Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 m. kovo 15 d. - 1954 m. lapkričio 26 d.) - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, partizanų generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas, pripažintas kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu. Jo atsidavimas Tėvynei, vadovavimas pasipriešinimo kovai ir tragiška žūtis sovietiniame kalėjime pavertė jį laisvės kovos simboliu. Šiandien, minint jo žūties metines, svarbu prisiminti ir įvertinti jo indėlį į Lietuvos laisvę.
Ankstyvasis gyvenimas ir karinė karjera
Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas dirbo grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Netrukus šeima persikėlė į Lenkiją, o 1917 m. grįžo į Lietuvą ir apsistojo Raseinių apskrityje.
Baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, 1926 m. Jonas įstojo į Kauno karo mokyklą, kur siekė tapti artilerijos karininku. Ją baigęs 1929 m., pradėjo tarnybą 2-ame artilerijos pulke kuopos vadu. Vėliau tarnavo įvairiose Lietuvos vietose. Gabus karininkas buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją. 1936-1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fonteneble (Fontainebleau).
Baigęs mokslus ir gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra ir pramokti kalbų.
Pasitraukimas į pogrindį ir įsitraukimas į pasipriešinimą
1940 m. Sovietams okupavus Lietuvą, J. Žemaitis liko tarnauti 617 artilerijos pulko mokyklos viršininku. Karo pradžia 1941 m. artilerijos pulką užklupo Varėnos poligone, iš kur buvo įsakyta trauktis kartu su Raudonąja armija į Rytus. Tačiau, jau patyrę raudonosios okupacijos "skonį", Lietuvos kariai nė nemanė trauktis. Ties Valkininkais kpt. J. Žemaitis kartu su grupele karininkų atsiliko nuo pulko ir pasidavė vokiečiams.
Taip pat skaitykite: Apie Joną Aistį
Nepanoręs tarnauti vokiečiams, J. Žemaitis išėjo į atsargą ir išvyko pas žmoną Eleną Valionytę, tuo metu gyvenusią Lentvaryje. Vėliau šeima persikėlė į Kauną, o 1942 m. - į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą.
1944 m. Sovietams vėl okupavus Lietuvą, J. Žemaitis įsitraukė į pasipriešinimą. Iš pradžių dalyvavo kun. Kazlausko įkurto valsčiaus komiteto veikloje, platino pogrindinę spaudą. Vėliau, 1944 m. pradžioje, susisiekė su gen. S. Zaskevičiumi ir suorganizavo apie 150 Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių vyrų į Vietinę rinktinę.
1945 m. kovą, davęs priesaiką, J. Žemaitis įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, pasirinkdamas Dariaus slapyvardį.
Partizaninė kova ir vadovavimas
1945-1946 m. žiemą J. Žemaitis praleido Šiluvos valsčiaus Sandraviškių miške įrengtoje stovykloje. 1946 m. rugpjūčio mėn. Žebenkšties rinktinė pakeitė pavadinimą ir tapo Šerno rinktine. Tų pačių metų rugpjūčio 20 d. J. Žemaitis tapo rinktinės vadu. Būdamas labai konspiratyvus, J. Žemaitis dažnai keitė savo slapyvardžius.
1947 m. gegužės mėn. J. Žemaitis buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Eidamas šias pareigas, suaktyvino "Laisvės varpo" leidimą ir rinkimų į vietines tarybas metu išleido atsišaukimą 1000 egz. tiražu. Nuo 1947 m. Kęstučio apygarda užmezgė nuolatinį ryšį su Tauro apygardos vadu A. Žveju-Baltūsiu ir svarstė vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo klausimus.
Taip pat skaitykite: Jono Aisčio kūrybinis palikimas
1948 m. liepos 10-12 d. J. Žemaitis išleido įsakymą Nr. 1, kuriuo paskelbė apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą. Nuo tos datos jis tapo Vytautu, vyriausiuoju partizanų vadu.
1949 m. vasario 16 d. J. Žemaitis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Suvažiavime buvo priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku ir jam suteiktas partizanų generolo laipsnis.
Vadovaujant J. Žemaičiui, buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika. Jis siekė, kad partizaninis judėjimas taptų organizuotu kariniu politiniu pasipriešinimu Lietuvos okupacijai. Jo pastangų dėka pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių - Sovietų Sąjungą.
Išdavystė, areštas ir žūtis
Nepaisant didelių pastangų, provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje. Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę, J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti. 1951 m. jį ištiko insultas, tačiau net ir po jo jis tęsė veiklą.
1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame J. Žemaitis-Vytautas tuo metu slapstėsi, buvo išduotas čekistų apgauto partizano. Per vėdinimo angą į bunkerį buvo įmesta migdomoji dūminė granata, siekiant paimti "pogrindžio prezidentą" gyvą.
Taip pat skaitykite: Tarpukario Lietuvos poezija
Tardomas J. Žemaitis-Vytautas nesutiko bendradarbiauti su okupantais, laikėsi tvirtai ir neišdavė nė vieno bendražygio, todėl sovietų buvo nuteistas mirties bausme. 1954 m. lapkričio 26 d. J. Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Paskutinis Jono Žemaičio-Vytauto žodis teisme buvo toks: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas - man žinoma."
Įamžinimas ir atminimas
Jono Žemaičio-Vytauto atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- 1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaitis po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
- 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas.
- 1998 m. lapkričio 20 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
- 1999 m. vasario 16 d. Vilniuje, prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, buvo atidengtas paminklas partizanų generolui Jonui Žemaičiui.
- 2009 m. kovo 11 d. Kaune, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, buvo atidengtas ir pašventintas paminklas Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti.
- 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo faktinis Lietuvos valstybės vadovas.
- 2009 m. kovo 13 d. Vilniuje, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, buvo atidengtas generolo Jono Žemaičio bareljefas.
- Jo pavardė iškalta skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių.
- Apie J. Žemaitį-Vytautą rašoma įvairiose knygose ir leidiniuose, tokiuose kaip Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knyga „Žuvusiųjų prezidentas“, „Pasipriešinimo istorija, 1944-1953 metai“ ir kt.
- Ant Kėdainių krašto muziejaus pastato iškabinta paminklinė lenta-horeljefas Jono Žemaičio-Vytauto atminimui.