Istorijos ir kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės (autoritetai) visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Šiame straipsnyje panagrinėsime įdomias istorijas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) asmenybes, atskleisdami jų gyvenimo detales, pasiekimus ir įtaką to meto visuomenei.
Algirdo tikėjimo paslaptys
Tada tai buvo vos ne „akivaizdi tiesa“. Tikėta, kad pagonys lietuviai („barbarai“) buvo patyrę lemiamą Kijevo Rusios „civilizacijos“ įtaką, o visa lietuvių valstybė buvo beveik surusėjusi.
Ankstyviausi rašytiniai liudijimai apie Algirdo tikėjimą yra kilę iš trijų skirtingų kultūros arealų. Lietuvos valdovas minimas Vokiečių ordino kronikose, Rusios metraščiuose ir kai kuriuose Bizantijos raštijos paminkluose. Toks dalykas neatsirado tuščioje vietoje, kai kurie šaltiniai iš tiesų mini Algirdą buvus stačiatikiu.
Šiame veikale Algirdas vaizduojamas kaip saulės ir ugnies garbintojas, kuris dar tik galvoja apie krikštą. Dar ryškiau Algirdas kaip pagonis iškyla patriarcho Filotėjo 1370 m. 1380 m. patriarcho Nilo rašte Algirdas tiesiai šviesiai vadinamas „ugnies garbintoju lietuvių kunigaikščiu“. Mykolas Balsamonas graikų kalba XIV a. pab. Tokia pat išvada seka ir iš XIV-XV a. Rusios metraščių. Naugardo IV metraštyje pasakojama, kaip pskoviečiai bendradarbiavo su Algirdu, gindamiesi nuo jų žemę užpuolusių Livonijos vokiečių. Tačiau bendri veiksmai nesiklostė. Apibūdinimai „ištikimas blogiui, bedievis, nedorybingas“ neleidžia galvoti, kad kalbama apie pasikrikštijusį valdovą. Toks pasiūlymas Algirdui buvo neparankus ir „jis gi atsisakė krikštytis ir kunigaikščiauti Pskove“. Tačiau sutiko, kad Pskovo kunigaikščiu taptų jo sūnus Andriejus, kuris ta proga ir pasikrikštijo. Šie duomenys neleidžia patikėti tais pasakojimais, kuriuose sakoma, kad kaip Vitebsko kunigaikštis Algirdas turėjęs būti stačiatikiu.
Taip pat skaitykite: Istorijos egzamino gidas
Vaizdingiausia nekrologinė žinia apie Algirdą parašyta vadinamame Trejybės metraštyje, kuris baigtas kompiliuoti 1408 metais. Apibūdinimai „ištikimas blogiui, bedievis, nedorybingas“ neleidžia galvoti, kad kalbama apie pasikrikštijusį valdovą. Stiprų argumentą Algirdo pagoniško tikėjimo naudai pateikia Livonijos ordino magistro Hermano Vartbergės kronikos žinia apie šio Lietuvos valdovo laidotuves 1377 metais: „Mirė vyriausiasis lietuvių karalius Algirdas. Apibendrinant turimus XIV-XV a. pr. duomenis nėra pagrindo manyti, kad Algirdas buvo stačiatikis. Versijos apie Algirdo stačiatikišką krikštą ėmė rodytis vėlyvuose XVI a. metraščiuose, todėl jos negali būti patikimos. Plačiajame Lietuvos metraščių sąvade (Bychoveco kronikoje) parašyta: „Kunigaikštis Algirdas, vedęs Vitebsko kunigaikštytę Julijoną, dėl jos priėmė krikštą ir rusų tikėjimą, o visi lietuvių didikai pasiliko pagonys. „Fakto“ apie Algirdo krikštą atsiradimą lėmė tai, kad Algirdas buvo Vitebsko kunigaikštis. Maskvos valstybėje XVI a. rašytuose metraščiuose taip pat aptinkame Algirdą stačiatikį. Šiuose kūriniuose stengiamasi įrodyti tariamai žemą Lietuvos valdovų kilmę, jų pavaldumą Maskvos valdovams. Tokiame kontekste žinios apie Algirdo krikštą mirties patale turėjo tik iliustruoti stačiatikybės teises į lietuvių žemes.
Vytautas Didysis: tarp kulto ir realybės
Tiksli Vytauto Didžiojo gimimo data nėra žinoma. Manoma, kad jis gimė 1350-aisiais. Užtat mirties laikas nustatytas - 1430 m. spalio 27-oji. Ginčijamasi tik dėl mirties priežasties: ar jis mirė nuo voties petyje, kuriai pratrūkus, buvo užkrėstas kraujas, ar nukritęs nuo žirgo, kai po Jogailos priėmimo Vilniuje su svečiais pavargęs jojo į Trakus. Esą susitrenkęs jis jau negalėjo laikytis balne, todėl toliau važiavo žmonos Julijonos vežime. Tai nenuostabu, nes mus skiria beveik šeši šimtmečiai. Viena aišku: Vytautas Didysis, nors ir netapo nominuotu karaliumi, ko gero, Lietuvai padarė daugiau negu visi kiti kunigaikščiai. Tiesa, didikų laiškuose ir Gediminas buvo tituluojamas karaliumi, o Algirdas - basilėjumi (imperatoriumi), tačiau jie visi liko didžiaisiais kunigaikščiais, nes, išskyrus vienintelį Mindaugą, nebuvo gavę Popiežiaus karališkojo vainiko. Beje, istorikai primena, kad Vytautas Didysis 1422 m. buvo išrinktas Čekijos karaliumi Kutnos Horos seime, bet nebuvo karūnuotas, nes nenuvyko į iškilmes, esą sužinojęs, kad Popiežius palaiko lenkų poziciją.
Apie asmenybės kultą mes žinome nemažai. Kas gali paneigti „valstybės įkūrėjo“ karaliaus Mindaugo kultą? Literatūroje galima rasti užuominų apie šv. Kazimiero kultą, o apie Lenino, Stalino ar Hitlerio garbinimą žino kiekvienas. Kulto apraiškų pastebėtume net šiuolaikiniame sporte, kai tik paminime D. Maradonos ar A. Sabonio pavardes.
Tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona esą puikiai išnaudojo Vytauto Didžiojo vardą, kad išryškintų savo asmenybę: 1930-aisiais Didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių šventė nustelbė visas kitas. Filosofas Klemensas Ruginis, svarstydamas apie kulto atsiradimą, rašė, kad pagrindinis jo tikslas - „kurti tautinę kultūrą“ kaip tautos gyvybės ir išlikimo pagrindą. Tam tauta turi turėti vedlį, genijų, savo didvyrį. Jam atsirasti reikalinga dirva ir palankios sąlygos. Tauta su savo didvyriu apsaugo jos laisvę ir nepriklausomybę, veda į klestėjimą.
Istorikas Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs 1930-ųjų - vadinamųjų Vytauto Didžiojo metų - kampanijos prasmę, rašo, kad po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. tautos idealo ir didvyrio paiešką skatino aiškus ir konkretus tikslas - atgauti 1920 m. spalio 9 d. lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tuo buvo pagrįsta ištisa valstybinė programa, paversta „tautos egzistavimo pamatu“. Joje buvo rašoma, kad Vilniaus susigrąžinimas yra „kiekvieno lietuvio tautinis ir politinis idealas“.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai, su kuriais susiduria autistai
Vytauto Didžiojo asmenybė tam labai tiko: visą laiką buvo tvirtinama, kad jis palaidotas lenkų užgrobto Vilniaus arkikatedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altoriumi, kuris 1530 m. sudegė ir ne kartą degė vėliau. Ilgą laiką buvo rinktasi, kas vertesnis būti tautos didvyriu - Gediminas ar Vytautas. Nulėmė pastarasis, ir dar 1920 m. buvo pradėti leisti pašto ženklai, kuriuos lydėjo tokie Maironio žodžiai: „Išbraukime Vytauto Didžiojo laikotarpį iš mūsų istorijos, ir tuomet kokia karčia ironija skambės mūsų tautos himno žodžiai…“ Ruošiantis paminėti jo bandymo karūnuotis ir mirties 500-ąsias metines, Vytauto Didžiojo garbinimo kampanija nustelbė net tais pačiais metais tylomis paminėtą šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktį.
Juo labiausiai žavėjosi tautininkai ir krikdemai. Pirmiesiems tai buvo stiprios valdžios ir tautos gerovės simbolis bei puikus patriotizmo pavyzdys jaunimui. To meto valdantieji panaudojo ir kitą jo nuopelną: Vytautas Didysis pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms. Žydams pirmiau negu visoje Europoje jis suteikė daug privilegijų, buvo atidus atsivežtų totorių, karaimų poreikiams.
Vytauto Didžiojo išaukštinimo kampanija davė rezultatų. 1930 m. buvo atlikta moksleivių apklausa. Į klausimą „Į kokį mirusįjį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus ir kodėl?“ dauguma jaunimo pirmą vietą skyrė Vytautui Didžiajam, paskui sekė Augustinas Voldemaras, Napoleonas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Vaižgantas, Kipras Petrauskas, Mussolinis, Edisonas, Smetona, Maironis… Įdomu, kad vieną iš 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkų ir po trejų metų nušalintą nuo valdžios A. Voldemarą moksleiviai „pastatė“ į antrą vietą, o A. Smetoną - net į septintą.
Taigi, Vytautas Didysis tuomet įkūnijo tautininkų valdomos valstybės tikslą - išvaduoti Vilnių. D. Mačiulis tvirtina, kad taip A. Smetona ieškojo būdų nuraminti tautą po perversmo, nukreipiant jos dėmesį į patriotinius idealus. Kartu buvo stiprinamas autoritarinis tautininkų lyderio režimas, pasinaudojant vieno didvyrio asmens kultu, kuriama nauja „tautos vado“ idėja. Iki šiol ginčijamasi, ar A. Smetonai pavyko pranokti savo didįjį pirmtaką. Jo kritikai teigia, kad vien tik komiškas ir gėdingas „diktatoriaus“ A. Nepaisant, kad jo kultu naudojosi to meto politikai, Vytauto Didžiojo pavyzdys ugdyti tautos, ypač jaunimo, patriotizmą buvo įkvepiantis.
Istorikas A. Nikžentaitis, nagrinėjęs Vytauto Didžiojo kulto Lietuvoje apraiškas XV-XX a., tvirtina, kad jos atsirado daugiausiai dėl Didžiojo kunigaikščio sugebėjimo įkūnyti savarankiškos valstybės valdovo idealą. Nuo 1389 m. iki mirties jis vadovavo lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje. Žalgirio mūšis (jo metinės pažymimos neatsiejamai nuo kunigaikščio) įrodė Vytauto Didžiojo galią Vakaruose. Vokiečių ordinas buvo galutinai palaužtas, kol po sėkmingo žygio į Prūsiją pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos. Jo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis. Tai buvo jo milžiniškas nuopelnas, stiprinant valstybingumą. Ne šiaip sau XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas rašė: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Vytauto Didžiojo asmenybės kultas ir šiandien turi stiprų patriotizmo užtaisą. Atmetę jo biografijos „juodas dėmes“, šnekas apie tariamą jo žiaurumą ir despotizmą, pomėgį puotauti (nors pats visiškai nevartojo svaigalų) ir t.t., turėtume susikurti jei ir ne genijaus, tai bent tikro „valstybės vyro“ modelį.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Jonas Karolis Chodkevičius: karvedys ir mecenatas
Chodkevičiai - rusėnų kilmės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) didikų giminė, nuo XVI a. amžiaus vidurio - viena turtingiausių ir įtakingiausių didikų giminių. Chodkevičių giminės dokumentai išsklaidyti dalimis ir saugomi įvairių šalių archyvuose. Dalis XVI a. vidurio Chodkevičių giminės archyvo dokumentų yra dingę, todėl tiksli J. K. Chodkevičiaus gimimo data nežinoma [18]. Ankstesniuose istoriografiniuose šaltiniuose pateikiami 1560 metai [4, 14, 15]. Remiantis karvedžio žmonos Onos Aloyzos Chodkevičienės užsakytos antkapinės epitafijos projektu, manoma, kad LDK didysis etmonas gimė tarp 1571 metų rugsėjo 25 ir 1572 metų rugsėjo 23 dienos [3, p. 1582-1586 m. J. K. Chodkevičius studijavo Vilniaus jėzuitų akademijoje, 1586-1590 m. - Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. Maltoje mokėsi artilerijos, šaunamųjų ginklų, apgulties, mūšio taktikos, fortifikacijų statybos meno. Lankėsi Venecijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje. 1590 m. grįžo į Lietuvą. 1595-1596 m. Ukrainoje dalyvavo malšinant Nalyvaikos vadovaujamų kazokų ir valstiečių sukilimą. Už nuopelnus malšinant kazokų maištą buvo paskirtas LDK pataurininkiu. 1599-1616 m. buvo Žemaitijos seniūnas.
J. K. Chodkevičius buvo vienas geriausių XVII a. Europos karvedžių. 1600 m. pasižymėjo per Lenkijos etmono J. Zamoiskio vadovaujamą žygį į Moldaviją. 1601 m. paskirtas LDK lauko etmonu. Nuo 1603 m. buvo Livonijos administratorius, nuo 1605 m. - LDK didysis etmonas, Veliuonos, Liubčios, Dorpato (dabar Tartu) seniūnas. 1602-1611 m. Livonijoje vadovavo LDK kariuomenei, kovojančiai su įsiveržusiais švedais. Laimėjo keletą didelių mūšių, svarbiausias - 1605 m. Salaspilio mūšis. 1611 m. sudarė su švedais paliaubas [2, 9, 14]. 1606 m. per M. Zebžydovskio vadovaujamą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajorų maištą (rokošą) rėmė valdovą Zigmantą Vazą. 1607 m. su Lenkijos etmonu S. Žulkevskiu ties Guzovu (Lenkija) sumušė maištininkų kariuomenę. 1611-1612 m. vadovavo ATR kariuomenei žygiuose į Maskvą, 1617-1618 m. - per karą su Rusija. 1609-1619 m. pastatė Bychavo (Baltarusija) pilį, kuri tapo viena moderniausių ir tvirčiausių ATR pasienio tvirtovių. 1616 m. paskirtas Vilniaus vaivada. 1620-1621 m. per karą su Turkija buvo jungtinės ATR kariuomenės vadas. J. K. Chodkevičius mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. Chotyno pilyje (Ukraina) per Chotyno mūšį [11, 13, 18].
1620 m. rašytame testamente J. K. Chodkevičius prašė jį palaidoti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, šeimos mauzoliejuje, tačiau žmona Ona Aloyza Chodkevičienė didžiojo etmono valios neišpildė. Karvedys buvo palaidotas Ostroho (Ukraina) jėzuitų bažnyčioje. Vėliau J. K. Chodkevičiaus palaikai ne kartą buvo perlaidoti bijant, kad kazokai kapo neišniekintų. 2021 m. rudenį Kretingos bažnyčios požemiuose, Chodkevičių šeimos mauzoliejuje, pastatytas J. K. J. K. Chodkevičius 1602 m. iš tėvo paveldėtoje Kretingoje pastatė pirmąją medinę bažnyčią, ją prižiūrėti pavedė vienuoliams bernardinams. 1605-1617 m. Kretingoje pastatė pirmąjį Žemaitijoje bernardinų vienuolyną su mūrine Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, parūpino vargonus. 1609 m. Įkūrė Kretingos (Karolštato) miestą, jam suteikė Magdeburgo teises. Didiko rūpesčiu šiame mieste pradėjo veikti mokykla ir prieglauda. 1614 m. tėvo įsteigtame Johanesburgo (Skuodas) mieste įkūrė parapinę mokyklą ir atstatė Švč. Trejybės bažnyčią. Skyrė lėšų jėzuitų namų, bažnyčių ir kolegijų statyboms Tartu ir Rygoje. Kražių jėzuitams užrašė septynis kaimus ir pastatė rūmus. 1615 m. šalia Kražių jėzuitų kolegijos fundavo Švč.
2021 m. rugsėjo 24 d., minint Jono Karolio Chodkevičiaus 400-ąsias mirties metines, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vidiniame kieme (Didžioji g. 4, Senamiesčio seniūnija) karvedžiui atidengtas paminklas (skulpt. Martynas Gaubas). Vilniaus universiteto Didžiajame kieme XVIII a. Vilniuje, Fabijoniškių seniūnijoje, Bajorų kvartale, J. K.