Jurga Ivanauskaitė, viena ryškiausių lietuvių rašytojų, savo kūryboje, ypač Tibeto trilogijoje, siekė iššifruoti Rytų kultūros ženklus. Šiame kelyje ji rėmėsi dviem autoritetais - Mircea Eliade ir Carlu Gustavu Jungu. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip C. G. Jungo idėjos atsispindi J. Ivanauskaitės kūryboje, kokią įtaką jis padarė rašytojos pasaulėžiūrai ir kūrybiniam procesui.
M. Eliade ir C. G. Jungo įtaka J. Ivanauskaitės kūrybai
M. Eliade, religijotyrininkas ir Rytų religijų žinovas, padėjo J. Ivanauskaitei konceptualiai suvokti Rytų kultūrą. Rašytoja, bandydama sau ir skaitytojui išaiškinti Rytų kultūros prasmes, beveik dešimt kartų grįžta prie M. Eliade’s darbų. Tačiau ne mažesnę įtaką J. Ivanauskaitės pasaulėžiūrai padarė šveicarų psichologas C. G. Jungas, analitinės psichologijos pradininkas.
J. Ivanauskaitė domėjosi C. G. Jungo sapnų alchemija, turėjo rusišką veikalo „Sapnų alchemija“ vertimą, kuriame pabrauktos vietos apie filosofinį akmenį. Jos knygų lentynoje taip pat buvo C. G. Jungo knygos „Sinchroniškumas“ ir „Žvelgiant į pasąmonę“, pristatančios mokslininko požiūrį į pasąmonės pasaulį, kurio kalba yra sapnuose atsiveriantys simboliai.
Jungiškieji motyvai J. Ivanauskaitės romanuose
J. Ivanauskaitė romaną „Ragana ir lietus“ rašė jau perskaičiusi C. G. Jungą. Romane pagrindinė veikėja Vika kalbasi su psichoterapeute apie savo sapną, kuriame mato save kaip vyrą. Psichoterapeutė ją ramina, aiškindama, kad kiekviename žmoguje yra du pradai - moteriškasis ir vyriškasis, anima ir animus.
Jungiškieji motyvai itin stiprūs romane „Agnijos magija“. Agnija sapnuoja nemalonų sapną Šv. Petro bazilikoje Romoje, kuriame iš aukštybių pasipila tiršta tamsi masė. Agnija užsidengia rankomis ne iš siaubo, bet iš gėdos. Pabudusi ji sau sako: „Jau seniai laukiau šito chrestomatinio sapno, bet dabar, jo pakirsta, negalėjau net krustelėti. K. G. Jungas vylingai šyptelėjo ir dingo už užuolaidos“.
Taip pat skaitykite: Animos turinio analizė
Alchemija ir kolektyvinė pasąmonė
Nuo 1929 m. C. G. Jungas susidomėjo alchemija. 1944 m. pasirodė jo knyga „Psichologija ir alchemija“. J. Ivanauskaitės knygų lentynoje buvo rusiškai išleista šios knygos ištrauka „Aлхимия снов“. Rašytoja knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ remiasi C. G. Jungu, sakiusiu, kad „pagrindinis alchemikų tikslas buvo atrasti ne išorinę, o vidinę nemirtingumo substanciją, išgryninti dvasios auksą“.
Romane „Agnijos magija“ magijos mokytoja Vilija cituoja Agnijai C. G. Jungo pamėgtus alcheminius traktatus, pavyzdžiui, „Bėgančiosios Atalantos“: „Padaryk iš vyro ir moters apskritimą, iš jo - kvadratą, iš kvadrato - trikampį, iš trikampio - vėl apskritimą ir turėsi Filosofinį akmenį!“; „Chimeriški šešėliai apdengs retortą tamsiu uždangalu, ir tu jos viduje rasi tikrąjį Drakoną, nes jis ryja savo uodegą.“ Drakonas, ryjantis savo uodegą, yra pasikartojantis pirmųjų C. G. Jungo interpretuojamų sapnų archetipas.
Rašytoja knygoje „Kelionė į Šambalą“ persako C. G. Jungo alcheminius apmąstymus, kuriuos jis aprašo „Sapnų alchemijoje“. C. G. Jungas lotoso atitikmeniu Vakaruose laikė rožę, „romantiškąją rozenkreicerių gėlę, mistinį Dantės „Rojaus augalą“. Jis pabrėžė, kad ir lotosas, ir rožė simbolizuoja moteriškąjį pradą, įsčias, nes Mergelė Marija bažnytinėse giesmėse lyginama su rože, o kūdikėlis Jėzus kartais vadinamas „Rožės pagimdytuoju“.
C. G. Jungas savo teoriją grindžia ne vakarietiško priežastingumo, bet sinchronijos (visų reiškinių vienalaikiškumo) principu, kurį kaip konceptualų principą, paaiškinantį jai daug neaiškių tikrovės paslapčių, perima ir J. Ivanauskaitė. Knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“ rašytoja, bandydama išsiaiškinti savo paskutiniosios kelionės į Rytus - į Tibetą priežastis, pasitelkia C. G. Jungo sinchroniškumo sampratą: „Tuomet (ir, be abejo, staiga) prasidėjo tai, kas C. G. Jungo psichoanalizėje vadinama „sinchroniškumu“, o Tibeto tantriniame budizme - tendrel rabmo principu. Šimtai atsitiktinių aplinkybių ėmė klostytis į vieną tiesų kelią. Supratau, kad jėgos, kuriomis vis dar užsispyrėliškai netikiu, dabar jau noriu nenoriu pristatys mane į Lhasą. Bijojau tos kelionės. Tačiau ji buvo neišvengiama.
J. Ivanauskaitė pritaria C. G. Jungo kritiškumui, kai šis rašo apie vakariečius Indijoje. Pakartoja, kad mokslininkas apie Rytuose piligrimaujančius vakariečius yra pasakęs, kad šie visuomet esti „vakarietiško oro buteliuose“, atsitvėrę nuo Indijos įvairiausiais intelektualiniais postringavimais, abstrakcijomis, dogmomis ir klišėmis. Ji pati jaučiasi tokia vakariete, nes visada siekia perkeisti, prijaukinti kambarius, kuriuose tenka apsigyventi.
Taip pat skaitykite: Jungo filosofija
Mandalų terapija ir kūrybinės jėgos
C. G. Jungas ateina rašytojai į pagalbą, kai jai reikia suvokti sudėtingus savojo Aš ir aplinkinio pasaulio santykius. Kita vertus, rašytoja pasitiki C. G. Jungo atrastu terapijos metodu, jis yra jos autoterapijos mokytojas. Jurgai padarė įspūdį mokslininko prisipažinimas, kad po penkerių ar šešerių metų kovos su savo pasąmone jis kasdien ėmė piešti po mažą mandalą. Vėliau, dirbdamas su pacientais, skatinęs visus besikankinančius žmones piešti. Ir daugeliui spontaniškos, lyg iš pasąmonės gelmių iškylančios mandalos tapo tarsi stebuklingais gelbėjimosi ratais.
J. Ivanauskaitė gilinasi į C. G. Jungo koncepciją, siekdama sau atverti, kodėl mandalų piešimas gali gydyti sutrikusią asmenybę. Randa: „C. G. Jungas rašė, kad asmenybės esmė, kurią jis vadino self (budizme tai, mano manymu, įvardijama kaip Budos prigimtis), yra svarbiausias viso mūsų dvasinio augimo tikslas. Šis augimas vyksta ne linija, bet spirale, sukantis ratu, todėl geriausia šio proceso išraiška kaip tik ir yra mandala“.
J. Ivanauskaitė išbando pasiūlytą metodą ir sukuria šimto dešimties mandalų ciklą. „Piešdama, - skaitome rašytojos ir dailininkės ranka rašytą laišką, - negalvojau apie jokį žiūrovą, netgi stengiausi tai, ką darau, žūtbūt nuslėpti nuo bet kokios svetimos akies. Tačiau keliui pasibaigus, baigėsi ir ją lydėjusi maginė apeiga. Ratas užsidarė. Tibetiečiai iš spalvoto smėlio supiltas mandalas suardo, o smiltis išpila į upę. Savo mandalas aš tiesiog pasiunčiau oro paštu į Lietuvą, nusprendusi, kad jei jos pradings pakeliui - taip turi būti, o jei pasieks Vilnių, vadinas, joms dar lemtas kažkoks kitoks likimas…“
Antroje Rytų trilogijos knygoje „Kelionė į Šambalą“ J. Ivanauskaitė vėl grįžta ir prie mandalų, ir prie C. G. Jungo. „Man pačiai, - sako J. Ivanauskaitė, - šioje kelionėje atsiduriančiai ekstremaliose, sunkiai paaiškinamose ar visai nesuvokiamose situacijose, piešimas irgi virto bene svarbiausiu asmeninės magijos atributu“. Rašytoja supranta, kad kelionė į save per mandalų kelią pavojinga, nes sąmonė gali neišlaikyti nežabotų ir mįslingų pasąmonės gaivalų lavinos. Ji taip pat supranta, kad šiems pradams susidūrus gali įvykti sprogimas, ir pritaria nuomonei, kad agresyvius, šlykščius, siaubingus savo esybės pavidalus reikia priimti tokia pat atvira širdimi, ramiu protu, kaip ir tauriuosius.
Jungiškasis siurrealizmas J. Ivanauskaitės mandalose
Pirmajame knygos „Kelionė į Šambalą“ skyriuje keliamas retorinis klausimas: ar tas pasąmonės išlaisvinimas vizualiojoje Jurgos kūryboje, kuriant paveikslų ciklus „Mandalos“ bei „Tibeto mirusiųjų knyga“, būtų buvęs įmanomas be André Bretono bei Salvadoro Dali suformuoto šūkio „Išlaisvinkime pasąmonę“? Jurga, piešdama mandalas, išlaisvina savo pasąmonę, tačiau ne froidiška, o jungiška to žodžio prasme. Jos mandalos - tai jungiškasis siurrealizmas. Todėl kai kurios jų nė iš tolo neprimena ne tik Rimanto Sakalausko sukurtos Tibeto skvere, bet ir kanoninių mandalų piešinių.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raidos ypatumai
Kai Jurga piešė savąsias mandalas, per vieną petį žiūrėjo ją kamuojantys vidiniai košmarai, per kitą - ją gydantis ir guodžiantis C. G. Jungas. Tačiau aplink trypinėjo iš Jurgos sąmonės niekada neišnykę ir vakarietiškojo siurrealizmo (Salvadoro Dali, Paulio Delvaux, Giorgio de Chirico), ir lietuvio Šarūno Saukos šešėliai. O aplinkui, galbūt ore, skraidė ir siautė, skverbėsi į Jurgos kūną, sąmonę, pasąmonę - ir į mandalą - savo teritoriją jaučiančios senosios Tibeto dievybės.
Jurgos mandalos labai įvairios. Vienos jų tradicinės, geometrinės sandaros, kitos gerokai nutolusios nuo įprasto kanono. Daugelis jų vaizduoja budistines dievybes su joms būdingais atributais ir simboliniais ženklais. Figūros dažniausiai statiškos ir frontalios, tačiau yra ir ekspresyvų judesį perteikiančių atvaizdų. Kai kurios mandalos turi siužetinio vyksmo užuomazgų, atskleidžia vaizduojamų figūrų tarpusavio ryšį, santarvę ar antagonizmą. Išsiskiria koliažo technika sukurti juslių įvaizdžiai, praturtinti augaliniais motyvais. Ne vienoje mandaloje pasikartoja juodos kosminės erdvės fonas, nusėtas dangaus šviesuliais.
Jurga pasuka C. G. Jungo keliu ir, pajutusi savyje slėpiningų jėgų veikimą, dvasinę harmoniją bando išsaugoti piešdama mandalas: „Kartais šiam užsiėmimui skirdavau pusvalandį, kartais - dieną, tačiau visada tai buvo ne šiaip sau piešimas, o maginė apeiga. Kaip tik todėl savo kūrinius drįstu vadinti mandalomis, nors tik keli iš 110 piešinių atitinka tikrąją šio ženklo reikšmę“.
Dailininkė ir rašytoja mandalas numeruoja, užrašo tikslią datą. Dailėtyrininkė Kristina Stančienė atkreipia dėmesį, kad „nemažai Ivanauskaitės darbų (ypač vėlyvųjų) atrodo tarsi savotiški egzorcizmo seansai. Ypač tie, kuriuose baugina mirties, fizinio susidorojimo scenos, žmogaus ir žiaurių mistinių dievybių sandūra. <…> Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. „Nepaisant žmogaus racionalumo, - rašo C. G. Jungas, - žmogų valdo jėgos, kurios nepaklūsta jo valiai. Žmogaus dievai ir demonai niekur nedingo, jie tik gavo naujus vardus. Tie demonai palaiko jame nuolatinį nerimą, neaiškią baimę <…>“. Demonas - tai dievybė, galingesnė už žmogų, ateinanti iš antgamtinės aplinkos. Demonai nesivadovauja gėrio ir blogio kategorijomis. Graikų ir romėnų mitologijoje jie paprasčiausiai nusileidžia į žmogų ir jį valdo kaip svetima, nesuprantama dvasia. Tokia yra archetipų galia. Jų poveikis yra numinozinis.
Sapnai kaip kelias į pasąmonę
J. Ivanauskaitę su C. G. Jungu artina ir jos išskirtinis dėmesys sapnams. Romane „Mėnulio vaikai“ veikėja pasakoja kasnakt sapnuojanti vis tą patį sapną, kaip tekina lekia, laužydama akinamai raudonus meldus, atsitrenkia į savo mylimąjį. Toliau veiksmas vyksta tarsi išjudėjusiame ir į kino kadrus peršokusiame S. Dali paveiksle. Ji ima slysti mylimajam iš rankų, tampa kažkokiu skysčiu, perregimu it vanduo. „Paskui viską aplinkui užlieja geltona spalva, manęs nebėra, o Tau ant galvos nutupia didžiulis tamsiai žalias paukštis švytinčiomis akimis. Kitas veikėjas atsibudęs supranta, kad sapnavo svetimą sapną. Pasakojimas adresuojamas kitam asmeniui, artimai merginai.
C. G. Jungo „Žvelgiant į pasąmonę“: kelionė į savęs pažinimą
C. G. Jungas, sukūręs savitą mokymą apie psichinę energiją, individualią asmenybę, individualią ir kolektyvinę pasąmonę, archetipus ir sąmoningos nuostatos tipus (intraversiją ir ekstraversiją), knygoje „Žvelgiant į pasąmonę“ tyrinėja pasąmonės pasaulį, kurio kalba yra sapnuose atsiveriantys simboliai. Šių simbolių dėka pačio asmens atrandamos naujos įžvalgos. 1959 metais Jungas glaustai ir suprantamai išdėstė pagrindinės savo mokymo tiesas. Kartu su autoriumi, skaitytojas kviečiamas pakeliauti po pasąmonės pasaulį, atrasti sau naudingų patarimų ir įžvalgų.
Simbolių kalba
Visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Simbolis visada turi daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Simbolio negalima apibrėžti ar paaiškinti iki galo. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti.
Pasąmonė
Žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Idėjos lieka už sąmonės slenksčio. Pasąmonė pasireiškia ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas.
Kompleksai
Psichologai vartoja terminą „kompleksai“, apibūdinantį tam tikrus pasąmonės darinius, kurie sukelia neurotinius sutrikimus.
Sapnų interpretavimas
Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Aiškios ir regima sapno dalis gali būti naudojama jį interpretuojant. Tačiau interpretavimas turi savo apribojimus. Svarbu atsižvelgti į įvairius platesnius sapno aspektus, asociacijas, kurias jis gali sukelti.
Anima ir Animus
C. G. Jungas teigė, kad „kiekviename vyre yra moteris“. Moteriškąjį elementą kiekviename vyre jis pavadino „anima“. Anima yra pasąmoninis moteriškas vyro pradas.
Sinchroniškumas
C. G. Jungas savo teoriją grindžia ne vakarietiško priežastingumo, bet sinchronijos (visų reiškinių vienalaikiškumo) principu.
Vakariečiai ir Rytai
C. G. Jungas įspėjo apie pavojus, su kuriais gali susidurti užsieniečiai, bandantys aprėpti Oriento erdvę, svetimą jų gimtajai kultūrai. Jis svarstė, ar įmanomas pasikeitimas dvasinėmis vertybėmis, juo labiau jų visiškas perėmimas ir permanymas, ar vakariečių žavėjimasis Rytais pasmerktas likti vien tik imitacija?
Mandalų piešimas kaip autoterapija
C. G. Jungas skatino besikankinančius žmones piešti mandalas. Mandalos tapo tarsi stebuklingais gelbėjimosi ratais. Asmenybės esmė, kurią jis vadino self (budizme tai, mano manymu, įvardijama kaip Budos prigimtis), yra svarbiausias viso mūsų dvasinio augimo tikslas. Šis augimas vyksta ne linija, bet spirale, sukantis ratu, todėl geriausia šio proceso išraiška kaip tik ir yra mandala.
Archetipai
Archetipai yra universalūs, paveldėti modeliai, esantys kolektyvinėje pasąmonėje. Jų poveikis yra numinozinis.
Sapnai ir ateitis
Sapnai gali numatyti ateitį, atskleisti besitelkiančius (susikaupusius) pavojus.