Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932-1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio - Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ - pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. Šis romanas, dažnai laikomas geriausiu psichologiniu intelektualiniu romanu lietuvių literatūroje, atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą ir pakėlė literatūrinę kritiką į aukštesnį brandos laipsnį.
Nors romanas „Altorių šešėly“ buvo įvairiai vertinamas, net absurdiškai interpretuojamas, jis iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius. Šis prisipažinimas paryškina romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: individualybės dvasios turinio įsikūnijimas ir individualaus subjektyvumo susikirtimas su visuomeniniu subjektyvumu.
Romano reikšmė ir kontekstas
„Altorių šešėly“ tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros, bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją. Atsirado net entuziastų, kurie šaukė: štai pagaliau literatūros krizė pasibaigė!
Lyginant su netolima praeitimi, su „Aušros“ laikais, naujieji grožiniai veikalai buvo didžiulis žingsnis į priekį, bet nepakankamas, kad „liaudžiai skaitymėlius“ būtų galima vadinti literatūros vardu.
Romano autobiografiškumas
Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931 m. V. Mykolaitis-Putinas parašė romano „Altorių šešėly“ I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933 m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmenine drama. Romanas domino skaitytojus autobiografiškumu. Pats autorius ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis, ir stebėjosi smalsumu naivių skaitytojų, manančių, kad Vasaris esąs pats rašytojas su visomis gyvenimo aplinkybėmis, su visais veiksmais, nuotykiais ir buitinėmis smulkmenomis. Tačiau romanas nėra V. Mykolaičio-Putino autobiografija. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: „Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo - panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs pasakysiu, kad jokios Liucės ne baronienes mano gyvenime, realybėje nebuvo. Tam tikri autobiografiniai faktai, asmeninė gyvenimiška patirtis budingi ne vieno rašytojo kūrybai. Bet kuris prozininkas, imdamasis romano ar apysakos, kuria meniškai apibendrintus vaizdus, grįsdamas juos savo patirtimi “.
Taip pat skaitykite: Inteligentiškas žvilgsnis į „Altorių šešėly“
Romane „Altorių šešėly“ realistiškai vaizduojamas kūrybinės asmenybės emocinis ir intelektualinis brendimas, gvildenamos svarbios dvasinio gyvenimo problemos. Kūrinio centre - poeto kunigo Vasario asmuo. Vasario psichologinė analizė sudaro romano turinį. Vasaris yra švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, nepakenčiąs veidmainiavimo, negalįs sutilpti siauruose kunigo pareigų varžtuose. Jis nuolat kankinasi, jausdamas, kad jame nesiderina poeto talentas su pasiimtomis pareigomis, kad jis negali pažinti tikro gyvenimo.
Pagrindiniai veikėjai
Romane „Altorių šešėly“ per visas tris dalis plėtojama Liudo Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir iškunigėjimo istorija: nuo kunigų seminarijos klieriko iki kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti poetu. Yra kuriami ir antraeilių veikėjų paveikslai, pirmiausia moterų: Liucės (I-III dalys), baronienes Rainakienės (II dalis) ir Auksės (III dalis).
Liudas Vasaris: Pagrindinis romano veikėjas, jaunas kunigas, poetas, intelektualas, kuris kovoja su vidiniais konfliktais tarp kunigo pašaukimo ir kūrybinės prigimties. Jis yra jautrus, svajingas, ieškantis savo vietos gyvenime.
Liucė: Jaunystės, grožio, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, pirmoji Vasario meilė. Trečiojoje romano dalyje Liucė, jau Glaudžiuvienė, visai kitokia - moderni ponia, o iš tikrųjų galutinai palūžusi ir morališkai smukusi moteris, tragiškai nutraukusi savo gyvenimą.
Baronienė Rainakienė: Dvaro ponia, išsilavinusi, laisvų pažiūrų moteris, kuri susižavi Vasariu ir skatina jo domėjimąsi literatūra bei menu. Ji atstovauja pasaulietiškam gyvenimui ir intelektualinei laisvei.
Taip pat skaitykite: Asmenybės laisvė romane "Altorių šešėly"
Auksė Gražulytė: Veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, kuri tampa Liudo Vasario sužadėtine. Ji padeda Vasariui galutinai apsispręsti atsisakyti kunigystės.
Antraeiliai veikėjai
Antraeiliams veikėjams „Altorių šešėly“ tenka palyginti nežymios pagalbinės funkcijos. Tačiau vargu ar tokie gyvi būtų Liucė, baronienė, Stirpaitis, Auksė, Kimša, ir kiti, jeigu romane nebūtų taip labai jaudinančio Vasario paveikslo. Pastarasis jiems teikia gyvybę.
Romano dalys ir jų turinys
Romaną ,,Altorių šešėly“ sudaro trys dalys: „Bandymų dienos“, ,,Eina gyvenimas“, ,,Išsivadavimas“. Yra parašytas ir ketvirtos (neužbaigtos) dalies fragmentas.
- „Bandymų dienos“: Pirmosios romano dalies turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Čia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patriotinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų, metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meiles išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje.
- „Eina gyvenimas“: Antrojoje romano dalyje Liudas Vasaris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisitaikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinį niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene.
- „Išsivadavimas“: Trečiojoje dalyje Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o ,,pasaulietis“ inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romano pabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Aukse Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario sužadėtine. Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyvenimą, skatindama realiau pažiūrėti į tikrovę. Ir Liudas, ir Aukse mąsto apie galimybę sukurti šeimą.
Kritika ir interpretacijos
Imdamas rašyti „Altorių šešėly“, aš nesitikėjau, kad mano sunkokas veikalas padarys tokią triukšmingą karjerą - rašė V.M.Putinas. Jį skaitė visi, netgi tie, kurie nemėgo, vedami smalsumo, ir tie skaitė šį romaną. Tačiau Putino romanas buvo įvairiai, net absurdiškai vertinamas ir skirtingai interpretuojamas. Dvasininkų sluoksniai kūrinį vertino kaip pasikėsinimą į Bažnyčios autoritetą, kaip kenkimą visai lietuvių kultūrai, kaip šmeižtą, kunigijos gyvenimo juodinimą, nors rašytojas niekada tokio tikslo neturėjo. Vyskupas Justinas Staugaitis, prisidengęs J. Gintauto slapyvardžiu, parašė ir paskelbė romaną-antitezę ,,Tiesiu keliu“, kuriuo buvo oponuojama Putino romanui. Tarpukario inteligentai, autoritetingi literatūros žinovai, atvirkščiai, kūrinį vertino ir juo džiaugėsi. Spaudoje kilo aštri polemika, į kurią įsitraukė ir įvairių tarpukario Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovai. Pats autorius, reaguodamas į diskusiją spaudoje, parašė išsamų straipsnį ,,Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai“.
Romano temos ir problemos
Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. Ekskunigo problema yra sudėtinga. Jo priežastys, nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta, kaip savęs ieškojimas ir suradimas. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties idėją.
Taip pat skaitykite: "Altorių šešėly": psichologinė analizė
Romane atskleidžiama individo vidinės brandos kelias. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą.
Svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis - tarnauti tautai.
Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys - Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė - brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį - jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų - Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane.
tags: #altoriu #seseliu #romano #protagonisto #asmenybes #kaita