Įvadas
Juozas Grušas (1901-1986) - vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių dramaturgų ir prozininkų, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jo kūryba apima įvairius žanrus - nuo psichologinio realizmo novelių iki istorinių dramų ir tragikomedijų, gvildenančių moralines, tautines ir humanistines problemas. Šiame straipsnyje aptariama J. Grušo asmenybė, jo kūrybos bruožai ir indėlis į lietuvių literatūrą.
Ankstyvasis gyvenimas ir kūrybinės veiklos pradžia
J. Grušas gimė 1901 m. Žadžiūnų-Kalniškių kaime, Šiaulių apskrityje, valstiečių šeimoje. Pirmasis jo mokytojas buvo lietuvių poetas ir draudžiamos spaudos platintojas, kuris išmokė rašyti ir sudomino literatūra. 1924-1929 m. J. Grušas studijavo Lietuvos universitete (lietuvių ir vokiečių literatūrą, pedagogiką), o 1930-1934 m. - Vytauto Didžiojo universitete teisę.
Dar studijuodamas gimnazijoje, J. Grušas pradėjo skelbti pirmuosius kūrinėlius. Universitete jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, priklausė ateitininkų organizacijai ir katalikiškai korporacijai „Šatrija“, kurią globojo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Ši draugija subūrė daugybę lietuvių kultūrai reikšmingų asmenų, tokių kaip Juozas Paukštelis, Salomėja Nėris, Jonas Grinius, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Maceina ir kiti.
Baigęs universitetą, J. Grušas mokytojavo Kaune, redagavo Katalikų veikimo centro savaitraštį „Mūsų laikraštis“. 1932 m. jis inicijavo Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimą ir 1937-1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 1941-1944 m. J. Grušas gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, dirbo žemės ūkio darbus, o 1944-1947 m. - Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju. Nuo 1949 m. rašytojas gyveno Kaune.
Kūrybos bruožai ir žanrai
J. Grušo kūrybai būdinga moralinė-etinė problematika, formos konstruktyvumas, intelektuali polemika ir apibendrinta gėrio ir blogio kova, kurioje ieškoma humanistinės žmogaus egzistencijos prasmės. Jis rašė noveles, romanus, dramas ir tragikomedijas, kuriuose nagrinėjo įvairias visuomenės ir žmogaus būties problemas.
Taip pat skaitykite: Kartų konfliktas Grušo dramoje
Proza
Pirmieji J. Grušo prozos kūriniai - novelių rinkiniai „Ponia Bertulienė“ (1928) ir „Sunki ranka“ (1937) bei romanas „Karjeristai“ (1935) - pasižymi psichologiniu realizmu ir vaizduoja dorovinius buitinius konfliktus, kritiškai vertina valdininkijos karjerizmą ir dvasinį suglebimą. Vėlyvosiose novelėse, rinkiniuose „Rūstybės šviesa“ (1969) ir „Laimingasis - tai aš“ (1973), ryškus polinkis į paradoksu paremtą stilistiką ir filosofinę refleksiją. Būdinga siužeto intriga, teksto aforistiškumas, derinama sapnai ir realybė.
J. Grušo novelės išsiskiria formos precizika ir kryptinga, psichologiškai motyvuota pasakojimo įvykių eiga. Tai klasikinės novelės su modernizmo elementais. Vėlesnėje kūryboje rašytojas atsisakė tradicinės epinio pasakojimo formos, konkrečių laiko ir vietos nuorodų, realizuodamas abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus. Jo novelės vadinamos mažąja laboratorija, eskizais, iš kurių vėliau išaugo didesni literatūriniai sumanymai.
Anot Juozo Grušo, „Karjeristai“ - blogas romanas, nes jame daug konkrečių dalykų ir daugiau mąstyta apie visuomenės kritiką, o ne apie meniškumą. Krikščionys demokratai romane atpažino savo veikėjus, o kūrinį įkvėpė to meto atmosfera, blogi tautininkų ir krikščionių demokratų santykiai, ieškojimas naudos, namų statymas, dvariukai, centriukai ir miesčioniškumas.
Dramaturgija
Reikšmingiausia J. Grušo kūrybos sritis - dramaturgija. Jis pratęsė ir atnaujino lietuvių dramaturgijos tradiciją, sukurtą Vinco Krėvės, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir Balio Sruogos, ir darė įtaką vėlesnei Justino Marcinkevičiaus, Juozo Glinskio ir Kazio Sajos dramaturgijai. J. Grušas susiejo klasikinės ir modernios dramos formas, sukūrė moralinio teismo teatrą, kurio pagrindas - egzistencializmo filosofijos idėjos. Jo dramų dialoguose dominuoja įtempta polemika, o monologuose - vidinis konfliktas.
J. Grušas parašė per 20 draminių veikalų, kuriuose kreipiasi į auditoriją moralinio kaltintojo balsu, apeliuodamas tiek į praeitį, tiek į dabartį. Pirmąją dramą „Tėvas“ (vėliau pavadinta „Tėvas ir sūnus“) jis parašė karo metais Joniškyje, įkalbėtas režisieriaus Juozo Miltinio. 1944 m. vasario 16 d. Kauno dramos teatre įvyko spektaklio premjera. 1957 m. jis sukūrė „Herkų Mantą“ - pirmąją postalininę atlydžio tragediją, kuria paneigė pokario teatre privalomą bekonfliktiškumo teoriją.
Taip pat skaitykite: Nuklydimai ir prarastos viltys
Rašydamas istorines dramas ir tragedijas - „Barbora Radvilaitė“ (1971), „Švitrigaila“ (1976), „Unija“ (1977), „Rekviem bajorams“ (1978), „Mykolas Glinskis“ ir „Virgailė“ (1984) - dramaturgas nesiekia istorinio autentiškumo, į istoriją žiūri kaip į dabarties analogiją, metaforą ir Ezopo kalbos priemonę. Šiuolaikinės problematikos kūriniuose - „Meilė, džiazas ir velnias“, „Adomo Brunzos paslaptis“ (1966), „Pijus nebuvo protingas“ (1974), „Cirkas“ (1976) ir „Gintarinė vila“ (1979) - jis vaizduoja humanistinių vertybių išbandymus XX amžiuje ir kelia laisvės bei atsakomybės klausimus.
J. Grušas teigė, kad dramaturgui rašymas užima daug laiko, nes vienas žodis daug reiškia ir reikia surasti mizanscenas, parašyti šimtus replikų, kol surandama tinkama frazė. Pjesę tenka perrašyti kokius penkis kartus ir atsižvelgti į valdžios reikalavimus. Proza ir poezija yra literatūra, o dramos veikaluose turi būti tikras gyvenimas, psichologiška, tikroviška, herojai turi kalbėti kaip žmogus kalba.
J. Grušo asmenybė
Tyrinėjant J. Grušo gyvenimą, pastebimas jo begalinis darbštumas ir veiklumas. Jis buvo leidinių redaktorius, draugijų pirmininkas ir dėstytojas, tuo pačiu metu rašydamas pirmuosius savo prozos tekstus. Pasak Petro Palilionio, J. Grušas buvo kuklus, daugiau dirbantis negu žadantis ir negailintis savęs.
Daugumai žmonių bendrauti su J. Grušu buvo didelis malonumas. Jis mokėjo džiaugtis kitais, jų ieškojimais ir atradimais. Tiek kūriniai, tiek gyvenimas rodo, kad pirmenybę J. Grušas teikė išoriniam pasauliui - jam rūpėjo žmonės, jų situacijos ir išgyvenimai. Jis nebuvo linkęs kūryboje perteikti savo vidinį pasaulį. Rašytojui rūpėjo paprastas, naivus žmogus, rūpėjo įvardinti tiesą, kurią norime slėpti.
J. Grušas nebuvo prisirišęs prie vienos profesijos, buvo atviras įvairioms galimybėms ir realizavo save tiek žemdirbio, sąskaitininko, tiek redaktoriaus ir dramaturgo profesijose. Vis dėlto savo pašaukimą jis matė kūryboje, prie rašomojo stalo ir teatre. Rašydamas tokias dramas kaip „Herkus Mantas“ ir „Barbora Radvilaitė“, jis parodė, kad jam rūpi ne tiek istoriniai ar politiniai įvykiai, kiek žmogaus išgyvenama drama.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
J. Grušo kūrybos įtaka ir įvertinimas
Spektakliai, sukurti pagal J. Grušo dramas, tapdavo reikšmingais kultūros įvykiais. Kauno valstybiniame dramos teatre J. Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“ teatrologų išrinkta šimtmečio spektakliu. Spektakliai buvo kuriami ir daugelyje buvusios SSRS teatrų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pagal J. Grušo dramas sukurti ne tik teatrų spektakliai, bet ir kino filmas bei opera. Režisierius Povilas Gaidys tragediją „Herkus Mantas“ 1990 m. pastatė Klaipėdos dramos teatre, o kompozitorius Giedrius Kuprevičius pagal šią tragediją 1997 m. Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė operą „Prūsai“.
J. Grušo kūryba įvertinta įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Už istolines dramas „Barbora Radvilaitė“ ir „Švitrigaila“ jam buvo paskirtos LSSR valstybinės premijos.
J. Grušas sovietinės okupacijos metais
Antrosios sovietinės okupacijos metais J. Grušas pradėjo reikštis literatūros gyvenime. 1944 m. jis pradėjo versti Richardo Sheridano „Piktžodžiavimo mokyklą“ Šiaulių dramos teatrui. 1945 m. jis pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju ir tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.
Išlikę trys to meto laiškai Kostui Korsakui pateikia duomenų apie rašytojo gyvenimą vokiečių okupacijos metais, pastangas užmegzti kūrybinius ryšius su rašytojais, įsijungti į literatūrinį ir kultūrinį gyvenimą naujos sovietinės okupacijos sąlygomis ir rūpinimąsi kitais literatais.
Laiškuose J. Grušas pasakoja, kad visus trejus vokiečių okupacijos metus gyveno Joniškyje ir neturėjo jokių visuomeninių pareigų. Iš nuobodumo jis pradėjo studijuoti teatrą ir dramaturgiją bei parašė dramą „Tėvas“, kuri buvo pastatyta Kauno teatre. Jis taip pat prašo K. Korsako, kuris tuo metu buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas, išduoti liudijimą, kad jis yra rašytojas - Rašytojų Sąjungos narys, ir gauti paskyrimą darbui teatre.