Mokymosi procesas, ypač pradinėse klasėse, gali tapti iššūkiu ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vienas iš tokių iššūkių - daugybos lentelės įsisavinimas. Nors daugeliui vaikų tai tėra atminties lavinimo pratimas, kai kuriems jis gali sukelti didelį stresą, nerimą ir net depresiją. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti depresijos požymius vaikui mokantis daugybos lentelės, kokios priežastys gali lemti šią būklę ir kaip tėvai bei mokytojai gali padėti vaikui įveikti šį sunkų etapą.
Disleksija ir kiti mokymosi sunkumai
Svarbu atsižvelgti į tai, kad sunkumai mokantis daugybos lentelės gali būti susiję su įvairiais mokymosi sutrikimais, tokiais kaip disleksija. Disleksija yra neurologinis, įgimtas sutrikimas, o matomi požymiai - skaitymo ir rašymo sunkumai - yra tik ledkalnio viršūnė. Be jų, vaikai susiduria su atminties problemomis ir organizaciniais iššūkiais: jiems sudėtinga susitvarkyti kambarį, atsiminti dalykus iš eilės, pavyzdžiui, daugybos lentelę. Smulkus šriftas ar ilgi tekstai gali kelti stresą - tuomet raidės tarsi „išsiskaido“ ar „dingsta“. Šis reiškinys siejamas su Irleno sindromu (regos suvokimo apdorojimo sutrikimu, dar vadinamu regos stresu).
Ūla Dusevičienė, VšĮ „Taikos raktai“ vadovė ir mediatorė, pati turinti disleksiją, prisimena: „Devintoje klasėje ruošdavau pamokas, skaitydavau tekstą po kelis kartus ir vis tiek nieko nesuprasdavau. Tais metais pradėjau dalyvauti muzikinėje veikloje - už pasirodymus gaudavau dešimtuką, o už teksto suvokimą - šešetą.“ Specialistė pastebi, kad dalis disleksiją turinčių vaikų pasižymi stipria empatija - jie jautriai reaguoja į aplinkinių emocijas ir neteisybę, net jei tai jų tiesiogiai neliečia.
Depresijos požymiai
Mokantis daugybos lentelės, vaikas gali patirti įvairių emocijų, tačiau svarbu atskirti normalų nerimą nuo depresijos. Štai keletas požymių, kurie gali signalizuoti apie vaiko depresiją:
- Nuolatinis liūdesys arba irzlumas.
- Intereso praradimas veikloms, kurios anksčiau teikė džiaugsmą.
- Energijos stoka ir nuolatinis nuovargis.
- Miego sutrikimai (nemiga arba per didelis mieguistumas).
- Apetito pokyčiai (apetito stoka arba persivalgymas).
- Sunkumai susikaupti ir priimti sprendimus.
- Savivertės sumažėjimas ir kaltės jausmas.
- Mintys apie mirtį arba savižudybę.
Jei pastebėjote kelis iš šių požymių, svarbu kreiptis į specialistą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Priežastys, lemiančios depresiją mokantis daugybos lentelės
Depresija mokantis daugybos lentelės gali būti nulemta įvairių priežasčių:
- Mokymosi sunkumai. Jei vaikui sunku įsisavinti daugybos lentelę, jis gali jaustis bejėgis ir nusivylęs.
- Perfekcionizmas. Vaikai, siekiantys tobulo rezultato, gali patirti didelį stresą, jei jiems nepavyksta greitai ir be klaidų išmokti daugybos lentelės.
- Aplinkos spaudimas. Tėvų ir mokytojų lūkesčiai bei spaudimas gali sustiprinti vaiko nerimą ir depresiją.
- Patyčios. Vaikai, patiriantys patyčias dėl mokymosi sunkumų, gali jaustis vieniši ir atskirti.
- Kitos psichologinės problemos. Depresija gali būti susijusi su kitomis psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip nerimo sutrikimas ar dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD).
Tėvų ir mokytojų vaidmuo
Tėvų ir mokytojų vaidmuo yra labai svarbus padedant vaikui įveikti sunkumus mokantis daugybos lentelės ir išvengti depresijos. Štai keletas patarimų:
- Bendraukite su vaiku. „Dyslexia centro“ įkūrėja ir vadovė Jurgita Pocienė pabrėžia: „Pirmiausia tėvams reikia kalbėtis su savo vaiku, paklausti, kas vyksta, kodėl vengia knygų, ir išgirsti, ką jis sako. Kartais vaikams pradeda skaudėti galvą ar pilvą ir vos atėjus laikui ruošti pamokas jie iš karto suserga. Jei šių signalų nepastebime arba laikome juos išsisukinėjimais, vaikas užsidaro, nebesidalina savo išgyvenimais, o tai gali lemti depresiją ar priklausomybių atsiradimą itin ankstyvame amžiuje.“
- Būkite kantrūs ir palaikantys. Skirkite vaikui pakankamai laiko ir dėmesio, padėkite jam suprasti daugybos lentelės principus, o ne tik iškalti ją atmintinai.
- Pritaikykite mokymosi metodus. Naudokite įvairius mokymosi metodus, tokius kaip žaidimai, dainelės, vaizdinės priemonės, kad mokymosi procesas būtų įdomesnis ir patrauklesnis.
- Skatinkite vaiko pastangas. Kai vaikai gauna įvertinimą už savo pastangas, o ne tik už teisingą atsakymą, jie pradeda savimi tikėti ir įgyja motyvacijos, nes jaučia, kad jų pastangos vertinamos.
- Bendradarbiaukite su mokytojais. Aptarkite vaiko poreikius, stebėkite progresą ir kartu pritaikykite rekomendacijas, kad vaikas jaustųsi suprastas ir palaikomas.
- Kreipkitės į specialistus. Jei vaikas patiria didelį stresą, nerimą ar depresiją, kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar kitą specialistą.
Pagalba ir galimybės
Tėvų vaidmuo pradedant pagalbos kelią yra esminis - nuo jų sprendimo dažnai priklauso, kaip greitai vaikas gaus tinkamą pagalbą. Vis dėlto nemažai tėvų delsia kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), nes baiminasi stigmos, nenori „pažymėti“ vaiko ar tiki, kad sunkumai praeis savaime. Tačiau problemų ignoravimas dažnai tik gilina vaiko patiriamus iššūkius ir didina emocinę įtampą.
Pasak J. Pocienės, kartais pirmiausia reikia padėti tėvams, kad galėtume padėti vaikui. Kai tėvai priima faktą apie sutrikimą, jie gali efektyviai palaikyti vaiką ir bendradarbiauti su mokykla. Būtent PPT yra ta vieta, kur galima gauti profesionalų vertinimą ir aiškų paaiškinimą, kas lemia atžalos sunkumus. Pedagoginė psichologinė tarnyba atlieka išsamų vaiko gebėjimų ir sunkumų įvertinimą ir suteikia specialisto - logopedo, specialiojo pedagogo ar psichologo - pagalbą. Tarnyba taip pat skiria pritaikytas mokymosi sąlygas, kurios padeda vaikui sėkmingiau mokytis: papildomą laiką tikrinimo darbams ir egzaminams, teksto skaitymą garsais, galimybę naudotis formulėmis ar daugybos lentele, kitus kompensacinius sprendimus. Gavę išvadas ir aiškiai suvokdami savo vaiko poreikius, tėvai gali užtikrinti, kad mokykla taikytų rekomendacijas ir kasdien palaikytų vaiką mokymosi procese.
Disleksija savaime nėra kliūtis asmeninei ar akademinei sėkmei. Tyrimai rodo, kad tinkamai parinkti mokymosi metodai ir kryptingas palaikymas gali reikšmingai sumažinti disleksijos keliamus sunkumus ir sudaryti sąlygas atsiskleisti vaiko stiprybėms bei kūrybiniam potencialui. Kai tėvai ir mokytojai nuosekliai bendradarbiauja, o mokymosi aplinka pritaikoma individualiems poreikiams, didėja vaiko pasitikėjimas savimi, mokymosi motyvacija ir gebėjimas kryptingai siekti ilgalaikių ugdymosi tikslų.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Istorija iš gyvenimo
Anksčiau Delfi dalijosi alytiškės Gitos Mickevičiūtės istorija. Jos sūnui - disleksija, ir ji tai turėjo išsiaiškinti pati. Pradinių klasių mokytojai neatrodė problema, kad vaikas neskaito (protingas vaikas, viskas gerai su juo). „Aš nelabai suvokiau, kodėl jis negali antrą kartą perskaityti to paties žodžio, kurį ką tik perskaitė. Paprasto „mama“ neišeidavo išskiemenuoti“, - pasakoja Gita. Jos teigimu, buvo labai sunku - ir supykdavo ant sūnaus, ir į neviltį ne kartą puolė. Matė, kad vaikas protingas, tad buvo dar labiau nesuprantama, kodėl jis neskaito. Mokytoja patarė tiesiog daugiau namie skaityti. Progresas buvo labai lėtas. Niekas nepadėjo. Atsirado psichologinių problemų - kai reikėjo eiti į mokyklą, vaikas būdavo įsitempęs, pradėjo kasytis, skųsdavosi, kad skauda galvą, pykina. Mama pati nusprendė kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (toliau - PPT), kad įvertintų - gal yra koks nors sutrikimas. Jos nuojauta pasitvirtino: sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Berniuko intelektas aukštas, jis tiesiog negali skaityti ir rašyti taip kaip visi: tekstas susilieja, raidės šokinėja. Tuomet Gitai palengvėjo - suprato, kad sūnaus neskaitymas turi priežastį. Tačiau mokykloje bėdos tuo nesibaigė - pradinių klasių mokytoja nepaisė PPT išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Juolab kad mokytoja nevengdavo prieš visą klasę pabrėžti vaiko sutrikimo.
Ką daryti, jei vaikas grasina savižudybe?
Jei vaikas grasina savižudybe, tai yra labai rimtas signalas, į kurį reikia reaguoti nedelsiant. Štai ką galite padaryti:
- Klausykite vaiko. Leiskite jam išsakyti savo jausmus ir mintis, nepertraukdami ir neteisdami.
- Būkite palaikantys. Patikinkite vaiką, kad jis nėra vienas ir kad jūs esate pasiruošę jam padėti.
- Kreipkitės į specialistus. Nedelsdami kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar kitą specialistą.
- Apribokite prieigą prie pavojingų priemonių. Pasirūpinkite, kad vaikas neturėtų prieigos prie vaistų, aštrių daiktų ar kitų priemonių, kurias jis galėtų panaudoti sau žaloti.
- Būkite budrūs. Stebėkite vaiko elgesį ir nuotaiką, kad galėtumėte laiku pastebėti bet kokius pokyčius.
Kiti patarimai tėvams
- Sukurkite teigiamą mokymosi aplinką. Pasirūpinkite, kad vaikas turėtų patogią ir ramią vietą mokytis, kurioje jis galėtų susikaupti.
- Paskatinkite vaiko pomėgius. Padėkite vaikui atrasti savo stipriąsias puses ir talentus, skatinkite jį užsiimti mėgstama veikla.
- Rūpinkitės vaiko fizine sveikata. Užtikrinkite, kad vaikas gautų pakankamai miego, sveikai maitintųsi ir reguliariai sportuotų.
- Stiprinkite šeimos ryšius. Skirkite laiko bendrai veiklai su vaiku, kurkite šiltus ir pagarbius santykius.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje