Įvadas
Okultizmas, iš lotynų kalbos kilęs žodis „occultus“, reiškiantis „slaptas“ arba „paslaptingas“, yra žinių sistema, apimanti tikėjimą antgamtinėmis jėgomis ir būtybėmis. Šios žinios praktiškai taikomos žmogui ir gamtai paveikti. Okultizmo šalininkai tiki, kad jų turimos specialios žinios, dažnai laikomos magiškomis ar dieviškomis, buvo žinomos senovėje, tačiau vėliau prarastos ar paslėptos nuo visuomenės. Šiame straipsnyje nagrinėsime okultizmo reiškinį psichologijos kontekste, apžvelgsime jo sąsajas su įvairiomis srovėmis ir asmenybėmis, įskaitant Carlą Gustavą Jungą, ir aptarsime jo dabartinį vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje.
Okultizmo esmė ir bruožai
Okultizmas apima platų spektrą praktikų ir tikėjimų, įskaitant alchemiją, burtus, magiją, meditaciją, tantrą ir įvairius ritualus. Okultistai dažnai teigia siekiantys dvasinio tobulumo ir stengiasi įžvelgti dvasinius reiškinius už daiktų fizinės būsenos. Ši pasaulėžiūra dažnai prieštarauja mokslui ir ortodoksinei pasaulėžiūrai, nes okultizmas kartais laikomas keliančiu grėsmę.
Okultizmas glaudžiai susijęs su ezoterika, mistiniu pažinimu, taip pat su įvairiomis religinėmis ir filosofinėmis sistemomis, tokiomis kaip hinduizmas, Kabala, mistika, pagonybė, parapsichologija, raganavimas, šamanizmas, teosofija, chiromantija, numerologija, spiritizmas ir zoroastrizmas. Slaptos bendruomenės, užsiimančios okultizmu, egzistavo visais laikais ir visose kultūrose, dažnai vadovaudamosi principu „mokykis ir tylėk“. Norintieji sužinoti slaptąsias žinias turėdavo pasižymėti ypatingomis dorinėmis savybėmis ir išlavintu suvokimu.
Istorinis kontekstas ir įžymūs okultizmo tyrinėtojai
Nors Šviečiamajame amžiuje okultizmo idėjos Vakarų Europoje buvo sumenkintos, šiam reiškiniui domėjosi tokios įžymios asmenybės kaip Aristotelis, Isaacas Newtonas, Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, Arthuras Schopenhaueris, Carlas Gustavas Jungas ir Nikolajus Rerichas.
1875 m. rusų okultistė Jelena Blavatskaja Niujorke įkūrė Teosofijos draugiją, kuri Vakaruose populiarino Rytų religijas ir filosofiją. Ji parašė veikalą „Slaptasis mokymas“, kuriame atskleidė paslaptis, iki tol žinomas tik okultinių brolijų nariams. 1913 m. vokiečių filosofas ir teosofas Rudolfas Steineris įkūrė Antroposofinę draugiją, o 1922 m. - antroposofinę ezoterinę krikščionių bendruomenę, kuri pabrėžė doros laikymąsi ir dvasiškai naudingą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Psichologija ir okultizmas pagal Jungą
Satanizmas kaip okultizmo atšaka
Viena iš šiuolaikinių filosofinių religinių sistemų, dažnai priskiriamų netradicinėms religijoms ar sektoms, yra satanizmas. Žodis „satanizmas“ kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „satanas“, reiškiančio šėtoną arba velnią. Tikėjimas į įvairias blogas ir geras dvasias atsirado pačiuose ankstyvuosiuose religijos egzistavimo etapuose, kai šamanai ir pirmykščių religijų dvasininkai blogųjų dvasių veikimu aiškino žmonių nelaimes.
Monoteistinių religijų atsiradimas pagimdė požiūrį, kad yra ne tik Dievas, bet ir viena vyriausioji blogio dvasia - Šėtonas, viso blogio pasaulyje šaltinis. Tikėjimas šėtonu ir velniais tapo naudingas religijoms egzistuoti ir klestėti. Satanizmo filosofijoje galima įžvelgti objektyviai teisingų pasaulėžiūrinių teiginių ir bendražmogiškosios moralės principų, tokių kaip aklo tikėjimo neigimas, prietarų ir veidmainystės smerkimas, asmenybės laisvės ir orumo gynimas. Tačiau bet kurios religijos (ar tai būtų tikėjimas Dievu, ar velniu) išpažinimas ir praktikavimas yra duoklė prietarams.
Antonas Šandoras La Vėjus ir Šėtono bažnyčia
Antonas Šandoras La Vėjus, įkūręs Šėtono bažnyčią, išsiskyrė iš kitų okultistų savo pragmatišku ir racionaliu požiūriu. Jo filosofija buvo pagrįsta gyvenimiškomis realijomis ir sveiku protu. La Vėjus kritikavo visuotinai pripažintas dvasines normas, kūniškos žmogaus prigimties slopinimą ir veidmainišką religingumą.
1966 m. balandžio paskutinę naktį, Valpurgijos naktį, La Vėjus ritualiai nusiskuto galvą ir paskelbė įkuriąs Šėtono bažnyčią. Jis teigė, kad kitos bažnyčios remia savo mokymą dvasios garbinimu ir kūno bei intelekto neigimu, o jam reikalinga bažnyčia, kuri žmogaus protą ir kūniškuosius troškimus iškeltų į garbinimo objektų rangą. La Vėjaus požiūriu, Velnias atstovavo tamsiai, slaptai gamtos jėgai, atsakingai už tai, kas vyksta žemėje, jėgai, kurios niekaip nepaaiškino nei mokslas, nei religija.
Carlo Gustavo Jungo indėlis į okultizmo psichologiją
Carlo Gustavo Jungo indėlis į šiuolaikinę psichologiją ir psichiatriją yra nepaprastai svarbus. Jis sukūrė specialią metodiką sapnams aiškinti, pagal kurią sapną išnarstydavo į atskiras detales, išgrynindavo jame šmėstelėjusius motyvus ir lygindavo juos su įvairių tautų ir epochų mitais, sakmėmis, archetipais ir simboliais.
Taip pat skaitykite: Animos turinio analizė
Jungo sukurta kolektyvinės pasąmonės koncepcija, kurioje gyvuoja visa tai, kas mums įgimta, nors asmeniškai to nesame patyrę, yra svarbi jungtis, jungianti mus su praeities kartomis ir visa žmonija. Jungas buvo visapusiškai apsišvietęs, išstudijavęs senųjų kultūrų mitologijas, susipažinęs su Rytų ir Vakarų dvasinių tradicijų istorija, gilinęsis į kinų ezoteriką ir gnostikų mokymą.
„Naujojo amžiaus“ reiškinys ir jo sąsajos su okultizmu
„Naujojo amžiaus“ (New Age) reiškinys, darantis įtaką daugeliui šiuolaikinės kultūros aspektų, apima įvairias tradicijas, kuriose mažai esama ko nors nauja. Pavadinimas, regis, paplito per Rožės kryžininkus ir masonus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų laikotarpiu, tačiau tikrovė, kuri juo žymima, yra Vakarų ezoterikos, išaugusios iš gnosticizmo grupių pirmaisiais krikščionybės metais ir Europoje įsibėgėjusios Reformacijos laikotarpiu, šiandienis variantas.
„Naujojo amžiaus“ religingumas kartais atitinka teisėtus dvasinius žmogiškosios prigimties troškimus, tačiau tokie bandymai tai daryti gali prieštarauti krikščioniškajam apreiškimui. „Alternatyvių“ kelių į dvasingumą trauka vis stipresnė pirmiausia Vakarų kultūroje, kur madingos tapo naujos asmens psichologinio savęs įtvirtinimo formos ir ilgimasi senųjų laikų išminties bei apeigų.
Parapsichologija ir okultizmo mokslinis tyrimas
Parapsichologija, kaip paranormalių reiškinių tyrimo sritis, dažnai painiojama su okultizmu. Tačiau svarbu atskirti mokslinį požiūrį į paranormalius reiškinius nuo ezoterinių ir okultinių interpretacijų. Rimti parapsichologiniai tyrimai prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, kai mokslininkai ėmėsi bandymų moksliškai pažvelgti į šiuos reiškinius.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą
tags: #jungas #okultizmo #reiskiniu #psichologija