Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - išskirtinė asmenybė XX a. pradžios Lietuvos kultūroje, rašytojas, publicistas, kunigas, tautos atgimimo skelbėjas ir moralinis autoritetas. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, kūrybą ir atsiminimus apie jį.
Gimimas ir jaunystė
Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jo vaikystė prabėgo vaizdingame Svėdasų krašte, kuris po administracinių reformų priklausė Rokiškio apskričiai. Šiame krašte, apsuptas tėvų meilės ir dėmesio, jis augo ir formavo savo sielą, išsinešdamas į gyvenimą gerumo ir gražaus sugyvenimo pavyzdžius. Aukštaitiška kalba lydėjo visus Vaižganto rašto darbus. Jis yra pasakęs „Tokios sklandžios ir turiningos lietuvių kalbos- aš daugiau nė nebeužtikau. Ko gero mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marijonos išmokta“.
Gimtųjų apylinkių grožis: Malaišių slėnis prie Kamajų parapijos sienos, Šventoji, Salų dvaras su pasakiškais parkais, Dviragio ežeras suformavo didelę pagarbą gimtosioms vietoms ir krašto žmonėms, kuri išliko per visą gyvenimą.
Spaudos draudimo metais jis pergyveno, kad gimtinės žmonės neturi lietuviškų knygų, rūpinosi jų atgabenimu. Tame pavojingame darbe padėjo brolis Jonas. Vienos tokios konspiracinės kelionės metu, vežęs draudžiamas knygas Vaižganto lagamine, Jonas atsidūrė žandarų rankose. Artimųjų neišduotas, Vaižgantas baisiai pergyveno dėl brolio suėmimo, paskui tremties. Brolio žmona nebeišgalėjo viena ūkio išlaikyti, „pralaimėjo tėviškę iki paskutiniojo kiemo akmenėlio… Labai skauda atminus, lyg tau kas būtų praeitį išrovęs“. Tačiau tas namas, kuriame gimė Vaižgantas, išlikęs , tik pakeistas ir perstatytas stovi Rokiškio rajono Kalvių kaime, prie kelio į Anykščius.
Studijos ir kunigystė
1893 m. Juozas Tumas baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Tautiškai jis brendo veikiamas „Aušros“. 1893-1895 m. kunigavo Mintaujoje, o 1895-1906 m. ir 1911-1914 m. - įvairiose Lietuvos vietovėse.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mados įtaka
Veikla tautinio atgimimo laikotarpiu
Juozas Tumas-Vaižgantas aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame sąjūdyje. 1905 m. jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo organizatorių ir vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo steigėjų. 1897-1902 m. redagavo žurnalą „Tėvynės sargas“, o 1900-1902 m. - laikraštį „Žinyčia“. 1907 m. dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“, o 1907-1911 m. - laikraščio „Viltis“ redakcijose. Dalyvavo Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės ir „Rūtos“ draugijų veikloje. 1911 m. „Saulės“ draugijos reikalais lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kritiški įspūdžiai buvo aprašyti apybraižų knygoje „Ten gera, kur mūsų nėra“ (1912 m.). 1914-1915 m. dirbo Rygos garso redakcijoje, o nuo 1915 m. - Petrograde Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Čia su kitais įkūrė Tautos pažangos partiją. 1917 m. dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde ir Stokholmo lietuvių konferencijoje.
Gyvenimas ir kūryba Kaune
1920 m. Juozas Tumas-Vaižgantas persikėlė į Kauną, kur praleido didžiąją dalį savo likusio gyvenimo. 1920-1932 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius. 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“, o 1921-1922 m. - leidinį „Mūsų senovė“. 1922-1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių spaudos draudimo laikotarpio literatūrą; docentas (1924).
Kauno laikotarpis Vaižgantui buvo pats darbingiausias ir kūrybingiausias. Kaune parengė ir išleido 19 savo „Raštų“ tomų. Atvykdamas gyventi į Laikinąją sostinę, jau buvo parašęs „Pragiedrulius“. Pirmąją dalį - „Gondingos kraštas“ - išleido Vilniuje, o antroji „Vaduvų kraštas“ buvo parengta ir išleista Kaune 1920 m. pabaigoje. Spalio mėnesį įsikūręs Aleksoto gatvėje, pradėjo rašyti apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kurią užbaigė 1921 m.
Rašymas jam buvo nuolatinis bendravimas su pasauliu, su Lietuvos žmonėmis ir gamta. Savo kūriniuose Vaižgantas žmogų tarsi sugamtindavo, o gamtą sudievindavo. Vaižganto kūryboje labai daug giedrumo. Jis ir apie juodus sielos skaudulius mokėdavo parašyti šviesiai, supoetindavo visai nepoetiškus dalykus. Tačiau tai nėra lengvai skaitoma kūryba - jos audinys labai tankus, sunkoka į jį prasiskverbti. Bet, kai įsiskverbi į gilumą, pajunti didelį teksto malonumą. Kūrybą Vaižgantas suprato „vaižgantiškai“ plačiai: jo žodžiais tariant „rašyti - tai duoti ką nors nauja dvasiška. Ten yra kūryba, kur siela pareiškia gyvąsias sudėtines savo minties ir jausmo dalis, kurios sminga kitiems į sielas ir jas gaivina“. Jam nebuvo svarbu, kokiomis priemonėmis siela gaivinama, kuo visa tai pasireiškė: žodžiu, spaudiniu, drobe ar granitu. Visa, ką tik jis galėjo gaivinti, turtinti, kelti aukštyn, - jam buvo kūryba. Ir jis pats visur buvo kūrėjas, ne vien naudotojas. Niekada nesidėjo rašytoju, nors, manau, jautė savo vertę. Yra viešai pasakęs: „Iš esmės aš neesu kūrėjas, nei beletristas…
Nuo pat pradžių Kaune Vaižgantas pasijuto „savo stichijoje“: redagavo „Tautą“, vėliau kurį laiką šaulių žurnalą „Trimitas“, kultūros istorijos leidinį „Mūsų senovė“. Neiškentė nemurktelėjęs ir į politikos sūkurį - kartu su bendražygiais iš Vilniaus laikų Juozu Kubiliumi ir Liudu Noreika dalyvavo dar anksčiau pačių įsteigtoje „Tautos pažangos“ partijoje. Tačiau 1926 m.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Apučio analizė
Kūrybos bruožai ir svarbiausi kūriniai
Juozas Tumas-Vaižgantas grožinę kūrybą spausdino nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus - pavarde. 1896-1915 m. parašė keletą kūrinių ciklų: kaimo žmonių ydas pašiepiančių dramos kūrinių („Scenos vaizdai“), autobiografinių apsakymėlių („Aukštaičių vaizdeliai“), visuomeninių politinių ir didaktinių alegorinių pasakojimų („Alegorijų vaizdai“), I pasaulinio karo poveikį žmonių psichologijai nagrinėjančių apsakymų („Karo vaizdai“). Reikšmingiausiame apsakyme „Rimai ir Nerimai“ tragikomiškai vaizduojama kaimo kasdienybė. Daugelis šių ciklų kūrinių buvo išspausdinta periodikoje ir knygelėse: „Vaizdeliai“ (1902), „Šis tas, Sceniškieji vaizdeliai“ (abi 1906), „Scenos vaizdai“, „Karo vaizdai“ (abi 1915), „Alegorijų vaizdai“ (1916).
Epopėjiniame romane „Pragiedruliai“ (Gondingos kraštas 2 d. 1918, Vaduvų kraštas 1920 41989), pavadintame vaizdais kovos dėl kultūros, pateikiama plati XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių kultūrinio atgimimo, vadavimosi iš carizmo priespaudos panorama, ateities kultūros vizija. Socialiniais ir psichologiniais apibendrinimais, meniniu vientisumu pasižymi apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (išspausdinta 1920-21 82011, filmas pavadinimu „Tas prakeiktas nuolankumas“ 1970, režisierius A. Dausa). Šiuose kūriniuose daug tipažų: lietuviai ūkininkai, lenkomanai bajorai ir dvarininkai, susipratę kunigai, apsukrūs ir įtakingi žydai, kontrabandininkai knygnešiai, pažangūs ūkininkai, artojai. Šmaikštus ir taiklus rašytojo žodis, liaudiški posakiai, sąmojis, ironija suteikia personažams gyvumo. Tautos praeities ir ateities regėjimas, ariančio Mykoliuko pakylėjimas iki šventojo Dzidoriaus (artojų globėjo) išreiškia mistinį žmogaus ryšį su gimtąja žeme.
Auklėjamajame romane „Šeimos vėžiai“ (1929) nagrinėjamos XIX a. pabaigos lietuvių inteligentų šeimos problemos, jų nutautėjimo priežastys. Apysakose „Išgama“ (1929), „Nebylys“ (1930 52011; R. Samulevičiaus inscenizacija, pastatyta 1970, televizijos spektaklis 1980) atskleista tamsioji, iracionalioji žmogaus pusė, jo gaivalinga prigimtis. Apysakoje „Žemaičių Robinzonas“ (1932) parodyta pasiturinčio valstiečio dorovinė krizė.
Literatūros kritika ir publicistika
Juozas Tumas-Vaižgantas rašė literatūros kritikos ir literatūros istorijos veikalus. 1924-1925 m. buvo išleista jo lietuvių literatūros paskaitų serijos 11 leidinių. Juose pateikta daug vertingos biografinės ir bibliografinės medžiagos apie rašytojus (A. Baranauską, L. Ivinskį, V. Kudirką, Maironį ir kitus), kultūrinio gyvenimo faktų; daugeliui veikalų būdinga beletrizuota forma, įžvalgūs vertinimai. Iš gausios publicistikos reikšmingiausi beletrizuoti kelionių įspūdžiai („Aplink Baltiją“ 1919).
Taip pat skaitykite: J. Girniaus įžvalgos apie žmogaus būtį
tags: #juozas #tumas #vaizgantas #asmenybe #amzininku #atsiminimai