Juozas Aputis - viena iškiliausių asmenybių lietuvių literatūroje, ryškus XX a. antrosios pusės prozos modernistas. Jis tęsė Jono Biliūno pradėtą lyrinės psichologinės novelės tradiciją ir priklausė reikšmingai „tyliųjų modernistų“ kartai. Jo kūryba pasižymi subtiliu psichologiškumu, humanistinėmis vertybėmis ir giliu žmogaus vidinio pasaulio supratimu.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone. Mokėsi Balčių pagrindinėje mokykloje, o 1954 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. Baigęs mokyklą, 1954-1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Darbas redakcijose
Po studijų J. Aputis aktyviai įsitraukė į literatūrinį gyvenimą. 1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1969-1977 m. - „Girių“, 1980-1990 m. - „Pergalės“, o 1991-2001 m. - „Metų“ redakcijose. 1990-1991 m. buvo „Pergalės“, o 1991-1994 m. - „Metų“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1995 iki 2001 m. vadovavo „Metų“ prozos skyriui.
Kūrybinis kelias ir pripažinimas
Nuo 1967 m. J. Aputis priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai. Jis buvo LRS mėnraščio „Pergalė“ (1980-1990) ir „Metai“ (nuo 1991) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo 1990) ir LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo 1998 m.) narys.
Jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2005 m.). 1986 m. novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Taip pat skaitykite: Juozo Galkaus heraldika
Gyvenimas Zervynose
Nuo 1972 m. Juozas Aputis persikėlė į Zervynų etnografinį kaimą. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje Dzūkijoje. Čia jis ne tik rašė, bet ir bendravo su vietos žmonėmis, gilinosi į jų gyvenimą ir padėjo ginti jų teises.
Mirtis ir atminimas
Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje ir palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje.
Kūrybos bruožai
Juozas Aputis priklausė sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, kuri siekė atnaujinti lietuvių prozą, ieškodama naujų raiškos formų ir atsiribodama nuo socialistinio realizmo kanonų. Svarbiausiu tyrinėjimo objektu tapo žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, išgyvenimai, moraliniai pasirinkimai ir sąžinė.
Su J. Apučio vardu siejamas novelės atgimimas sovietmečiu. Jo novelės buvo modernios ir perspektyvios, traktuojamos kaip Jono Biliūno novelės kūrimo tęsinys. XX a. 7-9 deš. lietuvių proza modernėja, kinta kūrinių tematika, vis labiau atsigręžiama į moralines individo problemas, ieškoma naujų vaizdavimo formų.
J. Aputis, domėdamasis vidiniu žmonių gyvenimu, įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą ir kūrė sąlygišką tikrovę. Jis buvo vertinamas už autentiškumą, moralinę poziciją ir humanistines vertybes, kurias puoselėjo savo kūryboje: atmintį, sąžinę, gerumą, atjautą ir meilę. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Jose Aputis perteikė savo ieškojimus tam tikro giluminio ryšio tarp individo ir visos Dievo kūrinijos. Jam patiko itin tikroviški vaizdai, socialinė būtis, kaimo aplinka ir žmonės. Šalia to jam dar svarbiau buvo žmonių išgyvenimai ir dramos, sąmonės procesai, ryšiai su aplinka ir kitais tos ar kitokios aplinkos žmonėmis.
J. Apučio kūrybai būdingas subtilus psichologiškumas, kuris perteikiamas lyrine pasaulėjauta. Akcentuojama tokių vertybių kaip jautrumas ir empatija svarba - teigiamos vertybės, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdienės buities tiesa.
Visgi Apučio kūryboje jaučiama ir šiek tiek autobiografiškumo, regima gimtinė, artimi žmonės, namai. Dažnoje J. Apučio novelėje ryški įtampa tarp materialėjančio dabarties pasaulio ir žmogiškumo. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės ar profesijos.
Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..“ Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971, išspausdinta 1989 m.).
Pagrindiniai motyvai ir temos
- Psichologizmas: Gilinimasis į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą.
- Humanistinės vertybės: Žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas.
- Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas.
- Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą.
- Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos).
- Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai - kaip šventa, saugi vieta.
Žymiausios novelės
- „Judėjimas“: Novelė iš pirmosios knygos, pasižyminti poetiškumu ir gamtos jutimu.
- „Siloso duobė“: Novelėje vaizduojama kolūkio kasdienybė, kur siloso duobėje dirbantys traktoristai ir kelios moterys tampa žiauraus ir beprasmiško smurto scenos dalyviais bei liudininkais.
- „Erčia, kur gaivus vanduo“: Tai lyriškas pasakojimas apie amžinąsias temas: meilę, šeimą, brendimą, atsisveikinimą ir neišvengiamą gyvenimo tėkmę.
- „Horizonte bėga šernai“: Gvildys, nors ir paprastas kaimo žmogus, susiduria su giliais egzistenciniais klausimais apie savo gyvenimo prasmę, ypač slegiančios sovietinės tikrovės fone.
- „Ratu palei ežerus“: Paauglys berniukas susiduria su sovietinės biurokratijos abejingumu ir formalizmu.
Bibliografija
- Žydi bičių duona: apsakymai.
- Rugsėjo paukščiai: novelės.
- Horizonte bėga šernai: novelės.
- Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės.
- Tiltas per Žalpę: apysakos.
- Keleivio novelės: novelės.
- Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys.
- Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos.
- Vargonų balsas skalbykloje: apysaka.
- Dvi apysakos. Novelės.
- Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė.
- Broniaus Radzevičius.
- Broniaus Radzevičius.
- V. Totovencas. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: apysaka.
- J. Korinecas. Labų dienų nuo Vernerio: romanas.
- D. Grigorovičius. Kaimas: apsakymų rinkinys.
- C. Kosmačas. Pavasario diena; Baladė apie trimitą ir debesį: romanai.
- J. Trifonovas. Senis: romanas.
- V. Šukšinas. (1929-1974) Atėjau jums duoti laisvę: istorinis romanas.
- Pamalē skrien meža cūkas (Horizonte bėga šernai): novelių rinkinys.
- Cvetet pčelinyj chleb (Žydi bičių duona): novelių rinkinys.
Vertimai
J. Aputis išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. kūrinius.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Apdovanojimai
- Nacionalinė kultūros ir meno premija (2005 m.) už vyresnio rašytojo žvilgsnį į kintantį laiką, žmogiškumo išbandymus naujose aplinkybėse.
- Nacionalinė literatūros premija už novelių rinktinę „Gegužė ant nulūžusio beržo“.