Švietimo paradigma nuolat kinta, o humanistinė paradigma tampa vis svarbesnė. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra humanistinė švietimo paradigma, kaip ji vystėsi ir kodėl ji tokia aktuali šiuolaikiniame švietime.
Humanizmas: Istorinis Kontekstas
Humanizmas (lot. humanus - žmogiškas) - tai antropocentrinė pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius. Humanizmo idėjų randama dar antikos filosofų ir literatų veikaluose. Renesanse humanizmas reiškė pasaulietinį išsilavinimą, o humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų, pabrėždami jo proto galią, gindami laisvą asmenybę ir jos individualumą bei keldami išsilavinimo reikšmę.
Suvokęs savo vertę, Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, o Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes ir jo išskirtinumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti.
Humanistinė Ugdymo Paradigma
Kaip keičiasi švietimo teismas, jei sukuriame švietimą humanistinės ugdymo paradigmos pagrindu? Humanistinė ugdymo paradigma apima požiūrį į žmogų ir jo prigimtį, sąlygojantį ugdymo ir mokymo kaip integralios ugdymo dalies kryptį. Pasauliui reikia žmonių, kurie mąsto kūrybingai, inovatyviai, kritiškai ir nepriklausomai, turintys galimybę susijungti.
Skirtumai nuo Autoritarinės Pedagogikos
Palyginkime autoritarinės pedagogikos ir humanistinės pedagogikos mąstymo skirtumus. Autoritarinės pedagogikos santykiai su vaikais (auklėtiniais ir mokiniais) yra grindžiami skatinimais bei nuobaudomis, tai yra prievartos būdais, orientuojasi į žinias, liaupsina patį mokymosi procesą, moko vaiką prisitaikyti prie gyvenimo. Tuo tarpu humanistinėje pedagogikoje remiamasi dvasinio bendrumo, bendradarbiavimo ir bendros kūrybos idėjomis, atsižvelgiama į vaiko sielą ir jausmus, o žinios yra tik priemonė nueiti į pasirinktą tikslą.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Humanistinė pedagogika priima visą vaiką tokį, koks jis yra, ir nebando jo keisti, kad jis prisitaikytų prie visų, o ieško jame kažko tokio, ko neturi kiti vaikai.
Humanistinės Ugdymo Paradigmos Principai
Humanistinio ugdymo paradigmoje mokiniai ir mokytojai bendrauja kaip lygiaverčiai. Svarbūs humanistinio ugdymo principai:
- Mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti.
- Noras mokytis ir išmanymas, kaip mokytis, yra svarbiau už faktines žinias.
- Mokinys pats vertina savo mokymosi rezultatus.
Švietimo Reforma ir Humanistinė Paradigma
Nagrinėjant švietimo reformą, sprendžiama tyrimo problema, kaip klasikinės ugdymo paradigmos kaita į laisvojo ugdymo humanistine paradigma įtvirtinama švietimo reformos konceptualiaisiais pamatais. Tyrimo tikslas - atskleisti konceptualiųjų pamatų kūrimo procesą ir jų paradigminį pobūdį, aktualų šiuolaikinei švietimo situacijai bei tolesnei reformai.
Šio darbo naujumas yra tai, kad pirmą kartą Lietuvos edukologijoje švietimo reformos konceptualieji pamatai susiejami su ugdymo paradigmų kaita ir atskleidžiamas jų kūrimo procesas. Metodologiškai pagrįstas ir empiriškai atskleistas Lietuvos švietimo reformos konceptualiųjų pamatų kūrimas ugdymo paradigmos kaitos pagrindu, susisteminta laisvojo ugdymo humanistinės paradigmos idėjas liudijanti medžiaga, traktuotina kaip metodologinė kitiems edukologiniams reformos tyrimams.
Lietuvos švietimo politika iš esmės pradėjo keistis XX-XXI amžių sandūroje. Keletas reikšmingų to meto įvykių paspartino Lietuvos integracijos į platesnę švietimo erdvę procesus. Vykdant švietimo plėtotės nuostatas, pradėta sparti švietimo įstaigų ugdymo turinio rekonstrukcija.
Laisvojo Humanistinio Ugdymo Paradigma
Pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija. Šios organizacijos nuosekliai dalyvauja nuolatinio mokymosi procese. Taip atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas.
Mokymosi Kultūra ir Pedagogai
Šiuolaikinis socialinis gyvenimas visiškai kitoks nei pasaulis, kuriame žmonės gyveno ankstesniais laiko tarpsniais. Šiandien tiek anuomet, tiek dabar švietimas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijai. Šios tradicijos susiduria su pasikeitusia vertybių sistema. Svarbu įsiklausyti į šiuolaikinio ugdymo kvietimą įžvelgti situacijos nevienareikšmiškumą ir pirmiausia pasistengti reflektuoti save.
Pedagogo tobulėjimas tai ne tik asmeninės karjeros perspektyva ar asmeninio tobulėjimo galimybė, bet ir savo tradicijų, vertybių bei įsitikinimų visuma. Ji formuoja supratimą apie nuolatinį mokymąsi ir naujų žinių siekimą savo iniciatyva. Tai apima metodinių knygų ir žurnalų skaitymą, TV, radiją, internetą, pedagogų aptarimus bei diskusijas darbo tema ir kt.
Tyrimų Aktualumas
Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad ikimokyklinė pedagoginė mokymosi kultūra Lietuvoje yra aktuali ir mažai tyrinėta. Atliekama nemažai tyrimų pedagogų mokymosi klausimais, kurie orientuoti į pradines bei vyresnes klases, ir labai mažai tyrimų apie ikimokyklinės įstaigos pedagogų mokymosi kultūros raišką.
Darbo tyrimu siekiama atsakyti į probleminį klausimą: kokie veiksniai sąlygoja sėkmingą pedagogo mokymosi kultūrą? Tikėtina, kad draugiška darbo aplinka ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo asmeninės vertybės sąlygoja pedagogo mokymosi kultūrą.
Lietuvos Švietimo Politikos Pokyčiai
Lietuvos švietimo politika iš esmės pradėjo keistis XX-XXI amžių sandūroje. Keletas reikšmingų to meto įvykių paspartino Lietuvos integracijos į platesnę švietimo erdvę procesus. 1999 metais Bolonijos mieste 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė deklaraciją, kuria buvo siekiama susieti nacionalines aukštojo mokslo sistemas į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę.
2003 metais buvo paskelbtos Lietuvos 2003-2012 metų švietimo plėtotės strateginės nuostatos. Juose konstatuojama, kad Lietuva neišvengiamai įsitraukia į pasaulio rinką. Globalizacijos procesą spartina informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra, darbo ir mokslo populiarumas užsienyje. Taip pat labai svarbu daugiau dėmesio skirti nuosekliai švietimo orientacijai į šiuolaikinę ekonomiką.
Vykdant švietimo plėtotės nuostatas, pradėta sparti švietimo įstaigų ugdymo turinio rekonstrukcija. Demokratinė vaiko ir suaugusiojo sąveikos idėja skatina patirtinį vaiko ugdymąsi bei jo asmenybės galių plėtotę pagal vaiko, pedagogo ir kitų suaugusiųjų sąveiką. Remiantis laisvojo humanistinio ugdymo paradigma bei akcentuojant ugdytinio mokymosi idėjas, tikslas galėtų būti nusakomas taip: skatinti autentišką vaiko kompetencijų ugdymąsi kuriant sociokultūrinius ryšius: vaikas - šeima, vaikas - pedagogas, šeima - ugdymo įstaiga - bendruomenė.
Švietimo įstaigoms pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija, kuri nuosekliai dalyvauja nuolatinio mokymosi procese. Tai suteikia naujų galimybių augti ir kurti, įgyti ir perduoti žinias. Besimokanti organizacija pradedama kurti nuo individualaus mokymosi skatinimo. Taip atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas.
Švietimo srityje dirba daug pedagogų, kuriems nereikia išmokti mokytis. Jie tai jau daro seniai: suvokia reformos svarbą, dirba naujai ir kūrybingai. Šios organizacijos - mokymasis kolektyviai mokytis ir sistemingas mąstymas. Svarbu mokytis iš patirties, mokymosi veikloje ir iš jos. Šios įstaigos laiko mokytojus profesionalais ir supranta, kad mokiniai nėra standartizuoti, o mokymo procesas nėra rutina. Mokytojui suteikiama galimybė tobulintis mokym…
Kritinio Mąstymo Ugdymas
Ateities perspektyva reikalauja ne vieno mąstymo būdo, paremto įvairiapusiais, nuolat tobulinamais ar net gi transformuojamais gyvenimo įgūdžiais. Galiausiai, žmogus dažnai pakliūna į neaiškias ir prieštaringas situacijas, kai nebe pakanka tiesiogiai suvokti objektų ar prisiminti, kas buvo pamiršta: atsakymas į iškilusius klausimus randamas pasitelkus tam tikrus būdus ir priemones, mintyse pertvarkant turimas žinias, t.y. mąstant.
Šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbus individo gebėjimas kritiškai mąstyti, kuris padės lengviau prisitaikyti prie XXI amžiaus poreikių, o kartu suteiks galimybę objektyviai įvertinti visa, ką mokomės ir ką darome. Būtina ugdytis savyje naujas nuostatas, siekiant geriau jaustis dinamiškoje tikrovėje, tiek individualiai, tiek kolektyviai, vykstant dinamiškoms, daugiakultūrėms globalinėms permainoms.
Švietimo sistema yra vienintelė potenciali visuomenės institucija, galinti įprasminti kilnaus tikslo įgyvendinimą, ugdant tokius žmones, kurie, kritiškai mąstydami, sugebės mokytis visą gyvenimą ir priimti sėkmingus asmeninio bei profesinio gyvenimo sprendimus. Programa kartu skatina mokytojus naudoti šios dienos aktualijas atitinkantį turinį, intensyviai naudotis kritinio mąstymo ugdymo metodais, siekiant pilietiškai aktyvaus ir savarankiško, socialiai veiklaus, sąmoningai kompetetingo demokratinės visuomenės nario ugdymo.
Kritinis mąstymas - vienas pažinimo būdų, vienas iš pažintinės veiklos proceso komponentų. Be jo neįmanoma produktyvi individo veikla. Akivaizdu, jog kritinio mąstymo sąvoka neturi vieningo apibrėžimo, todėl visuomet pravartu vadovautis keliais kritinio mąstymo sąvokos apibrėžimais.
Laisvojo Ugdymo Humanistinė Paradigma Lietuvoje
Beveik visus pastaruosius 30 metų Lietuvoje vyksta švietimo reforma, kuria diegiama laisvojo ugdymo humanistinė paradigma. Pagal ją, ugdymas yra palankių sąlygų kiekvieno ugdytinio saviraiškai, savisklaidai ir saviraidai sudarymas. Kitais žodžiais tariant ugdymui reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios įgalintų ugdytiniam pačiam konstruoti reikšmes ir prasmes. Reformuojant švietimą yra siekiama išgyvendinti sovietinei sistemai priskiriamą klasikinę, normatyvinę paradigmą. Pagal ją, ugdymas yra mokslo žinių, vertybių, protinės bei praktinės veiklos gebėjimų perteikimas ugdytiniams.
Šioje paradigmoje mūsų edukologai įžvelgia per didelį mokytojo vaidmenį perteikiant žinias ir, anot jų, žinių sureikšminimą. Jų požiūriu mokinys ir mokytojas turi būti lygiaverčiai partneriai ugdymo procese. Geriausia, jei mokinys pats sukonstruos naujas žinias, o mokytojas sudarys tam tinkamą aplinką. Pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, mokytojas yra mokinio partneris. Žinių įgijimas yra mokinio reikalas ir ne daugiau svarbus už jo gerą savijautą klasėje. Mūsų švietimo sistemos vadovų požiūris į žinias ir mokytoją yra panašus. Šį požiūrį atskleidžia naujasis etatinio mokytojo darbo apmokėjimo modelis. Visa mūsų švietimo sistema yra taip kreipiama, kad būtų įgyvendinta laisvoji ugdymo paradigma. Pavyzdžiui, pagrindinis dėmesys rengiant naujus mokytojus skiriamas edukologijos ir didaktikos teorijoms.
Mokytojo Vaidmuo ir Kompetencijos
Praktiškai, kiekvienoje klasėje, mokymas vyksta priklausomai nuo mokytojo požiūrio į ugdymą ir jo dalykinės kompetencijos. Neretai mokytojams tenka apsimetinėti prieš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ekspertus. Pagal šios agentūros duomenis, daugelyje pamokų dominuoja mokytojas, o mokiniai mokosi patys tik nedidelėje dalyje pamokų.
Tuo tarpu pasaulyje tebesitęsiančiose diskusijose apie instruktavimo būdus atsirado naujų argumentų. Jie labai nepalankūs mūsų laisvojo ugdymo humanistinei paradigmai. Žmogaus proto vystymąsi evoliucijos eigoje aiškinantys mokslininkai teigia, kad protas turi įgimtų savybių.
Vaizdžiai kalbant, vaiko protas turi įgimtus pastolius padedančius lengvai konstruoti tam tikras žinias ir gebėjimus. Tarp jų yra jau minėti klausymas, kalbėjimas gimtąja kalba, veidų atpažinimas, bendravimas ir kita. Tokios žinios yra biologiškai pirminėmis. Jas vaikas įsisavina nesąmoningai ir be didelių pastangų. Vaikui žaidžiant ir tyrinėjant aplinką pastolių daugėja. Tačiau skaityti, rašyti, skaičiuoti padedančių įgimtų pastolių vaikas neturi. Tokios žinios susijusios su kultūra ir yra biologiškai antrinėmis. Joms įsisavinti vaikas neturi įgimtos motyvacijos, o žaidimai ir tyrinėjimai nėra pakankamos priemonės. Kontekstas kuriame įsisavinamos biologiškai antrinės žinios yra mokykla.
Evoliucija nesuteikė mūsų protui savybių, kurios įgalintų mokyklines žinias įsisavinti be jokių pastangų. Tuo tarpu svarbiausios mokyklinės žinios, būdamos biologiškai antrinėmis, yra kokybiškai skirtingos. Naivu tikėtis, kad mokyklines žinias vaikas konstruos pats, jei tik jam bus sudaryta tinkama aplinka. Skirtingai nuo biologiškai pirminių žinių įsisavinimo, mokykloje kryptingas instruktažas gali būti neišvengiama priemonė.
Bendrosios Kompetencijos ir Mokymosi Sritys
Pastaruosius kelis dešimtmečius mokyklinėse ugdymo turinio programose formuluojama būtinybė ugdyti taip vadinamas bendrąsias kompetencijas. Pavyzdžiui, problemų sprendimo bendrąja kompetencija vadinamas gebėjimas spręsti skirtingų sričių problemas.
Nepaisant to, kad tokia kompetencija atrodo nepaprastai svarbia, jos ugdymo galimumą patvirtinančių faktų yra mažai. Tai, kad tokią kompetenciją turime visi, nereiškia, kad ją įmanoma išugdyti. Priešingai, šis faktas rodo, kad problemų sprendimų bendroji kompetencija priklauso biologiškai pirminių žinių ir gebėjimų kategorijai. Tuo tarpu biologiškai antrinės žinios ir gebėjimai priklauso tik specifinėms sritims.
Tai reiškia, kad galime tikėtis išugdyti tik specifinės srities problemų sprendimų gebėjimą. Pavyzdžiui, gebėjimas spręsti algebrines lygtis negali padėti spręsti kitų matematikos sričių problemas, o tuo labiau įgalinti mus užvesti automobilį sugedus jo varikliui.
Humanistinis Ugdymas Šiuolaikinėje Mokykloje
Šiuolaikinė mokykla turėtų atsižvelgti į vaikų individualumą bei jų asmenines savybes. Tačiau labai mažai dėmesio yra kreipiama į vaiko prigimtį, nesistengiama išsiaiškinti, kam jis yra gabus, o kam ne, nesigilinama į vaiko mąstymo lygį, jo savitumą. Juk prigimtis yra žmogaus gabumų visuma, kuri daro jį unikalų, išsiskirianti iš kitų.
Humanistinėje ugdymo paradigmoje priešingai nei klasikinėje nėra ,,žudomas“ vaiko individualumas. Siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose.
Kelmelytė (2015) teigia, kad humanistinė ugdymo samprata remiasi žmogaus prigimties galių atskleidimu, doro, laisvai mąstančio ir mokančio rinktis žmogaus ugdymu. Pagrindinis humanistinės ugdymo paradigmos principas - kiekvieno mokinio kaip asmens pripažinimas ir pagarba jo gabumams, laisvė pasirinkti bei atsakomybės ugdymas. Autorė pabrėžia, kad mokiniai mokykloje turi gauti ne tik pagrindines žinias, kurios numatomos ugdymo programoje, tačiau taip pat pedagogų padedami turi mokytis atrasti save, ugdytis vertybes, rasti savo gyvenimo tikslus.
Ugdymas turi būti sutelkiamas ne į žinias, bet į žmogų, turi suteikti galimybę jam išreikšti save. Patenkinus pagrindinius poreikius galima daug lengviau ugdyti vaiką, perteikti jam reikiamas žinias: vaikas turi būti palaikomas ir gerbiamas, jam turi būti suteikiama psichologiškai saugi aplinka, turi būti sukuriamas mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšys. Taip pat labai svarbu, kad pedagogas mylėtų savo darbą ir savo mokinius, kad stengtųsi pažinti kiekvieną vaiką, nuoširdžiai juo domėtųsi bei sukurtų klasėje draugišką atmosferą.
Mokytojai turėtų laikytis pagrindinės humanistinio ugdymo idėjos, kuri teigia, jog reikia padėti jaunam žmogui išmokti gyventi remiantis bendražmogiškomis vertybėmis bei atskleisti ir realizuoti savo asmenines galimybes.
Asmens Ugdymo Kryptys ir Ugdymo Samprata
Ugdymas, tai yra socialinis reiškinys, kurio pagalba yra perduodamos žinios, suteikiama reikalinga informacija bei padedama bręsti ir tobulėti įvairioms kartoms. Pedagogai ugdo savo mokinius suteikdami jiems dar nežinomos ir naudingos informacijos, kuri ugdytiniams padeda kelti kompetencijas ir žinių lygį. Pagrindinis humanistinio ugdymo uždavinys yra padėti žmogui suvokti jo troškimus ir gebėjimus, padėti juos panaudoti gyvenime. Taip pat šio mokymo šalininkai siekia nukreipti mokinį tinkama kryptimi ir atradus savo norus ir siekiamybes padėti jam rasti tinkamą gyvenimo kelią. Siekiama vaikams parodyti, jog gyvenimas yra brangus, atskleisti gyvenimo grožį, ugdyti tinkamas vertybes.
Mokyklos tikslas turėtų būti padėti mokiniui visiškai save realizuoti, atskleisti viduje glūdinčias galimybes. Ugdymo proceso kryptis turi būti nukreipta į individualumą, kultūriškumą, socialumą ir dvasingumą. Vaikas neturėtų būti koncentruojamas vien tik į žinias, nes be tinkamo išsiauklėjimo nebus pasiektas teigiamas rezultatas.
Klasikinis ugdymo modelis nesikeičia jau daugiau nei šimtą metų, kai tuo metu kasmet modernėja informacinės technologijos bei keičiasi visuomenė. Vadinasi, vaikai, nepaisant pasikeitimų pasaulyje, vis dar yra mokomi pagal senoviškus metodus, kurie neleidžia mokiniui pasireikšti ir yra tarsi užprogramuoti kuriant vienodai mąstančią visuomenę. Vaikams mokykloje yra nustatomos griežtos taisyklės, kada jie gali pavalgyti, kada gali pailsėti, o kada nori kažką pasakyti būtinai turi kelti ranką ir tik mokytojas nusprendžia, ar suteiks jam galimybę pasisakyti ar ne.
Dabartinė mokymo sistema verčia visus atlikti vienodas užduotis, labiausiai orientuotas į matematinius ir verbalinius aspektus. Tačiau kūrybiški mokiniai, kuriems galbūt sunkiau sekasi susikoncentruoti ties logine veikla, neturi galimybės ugdyti savo gebėjimų, nes jiems iš karto yra teigiamą, jog yra niekam tikę ir negebės tinkamai pasirengti baigiamiesiems egzaminams. Šis švietimo trūkumas priveda prie to, jog visuomenėje vis labiau trūksta kūrybiškų žmonių, kurie galėtų nevaržomai reikšti savo nuomone bei įgyvendinti savas idėjas. Klasikinis ugdymo modelis diktuoja viena tiesos kelią, kuris ne visiems yra vienodai suprantamas ir paaiškinamas, o į vaikus žiūrima kaip į konvejerio gaminamus gaminius, kurie turi būti visi vienodai pagaminti, šiuo atveju ugdymo sistema neva ,,pataiso“ netikusius mokinius ir paleidžia juos konkrečiai net nežinodami jų turinio.
Kaip visišką prieštaravimą klasikiniam ugdymo modeliui ŠMM leidinyje ,,Ugdymas paradigmų kaitoje“ (2016) pateikiamas vienas iš nedaugelio dokumentų ,,Geros mokyklos koncepcija“, kuris nenurodo kaip ir ką daryti, o parodo tinkama kryptį, kuri skatina tarpusavio bendradarbiavimą visuomenei naudingais tikslais. Iš tiesų šis dokumentas tiesiogiai atitinka humanistinę ugdymo paradigmą, kadangi jis nurodo jog svarbiausias ugdymo procese yra vaikas ir jo poreikiai, o ne tiesiog tinkamai pateiktas mokymo turinys. Taip pat šis dokumentas suteikia galimybę kiekvienai mokyklai susikurti priimtina mikroklimatą, kurioje visa mokyklos bendruomenė jaustųsi saugi ir draugiška.
Pabrėžiama, kad mokykloje turi būti skiriamas vienodas dėmesys visų asmens kompetencijų ugdymui, vadinasi, tikslieji mokslai tampa lygiaverčiai kūrybinėms pamokoms, tad mokiniai gali save realizuoti juos dominančioje veikloje. Pripažinta, jog saviraiškus dalyvavimas ugdymo procese yra lygiai taip pat svarbus, kaip ir formalus ugdymas, tad vaikams turi būti suteikiama galimybė pasireikšti, realizuoti save įvairiose veiklose. Kalbama ir apie mokymosi aplinkos keitimą, klases ,,be sienų“, kai mokiniai gali mokytis koridoriuose, bibliotekose ar kitose erdvėse, kuriose jie gali save realizuoti.
Mokymosi Samprata Humanistinėje Paradigmoje
Mokymasis, tai nėra vien tik pasyvus informacijos kaupimas. Jis yra susijęs su suvokimu, patirties įgijimu per praktiką, naujų dalykų atradimu, individualiu informacijos ieškojimu ir t.t. Mokymosi procese mokiniui pedagogas nurodo tik kryptį, o toliau jis pats ieško naujos informacijos, analizuoja įgytas žinias, stengiasi jas suvokti ir pritaikyti praktinėje veikloje. Humanistinėje paradigmoje mokymasis suprantamas kaip nuolatinis procesas, kuris trunka visą gyvenimą.
tags: #humanistinė #ugdymo #paradigma #apibrėžimas