Vytauto V. Landsbergio kūryba išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir neįprastu požiūriu į pasaulį, būdingu nonsenso literatūrai. Jo pasakose žaidžiama kontrastais, logikos dėsniai prasilenkia su realybe, sukeldami nuostabą ir laviruojančio tarp tiesos ir melo jausmą. Ši dvejopa galimybė perskaityti knygą, kalbos laisvė ir dviprasmiškumas, žaidimas įvairiais žinomais kultūriniais kodais, vardais ir tekstais - dabar vyraujančios postmoderniosios literatūros tendencija. Nagrinėjant teksto suvokimą kūrinyje „Kada Nors Dar Susitiksim“, svarbu atsižvelgti į daugybę aspektų - nuo kultūrinių kodų iki egzistencinių temų.
Įvadas
Straipsnyje siekiama išanalizuoti teksto suvokimo ypatumus Vytauto V. Landsbergio kūrinyje „Kada Nors Dar Susitiksim“. Bus aptariami įvairūs aspektai, tokie kaip kultūriniai kodai, egzistencinės temos, mitologiniai motyvai ir ryšys su kitais literatūros kūriniais. Taip pat bus atkreiptas dėmesys į kalbos stilių, humorą ir tai, kaip kūrinys gali būti interpretuojamas skirtingų amžiaus grupių skaitytojų.
Kultūriniai Kodai ir Asociacijos
Knygoje gausu vardų, turinčių platų semantinį lauką, apstu dabartinėje mūsų kalboje vartojamų posakių, palyginimų, skirtų žmonėms charakterizuoti. Vyresniam skaitytojui asociacijas kelia varlių Aurelijos ir Natašos, gepardo Žano Polio Gepardjė, krokodilo Marko Aurelijaus, kupranugario Omaro bin Kalmaro ar sunkvežimio vairuotojo Andžiejaus Barankos vardai, kuriuose užkoduota tam tikra informacija. Iš gatvės folkloro ir tokie autoriaus pasakymai: „Paleisk tuoj pat Natašą, nes kaip spirsiu į medį, tai visi kiaušiniai iškris“ (p. 12), „taip išsigandau, kad man dabar nė smilgos į antrą galą neįkištum“ (p. 14), sunkvežimio vairuotojas „nutaria iš savo sunkvežimio išlipti bei palaistyti pakelėje augančius krūmelius“ (p. 116), „sunkvežimių vairuotojams retsykiais vaidenasi balti žirgai, o autobusų vairuotojams - raudoni“ (p. 118), „tamstos sukurtame ditirambe yra per daug arkliško humoro“ (p. 23) ir kt. Gausu tekste įvairių perfrazuotų patarlių ir priežodžių: „Lai skrenda sau, kur gandro akys mato“ (p. 31), „iš bado meškos ir kuiną ėda“ (p. 42), „Visi meškinai, vos tik ją pamatė, išėjo iš proto visomis kryptimis, kur tik jų akys matė“ (p. 46), „pusnyje susirado pamestą pingvino sparną ir ėmė jį visaip aplink mešką rėžti“ (p. 45), „Dovanojančiam arkliui į dantis taigi nežiūrėsi “ (p. Tokie elementai suteikia kūriniui papildomų prasmių ir leidžia skaitytojui giliau įsijausti į pasakojimą.
Egzistencinės Temos ir Vertybės
Kita kūrinio suvokimo plotmė - egzistencinė. Per pasakos herojaus arklio Dominyko veiklą ir veikimo kryptį atskleidžiamos amžinosios vertybės. Knyga yra kupina gerumo, turi švelniai ir žaismingai reiškiamą pasakoms būdingą didaktinį atspalvį. Kaip ir liaudies kūryboje, pasakoje daug išminties. Pagrindine kūrinio ašimi tampa meilė, apie kurią tarsi sukasi pasaulis, kuri pačiam gyvenimui suteikia prasmę. Kūrinyje plėtojami draugystės, ilgesio, pagalbos kitam, noro susikalbėti ir įsiklausyti motyvai. Tai pamatines vertybės, kurios padeda skaitytojui suvokti pasaulio harmoniją ir tarpusavio ryšius.
Mitologiniai Motyvai ir Gamta
Dar viena galimybė perskaityti pasaką - mitologinė. Pasakoje išnyksta riba tarp tikrovės ir vaizduotės pasaulio. Kitaip tariant, vaizduotės pasaulis užima tikrovės vietą ir taip atveria galimybę kurti mitą, mitologizuoti. Matoma aiški knygos veikėjų sąsaja su gamta, jos mistifikavimas, pasireiškiantis kasdienybėje išgyvenamais stebuklais, ypač rytiniame gamtos virsme. Gamta kūrinio herojui nėra kažkas svetima ir nepažinu: „[…] visi aplinkui tyvuliuojantys laukai bei nuostabios palaukės buvo jo namai, minkšta pievų žolė buvo jo patalai, o saulė ir mėnulis buvo jo lempos“ (p. 3). Arklys negyvena tvarte - žmogaus sukurtame statinyje prijaukintiems gyvuliams laikyti. Gamta yra laukinio arklio namai, ji simbolizuoja savą, draugišką ir pažįstamą aplinką. Pats arklys yra ne paskiras objektas, o gamtos dalis. Tačiau pati gamta herojui nėra vienalytė. Nuolat gamtą stebėdamas ir apmąstydamas Dominykas ją mitologizuoja. Arklys ryto laukdavo dėl patekančios saulės ir kitų stebuklų, kurie, jis žino, turi įvykti. Laukimas - tai pasaulio pažinimo rezultatas, savotiškas dėsningumo akcentas, gamtos dėsnių pastebėjimas. Rytais erdvė pilna tiršto rūko ir varlių kurkimo. Svarbus čia yra ryto kaip virsmo, naujos pradžios ir cikliškumo motyvas bei gamtos dėsnių suvokimas, priskiriant juos mistinių galių sričiai. Arkliui Dominykui, sakyčiau, būdingas antimokslinis mitinis mąstymas, kai gamtos reiškinių nebandoma racionaliai ir logiškai paaiškinti. Šis vienovės su gamta išgyvenimas primena pirmykščius laikus, kai žmonės buvo neatskiriamai su ja susiję. Gamtos reiškiniai kėlė jiems susižavėjimą, baimę ir nuostabą, skatino ieškoti, mūsų akimis, antimokslinių paaiškinimų - dievybių veiklos ar savitų mitinio pasaulio dėsnių apraiškų.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Arklio ir Rugiagėlės Simbolika
Kodėl arklys ir rugiagėlė? Pasakos herojus yra laukinis arklys Dominykas - „spalvinga ir bemaž susiformavusi asmenybė“3, naiviai lyriška ir jautri, bet kartu išreiškianti didelę išmintį ir laisvą dvasią. Iš tiesų galima teigti, kad arklio, kaip ir kitų veikėjų, pasirinkimas nėra atsitiktinis. Tačiau galima kelti ir kitokią hipotezę, kodėl pasirinkti tokie pagrindiniai veikėjai. Arklys (žirgas) tradicinėje lietuvių kultūroje buvo labai svarbus. Be jo neapsieidavo pagrindinės apeigos, šventės. Žirgas - tai ir jauno nevedusio vaikino simbolis, vertės ženklas. Gražiausius žirgus vaikinai rinkdavosi vykdami pirštis ir važiuodami tuoktis. Rugiagėlė, kaip rodo pats vardas, - javuose auganti gėlė, o javai, turint galvoje duoną, lietuvių tradicinėje kultūroje priklauso moters sričiai. Svarbi ir rugiagėlės spalva. Merginų akys ir seniau, ir dabar poetizuojant lyginamos su rugiagėlėmis. Atkreipiant dėmesį į šio augalo sudurtinį pavadinimą, galima spėti, jog rugiagėlė greičiausiai atsirado kartu su javais - kultūrine plotme. Taigi jos kultūrinė prigimtis, metaforiškai kalbant, ryškesnė už arklio.
Laukinio Arklio ir Naminių Gyvulių Priešprieša
V. V. Landsbergis kalba ir apie greta gyvenančius naminius gyvūnus, kurie vienu ar kitu atžvilgiu jau yra atsiskyrę nuo gamtos, jai svetimi, sukultūrinti. Laukinio arklio ir naminių gyvulių priešpriešą galima interpretuoti kaip gamtos ir kultūros priešpriešą. Antai herojus sapnuoja esąs naminis arklys, kurį šeimininkas po sunkių darbų parveda į tvartą: „Ir taip liūdna pasidaro Dominykui miegoti kažkur užrakintam smirdinčiam tvarte ir neregėti tų stebuklingų rytų, pilnų rūko, kuriuos jis taip mėgo. Ir prisiminė Dominykas tuos laikus, kai jis ištisomis naktimis ganydavosi laisvas ūkanotoje pievoje“ (p. 8). Čia tarsi parodomas dar bent kai kur nuo gamtos neatsiskyrusios, su gamta susijusios, mitinį mąstymą ir tradicijas išlaikiusios tautos dalies tragiškas likimas, ištinkantis ją, kai gamta užvaldoma ir pavergiama, kai iškeliamas kultūros prioritetas, ginklavimosi kultūros padargais reikšmė ir kt. Šis civilizuotoms tautoms būdingas kultūrinimosi procesas - tai visiškas žmogaus nusigręžimas nuo gamtos, sąsajų su ja praradimas, gamtos reikšmės žmogui pakitimas. Gamta jau nebėra terpė, kurioje galima harmoningai ir laisvai tarpti, darniai sugyventi tarpusavyje ir jaustis visumos dalimi, cikliniais metų ratais skaičiuoti savo darbus, šventes ir visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Arklio ir naminių gyvulių opoziciją galima interpretuoti ir kaip tam tikrų žmonių tipų opoziciją. Laukinis arklys simbolizuoja fiziškai ir dvasiškai laisvą, stiprų, turtingos fantazijos, neapribotą jokių elgesio taisyklių, išmintingą asmenį. Jam priešpriešinami naminiai (kultūriniai) gyvūnai daugumos laukiniam arkliui matomų dalykų „nė sapnuot nesapnuodavo, o jeigu ir sapnuodavo, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažniausiai būdavo juodai balti ir šiek tiek gyvuliški“.
Arklio ir Rugiagėlės Kontrastai
Arklys su rugiagėle taip pat labai skirtingi, ir ne vien tik rūšies, bet elgesio, kultūriškumo požiūriu. Arklys, kaip laukinis gyvūnas, nepaiso jokių visuomenės, kultūros primestų normų, gyvena daugiausia spontaniškai, vadovaujasi savo įsitikinimais ir intuicija. Rugiagėlė bando sukultūrinti ir arklį Dominyką, primesti jam tam tikras visuomenines, socialines elgesio taisykles ir žargoną. Į savo kalbą ji įtraukia tarptautinių žodžių, paaiškina jų reikšmę ir vartojimo aplinkybes. Kitaip tariant, nori išauklėti Dominyką. Drauge rugiagėlė stengiasi arklį išmokyti, kaip elgtis su moterimis, supažindina su tam tikrais lyčių skirtumais: „Komplimentai - tai pagyrimai moteriškos lyties gėlėms, susižavėjimo šūksniai ir kitokie ditirambai“ (p. 19); „Visokiems dagiams ir gysločiams pagyrimai niekada nesakomi“ (p. 20); „Jūs, vyrai, visą gyvenimą tik naudos ieškot - gražų daiktą jums būtina sulesti, suvalgyti ar kitaip suvartoti“ (p. 24); „Apie mirtį su damomis kalbėti yra šiek tiek arkliška - ar jums taip neatrodo?“ (p. Šis mėginimas atspindi kultūrinėje terpėje sukurtas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, kurios reguliuoja santykius ir varžo laisvą, neapibrėžtos formos ryšį. Dominykas norėtų išmokti sakyti ditirambus. Arklio gamtos pasaulyje tai yra pirmas žingsnis kultūros ir „civilizuoto“ bendravimo link. Dar viena komplimentų sakymo interpretacija: tai galėtų būti suprantama kaip bandymas perimti universalią ir, kaip galime teigti, Vakarų pasaulyje egzistuojančią etiketo kalbą, kuri padėtų suprasti kitą, susidraugauti su kitu. Pastebime, kad arklys su rugiagėle bendrauja atvirai, nuoširdžiai, impulsyviai ir truputį naiviai, tuo tarpu rugiagėlė pažinties pradžioje laikosi tam tikro atstumo, jos kalboje daugiau arogancijos, šaltumo, lepumo, o tai irgi rodo jų pasaulių (gamtos ir kultūros) skirtumą. Tačiau vėliau viskas keičiasi. Rugiagėlė paprašo arklio Dominyko apsaugoti nuo vėjo, kad šis jos nesušaldytų ir nesunaikintų tos kokybės, dėl kurios ji esti mylima, - kvapo. Nes, kaip prisipažįsta rugiagėlė, tik meilė įprasmina visą gyvenimą.
Ritualai ir Papročiai
Skyriuje „Arklys Dominykas ir varlės“ svarbūs yra ritualo ir papročio išsaugojimo elementai. Rytinis žaidimas su varlėmis pagal tam tikras dažnai, kaip galima nuspėti iš teksto, pasikartojančias taisykles ir eiliškumą nurodo tam tikrą rituališkumą ir būtinybę laikytis ritualo arba tikėjimą, kad jis būtinas. Šį spėjimą patvirtina ir arklio akistata su gandru, pastarajam pavogus vieną iš herojaus žaidimo draugių. Šis draudimas rodo net keletą dalykų. Pirmiausia jis pabrėžia paties ritualo gyvybingumą ir intensyvumą. Gyvybingus, statuso nepraradusius ritualus visuomenė bandydavo išlaikyti įvairiais draudimais (tabu), o jų pažeidėjus bausdavo. Taip pat galima atkreipti dėmesį į šiame skyriuje pateiktą varlės pagrobimą - teigiama, kad gandras nusileido iš dangaus. Dangaus, nusileidimo iš jo ir gandro kaip tam tikros mirtį nešančios ar tiesiog likimą tam tikra prasme simbolizuojančios jėgos motyvą galima interpretuoti kaip santykį su nepažinia transcendencija. Arklys Dominykas savo ritualo eigą, patį ritualą sulaužo tik tada, kai atsiranda rugiagėlė. Knygos gale arklys aiškiai pasako varlėms, kad negali eiti su jomis žaisti, nes dar neišperėjo rugiagėlės. Rugiagėlės personažo pasirodymas - tai pirmi žingsniai kultūrėjimo link, nuostatų keitimosi pradžia. Atsiradus rugiagėlei, ritualas arkliui Dominykui praranda reikšmę, būtinumą atlikti.
Etiologinio Mito Apraiškos
Kūrinyje yra ir etiologinio mito apraiškų. Žvelgdamas į žvaigždes, arklys „prisimindavo savo amžiną atilsį močiutę Domicelę, kuri kažkada, dar ankstyvojoje arkliuko Domuko vaikystėje, jam pasakodavo begalybę istorijų apie žvaigždes bei kitus dangaus kūnus. „Kai krinta nuo dangaus žvaigždė, - sakydavo močiutė, - tai reiškia, kad žemėje gimė koks nors arkliukas, o kai meteoras - asiliukas“ (p. 8). Čia atpažįstama etiologinė mito funkcija: paaiškinami tam tikri gamtoje vykstantys procesai, konkrečiu atveju - žvaigždės kritimas, ir susiejami su kitais procesais, įprasminančiais pirmųjų esmę ir kilmę. Dar kartą etiologinio mito pėdsakų galima rasti skyriuje „Rugiagėlės sapnas“. Sapnas paaiškina rugiagėlės kilmę ir atsiradimą Lietuvoje. Dar rugiagėlės sapną galima interpretuoti ir kaip tam tikrą dvasinę kelionę į protėvių pasaulį, nes jame ji tarsi gauna atsakymą apie savo protėvynę, mato savo protėvius ir promočiutes bei pastarųjų prosesutes ir propusseseres.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Gyvenimo Cikliškumas ir Nemarumas
Gyvenimo amžinumo, nemarumo ir cikliškumo idėja kartojasi visame kūrinyje. Tikėjimas, kad žmogaus gyvenimas mirtimi nesibaigia, yra senas ir būdingas visai žmonijai. Todėl galima teigti, kad čia atsispindi ir archajiškas mūsų protėvių požiūris į mirtį - kaip iš esmės mirties nebuvimą. Žmogus po mirties persikelia gyventi į amžinąją tėviškę, kur vieną dieną galės susitikti visus savo šeimos narius ir gimines. „Jeigu ir numirsiu iš bado, tai tada bent danguj mudu su rugiagėle susitiksim, kur visi sušalusieji, susirgusieji ir mirusieji iš bado susitinka amžinai draugystei“ (p.
Ryšys su „Mažuoju Princu“
Mėginimas susieti V. V. Landsbergio kūrinį su A. de Saint-Exupéry nėra iš piršto laužtas. Pirma, skaitant V. V. Landsbergio pasaką Arklio Dominyko meilė, kai kurie jos motyvai akivaizdžiai siejasi su A. de Saint-Exupéry Mažuoju princu. Antra, to neneigia ir pats rašytojas. Atvirkščiai - autorius tvirtina, kad Mažasis princas yra padaręs jam neišdildomą įspūdį ir kad šią knygą būtina perskaityti bent kartą per metus7. Abi knygos nėra orientuotos vien į vaikus. Mažojo princo autorius tai nurodo pratarmėje, teigdamas, kad knyga skirta suaugusiam žmogui, kuris kažkada buvo vaikas. O V. V. Landsbergis yra rašęs, jog vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra yra fiktyvi, taip atskleisdamas, kad jo knygos yra skirtos ir dideliems, suaugusiems vaikams8. Autoriaus nuomone, yra knygų, kurioms klausimas, „kam skirtas šis tekstas - vaikui ar suaugusiajam, yra neaktualus.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai