Šis straipsnis nagrinėja animos sampratą, remiantis Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija. Aptarsime, kas sudaro animos turinį, jo reikšmę ir kaip ši sąvoka siejasi su kolektyvine pasąmone.
Įžanga
Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi neempirinę psichologiją, bendra principinė nuostata tebėra panaši į ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Jungas, sekdamas Freudo darbais, domėjosi laisvomis asociacijomis, sapnais, fantazijomis. Jis manė, kad žmogaus sieloje slypi ne tik išstumti iš sąmonės jausmai ir potraukiai, bet ir vystymosi sėklos. Archetipas - tai savotiška mūsų psichikos forma, tik kolektyvinė, kuriai turinį suteikia pats žmogus, tapdamas savimi.
Anima: Patyrimo Sąvoka
Paneigiant išankstinį nusistatymą, kad animos sąvoka tėra teorinė išmonė arba mitologija, svarbu pabrėžti, kad tai yra patyrimo sąvoka, kuria siekiama pavadinti giminiškus arba analogiškus reiškinius. Ši sąvoka nuveikia ne daugiau nei sąvoka "artropodai". Kritikai nepažįsta aptariamų fenomenų, nes šie daugiausia yra anapus medicinines žinias žyminčių riboženklių, bendražmogiškojo patyrimo srityje. Paciento sielai nerūpi gydytojo žinojimo ribos, ji pateikia savo gyvenimo apraiškas ir reaguoja į visų žmogaus patyrimo sričių poveikius. Jos esmė atsiskleidžia ne tik per asmeninius ar instinktyvius, ar socialinius dalykus, bet ir per pasaulio apskritai fenomeną.
Anima (lot. siela) - archetipinis moteriško prado vyro pasąmonėje įvaizdis. Tai nesąmoningas moteriškas aspektas vyro psichikoje. Animos samprata leidžia suprasti, kaip vyrai suvokia moteris ir kaip jie patiria savo pačių moteriškumą.
Kolektyvinė Pasąmonė ir Archetipai
Jungas pasąmonę skirsto į individualią, arba asmeninę, ir kolektyvinę. Asmeninės pasąmonės turinį sudaro sąmonės į pasąmonę „išstumti“ psichiniai reiškiniai, kurie žmogui nemalonūs arba nepriimtini. O kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro seniausi ir universaliausi pirmykščiai mitologinio pobūdžio žmonijos vaizdiniai, kurie yra paveldimi. Tai žmonijos praeities nesuvokti pėdsakai mūsų atmintyje, juose sukoncentruotas mūsų protėvių protas, mąstysena ir jausena.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą
Apibendrintus pirmykščius mitologinius vaizdinius, glūdinčius kolektyvinėje pasąmonėje, Jungas vadina archetipais. Apie kolektyvinės pasąmonės archetipinius vaizdinius dažniausiai mums praneša sapnai, kurie mūsų sąmonei perduoda nesuvoktas reakcijas, spontaniškus impulsus ir taip atlieka sąmonės kompensacijos funkciją.
Anima yra vienas iš svarbiausių archetipų, turinčių psichoterapeutui ypatingą praktinę reikšmę. Animos nereikėtų painioti nei su krikščioniška dogmatine, nei su bet kokia filosofine sielos sąvoka. Panorėjusiam susidaryti konkretų vaizdinį, ką nusako animos sąvoka, reikėtų atsigręžti į antikinį rašytoją Makrobijų arba į klasikinę kinų filosofiją, suvokiančią animą kaip moteriškąją ir chtoniškąją sielos dalį.
Animos Turinio Savybės
- Moteriškumas: Anima reprezentuoja moteriškas savybes vyro psichikoje. Tai gali būti intuicija, jausmingumas, kūrybiškumas, empatija, ir priėmimas.
- Poveikis santykiams: Anima įtakoja, kaip vyrai suvokia moteris ir kaip jie elgiasi santykiuose su jomis. Projektuodami animą į moteris, vyrai gali idealizuoti arba nuvertinti jas.
- Vidinė integracija: Animos integravimas į sąmonę yra svarbus žingsnis individuacijos procese. Tai leidžia vyrui tapti pilnatviškesniu ir subalansuotu asmeniu.
- Ryšys su pasąmone: Anima yra tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės. Ji padeda vyrui geriau suprasti savo jausmus, intuiciją ir nesąmoningus motyvus.
Istorinis Kontekstas ir Sizigijos
Istoriškai su anima pirmiausia susiduriame per dieviškąsias sizigijas, vyriškųjų ir moteriškųjų dievų poras. Šios siekia primityvios mitologijos žemumas ir filosofines aukštumas, būdingas gnosticizmui ir klasikinės kinų filosofijos spekuliacijoms. Galima teigti, kad šios sizigijos tokios pat visuotinės, kaip vyro ir moters egzistavimas.
Kaip žinome iš gydytojo patirties, projekcija yra nesąmoningas, automatiškas procesas, kuriuo subjektas perkelia nesąmoningus turinius į objektą, taigi atrodo, tarsi jie priklausytų objektui. Projekcija baigiasi tą akimirką, kai pasidaro sąmoninga, tai yra kai turinys regimas kaip priklausantis subjektui.
Animos Projekcijos ir Religiniai Vaizdiniai
Iš psichologinio patyrimo žinome, kad su tėvų imago asocijuojami teistiniai vaizdiniai, ir dažniausiai būtent nesąmoningai. Tariamai nepatiriantį tokio poveikio bemat galima įtarti pakeitus įprastą žinomą tikėjimo formą kitu variantu, mažiau jam ir kitiems žinomu. Žmogus be vyraujančio représentation collective būtų itin neįprastas reiškinys.
Taip pat skaitykite: Jungo filosofija
Religinių vaizdinių archetipas, kaip ir kiekvienas instinktas, pasižymi specifine energija, kuri niekur nedingsta, net jei sąmonė ją ignoruoja. Kaip itin tikėtina prielaida, kad kiekvienam žmogui būdingos visos normalios žmogiškosios funkcijos ir savybės, taip galima tikėtis, kad esama ir normalių religinių.
Kaip Pažinti ir Integruoti Animą?
- Sapnų analizė: Atkreipkite dėmesį į sapnus, kuriuose pasirodo moteriški personažai. Jie gali atspindėti animos aspektus.
- Fantazijos ir kūryba: Stebėkite savo fantazijas ir kūrybinius impulsus. Jie gali atskleisti nesąmoningus animos turinius.
- Santykių analizė: Apžvelkite savo santykius su moterimis. Ar linkę jas idealizuoti ar nuvertinti? Tai gali būti animos projekcijos ženklas.
- Savęs pažinimas: Tyrinėkite savo jausmus, intuiciją ir kūrybinį potencialą. Stenkitės integruoti šias savybes į savo asmenybę.
Animos Pavojai
Analizuojant sapnus niekada nežinai, kokias jėgas pažadinsi, kurios ims atakuoti mūsų sąmonę. „Tai tarsi artezinio šulinio kasimas rizikuojant kliudyti ugnikalnį“, - sako Jungas. Skaitant Jungo kūrybą susidaro prieštaringas įspūdis: atrodo, kad autorius balansuoja tarp mokslinės teorijos ir mistikos, norisi ir tikėti, ir kartu netikėti, o kartais tiesiog nukrečia šiurpas pagalvojus, kokios nesuvokiamos paslaptys, kokios jėgos glūdi mūsų psichikos gelmių tamsoje; juk tai ne juokas - visa nesuvokta tūkstantmetė žmonijos patirtis kiekviename atskirame individe! Ir nežinai, nei kada, nei kaip, kokiais pavidalais ji gali pasireikšti.
Krikščioniškojo jungizmo tendencija nukreipti besaikį dėmesį į save kyla iš giluminės problemos, t.y. pagal Jungą individo „saviraiškos poreikis“ yra „varomoji jėga“, neišvengiamas dinamizmas, su kuriuo žmogus turi bendradarbiauti arba sustabdyti savo dvasinį augimą. Jei ignoruodami pasąmonę nepadedame tam procesui, jis bando atitaisyti tą disbalansą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raidos ypatumai