Jutimo ir suvokimo rezultatai: kas tai?

Mes patiriame pasaulį per savo pojūčius: regėjimą, klausą, lytėjimą, skonį, uoslę, kūno padėties jutimą ir kūno judėjimą. Sensorinė informacija ateina iš mūsų pačių kūno ir mus supančios aplinkos. Svarbu suprasti, kad tuos pačius pojūčius, kiekvienas asmuo gali patirti labai skirtingai, nes kiekvienas iš mūsų turi unikalų sensorinį profilį.

Kas yra sensorika?

Verta prisiminti, kas yra sensorika arba sensorinė sistema. Tai kompleksinis biologinis mechanizmų rinkinys organizme, skirtas suvokti ir apdoroti iš aplinkos bei kūno vidaus gaunamą informaciją. Ši sistema leidžia organizmui suvokti labai skirtingus stimulus ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Sensorinė sistema apima įvairius pojūčius, kurie suteikia daug informacijos.

Pagrindiniai sensorinės sistemos komponentai

• Receptoriai: tai specializuotos ląstelės ar organai, kurie užfiksuoja specifinius stimulus iš aplinkos. Pavyzdžiui, akių tinklainėje yra regos receptoriai, o ausyje yra klausos receptoriai.
• Nervų sistemos takai: kai receptoriai užfiksuoja stimulą, jie perduoda informaciją į nervų sistemą. Nervų sistemos takai perneša šią informaciją į smegenis, kur ji yra apdorojama.
• Smegenys: smegenys yra pagrindinis organas, kuris apdoroja sensorinę informaciją. Čia vyksta kompleksinis informacijos suvokimas ir interpretavimas, leidžiantis mums suvokti ir reaguoti į mus supančią aplinką.

Sensorinė sistema yra svarbi organizmo dalis, nes ji leidžia mums prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, užtikrinant saugumą ir efektyvų sąveikavimą su aplinka. Tai taip pat svarbu normaliam judėjimui ir elgesiui kasdieniniame gyvenime.

Pagrindiniai pojūčiai

Sensorinę sistemą sudaro įvairūs skirtingi pojūčiai. Šiai dienai yra aptikti pagrindiniai 8 pojūčiai:

• Rega (vizualinis pojūtis): suvokimas apie tai, kas vyksta aplinkoje, per akies organo suteikiamą informaciją. Formų, dydžių, spalvų, šviesos šaltinių atpažinimas.
• Klausa (auditorinis pojūtis): suvokimas apie garsus aplinkoje per ausų organus. Vibracijų, garso bangų, skirtingų garsumo lygių ir garso šaltinių atpažinimas.
• Lytėjimas (taktilinis pojūtis): jutimas, susijęs su kūno paviršiumi (oda) ir liečiančiomis medžiagomis. Tekstūrų, temperatūrų, formų atpažinimas.
• Skonis (gustatorinis pojūtis): suvokimas apie skonį per burną.
• Kvapas (olfaktorinis pojūtis): jutimas, susijęs su kvapais, juntamas per nosies organą. Oro šaltinio, skirtingų cheminių medžiagų ir jų išskiriamų kvapų atpažinimas. Padeda suvokti gerą ir netinkamą kvapą.
• Kūno padėties pojūtis (propriocepcija): suvokimas apie kūno judesius ir poziciją erdvėje be regos pagalbos. Tai leidžia mums jausti, kur yra mūsų kūno dalys, net jei mes nežiūrime į jas. Dar pasireiškia per giliųjų raumenų ir sąnarių jutimą.
• Judėjimo pojūtis (vestibulika): jutimas, susijęs su galvos padėties erdvėje suvokimu, judesiu, pasukimu ir linijiniu judėjimu. Tai yra susiję su vidinės ausies veikla, ir padeda mums išlaikyti kūno pusiausvyrą ir koordinaciją judant.
• Vidinė jutimo sistema (interocepcija): suvokimas apie vidaus kūno būseną ir organų veiklą. Apima tokius pojūčius kaip alkis, troškulys, vidinės temperatūros jutimas, skausmai. Tai padeda mums suprasti, kas vyksta vidaus organuose ir atkreipti dėmesį į kūno sveikatą bei signalus, jei kažkas ne taip.

Kiekvienas iš šių pojūčių yra svarbus mūsų suvokimui apie pasaulį ir prisitaikymui prie jo. Vestibulinis pojūtis, propriocepcija ir interocepcija yra ypatingai svarbūs, nes jie suteikia informaciją apie kūno judesius, poziciją ir vidaus būseną.

Taip pat skaitykite: Kurtumo diagnostika

Kas yra sensorinis profilis?

Sensorinis profilis yra individualus suaugusio asmens arba vaiko jautrumo ir reakcijų į sensorinius stimulus aprašas. Jis apima informaciją apie tai, kaip asmuo suvokia ir reaguoja į įvairius pojūčius iš aplinkos.

Pagrindiniai sensorinio profilio aspektai

• Jautrumas: kaip asmuo reaguoja į skirtingus pojūčius. Ar jis yra jautrus tam tikriems stimulams arba, priešingai, turi didelį jautrumo slenkstį ir mažai ką jaučia.
• Ieškojimas ar vengimas: ar asmuo aktyviai ieško sensorinių patirčių arba stengiasi išvengti tam tikrų pojūčių.
• Prisitaikymo gebėjimai: kaip lengvai asmuo prisitaiko prie naujų arba besikeičiančių pojūčių ir aplinkos sąlygų.
• Pasirinkimai ir preferencijos: kokie pojūčiai yra malonūs, o kurie nemalonūs? Ar yra tam tikrų objektų ar veiklų, kuriomis asmuo maloniai užsiima arba vengia?
• Reakcijos į stresą arba pernelyg didelę stimuliaciją: kaip asmuo reaguoja į stresą arba pernelyg didelę sensorinę stimuliaciją?

Sensorinis profilis suteikia konkretų požiūrį į tai, kaip individualiai žmogus reaguoja į sensorinę informaciją savo aplinkoje. Sensorinio profilio tikslas yra gauti informacijos, kuri leistų kurti strategijas, skirtas padidinti asmenų prieigą prie jiems tinkamos ir geros sensorinės aplinkos. Ergoterapeutas įvertina ir sudaro asmens sensorinį profilį, kuriame nurodo asmeninio sensorinio profilio aprašymą ir strategijų sąrašą, skirtą didinti malonių sensorinių stimulų kiekį ir mažinti nemalonius ar stresinius pojūčius. Jei būtina, gali būti rekomenduojama desensibilizacija (nujautrinimas) tam tikriems sensoriniams stimulams.

Autizmu ir kitus sutrikimus turintys žmonės gali pasižymėti atipine sensorinio apdorojimo geba. Tai reiškia, kad būdas, kaip jie apdoroja sensorinę informaciją, gali jiems sukelti sunkumų reaguojant į aplinką. Tyrimai rodo, kad iki 95% autizmo diagnozę turinčių asmenų patiria atipinį sensorinį apdorojimą. Iš sensorinio profilio vertinimo gaunama informacija gali padėti sukurti aplinką, kurioje sensorinė informacija būtų maloni ir nekelianti tiek streso asmeniui.

Kaip sudaromas sensorinis profilis?

Sensorinio profilio sudarymas yra kompleksinis procesas, atliekamas siekiant gauti informaciją apie asmens pojūčius ir sensorinės sistemos apdorojimo funkcionalumą. Šis procesas dažnai atliekamas ergoterapeuto arba kito specializuotos sveikatos priežiūros specialisto, turinčio patirties su sensoriniais sutrikimais ir gerai nusimanančio sensorinės integracijos srityje.

Žingsniai, kurie yra dažnai įtraukiami į sensorinio profilio sudarymą:

Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės

• Anamnezė ir interviu: specialistas pradeda įvertinimą surinkdamas informaciją apie asmens istoriją, įskaitant bet kokius sensorinius sutrikimus, buvusias patirtis, mitybos įpročius, miego įpročius ir kitus svarbius veiksnius. Tuo pačiu metu yra atliekamas interviu su asmeniu arba jo globėju, siekiant gauti supratimą apie asmens elgesį ir reakcijas.
• Stebėjimas: ergoterapeutas stebi asmenį įvairiose aplinkybėse, kad gautų supratimą, kaip jis reaguoja į skirtingus sensorinius stimulus. Tai gali apimti stebėjimą žaidimo metu, bendravimą su kitais žmonėmis, arba kasdieninių veiksmų atlikimą.
• Vertinimo įrankių naudojimas: specializuoti įrankiai, tokiu kaip specialūs klausimynai arba kitos sensorinio profilio vertinimo priemonės, kaip specialios užduotys, skirtingų pojūčių testavimas, gali būti naudojami gauti objektyvią informaciją apie asmens sensorinį jautrumą, elgesį ir poreikius.
• Bendradarbiavimas su šeima ir komanda: svarbu bendradarbiauti su asmeniu, jo šeima ir, jei įmanoma, kitais specialistais, siekiant gauti visapusišką ir nuoseklią informaciją apie asmenį.
• Ataskaitos sudarymas: remdamasis surinkta informacija, ergoterapeutas sudaro sensorinį profilį, kuriame išreiškiami svarbiausi faktai apie asmens pojūčius, elgesį ir poreikius. Ataskaitoje gali būti pateiktos rekomendacijos dėl tolesnių veiksmų ir intervencijų.

Visas šis procesas yra pritaikomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečius asmens poreikius ir aplinkybes. Sensorinio profilio sudarymas gali būti labai naudingas siekiant pagerinti asmenų gyvenimo kokybę, prisitaikymą prie aplinkos ir bendrą gerovę.

Kam reikalingas sensorinio profilio išsiaiškinimas?

Sensorinio profilio išsiaiškinimas gali padėti įvairiose srityse, pavyzdžiui:

• Individualizuotos intervencijos: sužinojus tikslų asmens sensorinį profilį, galima sukurti individualizuotas intervencijas ir strategijas, skirtas prisitaikyti prie jo unikalių pojūčių poreikių. Tai gali apimti tiesioginį darbą su asmeniu taikant sensorinės integracijos praktiką arba siūlyti priemones ir strategijas, skirtas palaikyti jį kasdieniniame gyvenime.
• Aplinkos pritaikymas: sensorinio profilio supratimas leidžia sukurti aplinką, kuri geriau atitinka asmens poreikius.
• Savikontrolė ir savipriežiūra: asmenys, suprantantys savo sensorinį profilį, gali išmokti valdyti savo reakcijas ir prisitaikyti prie skirtingų pojūčių. Tai gali pagerinti savikontrolę, sumažinti stresą ir gerinti emocinę būklę.
• Sutrikimų prevencija: žinios apie savo sensorinį profilį gali padėti identifikuoti galimus sutrikimus ar iššūkius, susijusius su pojūčiais, ir taip užkirsti kelią ligoms ar mažinti jų įtaką.
• Optimali stimuliacija: integruojant gautą sensorinę informaciją, galima kurti aplinką, kurioje asmuo gauna optimalią sensorinę stimuliaciją. Tai padeda pagerinti dalyvavimą veikloje ir bendrą gerovę.
• Specialisto intervencija: jei yra rastos išskirtinisi sunkumai, gauta informacija gali būti naudojama kaip pagrindas dirbti su tinkamais specialistais, tokiais kaip ergoterapeutas ar sensorinės integracijos terapeutas, siekiant kurti individualias intervencijas.

Sensorinis profilis yra dažnai svarbus, siekiant suprasti ir padėti žmonėms, turintiems sensorinės integracijos sutrikimų, tokių kaip sensorinio suvokimo sutrikimas arba sensorinės reguliacijos sutrikimas.

Sensorinio profilio teorinės sąvokos

Sensorinis profilis suskaido sensorines patirtis ir reakcijas į jas į keturias teorines sąvokas: ieškojimas, vengimas, jautrumas (hiperjautrumas) ir registracija (hipojautrumas).

• Ieškotojai: apibrėžiami pagal tai, kokiu mąstu vaikas gauna sensorinę stimuliaciją. Ieškotojai turi didelį aktyvumo slenkstį, jiems patinka sensoriškai turtingos aplinkos, jie dažnai patys sau kelia sensorines patirtis (sukurdami triukšmą arba judant), ir gali lengvai išsireguliuoti.
• Vengėjai: paprastai turi mažą aktyvumo slenkstį, jie atsitraukia nuo pojūčių ir jaučiasi perkrauti turtingoje sensorinėje aplinkoje, dažnai greitai pavargsta ar vengia pojūčių dengdamiesi akis ar ausis.
• Jautrieji: turi mažą jautrumo pojūčiams slenkstį ir aktyvų atsaką, lengvai reaguoja į sensorinius stimulus, pastebi dalykus, kurių kiti nepastebi, ir yra labai sąmoningi dėl savo aplinkos.

Galbūt savo kasdienybėje pastebite, kad jūs arba jūsų vaikas į tam tikrus sensorinius impulsus reaguojate kitaip nei aplinkiniai. Tai yra tik dalis elgesio požymių, kurie gali išduoti apie tam tikrus sensorinius pakitimus. Norint tikslingai išsiaiškinti ir atpažinti elgesio priežastis patariama kreiptis į tinkamą specialistą ir sudaryti asmeninį sensorinį profilį.

Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims

Sensorinis dėmesys

Organizmų judesiai ir veiksmai, atsakant į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Jie nuosekliai, tam tikru dėsningumu seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys - savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Būtinai reikia pabrėžti, kad žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintą įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t.t.

Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje (pvz., klausantis melodijos - gatvės triukšmas, skaitomą žodį supantys kiti žodžiai), vadinama dėmesio fonu. Dėmesio objektas dinamiškas - nuolat keičiasi. Dėmesys primena į įvairias puses nukreipiamo prožektoriaus šviesą: tai, kas apšviesta, - dėmesio objektas, kas tamsoje - jo fonas.

Pagal platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Dėmesio objektu gali būti išorės ar organizmo pokyčių sukelti jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, intelektinės operacijos, mintys, protiniai veiksmai, emocinės reakcijos ir būsenos bei motoriniai veiksmai. Pagal šias pasireiškimo sritis dėmesys skiriamas į sensorinį (arba sensorinį - percepcinį), motorinį, emocinį (arba afektinį) ir intelektinį. Sensorinis dėmesys savo ruožtu skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį. Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į nevalingą ir valingą.

Nevalingu dėmesiu vadinamas sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį arba jo elementus iš aplinkos. Ši dėmesio rūšis dar vadinama refleksiniu dėmesiu arba tiesiog orientaciniu refleksu. Pagrindiniai nevalingo dėmesio veiksniai yra stimulo nujautimas, neįprastumas bei objektų judėjimas. Valingas dėmesys - iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išsiskyrimas iš aplinkos. Toks dėmesys labiau priklauso nuo individualių, asmeninių veiksnių (sveikatos būklės, veiklos tikslų, motyvacijos stiprumo ir kt.). Svarbų vaidmenį, kontroliuodama valingą vaidmenį, atlieka kalba.

Suvokimas

Suvokimas suprantamas kaip psichinis procesas, kurio metu susidaro suvokinys - suvokimo rezultatas, daiktų ar reiškinių vaizdas mūsų sąmonėje. Psichologinėje literatūroje šie terminai nekiriami, vartojamas vienas - “suvokimas“. Pirminias žinias apie pasaulį mes gauname ne tik pojūčiais, bet ir suvokimu. Šie abu procesai vienas su kitu susiję, jie yra vieningo proceso - jutiminio pažinimo - grandys.

Suvokimas skiriasi nuo pojūčio. Pojūtis - tik atskirų daiktų ar reiškinių savybių atspindys (kažkas šalta, šilta, saldu ir t.t.), o suvokimas - daikto ar reiškinio visumos atspindys (šaltas ledas, saldus cukrus, mažas vaikas ir t.t.). Dažniausiai jusdami kartu ir suvokiame visuma. Suvokinys - tai daiktų bei reiškinių įvairių savybių bei detalių visumos atspindys, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus. Suvokimas nėra paprasta pojūčių suma. Tai sudėtingas psichinis procesas, priklausąs nuo tam tikrų santykių tarp pojūčių. Be pojūčių negalimas suvokimas, bet į suvokimą įeina ir patirtis; turi reikšmės mąstymas, kalba. Žmogus ne tik žiūri, bet ir mato; ne tik klauso, bet ir girdi.

Žmogų veikia nepaprastai daug daiktų ir reiškinių, todėl neįmanoma visų vienodai suvokti bei į juos reaguoti. Išskiriant tik kai kuriuos, jie geriau suvokiami, įsisąmoninti. Toks pavienių daiktų išskyrimas suvokimo procese vadinamas suvokimo atrenkamumu. Čia pasireiškia atspindimosios žmogaus veiklos aktyvumas, sugebėjimas atrinkti objektus. Atrenkamumą dažnai lemia žmogaus interesai, poreikiai, asmenybės kryptingumas. Pvz., spektaklyje išskiriami ir atidžiau stebimi tik kai kurie aktoriai, varžybose domimės tik vienu sportininku. Kiekvienu atveju suvokimui turi įtakos asmenybės savybės, jo santykis su suvokiamu objektu. Suvokimas yra aktyvus aktas, nes, suvokiant konkretų dalyką, dalyvauja emocijos. Suvokimas gai būti nevalingo dėmesio forma, bet įsisąmoninus jis tampa valingas, ypač stebėjimo procese.

Suvokimo turinys bei pobūdis priklauso nuo asmenybės nuostatų, skirtingos patirties, interesų kryptingumo, nuo veiklos tikslų bei motyvų. Individualiai kiekvienas skirtingai suvokiame paveikslus, reiškinius, jų ypatybes. Vadinasi, suvokiant atsispindi įvairiapusės asmenybės savybės. Kartais kai kurių daiktų savybių nepastebime, bet vistiek suvokiame jas turimos patirties pagrindu. Suvokinio turinio bei prasmės priklausomumas nuo žmogaus patyrimo, kryptingumo, interesų, nuostatų, žinių vadinamas apercepcija.

Apercepcija

Apercepcija - tai suvokinio atrenkamumas, priklausantis nuo asmenybės savybių. (Apercepcija - 1) suvokimo priklausomybė nuo ankstesnės patirties, t. y. nau¬ja suvokiama tik remiantis turimais vaizdiniais, sąvokomis, žiniomis; 2) naujų žinių, pažiūrų, suvokimų, vaizdinių, sąvo¬kų įsisavinimas turint ankstesnę patirtį; 3) naujų dalykų įjun¬gimas į senuosius sąmonės darinius. Apercepcija iš dalies yra sąmonės parengtis naujai mokomąjai medžiagai suvokti, iš dalies tos medžiagos įvedimas į tam tikrą individo patirties sistemą. Apercepcija - psichologinis naujos mokomosios me¬džiagos suvokimo bei įsisavinimo pagrindas. Be apercepcijos nauja būtų nesuvokiama. (Pedagogikos žodynas. 1993 m. Vilnius.).

Skiriama pastovioji ir laikinoji apercepcija. Kai suvokinio turinys priklauso nuo subjekto žinių, patyrimo, interesų, amžiaus - pastovioji apercepcija. Tą patį muzikos kūrinį skirtingai suvokia vaikas, suaugęs žmogus ir pats kompozitorius, skirtingai suvokia jį ir to paties amžiaus, bet skirtingo išsilavinimo žmonės. Po įvairių stresų, sunkių išgyvenimų kartais pakinta suvokimas, pvz., po artimo žmogaus mirties muzikos kūrinys, žadinęs džiaugsmą, gali būti suvokiamas kaip liūdnas. Laikinoji apercepcija - kai suvokimas priklauso nuo būsenos: susijaudinimo, nuovargio, alkio. Pvz., išsigandus kelyje numestas daiktas gali pasirodyti žvėrimi, išalkus bet kuris maistas suvokiamas kaip skanus.

Judėjimo suvokimas

Judėjimo suvokimas - procesas, kuriuo remiantis gaunama informacija apie objektų greitį ir judėjimo kryptį. Judėjimo suvokimas yra skirstomas į dvi grupes: tikras/realus judėjimas ir menamas/tariamas judėjimas. Tikro/realaus judėjimo suvokimo procesas pasireiškia tada, kai objektai ar stimulai iš tiesų keičia savo padėtį nepaisant to, ar judesį įmanoma pastebėti, ar ne. Menamo/tariamo judėjimo suvokimo procesas pasireiškia tada, kai objektas ar stimulas padėties nekeičia, tačiau atrodo, jog judėjimas vyksta. Taip pat menamas/tariamas suvokimo judėjimo procesas galimas tada, kai judantis objektas juda kitaip nei atrodo.

Emocijos ir suvokimas

Emocijos - tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame. Yra kelios pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai.

• Mums liūdna, kai prarandame svarbu asmenį, daiktą, kai vyksta tokie dalykai, kurių nesitikime. Liūdesys sukelia tokius pojūčius kaip sunkumas, nuovargis, galvos skausmas, sudirgimas skrandyje Liūdesys teisingai išreiškiamas, jeigu yra savo ar kitų žmonių pasirūpinimas savo poreikiais. Situacijos priėmimas ir susitaikymas su tuo. Liūdesys turi neigiamas pasekmes, jeigu žmogus orientuojasi tik į neigiamus dalykus. Mato tik savo ir kitų klaidas. Nemato tam tikruose dalykuose teigiamų aspektų. Galvoja, kad viskas yra tik blogai, pilka ir tamsu.
• Baimė, tai jausmas, kurį mes galime atpažinti, kaip labai sukoncentruotą ir labai stiprų nerimą. Mes jaučiame baimę kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali - kai kyla reali grėsmė ir jos stiprumas yra toks, kokio stiprumo yra grėsmė. Liguista baimė - nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais, įvykiai ir pan. Nerimas - kai kalbama apie tai, ko mes bijome ateityje, kažkokio menamo dalyko. Nerimas ir baimė yra disfunkciniai, jeigu mes pervertiname kylančios grėsmės riziką, kai mes nuvertiname savo galimybes susitvarkyti su kylančia problema. Sveika reakcija - realistiškas situacijos įvertinimas, orientavimasis į problemų sprendimą, esamos situacijos priėmimas ir išbuvimas su ja.
• Pyktis - labai stiprus jausmas ir emocija. Pyktį sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų, kažkas veržiasi į mūsų erdvę, nori mumis pasinaudoti. Sveikas pyktis - tai sveika, adekvati reakcija. Kai kažkas tikrai braunasi į mūsų erdvę, nori mums pakenkti. Sveikas pyktis baigiasi, kai mes gebame (mokame) apginti save. Tvirtai laikomės savo pozicijų esamoje situacijoje, įvardiname savo pyktį ir jo priežastis.
• Pasibjaurėjimas - tai jausmas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Visu kūnu jaučiamas noras atsitraukti nuo to asmens, daikto, objekto. Nesveika reakcija - kai mes nerealistiškai suvokiame esamą grėsmę, pasibjaurėjimą, nepagrįsta baimė, pvz.: apsinuodyti, užsikrėsti ir pan. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto, suvokiame, kad pvz.: prie šio augalo ar gyvūno negalima liestis, nes jie nuodingi.
• Labai šviesus jausmas yra meilė - kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Meilė gali būti labai funkcionali, kuri skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų. Disfunkcinė meilė - kai mes įkyriai galvojame apie vieną norimą daiktą, objektą, net gi asmenį, ir norime jį turėti tik sau.
• Pavyduliavimas - tai jausmas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Disfunkcinis pavyduliavimas - kai pervertinama galimybė prarasti esamus santykius. Sveikas pavyduliavimas - pasireiškia suteikimo partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu. Pavyduliaujantis išsako savo jausmus ir suteikia galimybę kitam asmeniui apsvarstyti savo elgesį, jausmus, pasirinkimą.
• Pavydas - jausmas, kai mes norime daiktų, kurių neturime ir koncentruojame savo mintis į tuos daiktus, tikėdamiesi, kad jie mums suteiks laimės jausmą. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, skatina ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti. Nesveikas pavydas - kai norime sunaikinti daiktus, kurių neturime, nuvertiname juos, nors ir labai trokštame.
• Kaltės jausmas kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Tai slogus jausmas einantis kartu su gėda. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, ar kažką netinkamo, bet mokame pripažinti ir prisipažinti. Imame galvoti, ką mes galime pakeisti, ko galime pasimokyti iš to, ir kaip kitą kartą išvengti ar elgtis (daryti) kitaip. Nefunkcionali kaltė būna lydima įkyrių minčių, kai mes baudžiame kitą žmogų ar save, nesistengiame mokytis ar pasimokyti iš klaidų, o susikoncentruojame į destruktyvų elgesį savo ar kitų žmonių atžvilgiu.
• Gėda atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė.

Tai tik maža dalis galimų emocijų ir jausmų. Susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando. Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena. Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Vaikas augdamas ir pažindamas pasaulį, suprasdamas jį veikiančius dėsnius patiria tam tikras emocijas, mokosi ir pažįsta pasaulį iš naujo.

tags: #jutimo #ir #suvokimo #rezultatai #yra