Reformacijos epocha XVI amžiuje atnešė didžiulių permainų visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik religiniais sąjūdžiais, bet ir kultūriniu, politiniu bei socialiniu atsinaujinimu. Lietuvoje reformacija palietė įvairias visuomenės sritis, o jos įtaka atsispindėjo iškilių asmenybių veikloje. Šiame straipsnyje aptarsime kelias svarbiausias reformacijos epochos asmenybes Lietuvoje, jų indėlį į kultūrą, švietimą ir religinį gyvenimą.
Martynas Mažvydas: Pirmosios Lietuviškos Knygos Autorius
Martynas Mažvydas yra viena svarbiausių reformacijos epochos asmenybių Lietuvoje. Jis laikomas pirmosios lietuviškos knygos - „Katekizmo“ - autoriumi. Mažvydo gyvenimas buvo padalintas tarp Lietuvos, iš kur, manoma, jis buvo kilęs, ir Prūsijos, kur jis emigravo dėl religinių įsitikinimų Reformacijos metais.
Ansamblis „Lietuva“ jungiasi išvien su istorikais - koliažinės operos „Mažvydas“ kūrėjai prisidės prie Mažvydo tyrėjų. Tikimasi, jog ateityje numatoma sklaida, grindžiama ansamblio „Lietuva“ ir mokslininkų bendradarbiavimu, o taip pat aktualiais viešinimo formatais, paskatins didesnį susidomėjimą šia iškilia asmenybe.
„Kaip ir mokslininkams, taip plačiai visuomenei yra noras giliau suprasti 16 a. realijas, prie lietuviškos kultūros palikimo ir sklaidos Mažojoje Lietuvoje prisidėjusias asmenybes. Šia linkme pažinimo ir tyrimų procesas yra nebaigtinis. Viliamės, kad po metų kitų galėsime pasidalinti naujomis įžvalgomis. Šiuo metu džiaugiamės ansamblio „Lietuva“ iniciatyva meninėmis formomis pažiūrėti į Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ ir jį perteikti šių dienų visuomenei. Manome, kad toks žvilgsnis į M.
Kaip žinia, mokslininkai - istorikai, kalbininkai, kultūros istorikai, tirdami istorinį įvykį ar kultūros reiškinį, vadovaujasi savo laikmečio pripažintais tyrimo būdais ir metodais. Kartais tie tyrimo rezultatai būna suprantami siauresnei visuomenės daliai, todėl reikalinga populiaresnė informacijos sklaida, atliekama per straipsnius, poeziją, muzikos kūrinius ar kitomis meninėmis formomis viešose erdvėse. Tokiu atveju, mokslininkų išvados apie asmenybes ar tautos raidai svarbūs įvykiai, pastiprinti meninėmis formomis, priimami visuomenės ir tampa krašto, nacionalinės ar kontinento kultūros dalimi.
Taip pat skaitykite: Lietuvos kūrėjai
M. Mažvydo biografijos iniciatyvinė grupė ieškos naujų duomenų ir dokumentų apie pirmosios lietuviškos knygos autorių, juos sistemins bei publikuos. Žinomi tik apytiksliai M. Mažvydo gimimo metai ir tikslesnė mirties data, tačiau jokiais tiesioginiais dokumentais šie faktai nepatvirtinti.
A. Ališauskas: „Iki šiol nežinojau ir tik kalbėdamasis su senosios literatūros istorikais ir išsiaiškinau, kad visą dramos „Mažvydas“ ir Mažvydo meilės istoriją, Lietuvoje paliktos moters ir sūnaus istoriją Just. Marcinkevičius sukūrė pats. Šaltiniai suteikia ne per daugiausiai informacijos apie M. Mažvydo gyvenimą, ypač asmeninį, apie periodą tarp Vilniaus ir Ragainės, ir mūsų sąmonėje suformuotas M. Mažvydo įvaizdis, pirmosios knygos sukūrimo kontekstas smarkiai paveiktas būtent Just.
„Į klausimą, kiek arti istorinės M. Mažvydo asmenybės buvo Just. Marcinkevičius, galutinai niekas neatsakys. Bet labai aiškus kitas dalykas: kurdamas savo pasakojimą, poetas labai disciplinuotai laikėsi istorinės logikos, istorinės tiesos. Bent jau iki šiol neteko skaityti, kad Just. Marcinkevičiaus dramose yra momentų, prieštaraujančių istorijos faktams ar M. Mažvydo biografijai. Nebūtinai buvo būtent taip, kaip užrašė poetas, bet ir taip galėjo būti“, - samprotauja A.
K. Jakštas: „Nė vienas neatkursime istorijos, kaip buvo iš tikrųjų. Manau, ir Marcinkevičiui rūpėjo gyvenimo prasmė, tikėjimas savo darbais, vidinė žmogaus drama. Mes laikomės visiems gerai žinomų faktų ir jų neiškraipome, tačiau pasirinktas žanras, koliažiniai elementai mums leidžia stilizuoti tą laikmetį bei, pasitelkiant muzikinės raiškos formas, apie Mažvydą pasakoti šiandieniniame kontekste“.
M. Mažvydo priešmirtinio teksto pratarmėje, rašytoje greičiausiai 1963 m. (Radvilos Juodojo laikais) ir po mirties patekusios į giesmyną, parašyta, kad M.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
„Katekizmas“: Reikšmė ir Turinys
„Katekizmas“ buvo išspausdintas 1547 m. Karaliaučiuje. Ši knyga yra ne tik pirmasis lietuviškas leidinys, bet ir svarbus kalbos paminklas, atspindintis to meto lietuvių kalbos ypatumus. „Katekizmą“ sudaro įvairūs tekstai:
- Elementorius
- Katekizmas
- Giesmynas su gaidomis
- Trumpas rinkinys bažnytinių giesmių
Ši knyga turėjo didelę reikšmę lietuvių kultūrai, nes padėjo skleisti raštiją lietuvių kalba ir stiprinti tautinę savimonę.
Mikalojus Radvila Juodasis: Reformacijos Rėmėjas ir Politinis Veikėjas
Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas įtakingiausių LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės (LDK) politikų ir reformacijos rėmėjų. Jo veikla turėjo didelės įtakos reformacijos plitimui Lietuvoje.
Pagal pareigybes jis buvo vaivada, kancleris, jo veiklos amplitudė buvo labai plati. Per penkiasdešimt savo gyvenimo metų labai daug nuveikė. Buvo gabus politikas, diplomatas, rengė Livonijos prijungimą - apsaugojo nuo Ivano kariuomenės šiaurinę Lietuvą (LDK) diplomatinėmis priemonėmis. Pasuko į reformaciją, kaip į teikiančią galimybes kultūrinei veiklai. Suorganizavo grupę filologų, kurie vertė Bibliją į lenkų kalbą. Įkūrė spaustuvę. Jo kūrinys „Atsakymas Popiežiaus legatui A. Lipomanui” yra pirmas autorinis teologinis veikalas. Tai buvo tekstas, argumentavęs bažnyčios ir visuomenės santykius. Jame jis labai aiškiai pasakė, kad neleis, kad LDK veiktų inkvizicija. Tam buvo dedamos didelės pastangos.
Radvilos Indėlis Į Kultūrą ir Švietimą
Mikalojus Radvila Juodasis rėmė spaustuvių steigimą ir knygų leidybą, kas buvo labai svarbu reformacijos idėjų sklaidai. Jo rūpesčiu buvo įkurtas Biržų Dubingių evangelikų reformatų sinodas, kuris tapo svarbiu reformacijos centru Lietuvoje. Radvila Juodasis taip pat rūpinosi švietimu, skatindamas mokyklų steigimą ir jaunimo lavinimą.
Taip pat skaitykite: Žymūs Šviečiamojo amžiaus atstovai
Kitos Reformacijos Epochos Asmenybės
Be Martyno Mažvydo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo, reformacijos epochoje Lietuvoje veikė ir daugiau iškilių asmenybių, kurios prisidėjo prie kultūros, švietimo ir religinio gyvenimo plėtros. Tarp jų galima paminėti:
- Abraomas Kulvietis: Vilniaus universiteto profesorius, vienas pirmųjų reformacijos idėjų skleidėjų Lietuvoje.
- Simonas Budnas: Humanistas, Biblijos vertėjas į lenkų ir baltarusių kalbas, reformatų veikėjas.
- Andrius Volanas: Suformulavęs laisvės kaip įstatymo pirmumo prie valdžią apibrėžimą. Pasak dr. Ingės Lukšaitės, dirbant su XVI a. paprastai apima džiaugsmas, nes ten yra labai daug save realizavusių žmonių ir labai vykusių kūrinių. Yra padėti pagrindai, tereikia ant jų atsistoti.
Nietzsche’s Filosofijos Reinterpretacijos Priežastys
Friedrichas Nietzsche (1844-1900) - paskutinis XIX a. europinio masto vokiečių mąstytojas - tapo naujos, „neklasikinės“ filosofijos ir „atviro“ mąstymo simboliu, atspindinčiu esminius pastarojo šimtmečio Vakarų filosofinės sąmonės pokyčius. Pranašiški šio genialaus filosofo žodžiai, jog „kai kurie žmonės gimsta tik po mirties“, pirmiausia taikytini jam pačiam, nes niekas iš didžiųjų XIX a. pabaigos mąstytojų taip nepaveikė postmoderniosios mąstysenos, kaip šis, sunkiai įspraudžiamas į akademines schemas, klasikinės filosofijos mitologemų naikintojas. Pastarųjų šimtmečių Vakarų mąstymo tradicijoje jis - neabejotinai viena reikšmingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių, kurios tekstai įeina į filosofijos aukso fondą. Nedaug pasaulinėje filosofijoje tekstų, kurie žaižaruojančiu intelektu, kone tobula kalba, giliamintiškumu ir magiška įtaigos jėga taip veiktų skaitytoją. Šie tekstai patrauklūs dėl jų universalumo, sprogstamosios galios, „atvirumo“ pasauliui, sugebėjimo išsivaduoti nuo dirbtinių mąstymą varžančių apribojimų. „Nietzsche, - rašė Foucault, - pagausino filosofinių polėkių skaičių. Jis domėjosi viskuo - literatūra, istorija, politika ir pan. Jis ieškojo filosofijos visur. Kas iš to, kad kai kuriose srityse jis liko XIX a. žmogumi, tačiau apskritai jis pralenkė mūsų epochą“. Jo mįslinguose tekstuose poetiniai, eseistiniai ir, glaudžiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, egzistenciniai aspektai neretai slepia jo radikalių filosofinių idėjų turinį. Būdamas tiesioginis Schopenhauerio sekėjas Nietzsche plėtojo pagrindinius voliuntaristinės filosofijos principus. Tačiau pasyvus Schopenhauerio koncepcijos pobūdis jau neatitiko naujos ideologinės ir kultūrinės Vokietijos padėties po 1870 m. Todėl ją keičia reliatyvistinė Nietzsche’s „gyvenimo filosofija“ (Lebensphilosophie), jautriai atspindinti to meto kultūros raidos prieštaringumą, iracionalių jėgų visuomenėje stiprėjimą, eschatologinius motyvus, lyginamųjų studijų, žmogaus būties ir asmenybės kūrybinės saviraiškos problemų aktualėjimą. Remdamasis ontologinėmis Schopenhauerio nuostatomis jis formuoja naują su žmogaus būtimi susijusią neklasikinę filosofiją teikdamas jai solidų teorinį pamatą. Mąstytojas atskleidžia naujas sąvokos gyvenimas interpretacijos perspektyvas. Iracionalius Vakarų visuomenėje, kultūroje, filosofijoje, religijoje mene vykusius procesus Nietzsche permąsto remdamasis jautriausiais dvasiniais išgyvenimais. Filosofo mąstysena išsiskyrė rafinuotu intelektualumu, poetiškumu, kritiniu požiūriu į tradicines kultūros vertybes, dramatiška aktualių žmogaus gyvenimo ir kūrybos problemų formuluote bei netradiciniu jų sprendimu. Dėl jam būdingo įžvalgumo, nesitenkinimo klasikiniais racionalistinėje Vakarų filosofijoje viešpatavusiais principais Nietzsche tapo vienu nuosekliausių Vakarų mąstymo tradicijos (nuo Sokrato iki Hegelio), kurią jis traktavo kaip banalų plebėjišką dualizmą, kritikų ir reformatorių. Jo „gyvenimo filosofija“ yra mėginimas iš esmės pakeisti klasikinėje metafizinėje Vakarų filosofijoje vyravusias nuostatas, paneigti abstraktų stebimąjį racionalistinės filosofijos pobūdį, jos atsainų požiūrį į žmogaus būties problemas. Savo „gyvenimo filosofija“ jis siekė įtvirtinti kokybiškai naujus neklasikinius mąstymo principus, kuriuos traktavo kaip Vakaruose klestėjusios dualistinės platoniškosios metafizikos paneigimą. „Veikti prieš laiką, o per tai - jį patį ir galbūt ateinančius laikus - toks mano šūkis“, sakė filosofas. Turėdamas įgimtą mistifikatoriaus talentą, Nietzsche mėgo šokiruoti filisterio sąmonę dygia ironija, pabrėžtinu vertinimų paradoksalumu, hiperbolėmis, aršiais išpuoliais prieš nusistovėjusias kultūros, meno, moralės normas, visuotinį pripažinimą įgavusius autoritetus ir idealus. Jis šaipėsi iš savo pernelyg patiklių skaitytojų, teikdamas jiems dviprasmes išvadas, miglotas ir nerealias idėjas, kurių pats niekada rimtai nevertino. Kaip ne kartą yra pats prisipažinęs, rimčiausiems reiškiniams mėgo „prisegti juokdario uodegą“. Šis ironiškas aristokratiškumas, romantinis ezoterinis žaidimas prieštaravimais sudarė vieną svarbiausių Nietzsche’s mąstysenos bruožų. „Skaityti Nietzsche’ę, - aiškino subtilus jo kūrybos žinovas T. Mannas, - yra savotiškas menas, kur visiškai neleistinas tiesmukumas, grubumas, kur, atvirkščiai, būtinas nepaprastas proto lankstumas, ironijos jausmas, įsigilinimas. Kas suvokia Nietzsche’ę tiesmukai, priima tai, ką jis sako „kaip galutinę tiesą“, kas tuo patiki - tam geriau jo neskaityti“. Neretai jis netgi užsidėdavo, vėliau jam tapusę lemtingą bepročio kaukę, kurį slėpė kitokį nei iprastinis požiūrį į pasaulį ir žinojimą. Dėl Nietzsche’s tekstams būdingo mįslingumo, paradoksalumo ir fragmentiškumo itin sudėtingas uždavinys atkurti autentišką filosofo paveikslą bei jo skelbiamų idėjų visumą. Įvairiausioms idėjinėms kryptims priklausantys Nietzsche’s šalininkai (nors tarp jų ir Nietzsche’s skelbiamų idėjų kartais atsiranda didžiulė praraja) jo idėjas sureikšmindavo dažnai vienpusiškai. Todėl daug kas susidarė supaprastintą filosofo ir jo idėjų vaizdą. Kiekviena istorinė situacija ir socialinė grupė savaip vertino Nietzsche’ę, tarsi piešė savus filosofo portretus, kurie stebino nepanašumu tiek vienas į kitą, tiek ir į modelį (originalą). Jo veikaluose įkvėpimo ieškojo daugelis garsių XX a. kultūrininkų. Nietzsche’s idėjos darė didelę įtaką O. Spengleriui, R. Pannwitzui, A. Sweitzeriui, K. Jaspersui, M. Heideggeriui, T. Mannui, S. Zweigui, H. Hesse’i, H. Ibsenui, J. Londonui, R. Rolland’ui, A. Malraux, A. Camus ir kitiems, kurie Nietzsche’ę laikė „naujojo humanizmo“ idėjų skelbėju, socialdemokratinio judėjimo šalininku, egzistencializmo pirmtaku ir pan. Kita vertus, falsifikuodami filosofo kūrybinį palikimą, jo autoritetu dangstėsi netgi fašizmo ideologai. Dėl šio politinio Nietzsche’s idėjų diskreditavimo ir vulgarizavimo susidomėjimas jo kūryba po Antrojo pasaulinio karo gerokai susilpnėjo. Tačiau praslinkus keliems dešimtmečiais ėmė kilti nauja Nietzsche’s idėjų atgimimo banga, kurią skatino 1961 m. išleistas Heideggerio dvitomis veikalas „Nietzsche“. Jame filosofas traktuojamas kaip paskutinis didis Vakarų mąstytojas nuvainikuojantis nuo Descartes’o laikų klestėjusį metafizinį mąstymą, kuris ignoravo pamatines būties problemas. Po metų Prancūzijoje pasirodė G. Deleuze knyga Nietzsche et philosophie („Nietzsche ir filosofija“), kuri atvėrė naujas daugelio jo idėjų interpretacijos galimybes. Savotiškas lūžis Nietzsche’s idėjų renesanse buvo 1972 m. Tarptautinio kultūros centro Cerisi-la-Salle (Prancūzija) surengtas tarptautinis kolokviumas, po kurio buvo paskelbtas 2 tomų pranešimų ir diskusijų rinkinys Nietzsche aujourd’hui („Nietzsche šiandien“, 1973). Jame buvo paskelbti E. Blondelio, G. Deleuze’o, J. Derrida, L. Flamo, E. Finko, K. Löwitho, J.F. Lyotard’o, P. Klossowskio, J.-L. Nancy ir kitų įtakingų Nietzsche’s filosofijos tyrinėtojų tekstai. Netrukus daugelis autoritetingų tarptautinių filosofinių žurnalų Nietzsche’s filosofijai aptarti paskyrė specialius numerius, šia tema pradėta rengti tarptautines konferencijas, simpoziumus, daugėjo straipsnių, disertacijų, monografijų, reguliariai pasirodė tęstiniai solidžios apimties Nietzsche-Studies leidiniai. Nietzsche’s idėjų atgimimui didžiulį poveikį turėjo postmodernioji prancūzų filosofija, kurios lyderiai (Foucault, Derrida, Deleuze’as, Lyotard’as, R. Barth’as) Nietzsche įvardijo reikšmingu klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos reformatoriumi. Pagal tyrinėjimų, skirtų iškiliausiems praeities mąstytojams skaičių, Nietzsche dabar varžosi su Kantu, Laozi, Konfucijumi, Heideggeriu, Foucault, Derrida, Kierkegaardu ir Zhuangzi. Nietzsche’s idėjų įtakos didėjimo negalima laikyti atsitiktiniu reiškiniu, kadangi slenkant dešimtmečiams vis labiau aiškėja neblėstantis daugelio anksčiau nesuprastų jo idėjų aktualumas. Naujausi Vakarų ir metacivilizacinės kultūros raidos procesai patvirtina filosofo įžvalgumą ir verčia mokslininkus nuolatos sugrįžti prie jo tekstų reinterpretacijos. Į šiuos labai nevienareikšmius klausimus padeda atsakyti italų mokslininkų G. Coli ir M. Montinari naujai parengtas pilnas kritinis Nietzsche’s raštų leidimas ir Nietzsches - Archiv publikacijos. Jos padeda „apvalyti“ autentišką filosofo kūrybinį palikimą nuo daugybės „pataisymų“, perdėm šališkų interpretacijų, netgi atviro jo tekstų ir minčių falsifikavimo, kuris būdingas ankstyviesiems naciams simpatizavusių A. Boimlerio ir filosofo sesers E. Förster-Nietzsche parengtiems raštų leidiniams. Reikšmingo epistoliarinio palikimo, laiškų, juodraščių, darbinių knygų variantų paskelbimas ir lyginamoji jau žinomų tekstų analizė padeda susikurti objektyvesnį Nietzsche’s idėjų vaizdą. Dabartinėje humanistikoje formuojasi naujas požiūris į Nietzsche’ę ir kūrybinį jo palikimą. Įtakingas hermeneutinės filosofijos šalininkas H.-G. Gadameris studijoje Das Drama Zaratustras („Zaratustros drama“, 1986) Nietzsche’ę vadina „minties eksperimentuotoju“, atskleidusiu naują filosofijos epochą, ir „genialiu psichologu“, sugebėjusiu prasiskverbti į žmogaus psichiką. Filosofo tekstus jis aiškina kaip savitas užšifruotas parodijas, kuriose išorinis metaforinis sluoksnis slepia tikrąją Nietzsche’s filosofinių poetinių idėjų esmę. Taigi pokario metais vyravęs „maištautojo“, „tradicinių vertybių naikintojo“, „didžiojo imoralisto“, „išprotėjusio genijaus“ vaizdinys užleidžia vietą naujam pagarbiam požiūriui į Nietzsche’ę, kaip į vieną reikšmingiausių klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos kritikų ir reformatorių. Jis vadinamas „naujojo humanizmo idėjų skelbėju“, „gyvenimo filosofijos“, „neklasikinės filosofijos“, egzistencializmo pradininku, įtakingu kultūrologu, meno filosofu, postmodernizmo pranašu ir pan. Puikus Nietzsche’s filosofijos žinovas ir interpretatorius Jaspersas teigė, jog yra du geri būdai filosofo idėjoms pažinti. Pirmasis - aprėpti Nietzsche’s idėjų visumą, nepaisant jų chronologinės raidos. Antrasis - jo asmeninio gyvenimo peripetijų, refleksijos ypatumų bei ligos pažinimas. Pirmuoju atveju susiduriame su belaike sistema, kuri turėtų padėti suprasti filosofo mąstyseną. Tačiau kyla klausimas - ar Nietzsche sukūrė filosofinę sistemą? Juo labiau, kad dauguma tyrinėtojų pabrėžia „nesistemingą“ jo filosofijos pobūdį. Kol kas palikime nuošalyje šį polemišką klausimą ir grįžkime prie Jasperso nurodyto antrojo būdo. Filosofo gyvenimo ir ligos ypatumų gvildenimas turėtų padėti istoriškai pažvelgti į idėjų formavimąsi, atskleisti jų svarbą filosofo kūrybinei evoliucijai. Pripažindami Jasperso įžvalgumą, į šią problemą norėtume pažvelgti ir kitu požiūriu, nes Nietzsche’s kūryba artimai susijusi su prieštaringais idėjiniais epochos sąjūdžiais, kurie veikė jo mąstyseną ir lėmė svarbiausius jo filosofijos bruožus. Iš tikrųjų daugelis Nietzsche’s, kaip ir Schopenhauerio, Kierkegaardo, idėjų neatsiejamos nuo gyvenimo biografijos. Negailestingai demaskuodamas to meto kultūros ir meno „liguistumą“, kalbėdamas apie natūralių šiuolaikinio žmogaus instinktų, valios silpnėjimą, Nietzsche nejučiom atskleidė vieną jautriausių savo būties ir mąstymo paslapčių. Kamuojamas ligų, jausdamas senkančias jėgas, artėjantį sąmonės aptemimą, pusiau atskirtas nuo šio pasaulio ir jo teikiamų malonumų, Nietzsche jautė natūralų žmogaus instinktą, visko, kas dvasiškai stipru, vientisa, ilgesį. Čia slypi jo hipertrofuoto stiprios valios, vidinės disciplinos, genijaus, Dioniso, antžmogio kulto, barbariškumo ir nevaldomų instinktų estetinimo šaknys. Šių idėjų kontekste labiau suprantama ir raminanti filosofo sielą iš indų filosofijos perimta „amžinojo grįžimo“ mito perspektyva.
Biografijos štrichai
Nietzsche gimė 1844 m. Prūsijai pavaldžioje Saksonijoje, Rekene, netoli Leipcigo, subtilaus ir išsilavinusio liuteronų pastoriaus šeimoje, kuri buvo kilusi iš lenkų dvarininkų giminės. Reformacijos metu po katalikų persekiojimų šeima, anot bobutės pasakojimų, persisėmė protestantizmu ir atvyko gyventi į Vokietiją. Friedrichas labai lauktas šeimoje vaikas ilgai nekalbėjo ir vaikystėje buvo labai tylus. Būsimajam filosofui buvo penkeri metai, kai po nelaimingo atsitikimo psichine liga susirgo ir mirė vos 36 m. sulaukęs jo tėvas. Mažasis brolis Jozefas po nervinio priepuolio taip pat po kelių valandų mirė. Šie sukrėtimai labai paveikė jautraus Friedricho pasaulėjautą. Praslinkus daugeliui metų paskutinėje neužbaigtoje knygoje Ecce Homo, grįžtamas mintimis į vaikystės metus, Nietzsche rašė, kad tuomet jis numirė tėvo asmenyje. Šeima netrukus persikėlė į Naumburgą, kur kartu su seserimi Elisabetta tetų globojamas Friedrichas leido vaikystės dienas, čia pradėjo lankyti pradinę, po jos - privačią parengiamąją mokyklą, daug dėmesio skyrė muzikavimui, puikiai skambino pianinu. Dešimties metų jis įstojo į Naumburgo gimnaziją ir išsiskyrė unikaliais sugebėjimais. Kaip neeilinių gabumų mokinys 1858 m. gavo siuntimą tęsti mokslus garsioje filologinės pakraipos (prie Naumburgo) Pfortos mokykloje, kurią buvo baigę F.G. Klopstockas, Fichte, broliai Schlegeliai, Novalis, L. Ranke. Ten viešpatavo pietizmas, puoselėjamas asketiškų liuteroniškų idealų. Vasarą mokiniai keldavo penktą, o žiemą - šeštą valandą ryto. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas lotynų, prancūzų kalboms, religijai, istorijai, matematikai. Vėliau Bonos universitete du semestrus studijavo filologiją ir teologiją, paskui išvyko paskui mokytoją klasikinės filologijos profesorių F. W. Ritschlį (kuris jam buvo „vienintelis asmeniškai pažįstamas genialus mokslininkas“) ir tęsė studijas Leipcigo universitete. Kaip ir E. Rhode, jis tapo garsiausiu Ritschlio mokiniu. Tačiau ilgainiui filologija jį vis mažiau domina, vis labiau traukia filosofija ir kitos humanistikos sritys. Leipcige Friedrichas susižavėjo Schopenhaueriu ir Rytų filosofija. Jis vadina Schopenhauerį “niūriu genijumi”, tėvu, kuris jam atveria naujo nepažįstamo jaudinančio pasaulio horizontus. Mintis, kad prieš šešis metus šis gyvenimo filosofijos šauklys dar buvo gyvas ir jų keliai galėjo susikirsti jį jaudina. Baigęs universitetą, 24 metų amžiaus Nietzsche Ritschlio pastangomis 1869 m. gavo kvietimą, nors dar neapgynęs disertacijos, vadovauti kaip profesoriui klasikinės filologijos katedrai Bazelio universitete. Savo rekomendacijoje garsusis filologas rašė: „Tarp jaunų talentų atsiskleidusių mano akyse per 39 metus, aš nemačiau nei vieno, kuris toks jaunas būtų išsiskyręs tokia branda, kaip minėtas Nietzsche. Jei jam skirta ilgai gyventi - duok Dieve jam tai! - pranašauju, kad ilgainiui jis vyraus vokiečių filologijoje“. Kaip Bazelio universiteto profesorius jis gavo Šveicarijos pilietybę. Nors nuo tol beveik visą sąmoningą gyvenimą nugyveno užsienyje, tačiau savo dvasia buvo suaugęs su jį pagimdžiusia ir išpuoselėjusia vokiečių kultūra. Pedagoginis darbas Nietzsche’i sekėsi, jis tapo studentų numylėtiniu ir profesoriavo dešimtmetį - iki …
tags: #iskilios #reformacijos #epochos #asmenybes