Juozas Tumas-Vaižgantas - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje, XIX a. pabaigos - XX a. pradžios tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir kritikas, publicistas, literatūrologas, visuomenės veikėjas, kunigas ir pedagogas. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su lietuvių tautos likimu, kultūros puoselėjimu ir nepriklausomybės siekiu.
Gimimas ir Šeima
Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. (pagal naująjį kalendorių) Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jo tėvai - Anupras Laurynas Tumas (1818-1902) ir Barbora Morta Baltuškaitė-Tumienė (1824-1891) - buvo pasiturintys žemdirbiai iš Kunigiškių. Juozas buvo jauniausias iš penkių vaikų, išgyvenusių iš dešimties. Jo seneliai iš tėvo pusės buvo Motiejus Tumas (?-1835) ir Margarita Čečytė-Tumienė, o iš motinos pusės - Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė-Baltuškienė iš Šlapiašilio. Broliai ir seserys: Marijona Tumaitė-Nakutienė (1850-1918), Jonas Tumas (1856-1923), Ona Tumaitė-Indrelienė (1861-1916) ir Ksavera Tumaitė-Mėginienė (1863-1910).
Mokslas ir Kunigystė
1879-1881 m. Juozas su pagyrimu baigė Kunigiškių pradžios mokyklą. 1881-1888 m. mokėsi Dinaburgo (Daugpilio) realinėje gimnazijoje, kur susidomėjo lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, skaitė "Aušrą", pamėgo rusų literatūros klasikų kūrybą ir pats mėgino rašyti.
Paklusęs tėvų valiai, 1888-1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia aktyviai įsitraukė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, bendradarbiavo klerikalinėje spaudoje, domėjosi lietuvių kalba, dalyvavo slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje ir Šv. Kazimiero draugijoje. Nuo 1890 m. pradėjo rašyti į draudžiamą lietuvišką spaudą - "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą".
1893 m. lapkričio 28 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas įšventino Juozą Tumą kunigu.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Kunigavimo Metai
1893-1895 m. J. Tumas buvo vikaras Mintaujos lietuvių parapijoje, bendravo su Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais. 1895-1898 m. kunigavo Mosėdyje, kur pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. 1896-1904 m. inicijavo klerikalinio laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą ir jam vadovavo (1897-1902 m. buvo redaktorius), mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. Platinti lietuvišką spaudą jam padėjo brolis Jonas Tumas, kol 1896 m. rudenį šis buvo už tai suimtas.
1898-1901 m. J. Tumas buvo vikaras Kuliuose, kur 1900 m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams "Žinyčia". Už tai buvo nuolat sekamas ir persekiotas caro žandarų. Jis taip pat organizavo Kuliuose slaptas mokyklas, platino spaudą. 1901-1902 m. J. Tumas buvo vikaras Micaičiuose, kur susipyko su lenkais dėl savo lietuviškumo nuostatų ir neteko teisės rašyti į spaudą be vyskupų leidimo.
1902-1905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių kuratas, slaptai sektas carinės policijos, kol 1904 m. sulaukė lietuviškos spaudos grąžinimo. Jis dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. 1905-1906 m. tris mėnesius buvo Sidabravo kuratas, kur ėmėsi lietuvybės gaivinimo, sukeldamas vietinių lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimo. 1906-1907 m. tarnavo Stakių kuratu, buvo Girkalnio kunigas filialistas.
Veikla Vilniuje ir Vėlesni Metai
1907 m. sausį J. Tumas buvo perkeltas į Vilnių, kur gyveno ir dirbo 1907-1911 m. Iš pradžių dirbo "Vilniaus žinių" redakcijoje, paskui su Antanu Smetona įsteigė "Vilties" laikraštį ir 1907-1911 m. dirbo jo redakcijoje. Šis leidinys pasisakė už lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose.
1911-1914 m. jis buvo Laižuvos klebonas. 1911 m. trims mėnesiams buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas "Saulės" draugijos reikalais, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą - "Ten gera, kur mūsų nėra" (1912 m.). 1915-1917 m. gyveno Sankt Peterburge ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1917 m. spalį išvykęs į II pasaulio lietuvių konferenciją Stokholme, į revoliucijos purtomą Rusiją jis nebegrįžo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos mados įtaka
1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo "Lietuvos aidą". 1919 m. įsteigė ir 1919-1920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį "Nepriklausomoji Lietuva", kuriame gynė lietuvių teises lenkų okupuotame Vilniaus krašte.
Gyvenimas ir Darbas Kaune
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. 1920-1932 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, nuo 1921 m. - Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas. Jis taip pat dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1922-1929 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją, nuo 1924 m. buvo docentas. J. Tumui buvo suteiktas šio universiteto Garbės daktaro laipsnis (1929 m.).
Kaune jis 1920 m. redagavo laikraštį "Tauta" ir Šaulių sąjungos žurnalą "Trimitas", 1920-1921 m. - tęstinį kultūros paveldo leidinį "Mūsų senovė". Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų, 1921 m. buvo įtrauktas į Karo istorijos kolegijos sudėtį "Galerijos kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę" skyriaus tvarkytoju. 1922 m. J. Tumas-Vaižgantas buvo pirmasis Lietuvai pagražinti draugijos, įkurtos 1921 m., valdybos pirmininkas.
Nuo 1923 m. jis pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų - Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, 1923-1929 m. buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas. Tas muziejus kaupė rankraštinį bei ikonografinį lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų palikimą. J. Tumas-Vaižgantas paskatino Liudviką Didžiulienę-Žmoną parašyti atsiminimus, prieš jos mirtį 1925 m. perėmė ir sutvarkė pirmosios lietuvių beletristės rankraštinį palikimą.
1930-1933 m. J. Jis žavėjosi skautybe ir Lietuvos Skautų Sąjungos veikla, 1924 m. lapkričio 1 d. dalyvavo steigiant Lietuvos Skautams Remti Draugiją ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos narys.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Apučio analizė
Kūryba ir Literatūrinis Palikimas
Pirmąsias savo publikacijas 1890-1895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį - senovės lietuvių linų dievaičio vardą. Savo kūryboje jis tęsė realizmo tradicijas, savitai traktuodamas romantiškus gyvenimo reiškinius. Vaižganto kūryba pasižymi literatūriniu stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu. Jo kūrybos viršūne laikomas epopėjinis romanas "Pragiedruliai" (1918-1920 m.).
Svarbiausi kūriniai:
- "Ką sako apie blaivystę L. N. Tolstojus" (1898 m.)
- "Vaizdeliai" (1902 m.)
- "Šis-tas" (1906 m.)
- "Vaišganto Scėniškieji vaizdeljai" (1906 m.)
- "Scenos vaizdai" (1913 m.)
- "Karo vaizdai. Rimai ir Nerimai" (1915 m.)
- "Alegorijų vaizdai" (1916 m.)
- "Lietuvos "Žodis"" (1916 m.)
- "Pragiedruliai" (1918-1920 m.)
- "Aplink Baltiją. Kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti" (1919 m.)
- "Tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei 1916-17 m." (1919 m.)
- "Dėdės ir dėdienės" (1920-1921 m.)
- "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis" (1924 m.)
- "Kun. Juozapas-Silvestras Dovydaitis-Šiaulėniškis Senelis, 1825-1882" (1924 m.)
- "Vincas Kudirka - Vincas Kapsas" (1924 m.)
- "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: "Šviesos" grupė" (1924 m.)
- "Šeimos vėžiai" (1929 m.)
- "Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai" (1930 m.)
- "Išgama" (1929 m.)
- "Nebylys" (1930 m.)
- "Žemaičių Robinzonas" (1932 m.)
- "Milžinų dvasios" (1935 m.)
- "Tėvelis obuolį reškia" (1950 m.)
- "Aleksiukas ir motutė" (1976 m.)
- "Napalys darbus dirba" (1983 m.)
- "Apysakos, apsakymai, vaizdai" (1984 m.)
- "Laiškai Klimams" (1998 m.)
Vaižganto "Raštai" buvo išleisti 19 tomų (1922-1938 m.), 3 tomais (1948 m.), 2 tomais (1957 m.) ir leidžiami nuo 1994 m. iki šiol, išleistas 25-asis jų tomas (vyriausiasis redaktorius 1994-2017 m. - Vytautas Vanagas).
Biblioteka
1924-1932 m. J. J. J. Tumas kaupė asmeninę biblioteką. Pirmąjį lietuviškų knygų rinkinį, sukauptą seminarijoje 1888-1893 m., jis buvo priverstas sunaikinti. 1894-1917 m. rinktos jo knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m. jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923 m. besikuriančiai Kauno universiteto bibliotekai padovanojo 552 leidinius, o 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Iš viso J. Tumas buvo sukaupęs apie 4 tūkst. leidinių - daugiausia grožinės ir istorinės literatūros, meno leidinių. Jis buvo surinkęs 135 pavadinimų XIX-XX a. Nuo 1899 m. J. Tumas naudojo savo asmeninės bibliotekos antspaudą "Kunigo Juozo Tumo kningynas", vėliau įsigijo du ekslibrisus.
Mirtis ir Atminimo Įamžinimas
Juozas Tumas-Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Jis buvo palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, vėlesnio perlaidojimo vieta nežinoma.
Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Šv. Antano Paduviečio koplyčioje 1934-1936 m. įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas - bronzinis kanauninko bareljefas (autorius - skulptorius Juozas Zikaras). Šventoriuje prie bažnyčios galinės sienos įrengta akmeninė memorialinė kompozicija su įrašu.
Vykdant J. Tumo-Vaižganto testamentą, Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurtas jo memorialinis muziejus, kuris veikė iki 1940 m., ten saugota ir jo asmeninė biblioteka.
Vaižganto gyvenimas ir kūryba išsamiai tyrinėta moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose. Išleistos monografijos, studijos, vadovėliai, nuotraukų albumai. Sukurtas dokumentinis filmas "Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės" (1933 m.). Jo garbei sukurtas medalis, išleistas meninis vokas.
Vaižganto vardu buvo pavadinti laisvės gynėjų daliniai, veikę Svėdasų apylinkėse XX a. viduryje. Kaune, Žaliakalnyje, ant namo Vaižganto g. 25 1968 m. įrengta memorialinė lenta. Kita lenta 1968 m. buvo įrengta Kauno Senamiestyje ant namo Aleksoto g. 10, bet ji buvo pavogta. 1999 m. ant šio namo sienos atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu.
Šiame name 4-ąjame bute, kur gyveno Vaižgantas, 1995 m. buvo įkurtas ir nuo 1997 m. veikia naujas J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune, jame atkurtas autentiškas to buto vaizdas.
J. Tumo-Vaižganto gimtoji sodyba Maleišiuose neišliko, bet jos vieta buvo paženklinta. Svėdasuose, skvere priešais bažnyčią, pastatytas Vaižganto skulptūrinis portretas-biustas ant granitinio laiptuoto postamento (1937 m., restauruotas 2018 m.). Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus virš zakristijos durų įtaisytas J. Rokiškyje, gimnazijos kieme, 1937 m. buvo pastatytas J. Tumo-Vaižganto paminklas.
J. Tumui-Vaižgantui atminti medinis paminklas pastatytas Kulių bažnyčios šventoriuje (1989 m.), skulptūrinė kompozicija su J. Tumo-Vaižganto bronzine figūra ir jo braižo pavyzdžiu pastatyta Birštone (2016 m.). Kunigiškių pradžios mokyklai, kurioje mokėsi J. Tumas, 1930 m. suteiktas kanauninko J. Tumo-Vaižganto vardas, o 1987 m. senajame jos pastate įrengtas ir atidarytas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus veikia ir Ustronės vienkiemyje (Panevėžio r.).
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1940 m. pastatytoje Knygnešių sienelėje tarp įamžintų 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių įrašyta: "Tumas Juozas, kunigas".
1950 m. Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, J. Tumui-Vaižgantui dedikuota Henriko Mazūro miniatiūra. Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas J. Tumui-Vaižgantui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (2009 m.). Vaižganto 150-mečio proga išleistas jam skirtas Lietuvos pašto ženklas (2019 m.).
Kūrybos Bruožai ir Stilius
Vaižganto kūrybai būdingi publicistikos bruožai. Jam ypač svarbus lietuvių tautos būdas, kultūros prigimties apmąstymai, vienišo žmogaus jausmai ir etinės nuostatos. Jo kūryba kontraversiška, sudėtinga dėl kontrastuojančių motyvų: šviesūs, pozityvūs vaizdai greta nelinksmų veikėjų gyvenimo istorijų, liūdesio, kančios ir tamsiosios žmogaus prigimties. Vaižgantas savo kūriniuose pasakotoją kelia aukščiau visko.
Juozas Tumas neatsitiktinai pasirinko Vaižganto slapyvardį. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas.
Įtaka ir Reikšmė
Vaižgantas darė didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui. Jis laikėsi tolerancijos ir palankumo principų, teigdamas, kad jam visi geri, jei tik dirba ir tarnauja Lietuvos pažangai.
tags: #juozas #tumas #vaizgantas #asmenybe