Irvino Davido Yalomo (g. 1931 m.) psichoterapijos požiūris yra egzistencinė psichoterapija, pabrėžianti, kad psichikos sveikatos problemas dažnai sukelia kova su egzistencija. Egzistencinė psichoterapija pripažįsta keturias pagrindines žmogiškąsias problemas, su kuriomis kovoja visi: izoliacija, beprasmybė, mirtingumas ir laisvė. Tai - dažniausiai autoriaus nagrinėjamos temos. Savo raštais I. D. Yalomas padėjo paaiškinti egzistencializmą ir parodyti jo svarbą terapijoje.
Irvino Yalomo biografija ir kūryba
Irvino Yalomo tėvai žydai emigravo iš Rusijos ir Vašingtone atidarė maisto prekių parduotuvę. Didžiąją vaikystės dalį I. D. Yalomas praleido skaitydamas knygas namuose virš tėvų parduotuvės ar bibliotekoje.
1952 m. I. D. Yalomas baigė Džordžo Vašingtono universiteto bakalauro studijas, o 1956 m. Bostono universiteto Medicinos mokykloje įgijo medicinos daktaro laipsnį. Vėliau jis stažavosi ligoninėje Niujorke, rezidentūrą atliko Džono Hopkinso klinikoje Baltimorėje. Po dvejų metų tarnybos kariuomenėje, ligoninėje Honolulu, I. D. Yalomas pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. 1963 m. jis paskirtas dėstytoju, per kitus metus paaukštintas, o 1968 m. jam suteiktas profesoriaus mandatas. Netrukus jis įnešė milžinišką indėlį dėstydamas apie grupinę psichoterapiją ir kurdamas savo egzistencinės psichoterapijos modelį.
I. D. Yalomas išleido knygą „Grupinės psichoterapijos teorija ir praktika“ (angl. „The Theory and Practice of Group Psychotherapy“), kurioje kalbama apie mokslinę literatūrą, susijusią su grupine psichoterapija ir mažų grupių elgesio socialine psichologija. Šiame darbe nagrinėjama, kaip individai funkcionuoja grupės kontekste ir kaip grupinės terapijos nariai gauna naudos iš savo dalyvavimo grupėje.
I. D. Yalomas ir toliau tęsė ne visą darbo dieną trunkančią privačią praktiką bei tapo kelių dokumentinių vaizdo filmų apie terapijos metodus autorius. Jis dalyvavo 2003 m. dokumentiniame filme „Skrydis nuo mirties“ (angl. „Flight from Death“), kuriame tiriamas žmonių smurto ir mirties baimės ryšys, susijęs su pasąmonės įtaka.
Taip pat skaitykite: Namų geštalto psichoterapija
I. D. Yalomo psichoterapijos institutas, kuriam jis vadovauja kartu su profesore Ruthellen Josselson, plėtoja I. D. Yalomo pažiūras. Šį unikalų derinį, kai į psichoterapiją integruojama daugiau filosofijos, galima laikyti psichosofija.
Be mokslinės, negrožinės literatūros rašymo, I. D. Yalomas yra sukūręs keletą romanų. Taip pat eksperimentavo su rašymo technikomis. Knygoje „Every Day Gets a Little Closer“ I. D. Yalomas pakvietė pacientą kartu rašyti apie terapijos patirtį. Knygoje yra du skirtingi balsai, kurie pakaitomis skyriuose žvelgia į tą pačią patirtį. Tuo tarpu romanas „Kai Nyčė verkė“ daugiausia parašytas trečiuoju asmeniu. Skaitytojas girdi daktaro Brojerio mintis, ypač jo ir Nyčės dialogo scenose, tačiau kitų veikėjų minčių - ne. Trečiojo asmens riboto žvilgsnio naudojimas leidžia autoriui nukreipti dėmesį į vieno konkretaus veikėjo, šiuo atveju daktaro, charakterio raidą. Istorijos pradžioje akivaizdu, kad jis yra galingas ir nelabai kuklus žmogus. Tačiau pabaigoje skaitytojas gali pamatyti intymių detalių apie tai, kaip jį pažemino ir pakeitė santykiai su Nyče.
I. D. Yalomo kūriniai naudojami kaip universitetų vadovėliai ir standartinė psichologijos studentų lektūra.
Žymūs autoriaus darbai yra „Kai Nyčė verkė“, „Melagis ant kušetės“, „Gydymas Šopenhaueriu“, „Meilės budelis“, „Mamytė ir gyvenimo prasmė“, „Mirties ir gyvenimo klausimas“ - dvigubi memuarai, parašyti kartu su jau mirusia žmona dr. Marilyn Yalom. Jo vadovėliai „Grupinės psichoterapijos teorija ir praktika“ ir „Egzistencinė terapija“ naudojami visame pasaulyje besimokančių terapeutų. 2014 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Yalom’s Cure“.
Jo egzistencinės psichologijos veikaluose daugiausia dėmesio skiriama keturioms, kaip jis vadina, žmogaus būsenos „duotybėms“: izoliacijai, beprasmybei, mirtingumui bei laisvei. Aptariami būdai, kaip žmogus gali reaguoti į šiuos rūpesčius - funkciniu arba disfunkciniu būdu.
Taip pat skaitykite: VMPSC psichoterapija: kas tai?
Pagrindiniai egzistencinės psichoterapijos principai pagal Irviną Yalomą
Irvino Yalomo egzistencinė psichoterapija remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie padeda geriau suprasti žmogaus būties esmę ir kelius į psichologinę gerovę. Šie principai apima:
- Žmogaus laisvę ir atsakomybę: Egzistencinė terapija pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi laisvę rinktis savo gyvenimo kelią ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tai reiškia, kad mes esame atsakingi už savo gyvenimą ir turime priimti savo pasirinkimus, net jei jie yra sunkūs ar nepopuliarūs.
- Prasmės paiešką: I. D. Yalomas teigia, kad žmogaus stiprybė kyla iš gebėjimo rasti prasmę net sunkiausiomis aplinkybėmis. Prasmės paieška yra svarbus egzistencinės terapijos elementas, nes ji padeda žmonėms susidoroti su gyvenimo iššūkiais ir atrasti savo gyvenimo tikslą.
- Mirties baimės įveikimą: Mirties baimė yra neišvengiama žmogaus būties dalis, tačiau I. D. Yalomas teigia, kad mes galime išmokti susidoroti su šia baime ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Mirties suvokimas gali padėti mums įvertinti savo gyvenimą ir gyventi sąmoningiau.
- Izoliacijos įveikimą: Žmonės dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti, tačiau I. D. Yalomas teigia, kad mes galime įveikti šią izoliaciją per santykius su kitais žmonėmis. Santykiai yra svarbus egzistencinės terapijos elementas, nes jie padeda mums jaustis priklausomiems ir suprastiems.
Irvino Yalomo požiūris į psichoterapiją
Irvino Yalomo požiūris į psichoterapiją yra unikalus tuo, kad jis integruoja filosofiją ir psichologiją. Jis teigia, kad psichoterapeutai turi ne tik padėti žmonėms susidoroti su savo problemomis, bet ir padėti jiems suprasti savo gyvenimo prasmę. I. D. Yalomas mano, kad psichoterapija turėtų būti ne tik gydymo procesas, bet ir asmeninio augimo kelionė.
„Širdies valanda“ - valandos trukmės seansų rinkinys, kuriame pripažįstamas tylus didvyriškumas, reikalingas norint užsiimti terapija ir ištirti save, kad galėtum kuo labiau mėgautis gyvenimu ir priimti savo mirtingumą. „Širdies valanda“ demistifikuoja psichiatrą - čia jis neatrodo kaip antgamtinių galių turintis telepatas, neklystantis, bet į save pažvelgęs metafiziniu rentgenu. „Žymaus psichoterapeuto Irvino Yalomo nuomone, santykiai gydo. Šią filosofiją jis įtaigiai perteikia pasakodamas apie tai, kaip suderino terapinę praktiką ir asmeninį atminties silpimo procesą.
Irvino Yalomo įtaka koučingui
Irvino Yalomo idėjos turėjo didelę įtaką koučingui. Koučingas, kaip ir egzistencinė psichoterapija, pabrėžia žmogaus laisvę, atsakomybę ir prasmės paiešką. Koučeris padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“. Nes tikroji motyvacija slypi ne tiek tiksluose ar piniguose, kiek prasmėje, kurią žmogus atranda savo veikloje. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“.
Egzistencinė terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus: laisvės ir atsakomybės dialektiką - kiekvienas pasirinkimas yra mūsų laisvė, bet kartu ir atsakomybė; prasmės paiešką - žmogus kaip asmenybė auga tik tuomet, kai randa gilesnį „kodėl“; autentišką gyvenimą - drąsą gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.
Taip pat skaitykite: Jameso Bugentalio psichoterapija
Koučingo sesijoje tai reiškia, kad koučeris ne tik padeda siekti išorinių tikslų, bet ir kviečia klientą giliau pažvelgti į save. Nes kartais didžiausias atradimas būna ne naujas darbas, o suvokimas, jog tikroji žmogaus vertė slypi gebėjime gyventi prasmingai.
Egzistencinės terapijos indėlis: koučingas nėra tik „strategijų ar planų kūrimas“. Tai ir kelionė į suvokimą „kam aš gyvenu?“. Ir būtent ši kelionė dažniausiai pakeičia žmogų labiau nei bet koks karjeros tikslas ar finansinė sėkmė.
tags: #irvino #yalomo #psichoterapijos #poziuris