Šiandieniniame pasaulyje, kuriame susiduria skirtingos pasaulėžiūros, vertybės ir elgesio normos, tampa itin svarbu suprasti tolerancijos, pašaukimo ir laimės sąvokas. Šios trys temos yra glaudžiai susijusios su psichologija ir žmogaus gerove. Straipsnyje nagrinėsime, kaip tolerancija veikia visuomenę, kokią reikšmę turi pašaukimo atradimas ir kaip psichologiniai tyrimai aiškina laimės fenomeną.
Tolerancija: Būtina, bet ribota
Tolerancija yra svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Be tolerancijos kartu su jais neišgyventume nė dienos. Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotinu gėriu ir gerove.
Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, - kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Bet šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų - tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių. Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina homofobija. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“. Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata.
Jeigu priimti domėn, kad “tolerancija” - ir medicinoje naudojamas terminas, nusakantis, kiek organizmas gali pakelti svetimkūnį, tai gauname aiškesnį suvokimą. Netoleruodamas kenksmingo ar pavojingo svetimkūnio, organizmas jo neįsileidžia, nes gina ir saugo save. Toleruodamas ir priimdamas viską, jis pasmerkia save pražūčiai, ištinka mirtis. Bene taikliausiai vienu sakiniu apie tai yra pasakęs arkivyskupas Charles Joseph Chaput: “Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą.
Pašaukimas: Asmenybės pilnatvės link
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir čia prieinu prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga - tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Šioje nihilistinėje visuomenėje šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Apskritai, kai egzistenciniai klausimai nepopuliarūs, teologiniai klausimai ar diskusijos palikti religinių bendruomenių tarnams ir nariams, o krikščionybę keičia įvairiausių religinių, filosofinių, dvasinių mokymų kokteilis, personaliai adaptuotas kiekvienam asmeniškai, kam rūpi, kas bus po mirties? Žvelgiant net ne taip toli - kam rūpi, kas bus rytoj, jei šiandien aš jaunas ir visas pasaulis sukasi aplink mane? Man nerūpi, kodėl aš čia. Man nesvarbu, kodėl aš gyvenu. Aš nekeliu tokių klausimų. Pašaukimas? Koks pašaukimas?!
Taip pat skaitykite: Psichologo karjera: ar tai jums?
Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį - ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus. Tai dovanos, talentai, sugebėjimai tavyje, laukiantys savo pasireiškimo ir panaudojimo pilnatvės.
Kokios alternatyvos? Be pašaukimo asmenybė greičiausiai bus egocentriška, savanaudiška, nepilnavertė, dominuos godumas, pavydas, puikybė. Arba atvirkščiai - nusivylusi, depresuota, nebematanti niekur prasmės. Nes pašaukimas ir prasmė kyla iš to pačio šaltinio, jie keliauja kartu. Kuomet pažeistas dvasinis davimo-gavimo dėsnis ir visuomenė negauna iš tavęs nieko, atgal niekas ir negrįžta. Lieka vidinė tuštuma, beprasmybė, tuščia garbė ir dylanti materija. Pašaukimo suvokimas, suradimas reikalingas, renkantis profesiją, savo gyvenimo kelią. Pašaukimas jau nebėra vien tik teologijos tematika, nors niekada ir nebuvo. Vis dažniau psichologai, psichoterapeutai, kalbėdami su žmonėmis, besiskundžiančiais gyvenimo beprasmybe ar tiesiog nepasitenkinimu savo darbu ar profesija, išdrįsta iškelti pašaukimo klausimą.
Egzistencinė psichologija: Prasmės paieškos
Priėjome prie egzistencinės psichologijos, kurios įkūrėjas - Viktoras Franklis. Daugelis skaitė jo knygą „Žmogus ieško prasmės“ ir daugelis joje rado atsakymus į seniai kamavusius klausimus. Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Visi jie svarbūs, bet įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi tarpusavyje susiję. Nors visi šie matmenys savaip yra labai svarbūs žmogaus egzistencijai, bet mano manymu, svarbiausias iš jų yra dvasinis. Nes šiam matmenyje žmogus leidžiasi į savo vidinio „aš“ gelmes, prie pat jo šaknų, prie esmės ir esybės, jame formuojasi pasaulėžiūra ir asmenybės vertybių sistema, jame sukalibruojamas moralinis kompasas ir išdėliojami riboženkliai. Būtent čia žmogus randa gyvenimo prasmę, pašaukimą ir atsakymus, kurių negali suteikti jokie specialistai. Nes tai santykis su pačiu Dievu. Tinkamai sutvarkius šį santykį, kiti santykiai nebeturės lemiamos įtakos, net jei ir bus kažkas ne visai tvarkoje. „Mano supratimu, dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją, per vertybes, kuriomis grindžiami žmogaus pasirinkimai.
Davimo-gavimo santykiai ir altruizmo motyvai
Dabar grįžkime prie pradžioje minėtų davimo-gavimo santykių. „Jūs, filipiečiai, taip pat žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams pasiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką. Apaštalas daug dirbo su tikinčiųjų bendruomene, įsikūrusia Filipuose. Skelbė Evangeliją, rašė laiškus, mokė, drąsino, visokeriopai stiprindamas jų tikėjimą, nelaukdamas iš jų dovanų ir atlygio, bet nesavanaudiškai trokšdamas „vaisių jų sąskaiton“. Filipiečiai neliko skolingi. Jie vertino Pauliaus triūsą ir pastangas, ir atsidėkodami siuntė jam aukas. Tai Pauliaus gavimas ir filipiečių davimas. Kažkas pasakys - bet juk tai paprasčiausia prekyba, visas pasaulis taip daro! Pačio Pauliaus žodžiais tariant, jis ne prekiavo Evangelija (“Mes neprekiaujame <…> Dievo žodžiu” 2 Kor 2,17), o skelbė ją iš Dievo pašaukimo, gera valia, nesavanaudiškai.
Kad jau kalbam apie Paulių - savo metu jis buvo „sunkus vaikas“ Dievui, persekiojęs pirmuosius krikščionis, skundęs juos ir gaudęs. Buvo aršus, uolus ir aktyvus. Bet vieną Dievas jį pričiupo ir pakeitė. Tuomet su tuo pačiu uolumu ir užsidegimu, taip pat aktyviai ėmė skelbti Evangeliją. Pirma, tai pamoka apie „sunkų charakterį“, aršų chuliganą, tą neklusnų padaužą klasėje, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti. Geriau jis nurimtų ir „būtų kaip visi“. Jeigu Paulius būtų buvęs „toks, kaip visi“, šiandien mes neskaitytume jo laiškų ir nežinome, kaip viskas būtų istorijoje susiklostę. Tai buvo tvirto, stipraus charakterio, išskirtinė asmenybė, nors tuo metu stipriai maištavusi prieš Dievą ir persekiojusi Jo žmones, ėjusi kardinaliai priešinga jo pašaukimui kryptimi. Antra, Pauliaus uolumas ir karštumas primena kitą Biblijos eilutę: „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Drungnumas Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Jau geriau šaltas, nei drungnas. Jau geriau toks uolus persekiotojas, kaip Saulius, negu visiškai abejingas ar bailus prisitaikėlis. Jau geriau klysti ir apsigėdinti, bet daryti, negu tyliai ir bailiai kiurksoti pakampėje ir stebėti. Drungnumas tavo Kūrėjo akyse yra bjaurastis. Štai kas yra šlykštu ir apgailėtina, ir deja, to labai daug šiandien matome mūsuose ir pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kažkada man atrodę protingi, solidūs ir gerbtini žmonės, šiandien veidmainiškai ir bailiai pataikauja ydingoms ideologijoms, pataikauja melui, prisitaikėliškai atkartoja reikalingus ir „teisingus“ lozungus, gėdingai ir komiškai komentuoja ir gina absurdus. Suprasčiau, jeigu tai daroma iš tikrų, gilių įsitikinimų, bet daugumoje tai tėra tik bailus ir godus prisitaikėliškumas. Štai kas nutinka, kai pažeidžiamas dvasinis matmuo. Būk tu geriau šaltas, būk tu geriau aršus mano priešas, bet nebūk bailus menkysta be nuomonės ir charakterio. Geriau turėk tvirtą nuomonę, priešingą manajai, bet nepataikauk man ir “nesilyzink”. Taip turėtų pasakyti tie, kuriems šiandien pataikauja “pažangos” atstovai. Bet jie nepasako. Vadinasi, jiems tinka ir patinka. Vadinasi, jie patys tokie pat - godūs ir bailūs. Saulius, persekiodamas krikščionis, tikėjo tuo, ką darė, ir darė tai užtikrintai. Dievui tereikėjo jį pakeisti, apsukti į kitą pusę, ir jis su tuo pačiu uolumu jau žygiavo kaip Dievo žmogus. Kaip nebuvo drungnas ir karštakošis Petras. Atėjus kareiviams ir tarnams suimti Jėzų, Petras puola Jį ginti ir nukerta tarnui ausį. Visiškai neužilgo tas pats Petras sugeba net tris kartus išsižadėti To, Kurį ką tik gynė. O dar po kelių dienų jis jau pirmas įbėga į tuščią kapą, Jėzui prisikėlus. Nuo vieno kraštutinumo - prie kito, tai šaltas, tai karštas. Dalis tekstų Elijuje skirta tik Contribee prenumeratoriams. Užsiprenumeravę paremsite puslapį, prisidėsite prie jo gyvavimo ir augimo. Su Jūsų pagalba bus dar daugiau gero, įdomaus, reikalingo ir naudingo turinio.
Laimės psichologija: Subjektyvus potyris ir gyvenimo kokybė
Jungtinės Tautos kasmet paskelbia laimingiausias pasaulio šalis. Pirmą kartą Pasaulio laimės ataskaitoje Norvegija atėmė nugalėtojos titulą iš savo kaimynės Danijos, o Lietuva taip ir neperžengė penkiasdešimtuko ribos. Ar iš tiesų nemokame būti laimingi? Psichologai sako, kad laimė yra kaip formulė, kurią galime susikurti patys. Būna dienų, kai skubi, stresas graužia iš vidaus, o nuotaika subjurusi ne tik dėl šiandienos, bet ir dėl visų blogų dalykų, kurie atsitiko tavo gyvenime. Žinoma, prisiminei juos kaip tik šiandien ir viską sudėjusi į krūvą konstatavai, kad tavo gyvenimas - nieko vertas. Asm. Žmogui augant keičiasi ir dalykai, kurie daro jį laimingą. Vis mažiau kas nustebina, pralinksmina ar suteikia laimės. Iš tiesų nemanau, kad žmogui augant keičiasi dalykai ar pomėgiai, kurie daro jį laimingą. Atsakykite sau į klausimą, kas jus džiugino, ką labiausiai mėgote veikti, kai buvote dešimties? Vieno tyrimo metu dalyviams buvo užduotas toks klausimas. b) Man labai patikdavo žiūrėti televizijos laidas. Harvardo universiteto tyrimas, atliktas dar prieš 80 metų, parodė, kad žmogui džiaugsmą teikia sveikų santykių konstravimas, susitikimai su žmonėmis, linksmybės su draugais, gyvas bendravimas ir tikros meilės pajautimas. Nauji tyrimai naudojant laimės skales vienareikšmiai parodo, kad labiausiai džiaugsmą žmogui suteikia ilgalaikiai, sveiki ir artimi santykiai su kitais. Žmonės nori jaustis, kad priklauso kokiai nors grupei, kad juos priima, gerbia ir palaiko.
Psichologai pastebėjo, kad socialiniais tinklais paveikiami mūsų smegenų centrai, atsakingi už naujų potyrių ir apdovanojimų siekimą. Padidėja adrenalino ir dopamino gamyba. Socialiniai tinklai suteikia galimybę būti tokiems, kokie norime pasirodyti aplinkiniams: bebaimiai, turintys daug draugų, gražūs, laimingi ir vairuojantys puikius automobilius. Šiai pagundai sunku atsispirti. Virtualus pasaulis traukia galimybe pabėgti nuo nemalonių jausmų, įtampos, nesėkmių. Ten gali būti toks, koks nori. Ir tai nėra vien neigiama. Visiems kartais reikia pasijusti svarbiems ir palaikomiems. Svarbu sąmoningai suprasti, ką ir kodėl darai. Jei visi su savimi nešiotumėmės laimės liniuotę ir matuotume visus įvykius (20 cm - laimė, 10 cm - galėtų būti geriau, 5 cm - tokia čia ir laimė), retai patirtume teigiamų emocijų. Būti laimingam - kiekvieno žmogaus teisė. Konfucijus ir Sokratas teigė, kad laimė ir savęs ugdymas yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Žmogus turi pasirinkimą būti laimingas, t. y. turi galią išskirti geriausius dalykus, įvykus kokiai nors situacijai. Mintis apie gerus dalykus reikėtų paskatinti, o tai, kas neigiama, sau pripažinkite, bet nesigraužkite, negatyvias mintis stenkitės pakeisti neutraliomis arba pozityviomis. Tai - praktikos ir laiko klausimas: mes galime išmokti galvoti ir vertinti situacijas teigiamai. Pavyzdžiui, pabudę ryte susiplanuokite dieną ir pagalvokite apie tai, kokie poelgiai, darbai, veiksmai padarytų jus laimingą. Vakare apmąstykite dieną ir savo poelgius. Paskatinkite, pasidžiaukite poelgiais, kurie jus pradžiugino ir prisidėjo prie ilgalaikio laimės jausmo, pakritikuokite tuos poelgius, kurie nuliūdino ar atitolino nuo ilgalaikio laimės jausmo.
Sakydama, kad turite pasirinkimą, turiu omenyje, jog neprivalote prisiimti aplinkinių nuotaikos. Jeigu jaučiatės laimingi ir šiandien jums puikiai sekasi, nesigadinkite nuotaikos dėl to, kad šeimos nariams, draugams ar aplinkiniams nesiseka darbe. Jie gali būti suirzę, nelaimingi, pikti, bet tai nereiškia, kad privalote jaustis taip pat. Visi turime teisę būti laimingi, ir tai nėra savanaudiškas elgesys. Galite juos suprasti, užjausti ar paguosti, bet neprivalote perimti tų žmonių nuotaikos. Kaip merginos ir vaikinai supranta laimę? Mokslininkus labai domina ši sritis. Atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad vaikinų ir vyrų laimei įtakos turi alga, karjeros perspektyvos, figūra, išvaizda, teigiamas aplinkinių įvertinimas, geros finansinės galimybės, saugumas darbe. Remiantis 2003 metų atlikto tyrimo rezultatais (dalyvavo 38 000 vyrų ir moterų iš 44 pasaulio šalių), moterys buvo labiau patenkintos savo gyvenimu nei vyrai. Moterys iš Pakistano, Japonijos ir Argentinos jautėsi labiau laimingos.
Pinigai ir laimė: Ar galima nusipirkti džiaugsmą?
Ar galima laimę nusipirkti? Tyrimai rodo, kad žmonės po sunkių išgyvenimų, katastrofų, netekčių ar po labai gerų įvykių, pvz., laimėję loterijoje, olimpiadoje, gavę gerą pažymį ar didesnę algą, praėjus kuriam laikui jaučiasi tiek pat laimingi, kiek ir prieš nutinkant tam įvykiui. Tai reiškia, kad išorinės aplinkybės neturi tiek daug įtakos mūsų pradinei laimei. Kaip laimė aiškinama psichologiškai? Iš viso yra žinoma apie 20 įvairių laimės hormonų, iš kurių pats stipriausias - beta endorfino poveikis, net 5-6 kartus pranokstantis narkotikų veikimą ir neturintis jokio šalutinio poveikio. Išsiskyrus laimės hormonams smegenyse, suaktyvėja alfa bangos. Nustatyta, kad laimės hormonai ir alfa bangos sudaro porą. Galime pastebėti, kad bendra žmonių laimė priklauso nuo identiteto ar tam tikro konkretaus žmogaus. Vieni žmonės būna viskuo nepatenkinti ir ieško priežasčių, dėl ko galėtų būti nelaimingi, o kiti sugeba būti laimingi net stresinėmis situacijomis, atsitikus nelaimei. Nelaimingi žmonės dažniausiai yra savanaudžiai, egoistai ir atsiskyrėliai, nemėgstantys ar vengiantys bendrauti, paskendę negatyviose mintyse, priešiški. Laimingi žmonės linkę bendrauti, lengvai prisitaiko, yra kūrybiški, paprasčiau išgyvena gyvenimo pateikiamus iššūkius ir, svarbiausia, - myli bei atleidžia. Įsivaizduokite, kad esate automobilių spūstyje ir po ilgų 20 minučių automobiliai lėtai pradeda judėti. Pastebite, kad kitoje mašinoje sėdintis žmogus signalizuoja, nes nori persirikiuoti į jūsų juostą. Ar užleisite, priklauso nuo jūsų nuotaikos. Galime pastebėti, kad bendra žmonių laimė priklauso nuo identiteto ar tam tikro konkretaus žmogaus. Nelygu, koks žmogus esate, kokie jūsų interesai, temperamentas, nuostatos, aplinkybės.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Labai lengva pakliūti į minčių spąstus ir galvoti, kad yra vienintelis geras arba teisingas būdas jaustis laimingam. Galbūt jūs būtumėte laimingesnis, jeigu dažniau sportuotumėte, mažiau praleistumėte laiko naršydamas po internetą, pabaigtumėte mokslus, daugiau keliautumėte ar jeigu namai būtų mažiau apšnerkšti. Bendraukite su žmonėmis, turinčiais tokių pačių pomėgių, vertybių ir pažiūrų. Tikra laimė yra daugiau nei teigiamos emocijos. Tai - mąstymo būdas, tam tikra lūkesčių, idealų ir susitaikymo su tuo, ko negali pakeisti, bei daugelio kitų veiksnių aritmetika. Savęs pažinimas - tai raktas į laimę. Nutolę nuo savęs, dažnai pamirštame tai, kas tikra, kas esame. Mus blaško mintys apie tai, kokie turėtume, norėtume būti, ko iš mūsų tikisi aplinkiniai. Tiesa, liūdesys yra savęs pažinimo dalis, nes turime pripažinti ne tik tai, kas esame ar kuo norime būti, bet ir tai, kuo niekada nebūsime. Labai sunku tenkintis mažu ir jaustis puikiai, todėl, kad ir ką visi sakytų, pinigai turi įtakos laimei, o jų trūkumas trukdo. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros lektorius Kęstutis Dragūnevičius. Anot jo, kai žmogaus padėtis ne visai adekvati, jis ieško pasiteisinimų: „Pavyzdžiui, mokytojai, kuriems mažiau moka, sako, - mano darbas bent jau prasmingas.
Laimės paieškos: Psichologinis požiūris
Apie ką kalbame, kai kalbame apie laimę ir laimės paieškas? Ar norint kažko siekti reikia žinoti, ko ieškome? Ar psichologijos mokslas turi atsakymą, kas yra laimė? - Psichologija paprastai nepateikia konkretaus atsakymo. Tai dažniausiai tik orientaciniai atsakymai. Tai, kas yra laimė, bandyta įvertinti įvairiausiais klausimais. Vienas įdomesnių skirtumų - kiek esate patenkintas savo dabartiniu gyvenimu apskritai arba kiek esate laimingas savo dabartiniame gyvenime apskritai? Atsakymai į šiuos klausimus gana panašūs. Į klausimą, kiek laimingas buvote vakar (jei tai buvo savaitgalis) žmonės dažniau atsako teigiamai. Būtent savaitgaliais jie jaučiasi laimingesni. O kas ta laimė? Tai labai subjektyvus dalykas, potyris. Apibendrinti ją taip, kad tai būtų visiems priimtina, sunku. Kiekvienas mokslininkas turi savo nuomonę. Tarsi egzistuoja bendri sutarimai, kaip išmatuoti laimę, į juos galima orientuotis, bet jie nėra tobuli. - Sakote, kad kiekvienas mokslininkas turi savo požiūrį į tai, kas yra laimė. - Laimė yra gana sudėtingas, sunkiai apčiuopiamas dalykas. Greičiausiai, jis yra subjektyvus, t. y. priklauso nuo objektyvių faktorių - kokia žmogaus socioekonominė padėtis (kokios jo pajamos). Kartais atrodo, kad objektyviai žmogus turėtų būti laimingesnis, nes gyvena geriau nei vakar, užvakar, prieš 20 metų. Yra pasakymas - „kad būtum laimingas, neužtenka, kad tau pasisektų - reikia, kad kitiems nepasisektų“. Tada žmogus jausis geriau, smagiau. Yra žydų patarlė, kad kuprius yra laimingas tada, kai mato šalia kuprių su didesne kupra. Jei objektyviai gyventume blogai, džiaugtumėmės, jei kažkas gyventų dar blogiau. Lyginimasis yra tas pamatas, ant kurio viską statome. - Dažniausiai tai laimės žudikas. Nelaimė yra tai, kad į savo nelaimes arba praradimus reaguojame daug skausmingiau nei į laimėjimus. Mums apmaudžiau, kai pralaimime, nei tada, kai laimime. Todėl yra klausimas, kuris jausmas stipresnis - ar suradus dešimt eurų, ar pametus. Paprastai atsakymas toks, kad skausmingiau pametus. - Tai labai protinga patarlė. Ji stengiasi žmogui įkrėsti proto, bet tai visada gana sudėtinga. Jų prigimtis šaukia žiūrėti ten, kur geriau. Gal tai ir sveika, nes žmogui būtinas skatinimas tobulėti, nepasitenkinti tuo, kas yra, siekti geresnio. AFP/Scanpix nuotr.
XXI amžiaus laimė: Tarp gerovės ir prisitaikymo
Kuo gali būti ypatinga XXI a. laimė? - XXI a. remiasi XX a., kai labai stipriai pakilo pragyvenimo lygis, ekonominė gerovė. Yra nuomonė, kad net dabartinė skurstančiųjų klasė gyvena geriau negu XVIII a. aristokratai, nes turi daug geresnes pragyvenimo sąlygas - techninių priemonių, kurios pagelbsti, sutaupo daugybę laiko, išgelbėja nuo daugybės kančių. - Tačiau retas jaučia pasitenkinimą įjungęs skalbimo mašiną. - Tai labai greitai praeina. Bėda ta, kad žmogus labai greitai prisitaiko prie gyvenimo pagerėjimo. Tas paradoksas užfiksuotas statistiškai. Tyrėjai pastebėjo, kad nors amerikiečiai turi gerokai daugiau automobilių, skalbimo mašinų, kompiuterių ir t. t., jie vis tiek netapo laimingesni. Pasaulio laimės tyrimas yra didžiulis tyrimas. Jie negyvena taip gerai, kaip Rytų ir Centrinė Europa, bet, palyginus su kaimyninėmis šalimis (išskyrus Japoniją ir vieną iš Korėjų), jie gyvena gerai, tačiau taip pat vien dėl to nesijaučia labai laimingi. Beje, lietuvių taip pat neveikia tai, kad prieš 20 metų gyvenome gerokai prasčiau. Mažai kas galvoja, kad prieš 25 metus 30 eurų atlyginimas buvo visiškai normalu. Prie XXI a. Žinoma, tai lemia ir sąlygų pokytis. Pavyzdžiui, ar galėjome lygintis su Vakarų šalimis, kai gyvenome Sovietų Sąjungoje? Tai buvo uždraustasis rojus, kažkokios aukštybės. Yra istorija apie sovietinius žmones, kurie paslapčia gauna prekių katalogą iš Vakarų prekybos centro. Jie varto jį, mato įvairias gėrybes, kuriomis naudojasi vakariečiai. Sovietų Sąjungoje galėjome lygintis - lietuviai gyvena geriau nei daug kitų sovietinių respublikų, bet dabar nebesilyginame su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nors vis dar gyvename geriau nei daugelis jų. Dabar lyginame save su vakariečiais - Vokietija, Norvegija, Anglija, Airija. - Tai juntama, kadangi atsiranda pajamų nelygybė. Mes ją matome ir jaučiame. Matome žmones, kurie gyvena geriau už mus. Tai įveikti gali būti sunku. - Žmonės stengiasi rasti asmeninis receptus, kaip jie galėtų būti laimingi. Yra toks dėsnis, kad kai žmogaus padėtis ne visai adekvati, jis bando rasti bent kokį nors pasiteisinimą. Pavyzdžiui, mokytojai, kuriems mažiau moka, sako, - mano darbas bent jau prasmingas. Jie bando surasti ir pasitenkinti tuo mažu. AFP/Scanpix nuotr.
tags: #jei #butum #klausius #psichologija