Sportininkas - tai žmogus, kuris nuolat dirba, mokosi, kuria, tobulėja, patiria, suvokia, išgyvena, kenčia, supranta, griūna, keliasi ir vėl eina pirmyn vingiuotu gyvenimo keliu. Kas verčia mus elgtis vienaip ar kitaip? Iš kur kiekvieną rytą prabudę randame norą veikti arba ne? Šiame straipsnyje pasidalinsime suvokimu apie žmogų veikiančius motyvus ir plačiau panagrinėsime, kas iš tiesų yra motyvacija, tikslai ir vertybės.
Motyvacijos Samprata ir Teorijos
Dauguma trenerių stengiasi suprasti, kodėl talentingas jaunas sportininkas meta kokios nors sporto šakos treniruotes arba kodėl kas nors išeina iš komandos. Sporto vadovams taip pat sunku suvokti, kodėl kai kurie sportininkai taip atkakliai tęsia treniruotes, nors jiems geriau būtų siekti pažangos moksle. Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo žmogaus tikslų.
Vienas iš geriausių žinomų motyvacijos ir asmenybės teorijų yra A. H. Maslow (1970) poreikių teorija. Autorius tvirtina, kad žmonės stengiasi patenkinti savo poreikius pagal savo prioritetų sistemą. Šie prioritetai gali būti suskirstyti į dvi stambias kategorijas: trūkumo poreikiai, tokie kaip alkis, troškulys, lytinis potraukis, saugumo poreikis, yra pirminiai; toliau eina augimo poreikiai, pavyzdžiui, meilė, savigarba ir saviraiška. Nors A. H. Maslow teorija iš pirmo žvilgsnio ir atrodo teisinga, tačiau jo siūloma hierarchija sulaukė ne tiek jau daug paramos.
Pagrindinė asmenybės aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai, atsirandantys iš instinktinių potraukių ir pažinimo asmenybės patirties pagrindu. Poreikis - tai tam tikra asmenybės būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius patenkinti. Vaizdinys ar mintis apie objektą, kuris gali patenkinti poreikį, yra tiesioginis veiklos motyvas. Motyvai gali būti daugiau ar mažiau sąmoningi. Sudėtingesnė veikla yra skatinama ne vieno izoliuoto, o kelių ar keliolikos motyvų. Motyvų grupė, skatinanti sudėtingą veiklą, yra vadinama veiklos motyvacija (Jacikevičius, 1994).
R. Malinauskas teigia, jog, nežinant motyvacijos ypatumų, sunku būtų kryptingai rengti sportininkus varžyboms. Todėl sportinės veiklos motyvacijos tyrimų problema yra visuomet aktuali. Nagrinėdami literatūrą nerandame vieningų motyvacijos ir motyvo apibrėžimų. Anot Stonkaus (2000), motyvacija - tai visuma motyvų, lemiančių sportininko aktyvumą siekiant užsibrėžto tikslo per pratybas ir varžybas. Sportinės veiklos motyvo sąvoka nėra vienareikšmiškai suprantama. Poreikis - vidinė žmogaus būsena, tam tikra įtampa, kurią sukelia ko nors stoka. Vadovėlyje „Psichologija studentui“ (2002) teigiama, jog poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis. Motyvai kreipia sportininką link tikslo. Todėl svarbu patikslinti skirtumą tarp sampratų „motyvas“ ir „tikslas“. Motyvai dažnai būna ir neįsisąmoninti, o tikslai yra sąmoningi. Motyvai, motyvavimas ir motyvacija yra susiję. (Malinauskas, 2003).
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
Motyvo terminas yra kilęs iš prancūzų kalbos - motif ir reiškia priežastį, paskatą. Kaip žmogaus veiklos komponentas jis atsako į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi (Lapė, Navikas, 2003). Stonkus (2000) teigia, kad motyvas - tai sąmoninga ir nesąmoninga veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto (situacijos), patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes ir tikslus, sąveikos. Motyvai - veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993). Žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atsispindi žmogaus sąmonėje, ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis, vadinamas tos veiklos motyvu (Lapė, Navikas, 2003). Motyvas - tai priežastis, skatinanti veikti. Motyvas - įsisąmonintas, suprastas poreikis. Karoblis (1999) teigia, jog motyvai - veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu, individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys veiksniai, materialūs arba idealūs individo tikslai, individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia. Jie yra visuomenei būdingos objektyvios vertybės, interesai, idealai. Kai individas juos paverčia savais, jie įgyja skatinamąjį pobūdį ir virsta realiais motyvais. Kiekvieno sportininko motyvų sfera labai skiriasi: skirtinga jų sudėtis, hierarchija, stiprumas, pastovumas. Motyvų stiprumui ir pastovumui turi reikšmės daug veiksnių: socialinis gyvenimas, kryptingas bręstančios sportininko asmenybės ugdymas (Malinauskas, 2003). Sportininko veiklos motyvas yra subjektyvi sportininko reakcija į aplinkos poveikį, pvz., sportinės specializacijos pasirinkimo, dalyvavimo varžybose motyvas ir kt. (Karoblis, 1999).
Pasak Cratty (1989), sportininko motyvacijai labai reikšminga vaikystė ir paauglystė. Nuo vienų iki šešerių metų socialinis paskatinimas (apdovanojimai, diplomai, laureatų vardai) vaikui neturi didelės reikšmės. Nuo šešerių metų svarbus ir socialinis paskatinimas, nes atsiranda laimėjimų poreikis. Laimėjimų poreikiu vadinamas poreikis peržengti jau pasiektus rezultatus. Nuo 16 metų svarbus asmeninių interesų ir socialinio paskatinimo derinimas.
Veikla, turinti tam tikrą tikslą, yra vadinama veikla. Veikla turi psichinę ir fizinę puses, apimančias judesių ir veiksmų atlikimą. Vidiniai organizmo motyvai sudaro biologinius ir socialinius poreikius. Gerti, valgyti, kvėpuoti, ilsėtis, tuštintis, tęsti giminę yra biologiniai poreikiai. Žmogaus gyvenime labai svarbią vietą užima socialiniai poreikiai. A. H. Maslow teorijoje, kai fiziologiniai poreikiai yra patenkinti, svarbiausi tampa saugumo poreikiai, vengimas prievartos. Aukštesnei poreikių grupei priklauso savigarbos poreikis. Everard ir Morris (1997) tai vadina „ego poreikiais“. Sportininkams ego poreikiai - tai noras įrodyti sau ir kitiems, jog jų pasiekimai tokie pat geri kaip kitų grupių narių arba už juos geresni. Kai žmogus jaučiasi saugus, aktualus tampa priklausomybės poreikis: „šeima, darbas, kolektyvas, draugai, laisvalaikio pomėgių grupės ir kt.“ (Želvys, 2001, p. 61). Aukščiausias yra saviraiškos poreikis, kuris sporte vyrauja tarp sportininkų, norinčių patirti džiaugsmą. Sportininkai pripažįsta savo kompetenciją be įvertinimo iš šalies, nori jaustis kompetentingu ir sėkmės lydimu. Svarbu suprasti, jog vertinimas iš šalies parodo, jog tau sekasi, o pralaimėjimas - nesėkmę. Tai potencialiai rizikingas dalykas, kadangi sportuojantieji sporto laimėjimus laiko savo vertės atspindžiu. Todėl sportininkai linkę savo nesėkmes priskirti gebėjimų trūkumui, o savo retas pergales - sėkmei arba silpnam varžovui. Toks požiūris nėra sveikas, nes skirsto žmones į laimėtojus ir pralaimėtojus.
Sporto psichologas R. Martensas mano, kad visi motyvacijos stiprinimo keliai veda viena kryptimi - padėti sportininkams tapti atsakingiems už save, leidžiantiems kontroliuoti savo gyvenimą. „Daugybės tyrimų rezultatai pateikia tokias išvadas: atimkite iš žmonių galimybę kontroliuoti savo gyvenimą - sunaikinsite jų motyvaciją, laimėjimus, atsakomybę už save ir savo vertės jausmą. Suteikite žmonėms teisę kontroliuoti savo gyvenimą, rūpintis savo augimu ir sustiprinsite ką tik išvardytus bruožus“ (Martens, 1999, p. 260).
Vidiniai ir Išoriniai Motyvai
Žmogus turi nuolat derinti aplinkos sąlygojamus ir vidinius organizmo motyvus. Vertybės, kurias žmogus turi, yra stipri motyvavimo jėga. Norėdamas kurti savo gyvenimą pagal vertybes, turi nuslopinti tam trukdančias motyvavimo jėgas. Pvz., jei paskirsi gyvenimą sportui, mokslui, tai turėsi atsisakyti kitų dalykų. Sportinės veiklos motyvus tyrinėjo A. C. Punis. Jis teigė, kad sveikata yra vienas iš reikšmingiausių motyvų sportinėje veikloje, nors priklausomybė nuo sporto taip pat gali būti motyvas. Dažniausiai veikia motyvų kompleksas.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti motyvaciją sportuoti
W. Jamesas savo knygoje „Motyvuotas komandos formavimas“ pataria treneriams suburti galvojančius taip pat, kaip jūs, kuriems rūpite jūs, jūsų programa ir komandos draugai, bei atsijoti žaidėjus, nepritariančius jums, jūsų programai arba komandai. Savo knygoje W. Jamesas rašo: „Žmogus gali būti visai nekaltas, bet būkite atsargūs“. Kartais treneris įteigia jiems motyvus ir priverčia juos tai daryti.
Darbuotojų Motyvacija ir Jos Įtaka Produktyvumui
Darbuotojų motyvacija - tai energijos, atsidavimo ir kūrybiškumo lygis, kurį darbuotojai įneša į savo darbą. Šis lygis apibūdina, kiek darbuotojai yra įsitraukę į atliekamą darbą, kiek jiems svarbūs organizacijos tikslai ir kiek jie jaučiasi įgalinti kasdieniame darbe siekti šių tikslų ir išnaudoti visą savo potencialą. Motyvuoti darbuotojai yra įkvėpti laikytis tam tikros elgsenos ir imtis veiksmų, už kuriuos gaunamas teigiamas atlygis ir patenkinami žmogiškieji poreikiai. Jie jaučia pasitenkinimą, kai daro daugiau nei reikia, nes jiems patinka tai, ką jie daro, ir jie investuoja į tai, kad tai darytų gerai.
Skiriamos dvi motyvacijos rūšys: išorinė ir vidinė. Išorinė motyvacija - tai motyvacija dalyvauti veikloje, pagrįsta išorinio tikslo pasiekimu, pagyrimo ar pritarimo pelnymu, laimėjimu konkurse ar varžybose, apdovanojimo ar užmokesčio gavimu. Darbo vietoje atlyginimas ir apdovanojimai (pvz., priedai) yra didžiausi išoriniai motyvatoriai. Vidinė motyvacija apibrėžiama kaip veiklos atlikimas dėl jai būdingo atlygio, o ne dėl atskiriamų pasekmių.
Motyvacija lemia darbuotojų sėkmę ir vaidina svarbų vaidmenį darbuotojų pasitenkinimui. Darbuotojų pasitenkinimas skatina veiklos rezultatus, kurie savo ruožtu daro teigiamą poveikį klientų pasitenkinimui. Motyvuoti darbuotojai geriau prisitaiko prie pokyčių, geriau bendradarbiauja, dėl projekto, kliento ar bendradarbio yra labiau pasirengę išeiti už projekto ribų ir išlaikyti teigiamą požiūrį į darbą. Labai motyvuotų darbuotojų komanda taip pat gali sumažinti darbuotojų kaitą ir pravaikštas. Dažnai vadovai nesuvokia, kiek svarbi yra motyvacija, norint gerai vadovauti ir užtikrinti organizacijos sėkmę ateityje. Kartais vadovai klaidingai mano, kad išorinių motyvatorių, pavyzdžiui, papildomų naudų, pakanka, kad motyvuotų komandos narius nuolat gerai dirbti. Nors abi motyvacijos rūšys yra būtinos, vidinė motyvacija yra ypač svarbi, nes vidinę motyvaciją turintys darbuotojai yra laimingesni atlikdami savo pareigas ir produktyvesni. Jie ir toliau dirbs organizacijoje, nes mėgsta savo darbą, o ne tik dėl atlyginimo.
Norėdami išsiaiškinti, kaip darbuotojų motyvacija veikia produktyvumą, galime pažvelgti, kaip ji susijusi su įsitraukimu ir išlaikymu, ir kaip šie du veiksniai veikia produktyvumą. Remiantis „Gallup“ ataskaita „Pasaulinės darbo vietos būklė: 2022 m.“, neįsitraukę arba aktyviai nedalyvaujantys darbuotojai pasauliui kainuoja 7,8 trilijono JAV dolerių dėl prarasto produktyvumo, o tai sudaro 11 % pasaulio BVP. Įsitraukimo stoka taip pat kenkia darbuotojų išlaikymui. JAV įmonės dėl savanoriškos darbuotojų kaitos kasmet praranda trilijoną dolerių ir susiduria su daugybe iššūkių norėdamos išlaikyti puikius darbuotojus, įskaitant darbuotojų nepasitenkinimą atlyginimu, neefektyvų vadovavimą, karjeros galimybių nebuvimą arba jų nebuvimą, pripažinimo trūkumą, darbo aiškumo nesuteikimą, didesnio savarankiškumo poreikį ir toksišką darbo aplinką. Kai darbuotojai nėra įsitraukę ir darbuotojų kaita yra didelė, tai sukelia domino efektą, kuris gali paralyžiuoti produktyvumą ir smarkiai paveikti organizacijos pelningumą. Kai darbuotojai neįsitraukia, mažėja produktyvumas. Neįsitraukę darbuotojai yra mažiau motyvuoti sunkiai dirbti ar tenkinti darbo lūkesčius. Jie gali padaryti 60 % daugiau klaidų, sukurti toksišką darbo aplinką, kuri skatina darbuotojų kaitą ir dar labiau mažina produktyvumą.
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Mokymosi Motyvacija
Šiuolaikinėje visuomenėje ir mokykloje nuolat ieškoma naujų būdų švietimo reformoms įgyvendinti. Šių reformų tikslas - ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, kuri turėtų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir motyvacija nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis. Mokymosi motyvacija yra svarbus veiksnys, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuota asmenybe, kurią veikia vidiniai ir išoriniai motyvai. Tačiau šiuolaikinis moksleivis, gyvendamas sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria didelį spaudimą dėl aukštų reikalavimų ir atsiduria nepalankioje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių. Dėl to jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklos ir galiausiai visiškai pasitraukia iš švietimo sistemos. Tai apsunkina jų tolimesnį gyvenimą, kuriame šiuolaikinis pasaulis kelia žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, kuris pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar net visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši problema paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji tampa ypač aktuali įgyvendinant privalomojo pagrindinio mokymo politiką iki tam tikro amžiaus, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo ir taip papildo nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas.
Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai dažniausiai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes ir nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus.
Motyvai (lot. movere - judinti) - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993, p. 177). L. Jovaiša (1993, p. 135) motyvą apibūdina trumpai, bet, manyčiau, labia tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė (1996, p. 97) motyvą apibrėžia kiek detaliau: motyvas - tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas; motyvas - tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę.
Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas - išorinis objektas, kuriame „kristalizuotas“ poreikis, ar vidinė paskata - poreikis - sudėtinga. Motyvai skirstomi į vidinius, išorinius ir vidinių bei išorinių šaltinių derinį. (Bieliauskaitė, 1993, p.15).
Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. G.Butkienės ir A.Kepalaitės motyvacijos apibrėžimas: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme (Butkienė, 1996, p. 226). Pedagoginėje psicholgijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme (Gage, Berliner, 1994, p. 589). Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996, p. 232) išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsmingai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą. L.Jovaiša (1996, p. 176) skiria pirminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti).
Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas). Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė (2000, p. 32) pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą: neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykiai su mokykla ir pan.); trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis). Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo mokinio statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje paauglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu (Rupšienė, 2000,p. 22).
Požiūris į mokymąsi nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasirekšti įvairiai: vienas mokinys, nors ir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapsiimtį mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis; kuo sunkiaus sekasi mokymasis, tuo silpnesnė motyvacija.
Mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
Motyvacijos Teorijos
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Rupšienė (2000, p. 34) pateikia tokį teorijų skirstymą:
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, pabrėžiančios, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės (1996,p. 228), L.Rupšienės (2000,p. 45) ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiau bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Daugelis mokytojų savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame reltate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės (Rupšienė, 2000, p. 46).
Tikslo teorija teigia, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.
Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis (Rupšienė, 2000, p. 46).
tags: #motyvacija #tikslai #vertybes