Įvadas
Jausmai ir emocijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, daranti didelę įtaką mūsų elgesiui, mąstymui ir santykiams su kitais. Nors šie terminai dažnai vartojami kaip sinonimai, psichologijoje jie turi skirtingas reikšmes. Šiame straipsnyje išnagrinėsime jausmų ir emocijų skirtumus, jų kilmę, raišką ir įtaką mūsų gyvenimui. Taip pat aptarsime, kaip atpažinti ir valdyti savo emocijas bei jausmus, kad galėtume geriau suprasti save ir aplinką.
Emocijos: Greitos Reakcijos į Dirgiklius
Emocijos yra greitos ir stiprios reakcijos į išorinius arba vidinius dirgiklius, atsirandančios dėl smegenų veiklos. Tai momentiniai, intensyvūs patyrimai, kurie gali būti trumpalaikiai ir dažnai pasireiškia fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip širdies ritmo padidėjimas, prakaitavimas ar raumenų įtampa. Emocijos yra įgimtos ir būdingos visiems žmonėms. Mokslininkai dažnai klasifikuoja emocijas į dvi pagrindines kategorijas:
- Pirminės emocijos: Džiaugsmas, baimė, pyktis, liūdesys, nuostaba, pasibjaurėjimas.
- Antrinės emocijos: Pavydas, kaltė, gėda, pasididžiavimas ir kitos emocijos, kurios susidaro derinant pirmines emocijas su mąstymo procesu ir socialinėmis normomis.
Emocijos padeda užmegzti santykį su mus supančia aplinka, parodo, kaip vertiname konkrečią situaciją, ar yra patenkinami mūsų poreikiai. Šios vidinės būsenos mums padeda suprasti tai, ką išgyvename bei reaguoti.
Smegenų Chemija ir Emocijų Gimimas
Kai kalbame apie emocijų atsiradimą, negalime nepaminėti limbinės sistemos - smegenų struktūrų komplekso, kuris atsakingas už emocijų procesą. Pagrindiniai šios sistemos žaidėjai yra migdolinis kūnas (amigdala), hipokampas, hipotalamusas ir priekinė smegenų žievė.
Migdolinis kūnas veikia kaip emocinis aliarmo sistema. Jis yra ypač jautrus grėsmei ir pavojui - kai matote bėgantį šunį ar išgirstate staigų garsą, būtent migdolinis kūnas akimirksniu įvertina situaciją ir inicijuoja streso reakciją dar prieš jums sąmoningai suvokiant, kas vyksta. Tai evoliucinis mechanizmas, kuris mūsų protėviams padėjo išgyventi pavojingoje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Neurotransmiteriai - cheminiai pasiuntiniai tarp neuronų - taip pat vaidina esminį vaidmenį emocijų formavime. Serotoninas reguliuoja nuotaiką ir padeda jaustis ramiai bei patenkintai. Dopaminas sukelia malonumo ir motyvacijos jausmus. Norepinefrinas padidina budrumą ir susikaupimą. Oksitocinas skatina prisirišimą ir pasitikėjimą. Kortizolis - streso hormonas - mobilizuoja kūno išteklius grėsmės akivaizdoje.
Įdomu tai, kad emocijos nėra tiesiog smegenų produktas - jos apima visą kūną. Širdies ritmas, kvėpavimas, raumenų įtampa, virškinimo sistema - visa tai keičiasi priklausomai nuo emocinio stovio. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad kūno signalai yra pirminis emocijos šaltinis, o smegenys tik interpretuoja šiuos signalus. Pavyzdžiui, jūsų širdis pradeda plakti greičiau, ir tik tada smegenys nusprendžia, kad jūs bijote ar jaudinate.
Bazinės Emocijos ir Jų Universalumas
Psichologas Paulas Ekmanas XX amžiaus septintajame dešimtmetyje atliko revoliucinius tyrimus, kurie parodė, kad kai kurios veido išraiškos yra universalios visose kultūrose. Jis identifikavo šešias bazines emocijas: džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę, pasibjaurėjimą ir nuostabą. Vėliau šis sąrašas buvo papildytas kitomis kandidatėmis, tokiomis kaip paniekinimas ar gėda.
Tos pačios veido išraiškos buvo atpažintos tiek Niujorke, tiek atokiose Papua Naujosios Gvinėjos gentyse, kurios neturėjo kontakto su Vakarų civilizacija. Tai rodo, kad bent dalį emocijų išraiškų paveldime genetiškai - jos nėra išmoktos, o įgimtos.
Tačiau bazinių emocijų teorija turi ir kritikų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad emocijų spektras yra daug platesnis ir niuansuotesnis nei šešios ar net dvylika kategorijų. Pavyzdžiui, portugalų kalba turi žodį “saudade” - nostalgišką ilgesį, kurio neįmanoma tiksliai išversti į kitas kalbas. Ar tai reiškia, kad portugalai patiria emocijas, kurių kiti nepatiria? Greičiausiai ne - tiesiog jie turi tikslesnį žodyną tam tikroms emocijų niuansams apibūdinti.
Taip pat skaitykite: Muzika kaip emocijų išraiška
Praktiškai tai reiškia, kad turėtume būti atsargūs bandydami kategorizuoti savo emocijas. Jei jaučiatės blogai, nebūtinai tai yra “liūdesys” ar “pyktis” - galbūt tai sudėtingas mišinys nusivylimo, nuovargio ir nerimo. Kuo tiksliau galite įvardyti savo emocijas, tuo geriau jas galite suprasti ir valdyti.
Jausmai: Emocijų Sąmoningas Patyrimas
Jausmai yra emocijų sąmoningas patyrimas ir interpretacija. Tai ilgesni ir labiau apmąstyti psichologiniai atsakai į emocijas. Pavyzdžiui, jei patiriate pirminę emociją - baimę - dėl artėjančio egzaminų laikotarpio, šią emociją galbūt interpretuosite kaip nerimą ar nesaugumą, priklausomai nuo jūsų asmeninių įsitikinimų ir patirčių. Jausmai yra glaudžiai susiję su mūsų asmenine istorija, vertybėmis ir įsitikinimais.
Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės tobulėjimui. Nepakanka žmogui turėti idealus, žinoti elgesio normas, kad imtų jais vadovautis; tas išmanymas tik tada realiai stimuliuos veiklą, kai bus susijęs su jausmais. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu, nuo jų priklauso situacinių emocijų dinamika ir turinys: pavyzdžiui, meilės jausmas pagal tai, kokios yra aplinkybės, gali sukelti nerimą, sielvartą (išsiskyrus), džiaugsmą (susitikus), pyktį (kai mylimas žmogus apvilia) ir pan.
Kognityvinis Emocijų Vertinimas
Ne visos emocijos atsiranda automatiškai kaip reakcija į išorinį stimulą. Dažnai emocijos priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame situaciją. Tai vadinama kognityvinio vertinimo teorija, kurią plėtojo psichologai Richardas Lazarusas ir kiti mokslininkai.
Pagal šią teoriją, emocija atsiranda ne dėl pačios situacijos, bet dėl to, kaip mes ją vertiname. Pavyzdžiui, jei kolega jums sveikinantis praeina pro šalį, galite tai interpretuoti įvairiai: "Ji manęs nemėgsta" (sukelia liūdesį ar pyktį), "Ji tikriausiai užsiėmusi ir manęs nepastebėjo" (neutralu), arba "Puiku, nereikės gaišti laiko pokalbiams" (palengvėjimas). Ta pati situacija, bet visiškai skirtingos emocijos.
Taip pat skaitykite: Apie atvirą langą
Šis supratimas yra labai svarbus praktiškai. Tai reiškia, kad galime keisti savo emocijas keisdami savo mąstymą. Tai nėra tas pats kas "pozityvus mąstymas" ar neigiamų emocijų neigimas - veikiau tai reiškia mokymąsi matyti situacijas iš skirtingų perspektyvų ir tikrinti, ar mūsų automatiškai susiformavę vertinimai yra pagrįsti.
Jausmų Objektyvacija ir Simbolizacija
Pažymėtina, kad būtent tai, kas yra ypač subjektyvu - jausmai, nuotaikos, emocijos atsiskleidžia, vystosi, diferencijuojasi ir yra įsisąmoninami per objektyvaciją ir simbolizaciją. Viena tiesioginė objektyvacija (nevalinga) veiksmuose, išraiškose; kita netiesioginė reflektuojant žodinius, garsinius ir vizualinius simbolius. Be šių dviejų objektyvacijos ir simbolizacijos būdų jausmai yra kažkas neapibrėžta. Tokiu būdu tarp objektyvios ir subjektyvios būties pusių nėra tokio paralelizmo, kai jos keičiasi ir vystosi visiškai atitikdamos viena kitą, nes kiekviena iš pusių lieka savarankiška ir atskirta nuo kitos. Čia pasireiškia ypatingas abiejų pusių tarpusavio susisaistymas. Visi anksčiau išvardyti duomenys liudija apie tai, kad vidinis subjektyvaus prado (psichiškumo, dvasiškumo) vystymasis galimas tik padedant ir dalyvaujant objektyvacijai, simbolizacijai (tiesiogiai realiai arba netiesiogiai idealiai, žodyje-sąvokoje, jusliniuose vaizdiniuose). Bet tai tik viena subjektyvumo ir objektyvumo tarpusavio santykių pusė. Subjektyvumas ne tik remiasi savo būtimi į objektyvumą, bet ir iš savo pusės yra didele dalimi objektyvumo pagrindas ir būtina jo vidinės dinamikos sąlyga.
Emocijų ir Jausmų Atpažinimas bei Valdymas
Norint geriau suprasti save ir aplinką, svarbu mokėti atpažinti ir valdyti savo emocijas bei jausmus. Tai padeda tobulinti emocinį intelektą ir efektyviau bendrauti su kitais žmonėmis.
Emocijų Pažinimo Mokykla - Šeima
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: “Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?”, “Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką”, “Taip, suprantu, man irgi būtų pikta”. Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus.
Sąmoningumas ir Savistaba
Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti:
- Kaip aš šiandien jaučiuosi?
- Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino?
- Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs?
Taip pat svarbu pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Jausmų Išraiška
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
Tinkamas Jausmų Išreiškimas
Kaip tinkamai išreikšti jausmus ir emocijas?
- Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti?
- Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas?
- Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
Vaikų Emocinė Raida
Už emocinę aplinką, kurioje gyvena vaikai, esame atsakingi mes, suaugusieji.
- Mūsų emocijos daro įtaką mūsų vaikų emocinėms reakcijoms - jas formuoja, skatina bandyti, stiprina. Todėl vaikai ne tik imituoja, tai, ką mato, bet ir išmoksta jaustis panašiai. Pavyzdžiui, kai prašome vaiko nurimti, o patys esame smarkiai įsiaudrinę, vaikas sutrinka, nes gauna dvejopą žinutę. Mamos žodžiai reiškia visai ne tai, ką išduoda jos kūno kalba. Greičiausiai tai tik išprovokuos vaiką elgtis priešingai. Taigi nėra jokio prasmės prašyti vaiko nurimti, jei patys nesame ramūs.
- Vaikai turi išmokti jausmus apibūdinančių žodžių tam, kad gebėtų įvardyti tai, ką jie jaučia. Deja, mūsų kultūroje pirmosios sąvokos, kurias įvardijame vaikams, yra fizinio pasaulio sąvokos: formos ir spalvos, skaitmenys ir gyvūnai, transporto priemonės. Būtent visa tai vyrauja vaikų knygose ir žaisluose. Išmokyti vaikus pavadinti jausmus jau yra gera pradžia. Tam, kad išmokytume vaikus pažinti emocijas, turime patys mokėti tinkamai parinktais žodžiais pavadinti savo jausmus vaikui girdint, kalbėti jiems apie savo jausmus (pasakyti vaikui, kada jaučiamės laimingi, kada liūdni, susižavėję, sutrikę ar dar kitokie). Reikėtų per daug neakcentuoti vaikų dėmesio į neigiamas emocijas, nors tokias emocijas, kaip baimė, pyktis ar neviltis atpažinti ir įvardyti yra ypač svarbu. Įvardiję, šias emocijas demistifikuojame ir paverčiame objektais, apie kuriuos jau galima galvoti, jiems priešintis ar juos valdyti. Kitas būdas - komentuoti vaikų patiriamas emocijas, kurias pastebime, pavyzdžiui, žiūrint filmą, diskutuojant, pamačius jį susirūpinusį, nelaimingą ar labai džiaugsmingą. Galima aptarti nuotraukose ir piešiniuose vaizduojamų žmonių emocijų raišką. Galime analizuoti vaikų mėgstamiausių knygelių veikėjų patiriamus emocinius išgyvenimus, apie tai, ką jaučia knygos herojai - gal jie išsigandę? gal nepatenkinti? laimingi? nusiminę? Bet turime daryti tai labai subtiliai. Negalima vaikui tiesmukiškai sakyti, ką jis jaučia. Geriau netiesioginėmis frazėmis („atrodai taip, tarsi kažkas tau nepatiktų“) skatinsite jį patį tai įvardyti. Taip išvengsite vaikams klijuojamų etikečių. Yra skirtumas tarp pasakymo „atrodai kažkuo nepatenkintas“ (skatina vaiką pasitikrinti, ar tikrai jis taip jaučiasi) ir pasakymo „esi kažkuo nepatenkintas“ (labai erzina, kai kažkas bando už mus pasakyti, ką jaučiame).
- Vaikams verta paaiškinti, kad ne visuomet norima atskleisti savo jausmus. Bet mūsų sprendimams ir elgesiui didžiausią poveikį daro būtent neišreikšti jausmai. Tiesa ta, kad paslėpti jausmai kelia didelių problemų tiek suaugusiems, tiek vaikams.
- Pirma - niekas nėra atsakingas už tai, ką jaučia. Mūsų emocijos nevalingai ir intuityviai (nesąmoningai) reaguoja į žmogų ar situaciją.
- Kadangi nesame atsakingi už savo jausmus - tai neprivalome jų ir cenzūruoti.
- Vaikai turi teisę jausti bet ką (net gi mūsų nekęsti, niekinti ar mumis bjaurėtis ), tačiau negali visų savo jausmų paversti veiksmais. Kaip bebūtų keista - šį skirtumą sunku pajusti net vyresniems vaikams. Net ir ankstyvoje paauglystėje kartais griebiamasi gynybos, kai nėra jokio puolimo, o vien provokuojama (kai vaikas sako: „jis mane erzino, todėl sudaviau“, yra tas pats, tarsi teigtų: „paleidau kamuolį, todėl jis nukrito ant žemės“). Kuo daugiau jausmų vaikas skiria, tuo daugiau turi galimybių rinktis būdą, kaip reaguoti į savo emocijas.
- Paaiškinti, kad svarbu jausmus išreikšti ir mokytis tai padaryti tinkamu būdu.
- Rodyti vaikams savo ir stiprinti vaikų empatijos įgūdžius, t.y. skatinti vaiką būti jautriu kitų žmonių jausmams ir poreikiams (galime paklausti vaiko: „Kaip jis jausis, jei tu pasielgsi vienaip ar kitaip?“ arba „Kaip tu jaustumeisi arba elgtumeisi jo vietoje?“).
- Naudokitės visomis progomis parodyti vaikams, kad jums rūpi kitų žmonių jausmai ir poreikiai. Pagrindinis būdas vaiko ko nors išmokyti - tai asmeninis pavyzdys. Rodykite jam pavyzdį empatiškai reaguodami į kitų žmonių jausmus ir poreikius, atverkite savo jausmus, parodykite tinkamą jų išreiškimo būdą, stenkitės suprasti savo vaikus. Stiprinkite tarpusavio ryšį su vaiku. Santykiai su jumis leis jiems įvertinti empatijos svarbą. Tyrimų duomenimis, pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių empatijos raidos sutrikimai turi įtakos vėlesniam vaiko emociniam, pažintiniam ir socialiniam vystymuisi. Tačiau vaikams augant ir sukūrus tinkamą aplinką, šios pasekmės nyksta. Žmogaus smegenys yra labai plastiškos (turinčios daug potencijos) ir geba prisitaikyti. Vaikui augant, jo gebėjimas būti empatišku vis labiau priklausys nuo mūsų gebėjimo jį išklausyti. Labai dažnai skubi gyvenimo tėkmė nenorom gali paversti mūsų pokalbius su vaikais paliepimų ir nurodymų srautu. Deja, mes nutraukiame kalbantį vaiką sakinio viduryje ar net pabaigiame jo sakinius, už jį formuluojame mintį. Taip vaikas tikrai nesijaus apgaubtas empatijos. Taip pat svarbu pastebėti ir reaguoti į situacijas, kai mūsų vaikas elgiasi empatiškai. Kai jis kuo nors rūpinasi, pritarkite tokiam elgesiui, pagirkite, paskatinkite jį. Šis elgesys vadinamas „teigiamų savybių suteikimu“. Kuo stipriau pabrėšime tam tikrus žmogaus (vaiko, paauglio) teigiamus ypatumus, tu didesnė tikimybė, kad jis būtent taip ir elgsis. Žmonių laimė priklauso nuo mūsų visų gebėjimo kurti prasmingus tarpusavio santykius su kitais žmonėmis. Mūsų vaikai to mokosi iš mūsų. Taigi jų ateities laimės raktas ir tinkamai valdomo elgesio pagrindai yra gerai prižiūrima ir puoselėjam jo emocinė raida. Siekime, kad esminė emocinė „melodija“ būtų ne griaunanti, o pozityvi.
Jausmai ir Emocijos Dirbtinio Intelekto Amžiuje
Pastaruoju metu stebime tendenciją, kai įmonės deklaruoja augantį dėmesį žmogui. Kartu tose pačiose įmonėse spartėja ir įvairiausių procesų technologizavimas, automatizavimas, robotų ir dirbtinio intelekto naudojimas. Vis daugiau žmogaus darbo atlieka robotai ir dirbtinis intelektas. Kai kuriais atžvilgiais robotai yra puikūs darbuotojai - jiems įtakos nedaro jausmai, nuovargis, jie gali greitai priimti racionalius sprendimus, analizuoti didžiulius kiekius duomenų. Tačiau dirbtiniam intelektui vis dar neįmanomi tie dalykai, kurie žmonėms pavyksta natūraliai, pavyzdžiui, pajuokauti ar empatiškai įsijausti į kito asmens emocinę būseną. Dėl šios priežasties mokslininkai nuolat tobulina robotų gebėjimą atpažinti ir reikšti „jausmus“.
Vykstant dirbtinio intelekto invazijai į įmones, paradoksalūs tampa du dalykai. Pirma, žmogus niekada nebus toks racionalus ir efektyvus kaip robotas. Robotui nereikia miegoti ir ilsėtis, jo netrikdo emocijos: pyktis, baimė, pavydas. Jis lengvai gali apdoroti gausybę duomenų. Kita vertus, yra išskirtinai su žmogiškomis savybėmis susijusių veiklų, kurių robotas niekada negalės atlikti taip gerai, kaip žmogus. Vargu, ar kada nors pavyks sukurti robotą, kuris kūrybiškumu prilygtų žmogui. Be to, dirbtinis intelektas dėl emocijų nebuvimo nejaučia ir gailesčio, empatijos.
Antras paradoksas - susijęs su sprendimais. Ar dirbtinis intelektas pajėgus priimti sprendimus, kuriems priimti būtinos žmogiškosios savybės? Ar žmogus pajėgus priimti tokius sprendimus, kuriems reikia roboto racionalumo ir tikslumo? Kai kurie neuromokslo tyrimai rodo, kad, sutrikus smegenų dalies, kuri atsakinga už emocijų suvokimą, sričiai, žmogus tampa visiškai nepajėgus priimti tam tikrų elementarių sprendimų. Jo loginis mąstymas nesutrinka, tačiau tampa praktiškai neįmanoma nuspręsti pačių paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui: gerti kavą ar arbatą, vilktis raudoną suknelę ar mėlyną ir pan. Priimant sprendimus, svarbų vaidmenį atlieka emocijos ir jausmai, kurių bent jau kol kas dirbtinis intelektas neturi.
Mokslininkai toliau dirba su robotų mokymu atpažinti ir reikšti emocijas. Pirmieji dirbtinio intelekto ir robotų bandymai imituoti emocijas nebuvo itin sėkmingi. Tačiau vėliau ši sritis gana stipriai tobulėjo. Pavyzdžiui, robotas Sophia gali gana gerai imituoti daugumą žmogiškų veido išraiškų. Tačiau yra ir abejojančiųjų, ar turėtume tikslingai siekti negyviems, dirbtiniams dariniams „įdiegti“ emocijas ir jausmus.
Emocijų Mitai ir Tikrovė
- Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika - gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga - kuri nuteikia negatyviai. Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.
- Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai”. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių - linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis - jas sukėlusi situacija - gali kartotis. Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas - fizinis krūvis.
- Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį. Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.
- Mano emocijos ir mano reakcijos - mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti - joms nurimus viskas atrodo kitaip.
- Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion” - sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo” - sukrėtimas) - mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos - vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga - įkvėpimas! Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu”; “man smagu”) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų”; “aš bijau šio žmogaus”), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).
- Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų - kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų”. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų - pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas! Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turima mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina.