Vincas Mykolaitis-Putinas - XX a. pab. - XX a. pr. krypties, kur didelis dėmesys skiriamas jausmui, įsivyrauja paslaptingumas, simboliai. Realistinis romanas „Altorių šešėly“ yra io ankstyvojo kūrybos laikotarpio. Tai pirmasis psichologinis intelektualinis romanas lietuvių literatūros istorijoje. Romaną sudaro trys dalys: pagrindinio veikėjo Liudo VVasario studijos seminarijoje („Bandymo dienos“), kunigystės metai kalnynuose („Eina gyvenimas“) ir kunigo pasaulietinis gyvenimas („Išsivadavimas“). Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a.
„Altorių šešėly“: autobiografiniai elementai ir siužetas
Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, daugelis gali patikėti, jog Romanas Altorių šešėly yra kone autobiografija - tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario yra išties nemažai dvasinio panašumo: panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė.
Romanas Altorių šešėly suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios trys dalys, o ypač jų pavadinimai (Bandymų dienos, Eina gyvenimas, Išsivadavimas) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu.
Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas).
Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais: pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei; antroje dalyje („Gyvenimas eina“) - darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene; trečioje dalyje („Išsivadavimas“) - grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas - Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Liudo Vasario dvasiniai išgyvenimai
Romane Altorių šešėly atspindi Liudo Vasario asmenybės tapsmas, kuris traktuojamas kaip nuolatinis procesas. Vykdoma savo poelgių ir išgyvenimų analizė, vidinė herojaus kova su savimi, filosofiniai svarstymai, disputai, skirtingų pasaulio sampratų susidūrimai.
"Bandymų dienos"
Pirmoji romano Altorių šešėly dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje, niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje - tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris - prisitaikyti. Šioje romano Altorių šešėly dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurios Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti. Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.
"Eina gyvenimas"
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
"Išsivadavimas"
Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę.
Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Gamta ir kūryba
Ištrauka pradedama gimtuoju vietos peisažu. Romano personažas stebi apylinkes nuo tėviškės kalnelio. Erdvė plati. Matyti tolimi miškai, tykūs saulëlydžiai (autoriaus įmantriai įvardinti „saulëleidžiais“). Tačiau Liudo Vasario nuotaika ir jausmai yra tarsi grandinėmis surakinti, „marinami seminaristo širdim“ ir šis gamtos fonas nesukelia ypatingos ekspresyvios nuotaikos variacijų.
Pakitus laikui, „saulei nusileidus“, kinta ir erdvė. Ji neišsiplečia ir nesusiaurėja, tačiau tampa mistiška. Tik tamsa - paslaptingumo simbolis. Pievos, laukai, miškai atrodo tarsi didžiulis ežeras, „o tėviškės ir kaimyno tvoros ir medžiai kkaip kokios salos“. Sukuriamas nykus peisažas. Vyrauja tamsios, pastelinės spalvos. Aplinkos nykumas, paslaptingumas yra glaudžiai susiję su Liudo Vasario sielos gelmėmis. Jo dvasinis pasaulis daug kuo artimas Vinco Mykolaičio-Putino lyrikai. Ir vienur, ir kitur matoma dramatiškai sielvartaujanti asmenybė, dvasios ramybės ieškanti gamtoje. O šios gamtos dovanotą jausmą Liudas Vasaris stengiasi įprasminti savo ankstyvojoje kūryboje - pesimistiniuose eilëraščiuose, kurie buvo rašomi vėliais vakarais, įžiebus žvakę. Juose vaizduojamas panoraminis gamtos vaizdas: „raudonas saulėlydžio dangus, mėlynos sutemos, balzganos ūkanos, žvaigždėtas dangus, mėnesiena“. Eilëraščiuose atsispindi Liudo Vasario vidinė drama. Juose veikėjas vaizduoja savo sielos diegulius: liūdesį, ilgesį, laisvės troškimą, meilės trūkumą. Personažo minčių tolybes parodo jo kūrybos objekto platumas erdvėje. Liudas Vasaris žvelgia į tolimiausius iir didingiausius, lengviausiai pastebimus dalykus. Tačiau neatkreipia dėmesio į pačią artimiausią aplinką, kad ir kalnelio. Tai priklauso nuo personažo emocinių gelmių - nesveiko svajingumo, melancholijos, pesimizmo, kuriuos išugdė gyvenimas. Liudo netraukia „mikropasaulio“ atributai. Nei kukli ramunė, nei mėlyna rugiagėlė ar kvapus čiobrelis. Veikėjas stengiasi būti (bent jau norėjo) pilnaverčia „mikropasaulio“ dalimi: išpildyti sielos troškimus ir atsikratyti pančių - kunigystės. Romano „Altorių šešėly“ ištraukoje vaizduojamas pagrindinis veikėjo Liudo Vasario sąlytis su gamta. Gamtoje ppersonažas stengiasi rasti dvasinę harmoniją. Jos peisažas, autoriaus kuriamas epitetų, vaizdingų palyginimų pagalba, yra pagrindinio veikėjo kūrybos šaltinis.
Kodėl nedera kunigas ir poetas?
Vasaris yra švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, nepakenčiąs veidmainiavimo, negalįs sutilpti siauruose kunigo pareigų varžtuose. Jis nuolat kankinasi, jausdamas, kad jame nesiderina poeto talentas su pasiimtomis pareigomis, kad jis negali pažinti tikro gyvenimo. Jau nuo seminarijos laikų jis jaučia, kad jo prigimtis nesiderina su kunigo pašaukimu, bet neturi pakankamai valios iš karto nutraukti ryšius su kunigo pareigomis.Liudas Vasaris suvokia, kad kunigų seminarija atitvėrė jo talentą nuo gyvųjų meno šaltinių - meilės išgyvenimų, natūralaus žmonių bendravimo, spontaniškos saviraiškos be jokio moralizavimo. Kyla nesutramdomas noras pažinti gyvenimą dėl kūrybos, kad nebūtų nužudytas talentas, kuris yra Dievo dovana, nes mylėti ir kurti yra tas pats. Bet Vasaris nesiryžta jokiems kategoriškiškiems veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, kurio nereikia forsuoti, o leisti jam natūraliai bręsti ir atsiskleisti. Liudo Vasario neryžtingumas, kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių kaip charakterio dominantė, atspindinti tipiškas „lietuviško būdo” savybes, pasak to meto kritikos, kol galų gale, aktyviai spiriamas mylimos moters, sėdasi rašyti atsistatydinimo pareiškimą vyskupijos kurijai.
Meilės tema romane
Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys - Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė - brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį - jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų - Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane.
Individo pasirinkimo svarba
Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis - tarnauti tautai.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Ryšys su simbolistine poezija
Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek romane „Altorių šešėly“ dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-Putinas eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose.
Romano reikšmė
Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė.
tags: #intelektinis #psichologinis #romanas