Šiame straipsnyje nagrinėjamos įvairios negalios formos - fizinės, psichologinės, socialinės ir kultūrinės - ir gilinamasi į jų tarpusavio ryšius, poveikį asmenims ir visuomenei. Straipsnyje siekiama pateikti išsamų supratimą apie negalią, pabrėžiant įtraukties, prieinamumo ir socialinės integracijos svarbą.
Negalios apibrėžimas ir klasifikacija
Žmogus su negale apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai. Negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.
Invalidumas, -as - (nevartotinas terminas, išskyrus LR juridinius dokumentus) - tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).
Liga (skirtingai nuo negalės) - tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Pasiekusi tam tikrą ribą liga gali sukelti negalę (pvz. Sutrikusi raida, vystymosi sutrikimas - taikoma vaikams, turintiems psichomotorinio ir emocinio vystymosi sutrikimų, pvz., protinis atsilikimas, Vaikų cerebrinis paralyžius ir autizmo sutrikimai. Pabrėžtina, jog tai ne ligos, o būklės arba ypatumai, juos reikia ne gydyti medicinos būdais, o vykdyti uugdymo ir reabilitacijos programas. Sutrikusio intelekto asmenys - vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę. Specialiųjų poreikių vaikai - terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių. Pedagoginėje psichologijoje naudojamas terminas išskirtiniai ar ypatingi vaikai, kuris pažymi ne tik neįgalius, bet ir gabius bei talentingus vaikus. „Amžini vaikai“ - terminas, nusakantis žmogaus su negale psichosocialinius ypatumus, jų socialinį adaptyvumą. Anomalūs vaikai - vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų). Defektologija - tarybinių laikų mokslas, nagrinėjęs žmonių nukrypimus nuo normos. Sutrikusio intelekto asmenys buvo skirstomi į debilus, imbecilus ir idiotus. Ši klasifikacija, pažeidžianti žmogaus teises ir orumą, nebenaudojama. Sunki ir labai sunki. Raidos sutrikimai (Vaikų cerebrinis paralyžius, epilepsija). Norma, normalumas - tai tik palyginus harmoninga pusiausvyra tarp daugelio galimų ir įvairiapusių nukrypimų. Tiems vaikams, kurie gimė turėdami raidos sutrikimus, normalu ir įprasta juos turėti. Tai yra jų būties dalis. Normalizacija- normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų. Normalizacijos kriterijus - socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant nneįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis. Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.
Socialinė negalios samprata
Socialinė negalios samprata pabrėžia, kad negalia yra ne tik medicininė ar biologinė būklė, bet ir socialinis konstruktas. Ši samprata teigia, kad visuomenė kuria kliūtis, kurios trukdo žmonėms su negalia visapusiškai dalyvauti gyvenime. Tai apima fizines kliūtis, tokias kaip nepritaikyti pastatai ir transportas, taip pat požiūrio kliūtis, tokias kaip stereotipai ir diskriminacija.
Taip pat skaitykite: Kompleksinės paslaugos
Fizinė negalia
Fizinė negalia apima įvairias būkles, kurios paveikia asmens judėjimo, koordinacijos, ištvermės ar kitas fizines funkcijas. Tai gali būti įgimtos būklės, traumos ar ligos padariniai.
Psichologinė negalia
Psichologinė negalia apima įvairias psichikos sveikatos būkles, kurios paveikia asmens mąstymą, jausmus, nuotaiką ar elgesį. Tai gali būti depresija, nerimo sutrikimai, šizofrenija ar kitos psichikos sveikatos problemos.
Socialinė negalia
Socialinė negalia atsiranda dėl socialinių kliūčių, kurios trukdo žmonėms su negalia visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tai gali būti diskriminacija, atskirtis, stigmatizacija ar kitos socialinės problemos.
Kultūrinė negalia
Kultūrinė negalia atsiranda dėl kultūrinių normų, vertybių ar įsitikinimų, kurie diskriminuoja arba atskiria žmones su negalia. Tai gali būti neigiami stereotipai, prielaidos apie negalią ar kitos kultūrinės problemos.
Neįgaliųjų socialinė integracija
Socializacija - žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija - bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija. Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija. neįgalumo rūšis bei forma, t.y. socialinės paramos sistema - asmens teisių ir garantijų realizavimas. Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą. Apibendrinant visuomenės ir neįgaliųjų žmonių ttarpusavio sąveikos raidos - integracinės situacijos - perspektyvą, reikalingas tarpdisciplinarinis supratimas, aprėpiantis filosofijos, sociologijos, medicinos, o ypač psichologijos ir pedagogikos mokslus.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti priklausomybę
Integracija- [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Ideologinė integracijos esmė - tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas. 1) LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija - 1998 m. 5) Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės. Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones). Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų rreiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui. Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis. Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje). Reali situacija Lietuvoje - funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” - tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime. - didina visų visuomenės narių lygias galimybes. - padeda vystyti paslaugų tinklą. - išbandyti naujus įgūdžius. Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas,o socialinėsintegracijosprielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius. 2) vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų. Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa - socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai. Negalė - ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis. 4) laisvė. Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė. Individo materialinė padėtis. Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius. Šeima: šeimos įtaka individui. Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba. Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė. Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla. Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas. Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi). Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.
Švietimo integracijos politika
Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes. Pirmajai - „vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų. „Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo, - kurias reguliuoja atskiri įstatymai. Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse - Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija - taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklosear integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių. Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.
Inkliuzija
Inkliuzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių. Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė. Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė. Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams. Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės. Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas. Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.
Bendravimas
Bendravimas - viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Bendravimo siekimas neretai užima pagrindinę vietą tarp motyvų, skatinančių žmones bendrai praktinei veiklai. Žmogaus komunikacinė patirtis - asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia, bbendraujant su neįgaliu asmeniu. Meilėje ir nesavanaudėje užuojautoje bejėgiui, reikalingam pagalbos, silpnam ir nesaugiam žmogui, esama pažinimo ir susitapatinimo. Kokios neįgaliojo komunikacinės galimybės? Kokiomis priemonėmis taptų reali neįgalių asmenų, pasižyminčių sudėtinga kalbos ir kūno negale, socializacija mūsų dabartinėje visuomenėje? Komunikacinių gebėjimų ribotumas neleidžia natūraliu būdu patenkinti minėtų esminių psichologinių žmogaus poreikių. Nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties. Tačiau neįgalaus asmens socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys - socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia neįgaliajam naujų veiklos tikslų, padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių. Socialinis ugdymas - tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį. nusprendžiama, kokie rezultatai rodo, jog jų gyvenimas gerėja. Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema. Veiklos prieinamumas. Aplinkos pritaikymas. Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą. Informacijos sklaida. Veiklos sričių plėtra. Padėti žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose. Bendravimo rato kūrimas. Padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą. Perspektyvos kūrimas. Padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo. Socialinis savarankiškumas. Padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą. Sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti. Skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus. Metodinė bazė. Kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą. Ugdymas. Padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų. Darbinė veikla. Tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes. Negalės samprata. Formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų. Teisinė struktūra. Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę. socializacijos prielaida. Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę integracines galimybes.
Taip pat skaitykite: Kaip sportas padeda kovoti su depresija
Iššūkiai ir kliūtys
Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones). Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui.
Lietuvoje šis modelis yra gajus ir plačiai taikomas norint suprasti negalią, nors dažniausiai tai daroma su gera intencija. Vis tik pamažu atsiranda alternatyvių iniciatyvų, kurios laužytų šį represinį dualistinį modelį.
Disfunkcijų pripažinimas slepia pavojų tapti neįgaliu ir „nenormaliu“, o tai reiškia išstūmimą, marginalizavimą, prastesnes socialines, ekonomines sąlygas, skurdą. Glaudi sąsaja tarp negalios ir ekonomikos verčia disfunkcijų turinčius žmones save laikyti „normaliais“ ir atsiriboti nuo panašaus likimo žmonių, nes tai užtikrina geresnę ekonominę padėtį.
Baimė būti neįgaliuoju reiškia baimę ne tik gyventi skurdžiai, bet ir turėti apribotą judėjimo laisvę, prarasti valią spręsti dėl savo gyvenimo, patirti patyčias ir įvairaus tipo smurtą. Jungtinėje Karalystėje yra sudarytas negalios sukeliamus iššūkius patiriančių grupių sąrašas. Įdomu tai, kad į šį sąrašą yra įtraukti ir tie, kurie rūpinasi žmonėmis turinčiais disfunkcijų - šeimos nariai, menkai apmokami slaugytojai ir socialiniai darbuotojai. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga konstatuoja, jog žmogus su disfunkcija, lyginant su žmogumi be disfunkcijų, turi 50 proc. didesnę tikimybę patirti smurtą. Labiausiai pažeidžiami yra žmonės, turintys psichosocialinę disfunkciją. Mokymosi sutrikimų turintis žmogus dėl naivumo ir pasitikėjimo kitais lengvai gali tapti smurto ir prievartos auka. Antra grupė, dažniausiai susidurianti su smurtu, yra moterys ir mergaitės, turinčios įvairių disfunkcijų. Jos patiria dvigubą prievartą - tiek lyties, tiek disfunkcijos pagrindu. Įprastą tendenciją atliepia ir Lietuvoje patiriamo smurto statistika. 2019 metų duomenimis, disfunkciją turinčios moterys smurtą patiria dvigubai dažniau, nei moterys be disfunkcijos. Trečioji grupė yra senyvo amžiaus žmonės su disfunkcijomis.
Smurtauti gali ne tik individai, bet ir institucijos. Kartais žmonėms, kurie gali gyventi savarankiškai ir priimti teisinius sprendimus, nustatomas neveiksnumas. Tokiu būdu žmogus netenka savarankiškumo ir už jį sprendimus gali piimti kiti asmenys arba institucijos. O teisme tikrinant neveiksnumą, kartais užduodami tokie klausimai, kuriems reikia specifinių žinių, ir į juos vargiai kiekvienas atsakytų teisingai. Neveiksnumas nėra vienintelė institucinės prievartos forma. Tarp 6000 ir 10000 žmonių yra įkalinti įvairiuose globos namuose be valios spręsti ir judėjimo laisvės.
Sprendimai ir strategijos
Norint įveikti šiuos iššūkius ir kliūtis, būtina įgyvendinti įvairias strategijas ir sprendimus. Tai apima:
- Prieinamumo užtikrinimas: Užtikrinti, kad fizinė aplinka, transportas, informacija ir komunikacija būtų prieinami visiems, nepriklausomai nuo jų negalios.
- Požiūrio keitimas: Šviesti visuomenę apie negalią, skatinti supratimą ir toleranciją, kovoti su stereotipais ir diskriminacija.
- Įtraukties skatinimas: Užtikrinti, kad žmonės su negalia turėtų galimybę dalyvauti visose gyvenimo srityse, įskaitant švietimą, užimtumą, kultūrą ir politiką.
- Paramos teikimas: Teikti reikiamą paramą ir paslaugas žmonėms su negalia, kad jie galėtų gyventi savarankiškai ir oriai.
- Teisių užtikrinimas: Ginti ir užtikrinti žmonių su negalia teises, įskaitant teisę į lygybę, nediskriminavimą, prieinamumą ir dalyvavimą.
Valstybinis požiūris į integraciją Lietuvoje
Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos. Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Negalios socialinis modelis
Mūsų požiūriu, būtent visuomenė paverčia disfunkcijas turinčius žmones neįgaliais. Negalia yra tai, kas uždedama ant mūsų disfunkcijų, tokiu būdu mes esame izoliuojami ir išskiriami iš dalyvavimo visuomenės gyvenime. Nugalintieji (angl. Šioje pozicijoje užfiksuojamas perėjimas nuo asmeninių problemų prie visuomenės sukuriamų kliūčių ir stereotipų.
Socialinio modelio kūrimui yra pasitelkiama feminizmo judėjime ir lyčių studijose įsitvirtinusi perskyra tarp biologinės lyties (angl. sex) ir socialinės lyties (angl. gender). Pastaroji traktuojama kaip lyties reprezentacija, tai, kas gali būti sukonstruota kultūrinio, politinio, ekonominio lauko. Kita vertus, biologinė lytis yra objektyvi, moksliška ir gamtiška. Negalios aktyvistai, įkvėpti feministinės teorijos ir marksizmo, įveda skirtį tarp disfunkcijos (angl. impairment) ir negalios (angl. disability). Pastaroji sąvoka, negalia, yra tai, kas visuomenės sukonstruota ir „uždėta“ ant žmogaus kaip pagrindinė tapatybė ir kuriai yra sukurtos įvairios kliūtys. Verta paminėti, kad šiuo metu vyksta diskusijos, ar iš tiesų disfunkcijos ir jų pagrindu suformuojamos diagnozės yra mediciniškai ir biologiškai objektyvios. Teisės profesorius Bradley A. Areheart referuodamas į filosofės Judith Butler kritinius biologinės lyties svarstymus permąsto disfunkcijas ir diagnozes kaip neva objektyvų dalyką, kadangi istoriškai tiek disfunkcijos, tiek diagnozės aplipdavo įvairiais kultūriniais stereotipais. To akivaizdžiausias pavyzdys buvo homoseksualumo įvedimas į ligų klasifikaciją, iš kurios vėliau buvo išbrauktas (Areheart, A.
Išvados
Fizinė, psichologinė, socialinė ir kultūrinė negalia yra sudėtinga ir daugialypė problema, kurią reikia spręsti visapusiškai. Svarbu suprasti, kad negalia yra ne tik medicininė ar biologinė būklė, bet ir socialinis konstruktas. Norint užtikrinti žmonių su negalia įtrauktį ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, būtina šalinti fizines ir požiūrio kliūtis, skatinti supratimą ir toleranciją, teikti reikiamą paramą ir paslaugas. Tik tokiu būdu galime sukurti teisingesnę ir įtraukesnę visuomenę visiems.
tags: #fizines #psichologines #socialines #kulturines #neigalijam