Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Asmenybę lemiantys veiksniai
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Asmenybės vystymasis
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti veiksniai
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Žmogaus unikalumas arba jo tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Taip pat skaitykite: Apie laisvo žmogaus esmę
Asmenybės struktūra
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. ‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Z. Froido psichoanalizė
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo IId.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip … filosofijos šaka, nagrinėjanti meno kilmę, prigimtį, jo būtį ir prasmę, meninės kūrybos, suvokimo ir kritikos kriterijus. Formuoja meno filosofinio pažinimo pagrindinius teorinius ir metodologinius principus. psichologijos šaka, tirianti žmogaus psichines funkcijas meninėje aplinkoje, t. p. meninės veiklos ypatumus, kurie lemia meno kūrimą ir suvokimą. Pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje, Lietuvoje - 20 a. sociologijos šaka, nagrinėjanti meno ir visuomenės ryšį, meno kūrybą, sklaidą ir vartojimą. Kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo 20 a.
Taip pat skaitykite: Panikos atakos simptomai
Menkavertiškumo jausmas
Menkavertiškumo jausmas - būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greičiau menkavertiškumo jausmas yra visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį. Šis procesas prasideda kūdikystėje. Kūdikis yra mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. Adleris mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnę savo tėvų jėgą ir galią, ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvieną kūdikį, tačiau jis nėra genetiškai sąlygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui - bejėgiškumas ir priklausomybė nuo suaugusių, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra būtinas, nes suteikia motyvaciją augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis. Organų menkavertiškumas davė pagrindą pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas kompensuoti defektą ar silpnumą. Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapęs oratoriumi ir pan. Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų. Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas yra tas, kuris namie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centras, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokęs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra išmokęs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai luošina jį. Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo. Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreikį įrodyti savo tobulumą ir tai gali jį paskatinti pasiekti itin daug. Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybės formavimuisi.
Pranašumo siekimas
Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukščiausiojo tikslo - pranašumo (superiority). Pats pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme - jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia būti geresniu už kitą. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimas (kas būtų pranašumo kompleksas). Pranašumas - tai greičiau tobulumas (perfection), o jo siekimas - tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome , yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada. Iš esmės Adleris remiasi Darvino evoliucijos idėja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis. Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame - šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būdą ir todėl yra realūs mums patiems. Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei.
Gyvenimo stilius
Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą - pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka.. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui.
Galimi gyvenimo stiliai
1) dominavimo gyvenimo stilius - tai žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai. 3) vengimo stilius - būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis. Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis. 4) socialiai naudingas gyvenimo stilius- būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius.
Socialinis interesas
Didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio. Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat.
Taip pat skaitykite: Atsiskyrimo baimės įveikimas