Šiandien moterys yra lygiavertės partnerės šeimoje, versle, politikoje. Moterys kuria ne tik darbo vietas sau ir kitiems, užsiima filantropine veikla, aktyviai reiškiasi valstybinėje veikloje ir valdo valstybes. Istoriškai moterys visuomet turėjo didelę įtaką savo vyrams, sūnums, tačiau apie jas išlikę nedaug rašytinių šaltinių.
Šis straipsnis skirtas pagerbti ir atkreipti dėmesį į moteris, kurios atliko nepaprastą darbą ir paliko neapsakomą pėdsaką Lietuvos istorijoje. Tai moterys, kurios savo veikla prisidėjo prie kultūros, mokslo, literatūros ir feminizmo plėtros Lietuvoje.
Tarptautinė Moters Diena ir Istorinės Asmenybės
Kovo 8-ąją minime Tarptautinę moters dieną. Lietuvai Tarptautinė moters diena nuo 2000 m. yra atmintina data. Šiais metais šią datą kviečiame paminėti kiek kitaip ir nukeliauti į praeitį, susipažįstant su Lietuvai skirtingais istoriniais laikotarpiais didžiulę įtaką turėjusiomis asmenybėmis.
Vienos jos ištikimai rėmė ir palaikė pirmuosius mūsų valstybės kūrėjus, kitos - kovojo su sovietų priespauda arba Lietuvą puoselėjo meno bei kultūros pagalba.
Ankstyvosios Lietuvos Valdovės ir Didikės
Karalienė Morta
Nors karalių Mindaugą dabar vadiname vienu iš svarbiausių mūsų šalies kūrėju, apie jo sutuoktinę Mortą nėra daug istorinės informacijos. Daug legendų yra sukurta apie jos kilmę, nėra aiški nei jos gimimo, nei vedybų su Mindaugu data. Manoma, kad iki šios santuokos, ji galėjo būti kunigaikščio Vismanto žmona, tačiau šis žuvo vidaus kare apie 1252-uosius metus, o Morta tada jau buvo Mindaugo žmona ir Lietuvos karalienė.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Iš tiesų, dar 1251 m., kai ordino magistro iniciatyva vyko Mindaugo, jo žmonos Mortos, sūnų Ruklio ir Rupeikio bei daugelio kilmingų lietuvių krikštynos, daug dėmesio sulaukė ir pati Morta. Istorikai mano, kad ji buvo pirmoji bent kiek ryškesnė moteris Lietuvos istorijoje, turėjusi įtakos politiniams procesams, buvo svarbus asmuo šalia valdovo Mindaugo. Kartu su Mindaugu karūną užsidėjo ir Morta.
Kunigaikštienė Ona Vytautienė
Ona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sutuoktinė. Už jo ji ištekėjo apie 1370 m., o netrukus Trakuose gimė jų vienturtė duktė Sofija. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Ona valstybės reikaluose ji buvo tiek įtakinga, kad kartais už vyrą pasirašydavo sutartis, užtikrindama, kad jis jų laikysis. Ona lydėjo Vytautą ir jo kelionėse, buvo kartu laimėje ir nelaimėje.
Daugelis yra girdėjęs apie garsųjį Vytauto pabėgimą iš Krėvos pilies, į kurią jį uždarė pusbrolis Jogaila. Ona, išgirdusi kalbas apie gresiantį pavojų Vytautui, paragino jį apsivilkti tarnaitės drabužiais ir, nesukeliant įtarimų, ištrūkti iš Krėvos. Šis planas pavyko.
Kai Vytautas susitaikė su Jogaila, grįžo į Lietuvą ir gyveno Gardino pilyje, čia kilo gaisras. Žmona ir vėl gelbėjo Vytauto gyvybę. Vis dėlto, ji mirė 1418 m., buvo palaidota Vilniaus katedroje, kur vėliau buvo perkelti ir Vytauto Didžiojo palaikai.
Sutapimas ar ne, bet po Onos mirties baigėsi ir sėkmingiausi Vytauto gyvenimo metai - tokiu būdu išsipildė jos pranašystė, kad jai mirus Vytautui nebesiseks. Ona Vytautienė (15 a.) buvo lygiavertė savo vyro Vytauto žmona. Jos vaidmuo buvo nepaprastai svarbus. Šaltiniuose užfiksuota, kad Onos Vytautienės parašas galioja dokumentuose. Kai ji lankėsi pas kryžiuočių ordino magistrą, buvo surengtos karališkos iškilmės. Ji buvo laikoma netgi burtininke, o ir ji pati savo galią jautė ir, kaip teigia istoriniai šaltiniai, sakė, kad Vytautas po jos mirties nieko nepasieks. Iš tikrųjų, visi jo laimėjimai buvo pasiekti tik žmonai gyvai esant.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Barbora Radvilaitė
Barbora Radvilaitė gimė Vilniuje, čia ji praleido ir vaikystę, prabangiame tėvų dvare ant Neries kranto. Ji visuomet buvo apsupta turtingų, įtakingų, išsilavinusių bei garsių žmonių, mėgo aktyvų socialinį gyvenimą ir pramogas, bet kartu buvo ir nuolanki, uoli, praktikuojanti katalikė.
Laikoma tikru grožio etalonu, būdama devyniolikos metų Barbora buvo ištekinta už Stanislovo Goštauto. Santuoka truko apie penkerius metus, vyras mirė taip ir nepalikęs palikuonių. Tačiau Barbora gedėjo neilgai: susitikęs su Barbora nulemti Goštautų turto likimą, Žygimantas Augustas ją įsimylėjo. Ilgainiui jų ryšys tapo vis tvirtesnis, pora slapta susituokė.
Dalyje istorinių dokumentų teigiama, kad Barbora buvo gana abejinga kitiems žmonėms, jų problemoms ar skausmui, tačiau kiti vis tik rodo, kad ji rūpinosi savo tarnais ir dvariškiais, buvo tolerantiška įvairioms religijoms, nesileido manipuliuojama Radvilų klano, buvo švelni, mylinti, labai atsidavusi Žygimantui Augustui.
Tačiau kaip žinoma, jų santuoka netruko ilgai. Ji sunkiai susirgo ir mirė 1551 m. Barbora dar prieš mirtį prašė vyro, kad jos nelaidotų Lenkijoje, bet parvežtų į mylimą Lietuvą. Žygimantas Augustas jos pageidavimą išpildė ir raitas lydėjo jos palaikus iki Vilniaus. Barbora Radvilaitė palaidota Vilniaus katedros požemyje. Apie Barborą Radvilaitę sukurta daugybę spektaklių, filmų bei kitų kūrinių.
Bona Sforza
Bona Sforza d’Aragona (15-16 a.) - Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina. Bona buvo Renesanso kultūros globėja, ji taip pat laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina, iš Italijos į Lenkiją ir Lietuvą atvežusi bulves, pomidorus, agurkus, makaronus ir lakštinius. Su karalienės Bonos vardu siejamos atskiros kultūrinės iniciatyvos: ji rėmė Vytauto antkapį Vilniaus katedroje, pagal karalienės nurodymus Vilniuje rekonstruoti Žemutinės pilies rūmai, atstatyti valdovų rūmai Gardine. Ypatingai puikaus išsilavinimo, kaip manoma, su pačiu Leonardu da Vinči jaunystėje bendravusi moteris be kitų dalykų žinoma ir kaip į Lietuvos architektūrą ir meną atvežusi Renesansą, o į virtuvę - šakutę ir naujus, prieš tai egzotiškais laikytus produktus.
Taip pat skaitykite: Istorinių asmenybių atspindžiai lietuvių literatūroje
Moterys Švietėjos ir Rašytojos
Sofija Tyzenhauzaitė
Sofija Tyzenhauzaitė (vėliau de Šuazel-Gufjė) buvo Rokiškio grafo Ignato Tyzenhauzo dukra. Šiais laikais plačiai paplitusi nuomonė, kad būtent ji buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje. Teigiama, kad ji sužavėdavo visus, net Rusijos carą Aleksandrą, o imperatorius Napoleonas yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija“.
Vaikystėje, po tėvų skyrybų Sofija augo Kairėnų dvare netoli Vilniaus, generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje. Vėliau gyveno Rokiškyje, kur 1818 m. ištekėjo už grafo Antuano Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė. Ji daugiausiai kūrė prancūzų kalba, rašė istorinius romanus, remdamasi tikrais Lietuvos istorijos faktais ir istorijomis, kurios buvo susijusios su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Vieno žinomiausio visų laikų lietuvio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė taip pat buvo išskirtinė asmenybė. Ji buvo rašytoja, mokytoja, visuomenininkė, mokėsi Krokuvos universitete. 1905 m. ji dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime ir 1907 m. pirmajame Lietuvos Moterų suvažiavime Kaune. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsijungė į visuomenės bei kultūros darbą: skaitė paskaitas kariams fronte, rašė kūrinius scenai, apysakas. Nuo 1930 m. buvo Lietuvos delegacijoje prie Tautų Sąjungos socialinės globos komisijos narė, įkūrė mergaičių bičiulių sąjungos skyrių Lietuvoje. Tos organizacijos tikslas buvo apsaugoti jaunas mergaites nuo išnaudojimo, narės budėdavo miestų geležinkelio stotyse ir globojo jaunas vienišas kaimo merginas, atvykstančias į miestus. S. Čiurlionienė buvo ir Lietuvos skaučių vadė, kartu rašė ir poeziją. Gyvendama Kaune garsėjo savo literatūriniais šeštadieniais, kai šeimos bute susirinkdavo rašytojai, kalbininkai, literatūros kritikai bei kartu diskutavo apie šalies literatūrines problemas.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Petkevičaitė Gabrielė - Bitė (gimusi 1860 m. liepos 7d Rozalimo apylinkėje) buvo nusipelniusi lietuvių rašytoja, moterų teisių kovotoja bei feminizmo pradininkė Lietuvoje. Savo įvairiapusišką kelią Bitė pradėjo baigusi aukštąją mokyklą Mintuvoje ir Bitininkystės kursus Deltuvoje. Vėliau Gabrielė ėmėsi mokytojos bei kitos filantropinės veiklos. Būdama dar jauna, Bitė ėmėsi rašyti laikraštį ,,Varpas” bei panašiu metu įsteigė ,,Žiburėlio draugiją” , siekdama remti nepasiturinčius vaikus. G.Petkevičaitės darbai apėmė daugiau nei švietimą. Bitė buvo ir vis dar yra feminizmo pradininkė Lietuvoje. Ši moteris degė noru kovoti už visapusiškai lygias teises. Tai atsispindėjo jos dalyvavimu pirmąjame moterų suvažiavime Kaune, o vėliau tapimu viena iš Lietuvos Moterų Sąjungos steigėjų. Siekdama aktyviai kovoti už moterų įsitraukimą edukacijoje ir politikoje, ji tapo viena iš pirmųjų moterų - Steigiamojo Seimo Narių. Būdama Steigiamojo Seimo Nare, Bitė nebijojo reikšti savo nuomonės ir aktyviai balsuoti už, jos manymu, teisingiausius nuostatus. Už savo nuopelnus ji gavo begalę apdovanojimų, tokių kaip Šiaulių Žvaigždės Ordinas ar Panevėžio miesto Garbės Pilietės Vardas. Savo palikimą Bitė įamžino rašytiniu palikimu, bendradarbiaudama su Žemaite bei kitomis žymiomis Lietuvių rašytojomis.
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė- Žemaitė
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė- Žemaitė (gimusi 1845 m. gegužės 31d.) buvo žymi Lietuvių rašytoja, kurios kūryboje subtiliai atsispindi feminizmo idėjos ir socialinės lygybės klausimai. Nors Žemaitės kūryba dažniausiai nėra priskiriama feminizmo pakrypčiui, jos kūryboje atsispindi ryškus suvokimas apie teisių nelygybę ir vyrų dominavimą buitinėse bei socialinėse situacijose. Yra svarbu paminėti, jog Žemaitė mokėsi privačiai ir savo kūrybos įkvėpimo sėmėsi iš kasdieninio gyvenimo. Šios rašytojos kūrinių grožis atsispindi darbuose apie kaimo gyvenimą. Žemaitė nesidrovėjo kelti klausimus apie moters vietą visuomenėje bei kasdienėje namų erdvėje. Ši rašytoja buvo viena iš netiesioginių eko-feminizmo pradininkių Lietuvoje, siejančių gamtos bei moterų išgyvenimus savo kūryboje. Kartu su Petkevičaite Gabriele - Bite Žemaitė rašė laikraštyje ,,Varpas” bei pati rašė ,,Vienybė lietuvininkų” laikraštyje. Daugelis aprašymų apie Žemaitę ją apibūdina kaip pirmąją ,,Kaimietę Inteligentę”, siekiant pabrėžti jog Žemaitė, neturėdama itin imlaus išsilavinimo, gebėjo analizuoti moterų būtį bei ją perteikti itin vertinamoje kūryboje. Žemaitės įnašas į Lietuvių literatūrą bei visapusišką feministinio požiūrio sklaidą suteikė galimybę dabarties šių požiūrių plėtrai.
Kovotojos Už Laisvę ir Teises
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jadvyga Juškytė ir Felicija Povickaitė-Bortkevičienė
Dėl Lietuvos moterų teisių aktyviai kovojo tiek itin žinomos šalies moterys, tiek ir tos, kurių vardai bei pavardės šiandien yra kiek primiršti. Manoma, kad itin reikšminga organizacija, paklojusi pamatus moterų judėjimui buvo rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir aktyvistės Jadvygos Juškytės įkurta pirmoji labdaringa filantropinė draugija „Žiburėlis“. Moterys matė, kad nemažai gabių vaikų negali savo lėšomis įgyti išsilavinimo, todėl ėmė juos mokyti ir šelpti. Iš pradžių draugija veikė slapta, vėliau buvo ieškoma rėmėjų.
G.Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo žinomas gydytojas, kurį neretai kviesdavo į pokylius dvaruose. Kartu su savimi jis pasiimdavo dukrą, o kai svečiai pradėdavo lošti kortomis, G. Petkevičaitė prašydavo iš kiekvienos išloštos sumos dalį pinigų skirti neturtingiems mokiniams šelpti; inteligentams buvo tiesiog nesmagu atsisakyti. Kitą dalį pinigų Bitė surinkdavo prekiaudama savo bityno bičių suneštą medų.
Vėliau, tapusi socialdemokratų partijos nare, ji siekė, kad partijos programoje atsirastų vietos lyčių lygybei ir švietimui, galiausiai ji net dalyvavo Vilniaus Steigiamajame Seime, vadovavo pirmajam jo posėdžiui. Bitė taip pat dirbo rengiant Lietuvos Konstitucijos projektą, siekdama į jį įtraukti vyrų ir moterų lygiateisiškumą. O 1926 m. Bitė drauge su visuomenės veikėja Felicija Bortkevičiene kandidatavo į Lietuvos prezidentus, tačiau Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių.
F. Bortkevičienė taip pat pasižymėjo visuomenine veikla, buvo knygnešė, labdaringos veiklos organizatorė (nuo 1903 metų perėmusi „Žiburėlio” veiklą), politikė.
Nijolė Sadūnaitė
Nijolės Sadūnaitės pristatyti tikriausiai nereikia niekam. Ji žinoma kaip disidentė, kovotoja už religijos laisvę, už žmogaus teises, išgarsėjo savo drąsia kova su komunistiniu režimu. N. Sadūnaitė augo labai religingoje šeimoje ir anksti patyrė sovietų valdžios propagandą bei tikinčiųjų diskriminaciją. Nežiūrint gresiančių nemalonumų, ji vistiek visada drąsiai išpažindavo savo tikėjimą.
1972 m. Lietuvoje buvo slaptai pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, o N. Sadūnaitė aktyviai įsijungė į jos perrašytojų ir platintojų būrį. Už tai 1974 m. buvo areštuota ir nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir trejiems metams ištrėmimo. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma. Lietuvai iškovojus laisvę, ji 1998 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.
Mokslininkės ir Kultūros Puoselėtojos
Marija Birutė Gimbutienė
Marija Birutė Gimbutienė (gimusi 1921 m. sausio 23d. Vilniuje) buvo išskirtinė lietuvių archeologė ir archeomitologijos pradininkė. Šios mokslininkės tyrinėjimų sritis buvo postpaleolitinė Europa. Marija vadovavo archeologijos paminklų tyrinėjimams Bosnijoje, Makedonijoje, Italijoje ir Graikijoje. Tačiau jos pasiekimai neapsiriboja tik tyrinėjimais. M. Gimbutienė taip pat parašė virš 23 knygų, kurios vėliau buvo išleistos įvairiomis kalbomis. Savo karjerą plėsti Marija nusprendė JAV ir su savo šeima išvažiavusi į Kaliforniją toliau tęsė savo akademinį kelią. Ji tapo UCLA indoeuropietiškų studijų profesore, o vėliau - skyriaus kuratore. Nors savo kelią Marija tiesė Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji niekada nepamiršo Lietuvos bei savo bendruomenės. Tik turėjusi progą, M.Gimbutienė grįždavo namo filantropiniais tikslais ir skaitydavo paskaitas Vilniaus universitete. Marijos Birutės Gimbutienės įnašas yra svarbus ne tik Lietuvai tačiau ir visam pasauliui.
Moterys ir Dvarai
XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dvaro vaidmuo buvo itin svarbus, o didikių moterų valdomi dvarai buvo vis labiau įsitvirtinantis reiškinys. Valdomas dvaras užtikrino moters prestižą, įgalino jos įtaką ir aktyvią veiklą visuomenėje.
Jurbarko Dvaras
Jurbarko dvaras - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonų nuosavybė. Garsioji karalienė Bona Sforza d`Aragona sumaniai valdė daug LDK žemių, o jos administruojamos valdos teikė daug pelno. Į Lietuvą atvykusiai jaunai Žygimanto Senojo žmonai kaip viena iš valdų atiteko Jurbarko dvaras. Bona Sforza XVI amžiuje plėtė Jurbarko miestą, jos iniciatyva čia buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau Jurbarkas priklausė kitoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonoms - Zigmanto Vazos žmonai Onai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos žmonai Cecilijai Renatai Habsburgaitei, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero žmonai Liudvikai Marijai.
Liubavo Dvaras
Vienintelė žinoma moteris savininkė Liubavo dvaro valdytojų istorijoje - Tyzenhauzų šeimos atstovė. Grafaitė, Šmeltinsko seniūnaitė Teresė Tyzenhauzaitė prie Vilniaus esantį Liubavo dvarą paveldėjo iš savo globėjos, Teresės Krišpinaitės ir valdė jį nuo 1753 m.
Kairėnų Dvaras
Kairėnų dvaro aplinkoje augo pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė, Rokiškio grafo Ignato Tyzenhauzo dukra. Vaikystėje, po tėvų skyrybų Sofija augo Kairėnų dvare netoli Vilniaus, generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje.
Plungės Dvaras
Plungės dvare beveik keturiasdešimt metų gyveno viena gražiausių Europos moterų savo laiku. Grafaitė Marija Skuževska Oginskienė, jaunystėje buvusi Austrijos imperatoriaus freilina, 1876 m. tapo Plungės dvaro savininko kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio žmona, kunigaikštiene Oginskiene ir kartu su vyru apsigyveno Lietuvoje, Žemaitijoje. Ji rūpinosi beglobiais vaikais ir našlaičiais, spaudos draudimo metais, padedant kunigams, buvo įsteigusi daraktorių mokyklą, o 1905 m., po lietuviškos spaudos atgavimo, įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Marija Oginskienė taip pat rūpinosi seneliais ir ligoniais. Po kunigaikščio mirties 1902 m. jo žmona tęsė visuomeninę, filantropinę veiklą.
Markučių Dvaras
Markučių dvarą kraičiu gavusi moteris galiausiai tapo pirmojo literatūrinio, Aleksandro Puškino muziejaus pradininke. Varvara Puškina Markučių dvarą gavo kaip kraitį iš savo tėvo, rusų geležinkelių inžinieriaus A. Melnikovo 1875 m., ištekėdama už pirmojo vyro Vasilijaus Moškovo. 1899 m. jiedu apsigyveno Markučių dvare. Varvara Puškina buvo aktyvi visuomenės veikėja, dalyvavo labdaringoje veikloje, šelpė ir globojo neturtingus moksleivius, išlaikė ir leido mokytis keletą našlaičių, I-ojo pasaulinio karo metais buvo sesele Raudonojo kryžiaus organizacijoje. Po vyro mirties Varvara Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu paliko centrinį dvaro pastatą valstybei, nurodydama įkurti muziejų. 1948 m. Markučių dvare buvo įkurtas pirmasis literatūrinis, Aleksandro Puškino muziejus Lietuvoje.