Įvadas
Socializacija, tai procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip individas įsisavina socialines vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena, ir kaip šie elementai tampa jo elgesio ir veiklos motyvacijos pagrindu.
Socializacijos Esminiai Aspektai
Socializacijos proceso tikslas yra “sukultūrinti” žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė - prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti- kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma- tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais, ir antra- savęs atskleidimo procesas.
Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąjį šypsnį. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti ir mimiką, ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turim savo idealus, bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jų pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas, nepatyręs socializacijos proceso, lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje.
Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos, nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių pavyzdžiai rodo, kad be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės.
Žmonėms ilgiau nei kitiems gyvūnams užtrunka priklausomybės periodas. Pirminė socializacija- tai priėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Ankstyvoji socializacija vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji yra pati sparčiausia ir aktyviausia. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Vaikui reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Vaikų idealas- jų tėvai. Jie mato kaip yra elgiamasi šeimoje ir priima tai kaip už normą, kad taip turi būti. Tėvai neturėtų būti kategoriški savo vaikams, jie neturi teisės sakyti: ”tu žioplys, netikša” ar kaip kitaip reikšti savo nepasitenkinimą vaikais, nes tuomet vaikai yra “varomi į kampą”, jie praranda pasitikėjimą savimi. To pasekmės gali būti labai liūdnos. Taip pat yra didelė tikimybė, kad vaikas jaus nepilnavertiškumo kompleksą, jei jis užaugo derventiškoje šeimoje, kai motinos vaidmuo yra sureikšminamas, o vyrai (tėvai ) nustumiami į antrą planą. T.y. jis traktuojamas tik kaip reproduktorius. Vaikai pasimeta, jie nebežino kaip elgtis. Vyro idealo nėra. Labai sunkiai tokias situacijas išgyvena berniukai. Deviantinės elgsenos pasekoje gali būti narkomanija, lyties problemos. Žmogutis nebežino- koks turi būti vyras. Šis klausimas iškyla ir tiems vaikams kurie užauga vienišos motinos šeimoje, ar kai aplinkui vien moterys (mama, jos draugės, močiutės, tetos.). Būti vienišai motinai labai rizikinga. Deviantiška šeima yra ir ta, kai tėvai išvažiuoja užsidirbti į užsienį, kas šiuo metu yra labai populiaru, o savo mažylius palieka auginti seneliams. Pilnavertė šeima yra tik tada, kai joje pilnai dalyvauja abu tėvai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimas: šeimos vaidmuo
Nors tėvai rūpinasi savo vaikais namie ir jų santykiai yra labai glaudūs, išorinės socialinės jėgos turi didelę įtaką vaikų auklėjimui. Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos. Bet net ir tada jie yra aktyvūs savo socializacijos dalyviai. Jie daro poveikį savo tėvams, kaip jie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikelis yra bejėgiškiausias, jis daro didžiulį poveikį suaugusiems: verkia, kad susilauktų dėmesio ir paprastai tą dėmesį gauna. Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija- tai branduolys apie kurią vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti kurie jausmai yra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti. Nes nekontroliuojamos emocijos gali būti savigrioviškos ir neigiamai veikti visuomenę. Vaiko mokymas, kaip suvaldyti savo jausmus ir išreikšti juos visuomenei priimtina forma, yra vienas iš pagrindinių ankstyvosios socializacijos uždavinių.
Kiekvienas žmogus privalo perimti socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus , įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Sugebėjimas mokyti ir sugebėjimas kalbėti yra tiesiog susiję. Kalba įgalina žmones galvoti apie tai ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes požiūrius. Kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užfiksavimas ar perdavimas naudojant simbolius padedančius žmonių atminčiai. Tie simboliai gali būti garsiniai (žodžiai), gestiniai ar raštiški. Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetatingo visuomenės nario. Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių. Daugumai kyla klausimas nuo kada reikia kalbėti su vaiku? Ilgai buvo specialistų diskutuojama tuo klausimu. Seniau buvo manoma, kad su kūdikiu reikia pradėti kalbėti tuomet, kai jis pradeda guguoti, po to buvo nuspręsta, kad reikia kalbėti tuomet, kai vaikutis gimsta. Nėštumo mėnesyje, kai jau yra išsivystęs klausos aparatas. Kuo anksčiau pradėsime bendrauti su kūdikiu, tuo lengviau jam bus pritapti prie mūsų bendruomenės. Ką tik gimusių kūdikių tyrimas rodo, kad kūdikiai gimsta jau turėdami gebėjimą skirti kalbos elementus, kurie įvairiems garsams suteikia prasmę. Šis gebėjimas įgalina juos išmokti kalbėti be formalaus pasiruošimo, kuris reikalingas mokantis tokius dalykus kaip aritmetika ar skaitymas. Nereikėtų kalbėti su vaikais jų kalba, kaip kad mažyliai veblena lia-lia ar di-di, tegul jie girdi kaip teisingai sakyti žodžius, frazes- jie taip mokinasi. Tačiau kūdikiai girdi šnekant aplink juos ir išmoksta kalbėti, net jeigu niekas ir nepadės mokytis. Kuo daugiau kantrybės turės tėvai atsakinėti į nesibaigiančius ir besikartojančius klausimus, tuo geriau vaikui. Taip vaikas įsitikina ir pasikartoja atsakymų teisingumus.
Ekstensyviojoje socializacijoje vaikutis tartum kempinė siurbia į save informaciją iš visur, apie viską. Po to prasideda intecyvioji- kai žinios yra gilinamos ir įsijaučiama į kiekvieną atskirai. Jau vaikui nebeužtenka pasakyti, kad tai yra kamuolys ir jis yra apvalus. Jam jau rūpi kodėl jis apvalus ir geltonas, ir kodėl jis atšoka. Kai vaikas susipažįsta su raidėm, jis jas mokosi rašyti, jungti ir tai daro vis greičiau ir užtikrinčiau. Tas raideles iš lėto taria vieną po kitos. Po to bando iš jų sudėlioti žodį, perskaito jį skiemenuodamas ir galop gali skaityti ištisus sakinius. Taip ateityje jis galės keistis informacija. Tas pats vyksta ir su skaičiavimu ir su kitais veiksmais reikalaujančių įgudžių. Visi šie įgūdžiai jam bus labai svarbūs tolimesniam mokymuisi. Žmonės daug laiko praleidžia išmokdami reikalingų įgūdžių. Anksčiau vaikai buvo mokomi įsikurti ir rasti maisto, pasigaminti įrankių reikalingų išgyvenimui. Pavyzdžiui: medžioklės, kasimo. Šiuolaikinėje visuomenėje visiems būtini nors elementariausi rašto pažinimo bei skaičiavimo įgūdžiai, nors kai kurie žmonės niekada neįgyja šių žinių. Sugebėjimas vairuoti mašiną yra beveik svarbiausias daugelyje šalių, o įgūdžiai gaminti maistą būtini tik keletui tam tikros grupės žmonių. Šeimoje vaikas įgauna ir buitinius įgūdžius. Išmoksta naudotis stalo įrankiais. Priklausomai nuo to kokioje šeimoje jis auga ir kaip toje šeimoje yra elgiamasi prie stalo, taip elgsis ir vaikas. Jis gali mokėti naudotis tik šaukštu arba visais penkiais stalo įrankiais. Jis žinos, kad kiaušinis yra verdamas puode, o ne arbatinyje.
Visuomenės Įtaka Elgesiui ir Lūkesčiams
Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t.y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius. Tačiau ryšys tarp elgesio ir lūkesčių yra įvairus: žmonės nevienodai reaguoja į lūkesčius, kuriuos jie apmasto ir savaip išsiaiškina. Žmonių elgesys priklauso nuo jo charakterio- temperamento pagrindu susiformavusio būdo bruožų. Blogai kontroliuojamas ar nedrausmingas elgesys, kai negalvojama apie pasekmes ir siekiama tik skubaus pasitenkinimo, gali trikdyti visuomenę.
Jau mokindamasis kalbėti vaikas perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes. Savo lyties supratimo formavimąsi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ir nesąmoningai elgiasi su savo mažyliais skirtingai, priklausomai nuo lyties. Dukrelę tėvai dažniau priglaudžia, pamyluoja, kalba švelniau- lyg burkuodami. Didesnį dėmesį skiria į aprangą ir į išvaizdą: pavyzdžiui “kokia graži tavo suknutė”, arba “kaip tu gražiai sušukuota”. Tuo tarpu su berniukais tėvelis mėgsta žaidimo forma pasigrumti, taip pat mėgsta pastumdyti mašinėlę, padėlioti konstruktorių. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina būti sporiškam, techniškam, ar net karingam. O mergaičių žaidimai skatina buitinius įgūdžius. Taigi tėveliai atlieka socialinių “agentų’ funkciją namuose.
Taip pat skaitykite: Motyvacija, tikslai ir vertybės: kas tai?
Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų elgesį formuojančiais žmonėmis- tai mokytojai. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia mokykloje, todėl didelę reikšmę socializacijai suteikia toje mokykloje dirbantys mokytojai. Mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į klasėje besimokančias mergaites ir berniukus. Pavyzdžiui, jei mokytoja uždavė klausimą, o berniukas be leidimo atsakinėti šūkteli atsakymą, tai yra priimama, kaip normalus elgesys, bet jei taip “netinkamai” pasielgs mergaitė- ji gaus pastabą. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės- elgtis santūriau.
Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Tai ugdosi per prizmę: “kas man bus, jei aš taip pasielgsiu? Būsiu nubaustas ar pagirtas?” Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti. Pavyzdžiui, kai vienas kalba, kitas klausosi. Kada pamirštama ši viena iš pagrindinių elgesio taisyklių, bendravimas yra nebeįmanomas. Tai įvyksta tuomet, kai yra baramasi, kai visi rėkia, šaukia vienas ant kito ir niekas nebesiklauso, arba kai gerai įkaušusių žmonių grupelė nebepaiso elgesio normų ir visi vienu metu šneka, o besiklausančių nebelieka, tai ir bendravimo nebelieka. Viso to pasėkmės būna liūdnos, nes toks “bendravimas” dažnai baigiasi net kūno sužalojimu. Agresyvus elgesys yra dažnai susijęs su blogai valdomu impulsu. Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų, esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais: tai ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos kurie elgiasi gerai- juos skatiname. Kaip ir baudimo, taip ir skatinimo formos yra analogiškos t. Elgsenos nukrypimas nuo normos yra apibrėžtas. Tiksliau, visuomenė atranda nukrypimą nuo normos. Elgesio normos susiformavo per šimtmečius. Mūsų protėviai nustatė kaip ir kokioje situacijoje turime elgtis. Ryškiausiai matomas nustatytos normos, ir kurių uoliausiai laikomasi, tai piršlybos. Kiekvienas žingsnis yra iš anksto numatytas ir nulemtas. Tai jau yra tapę ritualu, nors ir lieka šiek tik galimybių improvizuoti, bet per didelis laisvumas kelia grėsmę sužlugdyti visą operacijos sėmę. O seka turėtų būti maždaug tokia: Prasideda nuo pasimatymų viešose vietose iki pasimatymų intymesnėje aplinkoje ir apsilankymų vienas kito šeimose. Tik labai retais atvejais mes atsiduriame situacijose, kai reikia patiems kurti naujas elgesio taisykles ir jais vadovautis.
Socialinės Vertybės ir Asmeniniai Siekiai
Individas gali pats nuspręsti kuo jis nori tapti muzikantu ar verslininku, tačiau abiem atvejais susidurs su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, ką jis privalo daryti. Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją: gerina arba blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užėmė. Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį amžių ir priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrų galimybių. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos turinčias vidutines pajamas, ar iš asocialios šeimos. Tai nereiškia, kad pastarieji du neturi jokių galimybių įsigyti daugiau turto, o statistiškai tik tiek , kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogui 50-ties metų. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrukama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybę tikslų, kurių jos nariai yra mokomi siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Pavyzdžiui: mergaitės, kurios yra mokomos, kad moters pagrindinė paskirtis yra vedybos ir motinystė, vargu ar įgis išsilavinimą, būtiną sėkmingam darbui. Vaidmenys- tai teisės, pareigos, ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie tradicines vertybes