralės sričiai, ir kokie sprendiniai yra moralės sprendiniai.
Kriterijai, Kuriais Remiantis Formuluojami Moralės Sprendiniai
Nemažai filosofų B. Gerto moralės apibrėžimą laiko nepakankamu, ir todėl siūlo išskaidyti moralės sąvoką į svarb. sudedamąsias dalis. Tai yra, jie moralės kaip socialinės institucijos (“viešosios sistemos”) analizę papildo vienu ar daugiau iš keturių kriterijų, kuriais tik remiantis galima formuluoti moralės sprendinius, principus bei idealus.
Pirmasis kriterijus teigia, jog sprendinys, principas ar idealas yra moralinis tik tuomet, jei asmuo (arba visuomenė) priima jį kaip autoritetingiausią bei svarbiausią veiksmo gidą. Šis kriterijus sako, kad moralei turi tekti primatas visų kitų dalykų atžvilgiu mūsų gyvenime. Šio kriterijaus šalininkai, žinoma, sukritikuotų Hartlando-Swanno moralei priskirtą antraeilį statusą. Moralaus žmogaus, šiuo požiūriu, neturėtų blaškyti ar trikdyti konkuruojantys reikalavimai, verčiantys jį eiti į moralinį kompromisą ar skatinantys moralinį silpnumą. Nei asmeniniai interesai, nei priklausomybė politinėms struktūroms, nei religiniai sumetimai negali konkuruoti su moralės reikalavimais.
Antras kriterijus teigia, kad moralės teiginiai nuo kitų skiriasi savo preskriptv’iniu (nurodomuoju) pobūdžiu -jie skirti vadovauti mūsų elgesiui, o ne aprašyti dalykų padėtis. Be abejo, preskriptyvieji teiginiai galioja ne tik moralės srityje. Teisės ar etiketo sričių teiginiai taip pat yra preskriptyvūs. Šio kriterijaus besilaikantys autoriai tiktai nori pasakyti, kad preskripcija yra moralinio sprendinio, principo ar idealo būtinoji sąlyga.
Trečiasis yra “universalizuojamumo” kriterijus. Jis reikalauja, kad (svarstomi) moraliniai sprendiniai, principai bei idealai panašiomis aplinkybėmis tiktų visiems žmonėms. “Mano moralės taisyklė turėtų būti kiekvieno moralinio elgesio taisykle”. Šiuo kriterijum savo moralės koncepciją grindė 1. Kantas, kuris tvirtino, kad moralės principai kelia besąlygiškus, kategorinius reikalavimus visiems ir kiekvienam, nepaisant individualių skirtumų. Veiksmo kaip moraliai teisingo ar klaidingo vertinimui negali vadovauti skonis ar preferencija, kurie kinta su kiekvienu individu.
Kai kurie filosofai siūlo dar ir ketvirtą moralės kriterijų, kuris pabrėžia moralės turinio, o ne formalių jos bruožų svarbą. Šie filosofai teigia, kad koks nors moralės kodeksas turi būti tiesiogiai orientuotas į žmogaus gerovę, rūpintis kitų žmonių gerove ar bent jau kitiems žmonėms padaroma žala ir gėriu. Šis kriterijus, žinoma, eliminuoja iš moralės srities bet kokius egoistinius principus.
Baigiant moralės sąvokos analizės dalį reikia tik pabrėžti, kad nė vienas minėtų kriterijų negali būti pakankamas pamatas skirti moralius nuo nemoralių sprendinių, veiksmų, idealų, taigi, nė vienas iš jų nėra būtinoji moralės sąlyga. Apskritai, šiandien tarp filosofų vyrauja nuomonė, kad negalima pateikti kažkokio vieno išsamaus moralės apibrėžimo, nes ji turi pernelyg daug reikšmių, ar, mūsų kalba tariant, - yra pernelyg daug kriterijų, kuriais remiantis galima sprendinius ar veiksmus klasifikuoti kaip moralius.
Moralu, Amoralu, Immoralu, Nemoralu
Veiksmų, principų, elgesio normų moralumas yra vertinamas vadovaujantis tam tikrais gėrio standartais. Amoralu šiuo požiūriu būtų viso to priešybė: tai, kas sėja blogį, atliekama nepaisant dorovės ir sąžinės reikalavimų, kelia nepasitikėjimą, įtarumą, kuria barjerus, griauna vientisumą ir t.t.
Immoraliu yra vadinamas neturintis moralės jausmo, abejingas teisingumui ir neteisybei asmuo. Tai būdinga labai nedaugeliui žmonių. Pavyzdžiui, šiai grupei galima priskirti kūdikius, kuriuose dar nėra išugdytas moralės jausmas. Todėl jų negalima rimtai girti ar bausti. Esama ir suaugusių žmonių, kurie, nepaisant moralinio auklėjimo, liko ar tapo immoraliais. Tokių žmonių pasitaiko tarp nusikaltėlių, kurie nesuvokia, kad yra padarę kažką negero ir nejaučia nei kaltės jausmo, nei gailisi dėl savo poelgių. Nemoralus reiškia apskritai nepriklausantis moralės sričiai. Pavyzdžiui, negyvi objektai, daiktai, ar tyrimų sritys patys savaime nėra moralūs. Moralės problema čia iškyla tik tuomet, kai jie tampa priemone amoraliam veiksmui atlikti.
Moralės Tyrimo Būdai
Egzistuoja du pagrindiniai moralės tyrimo būdai. Pirmas būtų mokslinis arba deskriptyvus (aprašomasis), kuris dažniausiai yra naudojamas socialinių mokslų, kurie, kaip ir etika, tiria žmogaus elgesį, srityje. Kitas yra filosofinis būdas, o jį sudaro trys dalys. Pirmoji - tai bendroji normatyvinė ar preskriptyvinė (nurodomoji) etika. “Ne kaip elgiamės, o kaip turėtume elgtis”. Normatyvinės etikos sričiai priklauso ir vadinamoji taikomoji etika (aiškumo dėlei ją išskyriau kaip atskirą etikos tyrimų sritį)-Bendroje normatyvinėje etikoje formuluojami principai, dorybių sistemos, mąstymo (analizės) būdai kartais yra pasitelkiami konkrečioms moralės problemoms nagrinėti - populiariausios būtų abortų, eutanazijos, žodžio laisvės, teisingumo teisės ir verslo sferose bei kitos problemos. Bendrieji etikos principai dažniausiai taikomi profesinės veiklos sferose, tačiau gali būti taikomi ir kitose - kaip antai, mokesčių, sveikatos priežiūros paslaugų, baudžiamosios atsakomybės, atvirkštinės diskriminacijos ir kt, sferose. Trečiąją filosofinio požiūrio dalį sudaro metaetika, kartais vadinama analitine etika. Metaetika nagrinėja etikos kalbą (pavyzdžiui, ką mes turime omenyje vartodami žodį “geras”). Antra vertus, ji tiria racionalius etikos sistemų pamatus arba įvairių etikos sistemų kūrėjų samprotavimo būdus ir logiką. Metaetika nieko nenurodo, jos uždavinys nėra normatyvinių sistemų kūrimas. Kaip rodo šio termino graikiškos kilmės priešdėlis meta-, reiškiantis “anapus”, “virš”, “ant” (ko nors), ji ne kuria normatyvines etikos sistemas, o nagrinėja jų logines struktūras, jas grindžiantį samprotavimo būdą bei jų kalbą.