Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama socializacijos ir ugdymo vaikystėje problematika, remiantis soc.m.dr. B. Juodaitytės darbais ir kitų autorių tyrimais. Straipsnyje siekiama apžvelgti vaiko teisių realizavimo ikimokyklinėse ugdymo įstaigose situaciją, atskleisti šeimos, kaip vaiko socializacijos institucijos, ypatumus, bei aptarti ikimokyklinio amžiaus vaikų sėkmingos socializacijos ypatumus.
Tyrimo aktualumas ir problema
Šiuo metu vaikai suvokiami kaip visateisiai visuomenės nariai, o jų teisių apsauga yra ne tik resursų, bet ir požiūrio klausimas. Tai ypač aktualu pedagogams, kuriems būtina suvokti, jog vaikas yra autonomiška asmenybė, turinti savo minties ir žodžio laisvę, teisę išreikšti savo nuomonę, teisę į laisvus apsisprendimus, poilsį ir laisvalaikį, saviraišką bei saviugdą ir kt. Vaikų teisių užtikrinimas ir pagarba joms yra šiuolaikinės demokratijos ir vertybių atspindys valstybėje. XXI amžius vadinamas vaiko teisių realizavimo bei jų apsaugos amžiumi.
Šiandien dažnai kalbama apie paauglių, jaunuolių teises, o vaikystė pamirštama ir jai tarsi priskiriamas socialinio nebrandumo statusas. Realybė rodo, jog ikimokyklinėse įstaigose dar stokojama vaiko, kaip visateisio visuomenės nario, priėmimo. Jei ir kalbama apie vaiko ugdymą, tai dažniausiai nagrinėjamas ugdymo turinys, programos, priemonės, praktinis jų taikymas, o pats vaikas taip ir pamirštamas. Išanalizavus metodinę, pedagoginę, psichologinę literatūrą galima teigti, kad vaiko teisių apsaugos problema Lietuvoje yra aktuali ir pakankamai mažai tyrinėta tiek pedagoginiu, tiek psichologiniu aspektais.
Tyrimo objektas ir tikslas
Tyrimo objektas - vaiko teisių realizavimo situacija ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje.
Tyrimo tikslas - ištirti vaiko teisių realizavimo ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje situaciją.
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
Vaiko ir vaikystės sampratos
Pradedant kalbėti apie vaiko teisių apsaugą, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti vaiko ir vaikystės sąvokas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl jų interesams teikiamas išskirtinis dėmesys. Analizuojant vaiko sampratą reikia turėti omenyje, jog pats terminas "vaikystė" yra sociologijos kategorija, ir šis mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje.
"Vaikystės" samprata yra pakankamai jauna, jos užuomazgos atsirado XVI-XVII a. iškiliausiuose socialiniuose sluoksniuose, kuriuose buvo vystoma iki pat XX a., kuomet galiausiai sulaukė visuotinio pripažinimo (Sagatys, 2004, p. 15). Šis procesas kinta palengva, jam daro įtaką daugelis įvairių socialinių ir kultūrinių veiksnių. Vaiko teisės ilgai nebuvo taip ginamos, kaip mes jas giname dabar. Žmonijos istorijos raidoje vaikai buvo suvokiami, kaip maži suaugusieji, antrarūšiai žmonės, prilyginami vergams ir moterims: kadangi vaikas ilgą laiką priklausomas nuo nuo motinos, tai ir nuostata į jį atitinka tos epochos požiūrį į vaiką. Anot A. Šiuo (2001, p. 3), ,,vaikystės istorija - tai drauge ir suaugusiųjų žmonių ,,kultūrėjimo“ ir dvasiažmėjimo istorija“. J. Šius vaikus, tyrinėjęs daug įvairios literatūros - teisinės, pedagoginės religinės - parodė, kaip sunkiai skynėsi savo teises vaikai, t.y. kaip visuomenė blaiviau ėmė žiūrėti į vaiką žmogų. J. Laužikas (1993, p. 276) teigė, kad ,,dvidešimtas amžius ištraukė suaugusiųjų nustumtą vaiką iš užmaršties ir iškėlė jo asmenybės problemą į susidomėjimo centrą “.
Tradicinės vaiko raidos ir socializacijos teorijos pristatė vaikus kaip dar neužbaigtus kūrinius, kurie savo ir suaugusiųjų pastangomis privalo tapti suaugusiais, taigi įveikti savo nesubrendimą ir tapti ,,tikrais žmonėmis“ ir ,,tikrais visuomenės nariais“. Raidos psichologija yra vyraujanti vaikystės paradigma socialiniuose moksluose. Ji sukūrė ,,psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo (Kabašinskaitė, 2002, p. 43). A. Juodaitytė (1992), remdamasi Broom mintimis teigia, jog vaikai yra specifinė socialinė grupė. Jie ,,jauno amžiaus“, todėl jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų, nors ir turintys ypatingą statusą visuomenėje. J. Piaget (1983) įrodė, kad ,,vaikas nėra tik mažas suaugęs, kuris tiesiog mažiau žino, blogiau supranta įvykius ir visą supantį pasaulį negu suaugęs žmogus, kad vaikui būdinga ypatinga mąstymo logika, kuri kokybiškai skiriasi nuo suaugusiojo logikos“ (pagal: Žukauskienė, 2001, p. Sudėtinga suvokti vaiką kaip asmenį, todėl visuomenė nuolat atidėlioja jo pripažinimą. vaikas vertinamas pagal tai kokiu žmogumi (jei tam bus sąlygos) parametrais.
Sąvoka ,,vaikas“ pas mus yra labiau amžiaus nei vaiko būties kategorija, o vaiko teisinis statusas paprastai apibrėžiamas valstybės įstatymuose. Tarptautiniu lygiu pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, formaliai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, nebent pagal įstatymą, taikomą konkrečiam vaikui, pilnametystė įgyjama anksčiau (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, 1995). Šalys, prisijungusios prie Konvencijos, turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18-os metų. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996).
S. Neifachas (2008, p. 15) apibūdina bendrą vaiko identiteto sąvoką. Tai gyvenimas. Asmenybė yra pasaulio kūrimo procesas, gyvenimo istorija ir tapatumas. Kits pasaulio pasisavinimas (interiorizacija). Tai aktyvi egzistencija: "Aš-esu, Aš- galiu, Aš-dalyvauju". Gyvenimas reiškia buvimą asmeniu. Buvimo kalba yra aktyvi, ne sustabarėjusi, egoistiška. Tai kvietimas kurti kartu. Tai pagalba keisti realybę. Grynas santykis Aš - TU. Tai maža vaikų bendruomenė, mėginanti išgyventi pasaulyje. Svarbiausia bendruomenės identiškumui - teisingumas. vaiku asmeniu, troškimas bendrauti, darnos ieškojimas ir ištikimybė savo įsitikinimams.
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
Apibendrinant daugelio mokslininkų (Piaget, 1983, Neifachas, 2008, Juodaitytė, 2006, Kabašinskaitė, 2002 ir kt.) mintis, galima suformuluoti tokį vaiko apibrėžimą: vaikas yra žmogus, kurio normalios raidos bruožų visuma dar nepasiekė tokio brandos tarpsnio, kai jis gali savarankiškai įgyvendinti visus žmogaus poreikius ir už jų įgyvendinimo padarinius prisiimti atsakomybę. "Vaiko" savokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys.
Vaikams esant analizės centre kyla vaikystės sąvokos klausimas. Ar tai tikrasis šiandien vaikystė mums visiems gerai žinomas ir pažįstamas reiškinys? Juk specialaus vaikystės apibrėžimo nėra nei psichologiniuose, nei pedagoginiuose žodynuose. Vaikystė, kaip socialinė kategorija, išryškėjo tik humanistinėje ir demokratinėje pedagogikoje, kuri priartino vaiko ugdymą prie jo gyvenimo problemų. Anot G. Šio (2006), vaikystę, reikėtų suvokti, kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas, nes vaikai kaip ir suaugusieji turi bendrąsias žmogaus teises ir laisves, kurios atsižvelgiant į jo interesus, nulemtus fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo, gali būti praplėstos arba apribotos. Šiai. Jei vaikystė yra suvokiama, kaip savaime egzistuojantis socialinis-kultūrinis žmonių gyvenimo reiškinys, tai jai yra priskiriamos prigimtinės, paveldėtos, o ne žmonių aplinkoje įgytos socialinės charakteristikos (Juodaitytė, 2003, p. 38 ). Šis tobulėjimui ateityje ir tampa specialis žmonių bei įgūdžių įgijimo sąlyga. Šios bendrąjį jo elgsenos pobūdį dabar, bet ir tie socialinės elgsenos bruožai, kurie laikomi investicijomis į vaiko ateitį (Juodaitytė, 2003b, p. Kaip teigė A. Juodaitytė (2003b, p. 24), vaikystės periodas apima žmogaus gyvenimo pradžią nuo 1 iki 12 metų. A. Juodaitytė (1999, p. 60), remdamasi D. Taigi vaikystė apibrėžia žmogaus amžiaus, brandos kriterijai. Vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, nes, nepaisant tam tikrų išimtinių atvejų, vaiko branda tiesiogiai priklauso nuo jo amžiaus. Augdamas vaikas įgyja vis daugiau žinių ir patirties, taigi vystosi jo sąmoningumas, jis bręsta ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei socialiai.
Šeima kaip vaiko socializacijos institucija
Visais laikais žmonės domėjosi vaikų ugdymu, jų santykiais su tėvais, todėl šiame darbe stengsiuosi atskleisti šeimos, kaip vaiko socializacijos institucijos, ypatumus. Kad darbas būtų nuoseklus ir kad įvykdyčiau visus uždavinius, jį padalinsiu į dvi dalis.
Ką vaikui suteikia šeima?
Šeima- pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ta patirtis, kurią įgyjame šeimoje, išlieka visam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad visi šeimos nariai tinkamai auklėtų vaiką. Šeima atlieka šias funkcijas:
- Reprodukcinė funkcija. Ši funkcija yra susijusi su giminės pratęsimo būtinybe. Tėvai turėtų nevengti šios temos, nes lytinis švietimas taip pat jų pareiga.
- Pirminės socializacijos funkcija.
- Edukacinė funkcija. Kadangi tėvai yra pirmieji ugdytojai, tai jie turėtų nuosekliai auklėti vaiką, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes.
- Rekreacinė ir psichoterapinė funkcija. Ji paremta idėja, kad šeima turi sudaryti visas sąlygas, kad vaikas jaustųsi saugus. Vaikai turi mokytis relaksacijos sąlygomis, nepervargti mokydamiesi, todėl tėvai turėtų prižiūrėti vaiką, kad šis darytų pertraukėles. Be to, reikėtų kuo įvairiau ir prasmingiau paskirstyti laisvalaikį, kad vaikas gautų kuo įvairesnės patirties. Taip pat tėvai neturėtų užmiršti, jog neužtenka vaiką siųsti į brangiausias stovyklas, reikia ir patiems surasti laiko šeimyniniam bendravimui, išvykoms kartu.
- Ekonominė ir namų ūkio tvarkymo funkcija. Nuo to, kokia šeimos materialinė padėtis, priklauso ir vaiko gerovė. Aišku, tai neturėtų būti susiję su visų vaiko norų tenkinimu, tačiau reikia užtikrinti vaiko gyvybinių poreikių patenkinimą (maistas, būstas, apranga) bei teisę į išsilavinimą. Bet, kaip bebūtų gaila, šiuo metų ne visos šeimos gali tai suteikti savo vaikams. Materialinis skurdas gali daryti įtakos ir dvasiniam vaiko gyvenimui. Sunkiai besiverčiančios šeimos gali degraduoti kaip asmenybės.
Tai būtų vienos iš svarbiausių šeimos funkcijų, kurios užtikrina vaiko gerovę. Nevykdydami jų tėvai kenkia tiek vaikui, tiek sau.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Vos gimęs kūdikis negali apsieiti be kitų pagalbos, ypač be savo tėvų. Jam reikia nuolatinės priežiūros bei dėmesio. Iš čia, „plaukia vaikui prigimtoji teisė būti auklėjamam, o tėvams - prigimtoji pareiga savo vaikus penėti, globoti, auklėti, vienu žodžiu - ugdyti “. Taigi ir tėvai, ir vaikai turi tam tikrų teisių ir pareigų. Kadangi vaikai nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų dažniausiai mato savo tėvus, nenuostabu, jog iš jų perima teigiamus ar neigiamus bruožus. Nes vaikai, stebėdami tėvų elgesį, stengiasi jį sąmoningai ar nesąmoningai atkartoti. Mėgdžiojimas- viena iš įgimtų vaiko savybių. Tėvų sąmoningas ugdomasis darbas šeimoje pasireiškia begale savybių, kurių svarbiausia ir prigimtinė kiekvienam tėvui - tai meilė savo vaikams. Tik tada, kai myli vaikus, gali būti auklėtojas. Tėvų, kaip ugdytojų, pareiga- kuo geriau pažinti vaiką, įskiepyti šeimos vertybes, tradicijas, įgūdžius, meilę žmogui. Kad kuo geriau pažintų savo vaiką, tėvai turi kuo daugiau su juo bendrauti. Bendravimas- irgi menas, kurio reikia mokytis nuo mažens ir nuolat jį tobulinti. Tėvai augindami vaiką (ypač kol šis auga vienas), neturėtų jo izoliuoti nuo kiemo draugų, bijant kad šis susidės su blogiukais. Juk kaip kitaip vaikas išmoks bendravimo įgūdžių? Neužtenka vien bendravimo su suaugusiais. Nereikia užmiršti ir to, jog teigiamas šeimos ugdymas vystomas tik normaliomis aplinkybėmis, kai šeimos gyvenimas vedamas taip, kaip priklauso, ir kai patys tėvai nusimano apie ugdymo taisykles. Kad vaikas būtų tinkamai parengtas išeiti iš šeimos aplinkos į visuomenės gyvenimą (pavyzdžiui į mokyklą), reikia jį tam parengti. Vaikas turi išmokti savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, o kur kitur tai išsiugdyti jei ne šeimoje. Taigi šeima yra pirmoji vaiko ugdymo institucija, kuri neturėtų užmiršti šios, pagrindinės- ugdymo- funkcijos.
Vaidmenų pasiskirstymas šeimoje turi didelę reikšmę. Tai, kokį vaidmenį vaikas atlieka šeimoje, turi įtakos ir gyvenimui už šeimos ribų. Vaidmuo - „tai lyg elgesio taisyklės, kurios diktuoja, kaip vaikui reikia elgtis “. Vaidmenys yra sskirstomi pagal vaikų gimimo eiliškumą šeimoje. Taigi iš viso yra skiriami 3 vaikų vaidmenys šeimoje: vyriausias, vidurinis, jauniausias. Pagal tai galima spręsti ir apie pačių vaikų savęs vertinimą bei tėvų požiūrį į juos. Vyriausias vaikas dažniausiai tampa tėvų pasitikėjimo objektu, jam skiepijamas atsakomybės jausmas. Vidurinysis vaikas, vos gimęs, iškart susiduria su konkurentu, todėl ateityje vis stengiasi jį pralenkti. Vidurinieji moka pakovoti už save, dažnai atsiduria konfliktiškose situacijose, bet nevengia ir kompromisų. Jauniausias vaikas šeimoje gauna daugiausia meilės: iš tėvų, senelių, vyresniųjų brolių ar seserų. Todėl kai kurie „pagrandukai “ stengiasi kuo ilgiau išlikti mažais. Jaunėliai dažniau linkę klausti patarimo kitų, užuot dirbę savarankiškai, todėl lengvai pasiduoda kitų įtakai. Kad vaikai nesijaustų nuskriausti ar mažiau mylimi tėvų, augdami tarp savo brolių bei seserų, reikia pasirūpinti tinkamu ugdymu.
Socialinis vaidmuo - tai vienam ar kitam vaidmeniui būdingas elgesys. Vienas žmogus gali turėti daugelį statusų. Pavyzdžiui, vaikas yra savo tėvų vaikas, vaikų darželio auklėtinis, mokinys mokykloje, bičiulis bendraamžių grupėje ir panašiai. Iš vaiko yra tikimasi, kad jis atliks tam tikrą vaidmenį atitinkantį statusą. Jei vaikas pradėjo eiti į mokyklą, tai jis turi laikytis mokiniui būdingų taisyklių: anksti keltis ir laiku nueiti į mokyklą, lankyti visas pamokas, atlikti namų darbus ir panašiai. Daugelio socialinių vaidmenų mokomasi dar vaikystėje. Vaikai dažnai žaidžia „tėtį “, „mamą “, imituodami savo šeimą, stengdamiesi atkartoti tėvų elgesį. Stebėdami suaugusius vaikai įgyja patirties. Jie susidaro nuomonę apie tai, kaip turi elgtis vyras, žmona vienas su kitu, kokie darbai labiau tinka vyrams, kokie moterims.
- Suteikiamus. Suteikiami vaidmenys atitinka tam tikrus kriterijus (lytį, amžių). Pavyzdžiui, jei mergaitė padeda mamai virtuvėje, ji pagiriama kaip būsima gera šeimininkė. Tuo tarpu besisukiojantis virtuvėje berniukas pagyrimų sulauks nevisada.
- Įgytus. Tai vaidmenys, įtvirtinami per individualų pasirinkimą. Tai, kad vaikas gimė berniuku- suteiktas statusas, o tam, kad taptų, sakykim, medžiotoju, reikia tam tikrų gebėjimų.
Taigi galima daryti išvadą, jog daugelį dalykų vaikai perima iš savo tėvų, stebėdami jų elgesį. Todėl tėvai turėtų ne pasakoti, kaip tinkamai elgtis, o rodyti tai savo elgesiu.
Tėvų vaidmuo vaiko socializacijoje
Vaikystė- vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių. Juk būtent šiuo laikotarpiu formuojasi kalbos įgūdžiai, išmokstama pagrindinių normų bei vertybių, formuojasi pati asmenybė. Tai svarbiausieji socializacijos uždaviniai vaikystėje, todėl vaikui reikia sudaryti visas galimas sąlygas, kad to pasiektų. Nėra nustatytų taisyklių kaip ugdyti vaiką, nes nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu. Kaip nurodo dr.A. Juodaitytė, sociologas L. Kohn išskiria 2 pagrindinius socializacijos tipus:
- Slopinant. Tai tipas, pabrėžiantis vaiko paklusnumą, pagarbą autoritetui. Akcentuojama suaugusiųjų kontrolė vaikui, jis baudžiamas už blogą elgesį, nėra artimo bendravimo su tėvais.
- Dalyvaujant. Ši socializacija sudaro visas sąlygas vaikui pačiam ištirti pasaulį, ugdomas vaiko savarankiškumas. Vaikas artimai bendrauja su tėvais, kurie atsidėkoja už gerą elgesį, teikia simbolinius apdovanojimus ir bausmes. Tai socializacija, pagrindinį dėmesį skirianti vaikui.
Bet dažniausiai tėvai, ugdydami vaiką, perima tai vieno, tai kito socializacijos tipo bruožus. Iš tiesų, ne tiek svarbu, ko siekia tėvai, svarbiausia, kad vaiko socializacijoj vyktų visi svarbiausi procesai: savęs, kaip asmenybės atskleidimas; tradicijų bei kultūros perėmimas iš senosios kartos; tapsmas visaverčiu visuomenės nariu.
Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių išdrįsta pasipriešinti įvairių institucijų ketinimams atimti iš tėvų atsakomybę auklėti savo vaikus. Daugelis anketas pildžiusių tėvų (59%) sutinka, jog vaikų ugdymu daugiausia turi užsiimti patys tėvai. 39% mano, jog tai daryti turi auklėtojai, ir tik 3% tėvų savo vaikų ugdymą patiki seneliams. Didžioji dalis tėvų teigia, jog vaikai daugiausia išmoksta iš tėvų bei iš bendraamžių. Įdomu tai, jog 69%tėvų įvairiais būdais stengiasi kuo daugiau sužinoti apie vaikų ugdymą, ir tik 4% iš jų teigė, jog trūksta informacijos. Kalbant apie tėvų elgesį konkrečiose situacijose, džiugu, jog didesnė dalis tėvų stengiasi būti demokratiški: už blogą elgesį pabara vaiką, bando pasikalbėti; už gerą darbą pagiria, pabučiuoja; nesistengia pildyti visų vaiko užgaidų, geriau pasikalba su juo, paaiškina, kad neturi tiek pinigų, kad galėtų viską leisti.
Vaikas turi žinoti, kokie apdovanojimai jo lauks, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai. Po atliktos apklausos sužinojau, jog virš 40% tėvų neklaužadą vaiką aprėkia, ir tik 5% stengiasi gražiai pasikalbėti apie tai, ką vaikas negerai padarė. Tačiau vaiko negalima mokyti tik tada, kai jau kažką iškrėtė. Bausmės turėtų būti svarbios vaikui, žinomos iš anksto ir skiriamos ramiai. Svarbu, kad „tėvų sprendimai turėtų svorį, o ne tik drebintų orą “. Kuo dažniau vaikas girdi žodį NE, tuo greičiau prie jo įpranta ir ima elgtis priešingai. O tada sunku ką nors bepakeisti. Tačiau nevisada tėvai, vaikų užspiesti į kampą, nuleidžia rankas. Šiuo metu vis daugiau atsiranda tokių organizacijų, kaip tėvystės įgūdžių grupės, į kurias kreipiasi tėvai, kurie patiria vaikų auklėjimo sunkumus. Tokiose grupėse tėvai supažindinami su vaiko fiziniais bei psichiniais ypatumais, mokosi, kaip elgtis su maištaujančiu paaugliu ir panašiai. Iš tiesų, kad ir kaip tėvai stengtųsi ugdyti vaikus, jie visada susidurs su kokiom nors problemom. Tai įprasta. O nepajėgiantys tų problemų įveikti tėvai neturėtų bijoti ieškoti pagalbos. Jie visada gali kreiptis pagalbos į tėvystės įgūdžių grupę, ar į panašiais organizacijas, ir tikėtis profesionalios pagalbos. Dažniausiai tėvai problemas bando spręsti rėkimu ir tik vėliau ramiai, o jei problema išties rimta, vis daugiau tėvų kreipiasi į profesionalus.
tags: #juodaityte #a #socializacija #ir #ugdymas #vaikysteje