Dažnai susimąstome, kas iš tiesų yra žmogus. Niekas neprieštaraus, kad žmogus - viena sudėtingiausių sistemų pasaulyje. Siekiant suprasti save, svarbu žinoti, kaip vyksta asmenybės formavimosi procesas. Šiame straipsnyje panagrinėsime žmogų kaip asmenybę, aptarsime pagrindines asmenybės savybes ir jų įtaką žmogaus gyvenime.
Kas yra asmenybė?
Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, o asmenybė - to pagrindo išraiška. Niekas negali pakartoti ar pakeisti kito asmens.
Asmuo yra vienkartinė būtybė, "tikslas sau pačiam ir prasmė savyje". Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, aplinkos įtaka ir paties žmogaus išsiugdytos savybės. Asmenybės formavimasis intensyvus, kai asmuo, reflektuodamas savo vidinį pasaulį ir įsijausdamas į aplinką, ieško savo vietos gyvenime.
Pagal A. Maceiną, "Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė". Tai reiškia, kad ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Nors kiekvienas nori save matyti kaip asmenybę, šis kelias yra sunkus, bet vertas pastangų. Savęs pažinimas - tai kelias į laisvę būti savimi, atsiskleisti, išreikšti save ir padovanoti save pasauliui.
Individas - atskira būtybė, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas, kuris junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nei su jausmais. Asmuo visada tapatus sau.
Taip pat skaitykite: Lyčių asmenybės
Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka.
Šiuo metu psichologijoje dažniausiai vartojamas G. Allporto asmenybės apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė psichofizinių žmogaus organizmo sistemų organizacija, kuri lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove.
Asmenybės struktūra
Psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į:
- Kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, įsitikinimus).
- Temperamentą.
- Charakterį.
- Sugebėjimus.
- Jausmus ir valią.
Svarbiausia asmenybės struktūros dalis yra kryptingumas, nusakantis požiūrį į žmogų ir tarpusavio santykius.
Pagal Froidą, asmenybės struktūrą sudaro pasąmonė (Id), sąmonė (Ego) ir savimonė (Super Ego). Id yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas, žmogaus iracionalūs norai ir potraukiai. Ego yra tikrovės lygmuo, žmogaus asmenybės sąmoningas aktyvumas, pasireiškiantis kaip į tikslą nukreipta veikla. Tikslas - tai išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Vaizdiniai ar mintys apie kelius, kaip pasiekti tikslus, vadinami perspektyvomis.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Asmenybės siekių lygiai vadinami aspiracijomis. Kiekviena asmenybė turi savo aspiracijų lygius, kurie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Aspiracijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisekimų ir nepasisekimų bei juos lydinčių vertinimų. Aspiracijų lygiai siejasi su asmenybės savęs vertinimu, kuris gali būti subjektyvus (kaip žmogus pats save vertina) ir objektyvus (kaip jį vertina kiti).
Asmenybės formavimasis yra ilgas procesas, prasidedantis nuo savarankiškos veiklos ir individualybės ryškėjimo. Mokykliniai metai - svarbus asmenybės brendimo laikas, tačiau vystymasis nesibaigia ir po jų. Asmenybės tapsmas priklauso nuo įgimtų savybių ir socialinių veiksnių, ypač organizuoto ugdymo sistemos, padedančios įgyti žinių, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių sistemas. Individas asmenybe virsta palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių sistemas.
Temperamentas
Žmonės skiriasi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais ir elgsena, bet ir individualiomis savybėmis, kurios juos skiria nuo kitų jau nuo gimimo. Viena reikšmingiausių tų ypatybių yra temperamentas, pasižymintis dideliu pastovumu ir turintis įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Pergyvenimų ir elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės.
Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia.
Išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Cholerikas: smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tinkamas. Stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, veikia impulsyviai ir per greitai. Siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Turi didesnį polinkį į afektus ir jų prasiveržimus, dažnai praranda pusiausvyrą ir taktišką bendravimą.
- Sangvinikas: nervinis jaudinimasis, greiti psichinių procesų tempai, energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, pageidaujamas draugijoje. Tačiau dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, bet greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas.
- Melancholikas: būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški, vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse.
- Flegmatikas: siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės.
Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis- fiziologinėmis ypatybėmis. Renkantis profesiją, būtina atsižvelgti į temperamentą. Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Temperamentų pakeisti neįmanoma, nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų.
Charakteris
Charakteris - viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia bruožą, antspaudą. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena individuali savybė priskirtina charakteriui: nei proto, nei atminties, nei dėmesio, suvokimo skirtybių su charakteriu nesiejame. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas.
Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo bruožais. Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmenybės vertybėms. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumas stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas.
Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios savybės yra: vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai nėra prieštaraujančių bruožų. Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą.
Pagrindinės įgimtos ir įgyjamos charakterio savybės susiformuoja vaikystėje iki 6-ųjų metų ir sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis mažai tesikeičia, o periferinis keičiasi, įgyjant vienokį ar kitokį gyvenimo patyrimą. Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi. Charakteris formuojasi ir kinta ne tik dėl biologinių duomenų bei socialinės aplinkos įtakos. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.
Intelektas ir sugebėjimai
Intelektas (lot. "intellectus" - pažinimas, supratimas, protas") - tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties.
Sugebėjimų terminu apibūdinamos paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, kurios atspindi veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę. Elementariausias sugebėjimų rodiklis - nesunkiai ir greitai įveikiama užduotis, įtampos, nuovargio nebuvimas, malonumo jausmas atliekant tos srities užduotis. Sugebėjimų požymis yra originali bei individuali produktyvi veikla. Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūra, o sudėtingas įvairių savybių junginys.
Sugebėjimų struktūra skirstoma į du lygmenis: pirmasis - tai psichikos kokybės ypatybės; antrasis - operacinis lygmuo, kaip psichikos operacijų bei veiksmo būdų visuma.
Asmenybės teorijos
Asmenybės samprata pateikiama remiantis asmenybės teorijomis, kurios teikia sisteminių asmenybės studijų žinių. 20 amžiaus pradžioje sukurtos psichoanalitinės psichodinaminės (psichoanalizė), vėliau - bruožų, biheivioristinės teorijos. 20 amžiaus viduryje kaip priešybė šioms atsirado humanistinės teorijos, biheivioristines teorijas papildė kognityvinė psichologija.
- Psichoanalitinės psichodinaminės teorijos: šalininkai (S. Freudas, C. G. Jungas, A. Adleris, E. Frommas, H. S. Sullivanas, O. Kernbergas, M. Klein ir kiti) asmenybę interpretuoja atsižvelgdami į įgimtas paskatas (gyvenimo ir mirties instinktus), psichinės energijos panaudojimo dėsningumus, aiškina asmenybės raidą ir integraciją psichikos dalijimu į sąmoningas ir nesąmoningas sritis. S. Freudas pateikė asmenybės raidos stadijas (oralinė, analinė, latentinė, falinė, genitalinė).
- Bruožų teorijos: šalininkai (H. J. Eysenckas, R. B. Cattellis, G. W. Allportas) teigia, kad asmenybė yra pastovi bruožų, arba būdingų elgesio, mąstymo, jausmų, reakcijų, visuma. Ankstyvųjų bruožų teorijų atstovai nagrinėjo bruožų derinius, šiuolaikinių - jų įtaką asmenybės raidai, veiklai ir elgesiui.
- Biheivioristinės teorijos: šalininkai tyrė, kiek elgesio pastovumą lemia bruožai, o kiek - aplinkos veiksniai ir bausmės. Plėtojantis kognityvinei psichologijai buvo siekiama paaiškinti kompleksines socialinio elgesio prielaidas. Biheivioristinės kognityvinės asmenybės teorijos atstovai G. Milleris, A. Dollardas, A. Bandura nagrinėja įsiminimo, reakcijų atidėjimo, savireguliacijos procesus.
- Humanistinės teorijos: šalininkai (C. R. Rogersas, A. H. Maslow) žmogų traktuoja kaip unikalią, visybišką sistemą, galinčią save realizuoti, iškelia asmenybės subjektyvumo, atsakomybės, laisvės, prasmės, meilės ir kitų jausmų vertę, nagrinėja potencialias asmenybės galimybes tobulėti.
Asmenybė kaip visuomenės individas
Asmenybė - žmogus, kaip visuomenės individas, praktinės bei teorinės veiklos ir socialinės sąveikos subjektas, kurio formavimąsi lemia visuomenės egzistavimo istorinės sąlygos. Asmenybė formuojasi individui socializuojantis ir jį kryptingai auklėjant - padedant priimti socialines normas ir atlikti funkcijas (socialinius vaidmenis), perimti visapusiškos veiklos būdus bei formas.
Ypač svarbi individų socialinė sąveika (jos pobūdį lemia amžius, lytis, intelektas, socialinė aplinka, asmeninė patirtis bei visuomeninės idėjos, kultūra), kurios veikiamas žmogus siekia identifikuotis su socialine visuomene ir kartu iš jos išsiskirti savo individualumu. Socialinėje sąveikoje įgytos savybės (socialumas) parodo asmenybės brandą. Asmenybei formuotis įtakos turi šeima, religija, socialinis sluoksnis, profesinė, etninė ir kitos bendruomenės. Bendruomeninės ypatybės reiškiasi asmenybės socialinio mąstymo, elgsenos stereotipais bei individualybės bruožais. Asmenybę kaip socialinės sąveikos subjektą apibūdina aktyvi kūrybinė veikla.
19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje atsirado asmenybės sociologinių koncepcijų. Asmenybės raidos teorijos atstovas C. H. Cooley asmenybę tyrė kaip socialinių veiksnių įtakos produktą (veidrodinis Aš). G. H. Meadas, toliau plėtojęs šią teoriją, išskyrė kelias asmenybės formavimosi stadijas, susijusias su kitų žmonių vaidmenų perėmimu. E. Eriksonas, psichoanalitinės teorijos sociologijoje atstovas, asmenybės formavimosi stadijas siejo su krizių įveikimu, socializaciją aiškino kaip biologinių instinktų (ypač seksualinių) suvaldymo procesą. Socialinių vaidmenų teorijos šalininkai Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai R. Lintonas, T. Parsonsas ir kiti asmenybę tyrė kaip socialinių vaidmenų atlikėją; socializuodamasis individas pasirenka tam tikrus socialinius vaidmenis, perima elgesio normas ir tampa asmenybe. Asmenybės pažinimo teorijos atstovas J. Piaget pabrėžė, kad asmenybės gebėjimas mąstyti formuojasi nuosekliai jai pereinant tam tikras raidos stadijas, kurių kiekviena padeda įgyti naujų pažinimo įgūdžių. Asmenybės dorovės teorijos šalininkai (L. Kohlbergas) aiškino asmenybės pažintinių gebėjimų, jausmų raidą. Socialinių orientacijų teorijos atstovai asmenybę traktuoja kaip neįsisąmonintų nuostatų, orientacijų, kurias formuoja visuomenė, rezultatą. Jie teigia, kad individas iš visuomenės perima ir buvimo asmenybe nuostatą - veikiamas socialinės aplinkos orientuojasi į tas savybes, kuriomis asmenybė apibrėžiama. Daugelio sociologinių koncepcijų šalininkai asmenybę traktuoja kaip visuomenės suformuotą sociogeninių poreikių ir orientacijų sistemą.
tags: #asmenybes #bruozai #apibrezimas