Literatūros kūriniai dažnai atspindi sudėtingą žmogaus psichologiją. Veikėjų paveikslai, jų motyvacija, elgesys ir tarpusavio santykiai atskleidžia gilias egzistencines temas. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinių veikėjų paveikslų analizę, remdamiesi skirtingais literatūriniais kūriniais ir jų interpretacijomis.
Selmos Lagerliof "Portugalijos Karalius": Tėvo Meilės Psichologinė Drama
Selma Lagerliof, garsi švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė, 1914 metais išrinkta Švedijos Akademijos nare, sukūrė romaną „Portugalijos karalius“ - graudžią istoriją apie tėvo meilę dukrai, įsišaknijusią Švedijos kaimo aplinkoje. Šiame kūrinyje rašytoja paliečia amžinąsias bendražmogiškas temas: meilę, pasiaukojimą, tikėjimą. Nors romanas laikomas vienu geriausių S. Lagerliof kūrinių, jis sulaukė mažai literatūros kritikų dėmesio.
Dionizo ir Apolono Perspektyvos
Simbolinei „Portugalijos karaliaus“ kalbai analizuoti taikomi įvairūs metodai. Švedų kritikė Birgitta Holm taiko Dionizo-Apolono analizės modelį, remdamasi F. Nyčės estetiniu veikalu „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“. Apolonas atstovauja racionaliajam ir harmoningajam dvasios pradui, o Dionizas - instinktyviajam, tragiškajam ir iracionaliajam. Būtent dioniziškasis pradas ryškus Jano Anderseno, pagrindinio romano veikėjo, paveiksle.
Krikščioniški Motyvai
Kiti kritikai, pavyzdžiui, B., taiko biblines kategorijas. Jo teigimu, kūrinys tiesiog švyti krikščioniškomis apraiškomis, kurių gausu stiliuje ir kalbos paprastume, alegorijose ir metaforose. S. Lagerliof siekė tėvo ir dukters santykius pateikti religinėje plotmėje. Šeima yra šventa vertybė, tad dukters išvykimas ir ryšio su tėvais nutraukimas įgauna likimo bruožų.
Jano Anderseno Psichologinis Portretas
Janas Andersenas skaitytojui pristatomas dieną, kai jis turi tapti tėvu. Neturtingas samdinys iš Skruliukos, lyjant lietui, sėdi malkinėje laukdamas, kol pagimdys jo žmona Katryna, kurios jis, beje, visiškai nemyli. Tik paėmęs dukrelę ant rankų, Janas pajunta savo širdyje prabundant meilę, iki tol dar niekad nepatirtą nuostabų jausmą. Šioje romano vietoje įvyksta dvigubas gimimas: gimsta ne tik mergaitė, bet ir Jano širdis.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Skaitant romaną, darosi akivaizdu, jog Klara Giula nėra joks ypatingas vaikas, ypatingas yra tik tėvo požiūris į ją. Janas stengiasi apsaugoti dukrą nuo visokių negandų, kaip ir Dievas sergėjo mažą kūdikėlį Jėzų. Mergaitė kelia jam begalinį džiaugsmą ir pažadina nežabotas galias - išradingumą bei intuiciją, arba, kitaip sakant, fantaziją. Pirmąkart Jano fantazija pasireiškia renkant vardą. Keliu nepraeina jokia moteris, tik pasirodo saulė, raudona šviesa nušviesdama vaikelį. Jos vardas ir atitenka mergaitei, o visa scena įgauna religinę prasmę. Raudona saulės spalva tampa Klaros Giulos simboliu ir įprasmina dievišką jėgą, kančią, išsilaisvinimą ir moters gimimą. Neatsitiktinai mažoji mergaitė gauna skaisčios saulės - Klaros Finos Giuleborgos - vardą.
Fragmentiškas Pasakojimas
Svarbiausi pagrindinių herojų gyvenimo momentai pateikiami trumpais epizodais. Rašytoja tarsi žaidžia su skaitytoju pažerdama jam atskirų įvykių fragmentų laviną, kol jis pagaliau susidaro bendrą mozaikos vaizdą ir perpranta rašytojos ketinimus. Nors pasakojimo stilius gana fragmentiškas, skaitytojas nesijaučia nesužinojęs ko nors svarbaus. Trumpi epizodai, kuriuose išryškėja glaudus tėvo ir dukters ryšys, pasakoja daugiausia apie kasdienius įvykius. Kiekvienas jų yra savarankiškas, baigtinis pasakojimas. Taip apibendrinama septyniolika Klaros Giulos gyvenimo metų. Toks fragmentiškas epizodų išdėstymas būdingas skandinavų sagoms ir baladėms. Jis dažnas ir S. Lagerliof kūryboje.
Idealizavimas ir Realybė
Jau romano pradžioje išryškėja kontrastas tarp realaus Klaros Giulos paveikslo ir tėvo idealizuoto požiūrio į mergaitę. Dukters prieraišumas dar labiau stiprino ją dievinančio tėvo meilę. Kai Klara Giula serga ir iš mažo kūnelio veržiasi ją sunaikinti siekiantis raudonas karštis, Janas suplėšo vestuvinius marškinius ir susupa į juos mergaitę. Meilė kūdikiui pranoksta jausmus žmonai ir moralinę atsakomybę prieš ją. S. Lagerliof leidžia Janui paaukoti santuoką ir sudaryti naują sąjungą su vaiku. Tai pagydo mergaitę, tačiau pražudo Janą. Nuo to momento prasideda Jano ir Klaros Giulos, arba Adomo ir Ievos, rojus. Scenoje pas Liljekroną rašytoja tiesiogiai pasitelkia motyvus iš Senojo Testamento. Ten minimi ne tik Adomas ir Ieva, bet ir nuopolio obuolys, kurį Klara Giula nuraško. Pasakydama tiesą apie obuolį, mergaitė pirmą kartą atvirai pareiškia esanti nepriklausoma nuo tėvo.
Laukimo Motyvas ir Išprotėjimas iš Meilės
Pirmojoje „Portugalijos karaliaus“ dalyje yra keletas romano analizei svarbių momentų. Grįžkime prie epizodo, kai Janas sėdi malkinėje ir laukia. Laukimo motyvas tampa vienu pagrindinių romane ir turi didelį prasminį krūvį. Iš pradžių Janas laukia, kol jam gims vaikas ir jis galės troboje sušilti. Paskui jis laukia keliu ateinančios moters, kurios vardas galėtų atitekti mergaitei. Kitas svarbus kūrinio motyvas - išprotėjimas iš meilės. Skyriuje „Gimimo diena“ Janas visiems sako, jog tai yra jo mergytės gimtadienis, tačiau nutyli, jog tai - ir jo širdies gimtadienis, nes bijo, kad kiti palaikys jį bepročiu. Meilė dukrai iš pat pradžių susiejama su beprotybe. Kai Janas dukrelei sergant suplėšo savo vestuvinius marškinius, Katryna pamano, jog jis visiškas beprotis. Pirmoje romano dalyje aprašomos Jano dienos primena laimingą gyvenimą rojuje.
Raudona Suknelė ir Neištikimybė
Dar vienas reikšmingas pirmos romano dalies motyvas yra raudona suknutė, simbolizuojanti neįmanomą ramų tolesnių įvykių tęstinumą dėl išorinių ir vidinių Klaros Giulos pokyčių. Į bažnyčią atėjusi kraujo raudonumo suknele Klarą Giulą visi regi nebe kaip mažą mergaitę, bet kaip jauną moterį. Neatsitiktinai pasakotojas pažymi, jog medžiagą suknelei Klara Giula gavo iš pirklio. Jo žodžiais, kad šioje suknelėje vyks prekyba, daroma nuoroda, jog mergina paklus ekonominiams rinkos dėsniams. Tampa aišku, jog tėvo ir dukros išsiskyrimas yra neišvengiamas ir įgaus katastrofiškų padarinių.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Atsiskyrimas ir Fantazijos Pasaulis
Klarai Giulai garlaiviu išplaukus į Stokholmą, skaitytojui nėra leista vykti kartu. Jis paliekamas kartu su Janu - laukti. Dukrai išvykus, Janas gyvena vien fantazijomis ir laukimu. Kai dukra išvaduoja save ir savo seksualumą iš tėvo įtakos, Janas atitrūksta nuo tikrovės. Jo saugomas Klaros Giulos paveikslas vis labiau tolsta nuo realybės, todėl yra pasmerktas subyrėti. Visą likusį gyvenimą Janas stengiasi susigrąžinti praėjusią laimę. Tai, kad Janas gyvena tikrovėje neegzistuojančiame pasaulyje, nulemia tragišką jo likimą. Klara Giula gyvena jo atmintyje ir svajonėse, todėl Janas gali ją formuoti taip, kaip nori. Jis kelia dukrą aukščiau ir aukščiau, kol ji jam tampa Portugalijos karaliene. Viskam, kas tik nutinka tikrovėje, Janas stengiasi rasti vietą fantazijose, o nemalonių dalykų į savo sąmonę neįsileidžia. Tuomet jam nebelieka nieko kito, kaip tik pasiskelbti Portugalijos karaliumi. Čia įvyksta Jano asmenybės susidvejinimas ir Klaros Giulos asmenybės sudvejinimas. Tą vėliau pripažįsta ir Klara Giula, ir kaimo gyventojai per Jano ir Katrynos laidotuves.
Beprotybė kaip Pranašystės Šaltinis
Jano beprotystė sukelia ne tik aplinkinių juoką ir panieką. Jis pelno pagarbą išpranašaudamas Larso Gunarsono žūtį. Iš meilės dukrai išprotėjęs tėvas kaimiečiams tampa kančios simboliu, o beprotystė suteikia jam mistinių regėjimo galių. „Karalius atviras visų nelaimėms ir kančioms ir savo širdyje sutalpina visus nelaiminguosius. Tarsi šventasis Dostojevskio idiotas, Janas tampa išganytoju ir visų žmonių skausmo nešėju“. Jo klajonės po fantazijų pasaulį paskutinėje romano dalyje tampa jo kančių keliais.
Socialinė ir Psichologinė Asmenybės Susidvejinimo Studija
Romanas yra išsami socialinė psichologinė studija apie asmenybės susidvejinimą ir psichozę, kai fantazija, apsaugodama sąmonę nuo pernelyg žiaurios tikrovės, uždeda savotišką apsauginį gaubtą. Šiame kūrinyje S. Lagerliof žmogaus psichologijos pažinimu pasiekia didžiausių gelmių. S. Lagerliof seka romantizmo tradicija, kur proto aptemimas nėra vien liga, bet ir kūrybinių galių bei genialių sugebėjimų šaltinis. Romane kaip didžiausia vertybė iškeliama kuriamoji meilės galia. Praradęs savo ir dukters žemiškąjį rojų, Janas sukuria naują savo viduje - Portugaliją, kurioje jis karaliauja su Klara Giula. Beje, Janas nėra beviltiškai nugrimzdęs į fantazijų pasaulį, nes jaučia ribas, kurių nevalia peržengti tikrovėje.
Katrynos Vaidmuo
Katryna ir Janas nemyli vienas kito, tačiau romano veiksmo eigoje paaiškėja, jog juos sieja glaudus supratimo ir socialinio bendrumo ryšys. Romano pradžioje yra skyrius „Karalienė“, nes dukros vaidmuo šeimoje pats svarbiausias. Po to eina skyrius „Karalius“, nes tėvas yra labai artimas dukrai. Ir tik trečios romano dalies pabaigoje randame Katrynai skirtą skyrių „Karaliaus žmona“. Neabejotinai mažiausiai dėmesio romane tenka Katrynai. Švedų literatūros kritikė Vivi Edström teigia, jog S. Lagerliof rašė vadinamuoju tuštumos metodu, kai pagrindinio herojaus portretas kuriamas trumpomis pastabomis apie veiksmus bei replikas. Juk tokiu pat principu buvo kuriamas ir Gesto Berlingo portretas.
Sugrįžimas ir Susitaikymas
Klarai Giulai sugrįžus į Askedalarną, baigiasi penkiolika metų trukęs tėvų laukimas ir įvykių eiga pagreitėja. Ketvirtos romano dalies pradžia sužadina daug vilčių: „Ji parvažiavo, mažoji mergytė parvažiavo! Sunku rasti tinkamų žodžių tokiam dideliam įvykiui nupasakoti“. Rašytoja kuria iliuziją, kad romano pabaiga dar gali būti laiminga. Katryna nusivilia vėl išvydusi Klarą Giulą, nes ši yra negraži ir nemiela, tačiau greitai susitaiko su tikrove. Tuo tarpu Janas mato ne dukrą, o Portugalijos karalienę. Po jo pasveikinimo Klara Giula suvokia, jog Askedalarne laikas irgi nestovėjo vietoje. Ji grįžo pas mylimą tėvelį, kad pasiimtų jį drauge su Katryna, bet vietoj jo randa pamišėlį. Tad nė vienas iš jų nebegali grįžti į praeitį. Klaros Giulos reakcija į nemalonią tikrovę adekvati tėvo reakcijai: bėgti nuo jos. Tik ji bėga ne į svajonių pasaulį kaip Janas, o iš Askedalarno. Ji nesigilina į tai, kodėl Janas pamišo, ir nesistengia jo suprasti. Po Jano žūties Klara Giula suvokia negalėsianti išvykti nesusitaikiusi su tėvu. Ir ji, kaip kadaise Janas, stovi prieplaukoje laukdama jo. Tai rodo, jog nepaisant ilgo išsiskyrimo, tėvą ir dukrą sieję glaudūs ryšiai išliko. Romanas baigiasi visos šeimos susitaikymu. Katryna, gulėdama mirties patale, atleidžia dukrai. Kartu laidojami sutuoktiniai simbolizuoja šeimos vienybę. Klara Giula taip pat jaučiasi susitaikiusi su tėvu. Jos atmintyje išlieka toks tėvo paveikslas, kokį ji prisiminė iš vaikystės. Susikūrusi idealizuotą tėvo paveikslą, Klara Giula išvengia akistatos su žiauria tikrove.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Atgimimo Motyvas
S. Lagerliof kūrybai būdingą asmenybės atgimimo motyvą randame ir šiame romane. Susitaikiusi su mirusiais tėvais, Klara Giula vėl tampa nuostabiai graži, nes tai nuskaidrina jos sielą ir ji ankstesne, vaikiška, meile vėl pamilsta savo tėvą. Ji išgyvena metamorfozę ir grįžta į pasaulį, kuriame viešpatauja meilė ir harmonija ir kur laidojama karščiausia viso kaimo širdis. Pirmoje romano dalyje veiksmas dalijamas į vienuolika metų, todėl pasakojimo tėkmė yra rami ir atspindi Klaros Giulos ir Jano gyvenimo harmoniją. Iš atskirų epizodų suręstas pasakojimas sukuria epišką ramybę ir neskubų, dažnai kasdienišką pasakojimo toną. Palyginus jį su trečiąja dalimi, tampa akivaizdu, jog čia pasakojimas darosi nervingas ir neramus dėl mažiau nei metus trunkančio veiksmo ir susipynusių kelių paralelių siužeto linijų. Be abejo, tai atspindi vidine Jano būseną. Vyrai romane kaip, beje, ir Sagoje apie Gestą Berlingą, yra destruktyvūs ir silpnesni už moteris. Klaros Giulos motina išgyvena tą pačią situaciją kaip ir Janas, tačiau lieka psichiškai stabili. Galima įžvelgti programinę S. Lagerliof poziciją.
Polifoninis Veikalas ir Tragedijos Komedija
Pasak rusų formalisto M. Bachtino 1929 m. išleisto veikalo Problems of Dostojevskyʼs Poetics, S. Lagerliof romaną Portugalijos karalius galima vadinti polifoniniu veikalu, nes tokia nuostata padeda geriau suprasti šį sudėtingą kūrinį. Kyla klausimas, ar Portugalijos karalius nėra protingo pamišimo ir beprotiško protingumo dialogas? Šį romaną kritikai vadina žiauria tragedija, nors pasakojimo tragizmą slepia lengvas ir žaismingas, kartais net humoristiškas pasakojimo stilius. Romanas kupinas sentimentalaus dramatizmo. Tėvo ir dukters santykių problema neatsitiktinai asocijuojasi su V. Šekspyro tragedija Karalius Lyras, ypač kad pati S. Lagerliof norėjo savo romaną pavadinti Švediškuoju karaliumi Lyru. Anot moderniosios dramos teorijos, XX amžius yra toks siaubingas, kad jo nebegalima vaizduoti tragedijos forma. Tai lieka įmanoma tik pasitelkus komedijos apdarą. Modernaus teatro teoretikas J. Kotas teigia, jog šiandieniniame teatre groteskiškoji situacija užgožė tragiškąją, o komedija pakeitė tragediją. Žinoma, S. Lagerliof romanas Portugalijos karalius nėra pjesė, o žvilgsnis į jį iš dramaturginės perspektyvos reikštų labai modernaus kūrinio bruožų suteikimą.
Bitės Vilimaitės "Rojaus Obuoliukai": Kasdienybės Psichologija
Bitė Vilimaitė, šiuolaikinė lietuvių rašytoja, žinoma dėl savo miniatiūrinių lyrinių novelių, kuriose subtiliai atskleidžiamos žmogaus būties problemos. Apysakoje vaikams "Rojaus obuoliukai" autorė tęsia savo kūrybos braižą, vaizduodama idealizuotus tėvo ir dukters santykius kasdienybės kontekste.
Kasdienybės Ir Būties Kontrastai
"Kasdienybė" yra žodis, dažno sąmonėje sunkiai derantis su tuo, kas įdomu ir verta dėmesio. Tačiau iš tiesų mes gyvename savo kasdienybe. Mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų pasaulėžiūra, jausmai ir svajonės klostosi kasdienybės erdvėje. Gali būti, kad tai nėra džiaugsmo ir laimės erdvė, bet joje atsiskleidžia žmogus, tik tą atsiskleidimą reikia mokėti pastebėti. Iš tiesų nėra paprasta buityje išskirti būties kontrastus. Tai yra stebinantis Bitės Vilimaitės talentas. Šios autorės kūriniai iš pirmo žvilgsnio visai paprasti. Ji kuria buities vaizdelius, tarsi ištraukėles iš žmogaus kasdieninio gyvenimo, jų elgesio ir tarpusavio santykių. Dažnoje novelėje, atrodo, nieko nevyksta, nėra aiškios besivystančios fabulos. Tačiau tame paprastume slypi esminės žmogaus būties problemos. Vienatvė, meilė, susvetimėjimas, ilgesys - viskas atskleidžiama menkiausiomis detalėmis, subtiliomis užuominomis.
Psichologinis Gilumas Ir Kreipimasis Į Vaikus
B. Vilimaitės pasakojimai yra tarsi apmąstymų fragmentai, įvykių nuotrupos, kuriuose atsiskleidžia intensyviausi žmogaus vidiniai išgyvenimai. Tai sudėtingi gilūs psichologiniai tekstai. Labiausiai mane stebina tai, kad rašytoja išdrįso ir sugebėjo tokiu giliu ir prasmingu tekstu kreiptis į vaikus. Šiuolaikiniai animaciniai filmukai ir įvairūs tekstai vaikams dažnai būna primityvūs, tuo tarsi teigdami, kad į vaiką reikia kreiptis paprastu ir tiesiu žodžiu.
Noveliška Struktūra Ir Idealizuoti Santykiai
Apysakos struktūra ypatinga tuo, kad kūrinys sudarytas iš atskirų epizodų vėrinio, kur kiekvienas skyrius sudaro tarsi baigtą, savarankišką novelę. Tokia “Rojaus obuoliukų” struktūra lemia apysakos priklausymą noveliškosios, arba kitaip vadinamos epizodinės, fabulos kūriniams vaikų literatūroje. Šio kūrinio pagrindą sudaro idealizuotai vaizduojami tėvo ir dukters tarpusavio santykiai bei abipusis supratimas. Tėviška meilė ir atsidavimas labai subtiliai atskleidžiami pačioje apysakos pradžioje: “Mergaitė jam nebuvo našta - ne, Elzė buvo jo brangiausia, rečiausia gėlė, saugoma nuo gyvenimo vėjų”. Jau pirmame knygos puslapyje šis palyginimas kuria švelnaus, džiaugsmą ir šviesą skleidžiančio vaiko paveikslą. Šis tyro ir švaraus vaiko vaizdavimo principas dažnas įvairiuose užsienio vaikų literatūros kūriniuose. Viena iš tokių gyvenimo džiugesiu Elzei artimų asmenybių yra Poliana vaikams kuriančios amerikiečių rašytojos E.Porter apysakoje “Poliana”. Ši veikėja savo vaikišku nerūpestingumu bei begaliniu optimizmu išmokiusi visus kaimo gyventojus žaisti džiaugsmo žaidimą “Taigi džiaukis”. Našlaitė Elzė taip pat bendrauja su žmonėmis įnešdama į jų širdis šilumos, šviesos bei meilės.
Rojaus Obuoliukų Simbolika
Apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” nurodo kelias semantines plotmes. Pirmiausia, jame galima įžvelgti dviejų pasaulių erdves - kasdienišką, kuriai artimas būtų obuoliukų įvaizdis, ir pasakišką, atsiskleidžiančią rojaus vaizdiniu šiame kūrinyje. Realiosios ir pasakiškosios sferų susijungimas nėra tiesiogiai apysakoje jaučiamas, nes tai pateikiama paties skaitytojo įžvalgai, įsigilinimui bei suvokimui. Taigi ir pats apysakos pavadinimas “Rojaus obuoliukai” suprantama perkeltine reikšme. Tačiau siejant su visu kūriniu, įmanomos ir kitos pavadinimo aiškinimo prasmės. Viena iš jų - savos, širdžiai artimos namų erdvės, gyvenamosios vietos bei būdo atradimas, nes jau pirmasis apysakos sakinys - “Mes čia gyvensime” - parašytas pabrėžtinai atskiroje eilutėje parodo gyvenamosios vietos svarbą žmogaus egzistencijai ir gyvenimo įprasminimui, taip subtiliai atskleidžiamą šiame kūrinyje. Tolimesniame knygos dėstyme, pristatant pagrindinius veikėjus ir pradinę apysakos situaciją, taip pat akcentuojamas ir tikrų namų ieškojimo motyvas: “Prabėgo keleri metai. Jie apvažiavo daug vietų. Pasitaikydavo namų su sodais ir vandentiekiu, mūrinių ir medinių; ežerai, upės - čia pat. Tačiau tai vis būdavo ne jų vieta”. Taigi rojaus obuoliukams šiame kūrinyje suteikiama simbolinė prasmė. Jie tarsi savos bei jaukios namų erdvės, darnių tėvo ir dukters santykių, o kartu ir viską apglėbenčios šilumos bei artimumo atspindys. Jau nuo seno obelų sodas buvo svarbiausias kiekvienos sodybos atributas. Šis medis turi susiformavusią etnografinę reikšmę lietuvių literatūroje, tautosakoje bei kultūroje. Obels motyvas dažnai sutinkamas lietuvių liaudies dainose ir pasakose.
Tėvo Vaidmuo Ir Pasaka Apie Kasdienybę
B.Vilimaitės novelių apysaka pradedama epigrafu, kuris gali būti traktuojamas kaip įvadas į kūrinį, nes čia vaizdingai piešiamas tėvo paveikslas, užimantis labai svarbią vietą ir šioje prozininkės apysakoje. Vienišo tėvo įvaizdis liūdnų istorijų kontekste apibūdina jį kaip vieną iš reikšmingiausių vaikystės prisiminimų subjektų. Tačiau kyla klausimas, kodėl šioje M.Gorkio “Vaikystės” ištraukoje tėvas siejamas su liūdnų istorijų atsiminimais. Atsakymo į jį autorė mums nepateikia ir pačioje kūrinio eigoje, tačiau galima numanyti, kad tai siejama su vienišo tėvo motyvu šioje apysakoje. Tėvo svarba, atsidavimas dukrai bei jo reikšmė Elzės gyvenime jaučiama visame kūrinyje. Jo dėmesys aplinkiniams bei susirūpinimas savo dukra ypatingai išryškėja, kai kaimelį ištinka nelaimė - medžiotojų netyčia nušaunamas žmogus: “Tėvas ją apglėbė ir ėmė aiškinti, kad toks yra Gyvenimas - mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų, ir kryptelėjęs šautuvas, neatsargus žingsnis, vandens gelmė, ugnies kaitra, kartais sąmoninga rizika - visa tai vienodai priklauso abiems seserims, ir baltoji įnirtingai kovoja už žmogų, už tai, kad jis gyventų”.
Taikliausiai šią Bitės Vilimaitės apysaką apibūdino prozininkas bei kritikas L.Gadeikis savo recenzijoje pavadindamas ją “pasaka apie kasdienybę”. Kūrinyje iš tiesų susipina kasdienybės vaidiniai su jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų bei nusivylimų pasauliu, pakylėjančiu skaitytoją virš buitiškumo, vienodumo ir kasdieniškumo, atskleidžiančiu tikrąsias žmogiškas vertybes bei akcentuodamas dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti, užgniaužti ir pamiršti. Tai suteikia kūriniui paslaptingumo, kuris nepastebimai tapatina jį su pasaka ir į aukščiausią vertybių skalę pakylėja dalykus, kurie žmogaus dažniausiai nevertinami.
Pasakiškumas Ir Poezinė Kalba
Apysakos pasakiškumas motyvuojamas prozininkės pasakojimo pagrindu, kurį sudaro tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Šioje rašytojos knygoje, kaip ir kitose jos novelėse, “žmogaus gyvenimo kulminacija - įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė - nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik poezijai giminingomis priemonėmis - vizija, metafora, potekstės punktyru. Autorės kūrybai būdingos pauzės, nutrūkusios bei nebaigtos mintys, lyrikai artimi nutylėjimai. Pauzė B.Vilimaitės prozoje užima reikšmingą vietą, nes būtent čia ji pirmą kartą nuo J.Biliūno laikų įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį, išryškėjantį miniatiūrinio kūrinio struktūroje”. Giminiškų pasakai motyvų taip pat galima įžvelgti pagrindinės veikėjos Elzės charakteristikoje, nes apysakoje ji apibūdinama kaip be vieno iš tėvų auganti mergaitė, kas neapčiuopiamomis gijomis ją sieja bei tapatina su lietuvių liaudies pasakų našlaitėmis.
#
tags: #psichologiniai #veikeju #paveikslai