Psichologija: Mokslas apie Psichiką ir Asmenybę

Nors kartų teorija dažnai sulaukia kritikos, psichologija yra platus ir įvairus mokslas, apimantis daug daugiau nei tik pseudomokslines teorijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus.

Kas yra psichologija?

Psichologija - tai mokslas, kuris tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia suprasti, kaip mes mąstome, jaučiame, elgiamės ir sąveikaujame su aplinka.

Psichologijos šakos

Psichologija yra susiskirsčiusi į daugybę šakų, kurios tiria skirtingus psichikos ir elgesio aspektus. Šių šakų skaičius ir pavadinimai nėra griežtai nusistovėję, tačiau pateikiame pagrindines:

• Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus ir psichologijos sąvokas.
• Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus, aiškinasi, kodėl žmonės skiriasi vieni nuo kitų.
• Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus, įskaitant lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją ir psichogenetiką.
• Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę, skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.
• Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos ir psichikos raidos sutrikimus, siekdama suprasti ligų poveikį psichikai.
• Specialioji psichologija: Tiria organizmų įvairių anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą, skirstoma į tiflopsichologiją ir surdopsichologiją.
• Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse, aiškinasi, kaip smegenų pažeidimai veikia pažintinius procesus ir elgesį.
• Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius, nagrinėja socialinės įtakos, nuostatų ir tarpasmeninių santykių poveikį elgesiui.
• Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes, lyginant gyvūnų ir žmonių elgesį.
• Taikomosios psichologijos šakos: XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Tai apima darbo psichologiją, inžinerinę psichologiją, kriminalinę psichologiją, medicininę psichologiją, meno psichologiją, mokslo psichologiją, muzikos psichologiją, pedagoginę psichologiją, propagandos psichologiją, religijos psichologiją, sporto psichologiją, tanatopsichologiją, teisės psichologiją, teismo psichologiją, ekonominę psichologiją ir kitas.
• Pozityvioji psichologija: XX a. pabaigoje atsiradusi pozityvioji psichologija tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.

Ši psichologijos diferenciacija rodo jos glaudžius ryšius su kitais mokslais.

Psichologijos metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai:

Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą

• Eksperimentas: Tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems. Tai leidžia nustatyti priežastinius ryšius tarp kintamųjų.
• Stebėjimas: Sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje. Tai leidžia stebėti elgesį natūraliomis sąlygomis ir rinkti duomenis apie jo dažnumą ir ypatumus.
• Koreliacinis tyrimas: Apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą. Tai leidžia nustatyti ryšius tarp kintamųjų, bet ne priežastinius ryšius.
• Pagalbiniai metodai: Anketavimas ir interviu, kurie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba.

Taikomiesiems tyrimams ir praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš kurių svarbiausi yra psichologiniai testai.

Psichologijos raida

Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.

Antika

Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.

• Demokritas (460-370 pr. Kr.): Atomistinio materializmo pradininkas, teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
• Platonas (427-347 pr. Kr.): Sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
• Aristotelis (384-322 pr. Kr.): Platono mokinys, pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
• Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų): Senovės graikų filosofas, vienas pirmųjų aprašė asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) veikale "Charakteriai" (Charektere).
• Augustinas (354-430): Filosofas, teologas, pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).

Viduramžiai

Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai.

• Hipokratas (460-377 pr. Kr.): Graikų gydytojas, teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
• Galenas (apie 130-apie 200): Fiziologas, atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.

Naujieji amžiai

Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais.

Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys

• R. Göckelis (1547-1628): Vokiečių filosofas, knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
• M. de Montaigne’is: Prancūzų filosofas, savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
• R. Descartes’as: XVII a. prancūzų filosofas ir matematikas, teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
• F. Baconas ir T. Hobbesas: XVII a. anglų filosofai, F. Baconas suformulavo svarbios psichologijos sąvokas, T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys.
• G. W. Leibnizas: Vokiečių filosofas ir matematikas, iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų.
• J. Locke’as ir D. Hume’as: Didžiosios Britanijos filosofai, išskyrė išorinės ir vidinės patirties, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimą.
• Chr. Wolffas: Pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
• I. Kantas: Vokiečių filosofas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
• J. F. Herbartas: Vokiečių filosofas ir edukologas, rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
• J. P. Mülleris: Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas, sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.

Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių, sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.

XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu

XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.

XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.

• W. M. Wundtas: Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų, struktūrinės psichologijos atstovas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
• F. Brentano: Vokiečių filosofas, aktų psichologijos teorijos kūrėjas, priešinosi atomistinei asociacinei psichologijai. Pagal jo teoriją reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
• W. M. Wundto įkurta pirmoji eksperimentinės psichologijos laboratorija: 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos.
• H. Ebbinghausas ir G. E. N. Mülleris: Vokiečių psichologai, atliko atminties tyrimus. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
• F. Galtonas, A. Binet, A. Lazurskis, W. L. Sternas: Sukūrė testų metodą asmenybės individualiems skirtumams tirti.
• V. Bechterevas, R. Lange, T. A. Ribot, J. M. Cattellis, N. K. Achas, O. Külpe: Atliko reikšmingų eksperimentų.
• Aprašomoji psichologija: Susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.

Gėda kaip Civilizacijos Raktas

Rogers Carl Ransom (Karlas Ransomas Ròdžersas) teigė, kad gėda gali būti slaptas raktas mūsų civilizacijai „atrakinti“, t. y. suprasti, nes gėda arba jos nuojauta iš esmės tyko visur, nors paprastai būna nematoma. Jos buvimą visur leidžia numanyti teoriniai Charleso Hortono Cooley’o ir Ervingo Goffmano veikalai, kurių įžvalgas patvirtina empiriniai Norberto Eliaso ir Helenos Lewis tyrimai. Eliasas ir Lewis savo išvadose irgi užsimena, kad gėda paprastai yra nematoma, Eliasas netgi atvirai tą teigia. Gėda (kaip ir kiti jausmai, tarkime, baimė) gali būti grįžtamoji, daranti poveikį pačiai sau (gėda dėl gėdos).

Lingvistinis būdas paslėpti gėdą yra klaidingas jos pasireiškimų, išskyrus stipriausius ar akivaizdžiausius, įvardijimas. Anglų kalba žodį shame (gėda) apibrėžia labai siaurai - tai intensyvi kritinė reakcija į būdo silpnybes ar netinkamą elgesį. Be to, anglų kalboje, skirtingai nei daugelyje kitų kalbų, gėda yra aiškiai atskirta nuo jos mažiau intensyvių giminaičių, ypač sutrikimo. Kitos kalbos žodį „gėda“ priskiria kasdieniniame gyvenime išplitusių jausmų grupei. Pavyzdžiui, ispanų verguenza reiškia ir gėdą, ir sutrikimą.

Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas

Psichoanalizė ir sociologija laisvai vartoja platų socialinį gėdos apibrėžimą, čia šis žodis apima ir sutrikimą, ir kaltę, ir daugybę kitų gėdos atspalvių. Ericas Eriksonas (1950) atmetė Sigmundo Freudo prielaidą, esą pirminis moralinis suaugusiųjų jausmas yra kaltė. Sociologė Helena Lynd (1958) išplėtojo šią mintį, nusakiusi lemiamą gėdos svarbą asmenybės ugdymui ir visuomenės gyvenimui. Psichologas Silvanas Tomkinsas žengė dar toliau, teigdamas, esą gėdos jausmas nulemia elgseną.

Cooley’o apibrėžimas reiškia, kad bet kokia socialinė sąveika kelia pasididžiavimą arba gėdą ir šie jausmai kartu yra tiek socialiniai, tiek psichologiniai. Jie atskleidžia santykių būklę: sąryšį (pasididžiavimą) arba atskirtį (gėdą).

Modernumas yra grindžiamas individualizmu, raginančiu veikti pavieniui, nesvarbu, kaip visa tai paveiks socialinius santykius. Asmenys išmoksta elgtis taip, tarsi būtų visiškai nepriklausomi nuo kitų. Pabrėžtinis individo racionalumas yra institucinis modernių visuomenių „raktas“. Tuo tikslu socioemocinis pradas nuslopinamas mąstysenos ir elgsenos labui. Vienas iš daugelio tokio slopinimo padarinių yra dviprasmiškas ir apgaulingas modernių kalbų emocinis žodynas, kuriuo bandoma nuslėpti susvetimėjimą.

Modernizacijos esmę sudarė individo atskyrimas nuo socialinių santykių ir jausmų pasaulio. Kadangi nei tarpusavio ryšių, nei emocijų neįmanoma įtraukti į asmens anketą, jie neteko svarbos ir buvo pasmerkti išnykti. Vakarietiškos visuomenės visus santykius grindžia individualizmu. Toks požiūris slepia asmeninių ir socialinių ryšių tinklą, siejantį visus žmones. Savo ruožtu mitas apie individo savarankiškumą skatina slopinti ir slėpti tiek gėdą, tiek pasididžiavimą. Kadangi pasididžiavimas ir gėda, ar bent jų nuojauta, yra svarbiausi socialinio bendravimo jausmai, slopinimas palaiko status quo, paremtą nepriklausomo individo mitu. Gimtosios anglų kalbos painiava ypač akivaizdi, kai kalbame apie pasididžiavimą (pride), nes ir žodynuose, ir kasdieninėje vartosenoje jis turi dvi nesuderinamas reikšmes. Pirmoji yra neigiama: pasididžiavimas interpretuojamas kaip egotizmas („Pasididžiavimas veda į nuopuolį“). Kai sakome, kad kas nors yra išdidus, labai tikėtina, kad jį smerkiame. Antroji šio žodžio prasmė teigiama: palankus teisėtas savęs įvertinimas.

Marksizmas ir šeima

Max Horkheimer ir Theodor Adorno teigė, kad Frankfurto mokyklos augintiniai buvo neomarksistai, naujos rūšies XX amžiaus komunistai, mažiau suinteresuoti Markso ekonominėmis arba klasinio perskirstymo idėjomis ir daugiau - visuomenės perdirbimu išnaikinant tradicines normas ir institucijas. Į marksistinę teoriją jie įnešė ne, sakykime, teisingesnės mokesčių politikos ar privačios nuosavybės perskirstymo aistrą, o greičiau psichologijos, sociologijos ir net Freudo mokymo apie lytiškumą principus.

Frankurto mokykla sugalvojo nuodingą ideologinį gėralą, kurį vėliau prarijo ištroškusi XX a. septintojo dešimtmečio seksualinio išlaisvinimo kultūra, godžiai vartojusi šį naująjį ekstremizmą, kuris buvo pertekęs kandidatų, norėjusių pamatinės kultūros, šalies ir pasaulio transformacijos. Neomarksistams tradicinis marksizmas buvo senas ir ribojantis, per siauras, per daug varžantis, per daug susijęs su griežta Kominterno kontrole ir jo šarvuotos partijos, kuri naudojo jėgą prieš valstybines komunistų partijas, drausme. Šis griežtumas užkirto kelią laisvesniems neomarksistams pradėti jų taip trokštamą nesuvaldomą transformaciją. Ji turėjo apimti didelius pokyčius lytiškumo, santuokos ir šeimos srityse. Tai savaime buvo itin komunistinis ir lenininis mąstymo būdas. Vladimiras Leninas dažnai pažymėdavo, kokia svarbi komunistinių kairiųjų pergalei buvo švietimo kontrolė.

Frankfurto mokykloje buvo daug svarbių asmenybių: Georgas Lukácsas, Herbertas Marcuse, Wilhelmas Reichas, Maxas Horkheimeris, Erichas Frommas, Theodoras Adorno ir kiti. Dar iki aktyviausiojo Frankfurto mokyklos periodo gyveno italų marksistas Antonio Gramscis, marksizmą įtakingai pritaikęs kultūrinei perspektyvai, - jis manė, kad vienintelis garantuotas būdas pradėti būtinus pokyčius yra ilgas ir kantrus žygis per kultūrines ir elitines institucijas. Šie vyrai ir jų darbas nušvietė kairiuosius, akademinį pasaulį ir galiausiai mūsų kultūrą - ir tai daugeliu atžvilgių buvo neįvertinta. Tam tikru laipsniu net piktų kairiųjų polinkis nepadoriai plūstis - ypač naujokų aistra „fašistais“ vadinti su jais nesutinkančius, - gali būti siejamas su šios mokyklos darbu.

Pavyzdžiui, Theodoras Adorno buvo pagrindinis autorius itin įtakingo 1950 metais išleisto veikalo The Authoritarian Personality („Autoritarinė asmenybė“), kuriame buvo sugalvota „F-skalė“, skirta „fašizmo“ lygio matavimui. Taip jau atsitiko, kad ta etiketė geriausiai tiko konservatoriams, kuriuos kairieji jau seniai noriai ir nerūpestingai dehumanizavo kaip „fašistus“.

Horkheimeris įtraukė šeimą į kvailus savo ir Adorno tyrimus. Taip Goldbergas tiksliai nustatė ryšį tarp Horkheimerio tvirtinimų ir šiuolaikinių kairiųjų instinktyvaus tam tikrų prigimtinės šeimos vertybių pasmerkimo - esą šios yra „fašistinės“ ar bent jau labai atgrasios.

Frankfurto mokykla pradėjo veikti 1923-1924 metais Frankfurte, Vokietijoje, ir vadinosi Frankfurto universiteto (kartais vadinamo Goethe‘s universitetu) Socialinių tyrimų institutu.

Lukácsas iš visos širdies pritarė tokiai strategijai. Jis buvo vienas iš lemiamos, tačiau nesėkmingos Bélo Kuno komunistinės Vengrijos revoliucijos, vykusios po Pirmojo pasaulinio karo, iniciatorių, ėjęs kultūros komisaro pareigas. Rusijoje valdžią bolševikai paėmė 1917 m. spalį, 1919 m. kovo mėnesį įkūrė Kominterną ir tuomet, 1920 metams artėjant į pabaigą, įsteigė Markso ir Engelso institutą.

Toledano pavaizdavo kultūrinę audrą, į kurią Frankfurto mokykla įpainiojo visuomenę - ji tai padarė per savo šalininkus Amerikos universitetuose, žiniasklaidoje, Holivude, knygų leidyboje, teatre, menuose ir visose kitose jos įtakoje atsidūrusiose kultūros industrijose. Jis rašė, kad šie froidistai-marksistai suprato, jog nevaldomi lytiniai santykiai gali būti triuškinantis įrankis, „todėl kartu su šeimos, religijos ir „buržuazinės“ moralės sunaikinimu jie rėmė visų seksualinių apribojimų pašalinimą. <…> Visi principai, kuriuos paklojo visuomenė, idant lytiškumą padarytų tvarkinga gyvenimo dalimi, buvo pasmerkti kaip siaubingas kapitalistinis ištvirkimas.“ Vadinamoji jų Kritinė teorija postringavo apie viską ir tuo pačiu apie bet ką - nuo „privalomo paleistuvavimo“ (taiklus Toledano apibūdinimas) iki nepilnų šeimų, ikivedybinio lytinio aktyvumo ir taip pat homoseksualumo, „kadangi jis smogė šeimai ir gimdymui“.

tags: #jav #psichologo #veikalo #asmenybe #autorius