Depresija - tai ne tik liūdesys, bet ir rimta liga, kuri gali turėti skaudžių pasekmių. Deja, visuomenėje vis dar gajus šios ligos nuvertinimas, todėl itin svarbu didinti sąmoningumą ir šviestis. Atlikėja Ieva Zasimauskaitė atvirai prabilo apie savo patirtį kovojant su depresija, savęs paieškas ir santykį su visuomenės kuriamu įvaizdžiu.
Savęs paieškos kryžkelėje
Šiuo metu pagrindinis dalykas Ievos gyvenime - savęs ir savo kelio paieškos. Ji jaučiasi priėjusi kryžkelę, kurioje nebežino, ar tai, ką daro, daro dėl to, kad to nori pati, ar dėl to, kad tai primetė kas nors kitas. Tai etapas, kai tampi suaugusiu ir suvoki, kad gyvenimą reikia gyventi pačiam. Anksčiau Ieva jautėsi priklausoma nuo kitų žmonių nuomonės, požiūrio, kokia ji turi būti, kaip turi atrodyti, kalbėti, ką turi jausti.
Apie tai ji pradėjo kalbėtis su daugybe tuos pačius jausmus išgyvenančių žmonių ir rado sferą, kurioje nori augti. Ieva nori padėti ir sau, ir kitiems, susiduriantiems su panikos priepuoliais, depresija, apatija. Jos supratimu, visa tai kyla, kai prarandi save, kai pradeda kilti klausimas, ką aš apskritai veikiu šiame gyvenime? Tačiau dainavimas ir kūryba visada šalia naujų atradimų ir yra svarbiausi.
Santykis su visuomenės kuriamu įvaizdžiu
Įžymesnius žmones dažnai matome ne tokius, kokie jie yra, o sukurtus žiniasklaidos, medijų ir su visuomenės primestu įvaizdžiu. Ieva teigia, kad niekada niekam nemeluoja ir visuose interviu sako tik tai, ką tuo metu galvoja. Ji nesistengia kalbėti gražiau, nei yra iš tikrųjų. Iš tiesų ji yra ir pozityvi, ir plačiai besišypsanti - tokia, kokią žmonės mato žiniasklaidos priemonėse.
Tačiau yra ir kita, niekam nematoma Ievos pusė. Ji labai daug mąsto, namie visuomet yra susitelkusi, susikaupusi ir nuolat galvoja, kaip gali prisidėti prie to, kad kuo plačiau būtų paskleista jai svarbi žinutė. Kalbant bendrai apie žiniasklaidos visuomenei primestus žmonių paveikslus ar dažniau - šaržus, labai gaila, kad ypač gaji patyčių kultūra ir kad yra daugybė žmonių, kurie ją skatina, tiki tais sukurtais paveikslais.
Taip pat skaitykite: Psichoterapijos paslaugos
Pavyzdžiui, jos juokas - visi jį akcentuoja per interviu ir kitur. Iš tikrųjų Ievos juokas yra priedanga nuo didžiulio gėdos jausmo, kurį ji nešiojasi, taip pat ir nuo scenos baimės. Ji dažnai juokiasi ne todėl, kad labai linksma, gal labiau dėl to, kad jai tiesiog gėda, nesmagu. Juokas sumažina įtampą.
Džiaugsmai ir liūdesiai
Labiausiai Ievą džiugina, kad dar nepasidavė, nors ir turėjo labai daug įvairių iššūkių. Per savo koncertus ji visada kartoja: niekada nepasiduokite, nes mums neduoda to, kas būtų per sunku, ko negalėtume įveikti. Visos pamokos, skausmai, negandos yra tam, kad ką nors iš jų pasiimtume, išmoktume. Kartais ji stebisi, kaip jai pačiai užtenka jėgų nepasiduoti ir eiti pirmyn. Kartu supranta, kad turi stiprią nuojautą ir tikėjimą, kad laimė nėra kur nors aplinkui randama, ji yra mūsų viduje.
Tai kartu ir liūdina, nes labai lengva kitus pakeisti, jiems patarti, pamokyti, nes visi žinome, kaip reikia elgtis, mokame teoriją, tačiau sau padėti kur kas sunkiau. Kartais ji gali būti sąžininga prieš save, pripažinti, kad turi labai daug baimių - bijo padaryti klaidą, bijo būti netobula. Žino, kad turės su tuo susitvarkyti ir tam prireiks daug pastangų.
Visuomenėje labiausiai liūdina patyčios, jų apstu visose srityse. Galbūt jos kyla iš to, kad žmonės ieško problemų ne savyje, o išorėje. Džiugu, kad pradedame garsiau apie šią problemą diskutuoti, kad nebijome ieškoti pagalbos, kalbėti apie savo vidų, tikrąją savijautą. Taip pat dažniau turėtume dalytis tikra realybe, o ne nuolat mėginti pagražinti savo gyvenimus. Tai niekur neveda.
Kasdienybėje Ievai didžiulį džiaugsmą teikia gaminimas. Prieš šešerius metus tapusi vegetare susidūrė su problema - anksčiau labai mėgo mėsą ir staiga nebeliko ką valgyti. Tuomet pradėjo labai daug eksperimentuoti. Tai iki šiol yra didelis atsipalaidavimas ir poilsis. Ji netgi norėtų turėti restoranėlį, kepyklėlę.
Taip pat skaitykite: Mažoji Lietuva Ievos Simonaitytės akimis
Laimė ir vienatvė
Šiandien turime gausybę apibrėžimų, kas yra laimė, laimingas žmogus. Ievos manymu, nelaimingas žmogus yra vienišas žmogus. Galbūt jis apsuptas žmonių, tačiau vidinės vienatvės slegiamas žmogus jai atrodo nelaimingiausias.
Įkvėpimas kūrybai
Ieva teigia, kad kai skauda, norisi išsisakyti labiau, lyg išsiverkti, išlieti tai, kas susikaupę. Tačiau daina „Aš galiu skristi“ yra iš emocijos, kai labai gera, ramu ir viduje labai nuostabus jausmas, juo irgi norisi dalytis.
Parama ir pagalba kitiems
Ieva dainuos duetu su mergaite per paramos akciją „Būk mano draugu“. Akcijos metu bus renkamos lėšos vaikams - jų norams ir svajonėms išpildyti. Ji mano, kad žmonės turėtų aukoti ir padėti kitiems, nes kalbant apie problemas šeimose, labai svarbu netylėti, apie tai kalbėti, nes kitaip jos nesibaigs. Tie, kas augo normaliose šeimose, kurie nepatyrė smurto, visada tegul pagalvoja, kas būtų, jei taip atsitiktų jų vaikui, jų šeimai. Ar tu tikrai nieko nedarytum? Pinigai yra būdas, įrankis padėti kitiems.
Visi, norintys prisidėti prie Lietuvos vaikų fondo veiklos, tai gali padaryti ir iki paramos akcijos „Būk mano draugu“ tiesioginės transliacijos.
Ievos patirtis ir įžvalgos apie depresiją
Depresija - viena pagrindinių savižudybės ir savęs žalojimo priežasčių. Deja, bet visuomenė vis dar nuvertina šią sunkią ligą. Būtent todėl labai svarbu šviestis ir didinti sąmoningumą. Interviu metu Ieva Zasimauskaitė pasakojo apie tai, kaip ji įveikė depresiją bei kaip meditacija padėjo jai atsikratyti panikos priepuolių. Taip pat laidos metu buvo aptartas „tobulumo kultas“, kai bet kokia kaina siekiame būti geresni, pranašesni už kitus bei kodėl aplinkiniams taip sunku suprasti ir padėti depresija susirgusiam žmogui.
Taip pat skaitykite: LGBT bendruomenė ir lyčių tapatybė: I. Bieliauskienės požiūris
Vangumas, baimė, panikos priepuoliai - tai tik dalis požymių, su kuriais susidūrė Ieva: „..man būdavo tokios situacijos - aš važiuodavau iš Vilniaus į Kauną arba iš Kauno į Vilnių ir turėdavau sustoti vidury kelio, nes aš tiesiog nebegalėdavau vairuoti, - dalinosi atlikėja. - Toks jausmas, kad miršti ir net nežinai, kas vyksta.“
Pokalbio metu paklausus Ievos, ar nesunku būti žinomu žmogumi ir viešoje erdvėje dalintis savo išgyvenimais, atlikėja atsakė: „Nėra lengva kalbėti apie tai, kas yra iš tikrųjų. Tai yra dar nuogiau, nei aš sėdžiu čia su šita suknele.“
Žinoma atlikėja pasakojo, kad ji sulaukia daug žinučių, kuriose žmonės prašo patarti ar padėti kovojant su psichologiniais sunkumais. „Pamačius tokį didžiulį poreikį pagalbos, aš nusispjoviau į viską ir supratau, kad aš turiu kažką prasmingo veikti šiame gyvenime“, - savo mintimis dalinosi Ieva.
Naujas etapas ir savęs atradimas
„Esu iš tų, kurie nebijo prašyti pagalbos. Tai geriau, nei atsibusti duobėje, iš kurios galiausiai galbūt išvis nebus įmanoma išlipti“, - sako Ieva.
Mėnesio pradžioje minėdama 27-ąjį gimtadienį, jo išvakarėse socialinio tinklo asmeninėje paskyroje rašė, kad po truputį pradeda naują etapą, verčia naują puslapį. Ir pristatydama dainą sakė, kad atėjo metas pasikalbėti su savimi.
Dainoje „Labas tau tariu“ iš tiesų „labas“ tariu sau - manau, kad labai dažnai einame per gyvenimą, kažkur skubame, tačiau į save taip ir neatsisukame. Matyt, tam tikri sukrečiantys gyvenimo įvykiai priverčia pažvelgti į save, su savimi pasikalbėti, pabūti ir susidraugauti.
Pastaraisiais metais netrūko ir gyvenimiškų pamokų. Neretai būna taip, kad būdami santykiuose kažko tikimės iš kito žmogaus, o to nesulaukę piktinamės, išgyvename. Be to, nuolat norime ką nors gauti, nors dažnai neturime ko duoti. Supratau, kad svarbiausia yra duoti kitiems. Anksčiau yra buvę, kai atrodydavo, jog rytoj atsikelsiu ir viskas bus kitaip. Tačiau niekada taip nebūna - be darbo ir pastangų mes nieko neišmoksime. Ir egzamino mokykloje neišlaikytume, o gyvenimas yra didžiulis egzaminas, kuriam nuolat reikia mokytis.
Supratau, kad man vienai visko pakelti nepavyks. Nors bandome sakyti, kad vieni galime viską suprasti, viską padaryti, labai dažnai atsimušame į sieną ir turime pripažinti, kad reikia pagalbos. Esu iš tų žmonių, kurie nebijo paprašyti pagalbos, kai man sunku.
Prasidėjus skyrybų laikotarpiui viskas buvo labai intensyvu. Pirmas žmogus, pas kurį nuėjau, buvo kunigas. Klausiau jo patarimo, kaip elgtis. Su Mariumi buvome susituokę bažnyčioje, man tai buvo labai svarbu. Kunigas pasakė, kad kai viską išbandysiu, pati pajausiu, kaip turiu elgtis toliau. Vis dėlto labai dažnai gyvenime sprendimus priimame spontaniškai, nesvarbu, ar kalbame apie skyrybas, ar apie kitokius pokyčius. Man tai nepriimtina - esu iš tų, kurie išbandys viską, ir jei nieko vis tiek neišeis, tik tada priims sprendimą.
Moterų palaikymas ir bendruomenės reikšmė
Paminėjo moterų bendruomenes. Net ir pačios moterys stereotipiškai pasvarsto, kad mes viena kitai neretai tampame savotiškomis priešėmis - pavydime, nepalaikome viena kitos.
Manau, kad užjausti galime tada, kai mums pačioms gyvenime teko patirti nesėkmių. Būna ir taip, kad kai moteris gyvena begalinėje kančioje ir pati negali priimti sprendimo, visus savo išgyvenimus, pyktį išpila ant kitos moters. Tai moterys, kurios ištiesia ranką, būna šalia, priima tave visokią, net kai pati jautiesi blogai, supranti, kad nesi tobula, kai nusivili, kad nepavyko gyventi pagal savo idealias vertybes. Ypač tokiais atvejais būtinas palaikymas žmogaus, kuris pasakytų, kad ir jis išgyveno ką nors panašaus, kad viskas įveikiama, ir ištiestų tau ranką, kad kartu galėtumėte judėti toliau. Esu be galo dėkinga, kad Dievas man juos atsiuntė.
Kadangi jaučiausi taip, tarsi būčiau išsibarsčiusi į visas puses, turėjau save vėl surinkti, atrodė, kad mano muzikinė kelionė tarsi trumpam sustojo ar sulėtėjo. Tikiuosi, kad viskas grįžta į vėžes, nes turiu naujų dainų ir idėjų. Taip pat per karantiną pradėjau kurti vaizdo tinklaraštį apie vegetarišką mitybą ir savo išgyvenimus, patirtis. Matau, kad atviri mano pasakojimai padeda ir mano sekėjams lengviau išgyventi sunkias akirmirkas, kapstytis iš depresijos ar panašiai.
Neigiami komentarai ir atleidimas
Minėjo neigiamus komentarus. Paprastai žinomi žmonės sako, kad jie žeidžia tik iš pradžių, tačiau įsibėgėjant karjerai išmokstama į komentatorių įžeidinėjimus nekreipti dėmesio.
Turbūt daug kas priklauso nuo nuotaikos ar nusiteikimo. Būna dienų, kai sugebu iš tų komentarų pasijuokti ir tikrai nepriimu pernelyg jautriai. Atrodo, kad tie komentatoriai ima kone teisti ar smerkti, imasi savaip interpretuoti mano gyvenimo detales. Ir tai nebūtinai žmonės, kurių aš nepažįstu, - kartais taip elgiasi žmonės iš man artimos aplinkos. Tenka ir tai priimti ir gyventi toliau, nors tai be galo sunku. Galbūt tai pamokos, kurias reikia išmokti. Tačiau stengiuosi atleisti ir pateisinti.
Tikėjimas ir vertybės
Dažnai kalba apie dvasinius dalykus, tikėjimo reikšmę savo gyvenime. Žmonių nereikia teisti, reikia juos priimti ir neieškoti skirtumų, geriau ieškoti panašumų. Liūdniausia, bet atrodo, kad šiandien niekas neteisia žmogaus, jei jis vartoja alkoholį ar narkotikus, tačiau mato kažką blogo tikėjime. Nejaugi tikėjimas žmonėms atrodo baisesnis dalykas nei visiška degradacija? Tačiau kiekvienas žmogus renkasi, kas jam gyvenime yra vertybės.
Visą gyvenimą sakome, kad didžiausia vertybė yra šeima, tačiau iš tiesų savo šeimą vertinti pradedame tik sulaukę tam tikros brandos ar po sukrečiančių išgyvenimų. Sakoma, kad tikrus draugus nelaimėje pažinsi. Galbūt su šeima yra panašiai. Kartais tų, kurie yra arčiausiai, net nepastebime. Atidėliojame apsilankymus ir skambučius artimiesiems, vis atrodo, kad kažkam tavęs reikia labiau. Mano šeima man tikrai yra pavyzdys to, ką reiškia priimti, mylėti besąlygiškai, ką reiškia atleisti. Taip ir mano geriausi draugai - kai kurių nematau daug mėnesių ar metus, tačiau jie visada padės. Galbūt pasakys, kad nepritaria kažkokiems mano veiksmams, tačiau būna šalia ir myli tokią, kokia esu, ir primena, kad viską kartu įveiksime.
Galvodama norą, pamaniau, kad norėčiau, jog visi, esantys šalia, visada pasiliktų mano gyvenime. Esu be galo dėkinga, kad Dievas man juos atsiuntė. Taip pat esu dėkinga už visas pamokas, už tai, kad mane papurtė, pakratė ir išpurtė labai daug ydingų dalykų. Juk nieko nežinome apie jo praeitį, priežastis.
tags: #ieva #zasimauskaite #depresija