Įvadas
Justinas Marcinkevičius - viena ryškiausių figūrų lietuvių literatūroje, palikęs gilų pėdsaką tautos sąmonėje. Jo kūryba, apimanti poeziją, dramą ir eseistiką, nuolat gręžiasi į esmines lietuvių tautos tapatybės, istorijos ir kultūros problemas. Straipsnyje nagrinėjama, kaip istorinės asmenybės, konkrečiai Martynas Mažvydas, įkūnijamos Justino Marcinkevičiaus kūryboje, atskleidžiant jo požiūrį į tautinę savimonę, pareigą ir žmogaus likimą.
Justinas Marcinkevičius: kūrybos bruožai ir temos
Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Jau 50 metų jis rašo vis naujas knygas, kuriose išlieka trys svarbiausios temos: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Tai ir lietuvių literatūros klasikos temos. Justinui Marcinkevičiui klasikinė tradicija, jos tęsimas yra natūraliai svarbi. Klasikinė lietuvių literatūros tradicija įvairių politinių reikalavimų varžomai XX a. antrosios pusės lietuvių kūrybai buvo ir patikima atrama, padėjusi rasti savo kelią. Marcinkevičiaus dramos sovietmečiu laikytos tautiškumo, lietuviškumo, etiškumo, dvasingumo etalonu, o pats poetas vertintas kaip vienas didžiausių to meto autoritetų. Marcinkevičius skaitytojų buvo pasirinktas kaip svarbiausias poetas, jam suteiktos išskirtinės savybės, jis vadintas tautos sąžine ir pan.
Pirmuosiuose Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose ir poemose netrūko socialistinio realizmo klišių, kalbėjimo teisuoliško sovietinio žmogaus balsu, pakelto tono, kuris buvo būdingas ir kitiems to meto poetams. Maždaug apie septintojo dešimtmečio vidurį poetas vis sąmoningiau ėmė krypti į nacionalinės kultūros puoselėjimą - istorijos pasakojimą, lietuvių epo rekonstravimą, lietuviškų mentaliteto archetipų telkimą, žmogaus ir bendruomenės, tautos gyvenimo pamatų klojimą. Lietuva tapo Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo centru. Lietuviškumas - visų pirma etninė, žemdirbiška kultūra, kurioje užaugta ir kuria pasitikėta. Marcinkevičiaus poezijoje organiškai jaučiamas ryšys su gimtąja vieta - per kalbą, per istoriją, per artimus žmones, netgi per kvapus. Tai poetas, kuris tarsi augalas auga vienoje vietoje, iš jos semia gyvybinius syvus ir jai grąžina savo energiją - dalyvauja gyvybiniame procese. Tėvynė yra vienintelė žemė, gyvybiškai svarbus centras, suteikiantis motyvaciją žmogaus egzistencijai (eil. „Lopšinė gimtinei ir motinai“). Poetas jautė pareigą ir atsakomybę kalbėti bendruomenės vardu (eil. „Kad giedočiau tave“). Skaitytojai atpažino kolektyvinę patirtį, nacionalinius archetipus, besitęsiančius dabartyje, kartu su poetu išgyveno žemdirbiškos tradicijos trūkinėjimo, irimo dramą (eil. „Neši mane arčiau savęs, žemele…“).
Marcinkevičiaus poezija to meto kontekste išsiskiria ramiu taurumu, dvasingumu, kuris turėjo patraukti daug skaitytojų. Jo poezijoje, be tautinio aspekto, svarbus ir etinis. Marcinkevičių galima pavadinti minkštu, motinišku poetu, jam priimtina jau minėta „minkšta“ laikysena - turėti savo principus, bet ginti juos dėl gyvenimo, ne dėl pačių principų. Eilėraštyje „Močiutės mūsų“ moterys, motinos paklūsta gyvenimo ratui - gimdo vaikus, išleidžia juos į karą, rūpinasi maistu, buitimi, tačiau visa tai išauga iki simbolinio apibendrinimo ir nuostatos, kad „visa Lietuva išpenėta / išdžiūvusia jų krūtine“. Pats gyvenimas, jo kasdienybė verta būti palyginta su sakraliu ritualu (eil. „Anapus Nemuno“, „Sena abėcėlė“). Marcinkevičius savo kūryboje sutelkė esminį lietuvių kultūros vardyną, rodantį, jo paties žodžiais tariant, aukščiausius nacionalinio patyrimo momentus: Lietuvos karalius Mindaugas, pirmosios knygos autorius Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, lotyniškai rašęs ir visoje Europoje garsėjęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, istorikas Simonas Daukantas, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tai svarbiausi vardai, darę įtaką kuriant idealų herojų, pilietį, gaires šiuolaikinio žmogaus veiklai ar jo būsenų metaforas. Visi Marcinkevičiaus herojai - to paties kuriamo kultūrinio epo personažai, vienas kitą papildantys, tęsiantys tą pačią programą, Lietuvos kūrėjai, kultūriniai prometėjai. Taigi Marcinkevičiaus vaizduotė apima liaudiškąją, žemdirbiškąją ir aukštąją, profesionaliąją kultūras, jų tapimo tautos savastimi kelią. Turbūt labiausiai dramine trilogija Mindaugas, Mažvydas, Katedra išgarsėjęs ir pasitikėjimą pelnęs autorius vėliau tęsė lietuviškumo pasakojimą, su kuriuo daugelis žmonių tapatinosi, jame atpažino save. Marcinkevičiaus eilės virto liaudies dainomis, eilėraščių rinkiniai buvo leidžiami didžiuliais tiražais (pvz., Vienintelė žemė - 50 000 egz.), į kūrybos vakarus rinkosi minios žmonių, sunku buvo gauti bilietus į spektaklius, o mirus poetui tūkstančiai atėjo jo pagerbti. Eilėraštis „Ašara Dievo aky“, kuriame kreipiamasi į Lietuvą, dramos Mažvydas pabaiga, kur mokoma tarti žodį „Lietuva“, tapo emblemomis, su kuriomis tapatinama visa Marcinkevičiaus kūryba ir visas tautinis sąmoningumas, jo budinimas sovietmečiu. Todėl natūralu, kad Marcinkevičius Sąjūdžio laikotarpiu prabilo eilėraščiais, kuriuose beveik publicistiškai nusakoma tautos situacija, atsispindi žmonių skauduliai ir lūkesčiai (rink. Eilėraščiai iš dienoraščio). Pirmą kartą viešai minint vasario 16-ąją, Marcinkevičius perskaitė eilėraštį „Diena atrištom akim“. Poetas ne tik buvo išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, jo sutikimas dalyvauti paskatino, padrąsino įsitraukti ir kitus žmones.
Po Nepriklausomybės atkūrimo poeto kūryba ir laikysena kėlė daug diskusijų, dažniausiai dėl buvusių, o kartais ir dėl tariamų kompromisų sovietmečiu. Tačiau Marcinkevičius ir jo bičiuliai į kompromisus ėjo sąmoningai, suvokdami, ką ir dėl ko aukoja. Konservatyvią, nuosaikią Marcinkevičiaus laikyseną gerai išreiškia augalo, rugio, javo, žiemkenčio vaizdiniai, kurie buvo atraminiai iki pat vėlyvosios lyrikos ir sutelkė kančios, kantrumo, atsakingumo, pareigos reikšmes (eil. „Nusilenkimas žolei“). Nepriklausomybės laikais Marcinkevičius teigė meilės, gerumo nuostatas, siekė santarvės, dialogo, susikalbėjimo, o ne kaltinimo. Toliau iš gamtos mokytasi kantrumo, gyvenimo vyksmo sudėtingumo ir dramatiškumo (eil. „Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta…“). Vėlyvojoje lyrikoje stiprėja šnekamosios kalbos intonacijos, ironiškas šypsnys, derantis su minorinėmis nuotaikomis, dažnesnės kasdieniškos situacijos, kurios nebūtinai yra simboliškos.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Martynas Mažvydas Justino Marcinkevičiaus dramoje
Istorinė drama „Mažvydas“ - vienas iš svariausių Justino Marcinkevičiaus kūrinių, liudijančių poeto tautinę savimonę. Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas dramos kūrėjui rūpėjo ne kaip istorinė asmenybė, jis savo jėgas skyrė šio vyro žmogiškojo likimo vaizdavimui. Gal todėl šiame kūrinyje sutelktas dėmesys į herojaus vidinę dramą - blaškymąsi tarp pareigos ir jausmo.
Marcinkevičiaus kūryboje sutelktas esminis lietuvių kultūros vardynas, rodantis, jo paties žodžiais tariant, aukščiausius nacionalinio patyrimo momentus. Tai svarbiausi vardai, darę įtaką kuriant idealų herojų, pilietį, gaires šiuolaikinio žmogaus veiklai ar jo būsenų metaforas. Visi Marcinkevičiaus herojai - to paties kuriamo kultūrinio epo personažai, vienas kitą papildantys, tęsiantys tą pačią programą, Lietuvos kūrėjai, kultūriniai prometėjai.
Mažvydo vidinė drama: pareiga ir jausmas
Ištraukos pradžioje pastorius prabyla apie nerimą, užplūdusį žvelgiant į šalnų pakaustytą dirvą, juntamas gilus slogutis praeities dienoms: „. saulė/ Šiltesnė būdavo anksčiau.“. Bandydamas nušviesti Mažvydo tamsias mintis, jo pašnekovas prabyla apie Katekizmą, kuris anot jo- titaniškas darbas. Antikos herojaus vardu apvainikuota knyga, pagrindiniam herojui it sunki našta, kuri ir vėlei susiejama su graikiškuoju kultūros palikimu. Prikeliamas Sizifas su savo beprasmiškomis pastangomis ridenti jam skirta akmenį. Atrodo, kad ši asmenybė įsišaknija į Mažvydo būtį: „ Stumiu, ritu, keliu.“, ne be pagrindo, jis kenčia prasmės ieškojimo agoniją. Stipriu argumentu jis smogia savo pašnekovui, taip garbinančiam pastoriaus atsidavimą kelti tautinę savimonę : „ Palauk, palauk- žiūrėsiu, ar ilgai/ Lietuviškai sakysi Karaliaučiui/ Pamokslus savo.“. Lakoniškai atsakydamas Vilentas parodo, kad Mažvydas yra teisus: „Kol klausys- sakysiu“, jis suvokia, kad čia padėties šeimininkas yra dramos pagrindinis veikėjas, kuris po tam tikros pauzės, pasineria į garsiai reiškiamas mintis apie būties prasmės įgyvendinimą. Kalbėjimo tonas perauga į sarkazmo kupiną gaidą: „Argi ne kvailys!“- sušunka į praeities gelmes paniręs herojus.
Kažkada pareiga dievui jį vertė atsisakyti Lietuvos, tačiau tarnaudamas dieviškajai apvaizdai Mažvydas suvokė, kad jis sukurtas būti žodžio kalvis: „. pareiga žodžiui“. Kasdamas šį kart ne šventą, o literatūrinį sniegą, pastorius jam suteikė pavidalą, kuris „galėtų amžiuose paliudyt buvimą savo ir galbūt gyvybę“. Rutuliodamas mintį herojus pasineria į ne tokius šviesius prisiminimus, jam iškyla prūsų kunigaikščio vizija: „ Per dievą, sako,- Lietuva atvesiu į Prūsiją.“. Mažvydas prisipažįsta, kad tai buvo peilis į širdį. Vidinį suirzimą atskleidžia retorinis sušukimas, kuris virsta liūdna gaida apie kilpą. Kančia, kuri pabrėžiama remarka: „patylėjęs“, priveda veikėją prie tvirto apsisprendimo tarnauti ne kam kitam, o lietuviškam žodžiui, jis iškelia tautą, kaip svaresnį vienetą, nei jo didenybė kunigaikštis. Čia jo pašnekovas neatlaiko atakos, bando teisintis, bet nutylėjimas atspindi, kad tai- priverstinis pasiteisinimas, kuriuo jis pats netiki: „Mes irgi dirbam.“.
Šis jo žingsnis išprovokuoja Mažvydą kalbėti pakeltu tonu, ironijos kupinais žodžiais: „Dirbat? Ką jūs dirbat? Vienintelės lietuviškos bažnyčios/ Nebeišlaikot.“. Sutriuškintas Vilentas bando teisintis, kad šie laukią giesmyno, padėsiančio skleisti lietuvybę. Įtūžęs Mažvydas tą jų apsileidimą prilygina arkangelo apvaizdos laukimui. Jį siutina draugo pasyvumas, čia iškyla kita istorinė asmenybė, Mozė, įsakęs žmonėms tikėti ir būti ištikimiems Dievui, bet Mažvydas suvokia, kad vienas žmogus negalįs perauklėti nutautėjusios visuomenės. Ir kvaili Vilento pasiteisinimai apie žemiškosios valdžios rūstų žvilgsnį, priverčia Mažvydą smogti galingiausiu durklu: „O jūs pilnom gerklėm švebeldžiuojat: „Mein lieber.danke schon“. Pašiepęs pataikavimą vokiškajam kunigaikščiui, herojus priverčia Vilentą prabilti: „Bet ir tu, Martynai,/ Iš kunigaikščio nuolatos prašai.“, į tai pastorius atsako, kad taip darąs ne dėl asmeninių sumetimų: jis trokšta savo pašaukimą, pareigą įgyvendinti ir palikti kažką prasmingo. Ištraukos pabaigoje matome Mažvydą jau tvirtai tikintį savo beprasmiško darbo prasme: „ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio. O galgi/ Tasai akmuo Sizifui- ne bausmė,/ O laimė?
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Kaip ir šioje dalyje, taip ir visoje dramoje Mažvydas parodomas kaip kenčiantis, ieškantis ir abejojantis, išgyvenantis vidinį konfliktą, žmogus. Atsiskleidžia jo vidiniai prieštaravimai tarp tikėjimo ir žmogiškumo, bažnyčios ir tautos. Visą talentą ir jėgas atidavęs tėvynei bei žmonėms, herojus lieka nelaimingas ir pasmerktas. Pareiga žodžiui, tėvynei, žmonėms tampa sunkia našta.
Mažvydas - kultūrinis Prometėjas
Marcinkevičiaus kūryboje istorinis kontekstas tampa prielaida apmąstyti amžinas žmogaus būties problemas: pareigos, atsakomybės, aukos, meilės. Mažvydas, kaip ir kiti Marcinkevičiaus herojai (Mindaugas, Katedros veikėjai), yra kultūrinis Prometėjas, aukojantis save dėl tautos, dėl jos ateities. Jis suvokia savo misiją - sukurti pirmąją lietuvišką knygą, kuri taps tautos rašto ir kultūros pagrindu.
Taip pat skaitykite: Istorinių asmenybių atspindžiai lietuvių literatūroje
tags: #istorines #asmenybes #lietuviu #literaturoje #j #marcinkevicius