Įvadas
Dar visai neseniai pažintinis intelekto koeficientas (IQ) buvo laikomas sėkmės garantu ir sietas su įvairiais asmens pasiekimais. Tačiau XX amžiuje paaiškėjo, kad vien tik aukštas IQ ne visada lemia sėkmę. Puikiai išsilavinę, aukšto intelekto asmenys gali stokoti emocinės brandos ir dėl to jiems gali nesisekti gyvenime. Ir atvirkščiai - išskirtiniais gebėjimais neapdovanoti žmonės gali būti labai sėkmingi, mėgstami ir laimingi. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip emocijos veikia intelektą, remiantis tyrimais ir skirtingomis perspektyvomis.
Emocinis intelektas: esmė ir aspektai
Buitinėje kalboje emocinis intelektas dažnai suprantamas ne visai tinkamai: emocinį intelektą žmonės dažnai tapatina su emocingumu, empatija ar socialine kompetencija. Tačiau emocinis intelektas yra gebėjimas suprasti ir reguliuoti savo bei kitų žmonių emocijas. Galima išskirti keturis emocinio intelekto aspektus:
- Savo emocijų supratimą
- Savo emocijų reguliavimą
- Kitų emocijų supratimą
- Kitų emocijų reguliavimą
Prastas savo emocijų supratimas pasireiškia, kai žmogus nesupranta, kodėl jis liūdi ar pyksta; kodėl kyla noras verkti, nors, rodos, nėra jokių tam apčiuopiamų priežasčių. Trumpai tariant, žmogus negali nei suprasti, nei įvardyti savo jausmų. O savo emocijas suprantantys žmonės gali puikiai identifikuoti savo jausmus ir jų priežastis. Asmenys, gebantys reguliuoti savo emocijas tiek sudėtingose, kritinėse, tiek įprastose situacijose, nepraranda savitvardos, išlieka ramūs net ir provokuojami. Jie puikiai žino, kaip pajutus įtampą nusiraminti ir atsipalaiduoti, kaip pagerinti savo nuotaiką. Gebėjimas suprasti kitų žmonių emocijas ir jas reguliuoti pasireiškia tuo, kad žmogus atpažįsta aplinkinių reakcijas, siunčiamus nežodinius signalus, geba įsigilinti į jų būseną ir ją nuspėti. Toks žmogus geba nuraminti, pralinksminti, paguosti, padrąsinti kitą, kai kitas yra patekęs į bėdą, nusivylęs, sutrikęs ir pan.
Aukšto emocinio intelekto žmonės yra atsparesni stresui, racionaliau sprendžia iškilusias problemas, yra ramesni, mažiau įsitempę, labiau optimistiški. Dauguma tyrėjų mano, kad aukštas emocinis intelektas dažniau būdingas ekstravertiškoms asmenybėms. Geresni ekstravertų gebėjimai yra aiškinami tuo, kad juos emocinio pobūdžio informacija stimuliuoja, o introvertus gausi emocinė informacija veikia priešingai - dezorganizuoja mąstymą, sukrečia, išbalansuoja ir pan. Tyrimai rodo, kad aukšto emocinio intelekto asmenys yra daug efektyvesni darbuotojai. Net ir labai kvalifikuotas žmogus bus nenaudingas organizacijai ar netgi pridarys daug žalos, jei nesugebės bendradarbiauti, bus negeranoriškas, nelankstus, nemokantis sutarti su kolegomis, vadovais, klientais.
Emocinio intelekto prigimtis: paveldimumas ar ugdymas?
Psichologijos moksle tai vienas iš dar neatsakytų klausimų. Kai kurie mokslininkai mano, kad EI yra paveldima intelekto forma, kiti - kad įgyjama, ugdoma. Spėjama, kad EI formavimuisi poveikį daro socialinė aplinka, vaikystės patirtys šeimoje. Kalbant apie suaugusiuosius, atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie įrodo ryšį tarp aukštesnio emocinio intelekto ir vyresnio amžiaus.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Emocinio intelekto privalumai ir pavojai
Aukštas emocinis intelektas visada yra privalumas, išskyrus atvejus, kai žmogus tuo naudojasi savanaudiškais tikslais. Tarkime, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gebėjimas reguliuoti kitų emocijas gali tapti manipuliavimo įrankiu. Aukštu emociniu intelektu pasižymintis asmuo kitame žmoguje gali lengvai atrasti jo silpnąją vietą ir tuo pasinaudoti, sukelti jam tam tikrus jausmus, dažniausiai kaltę. Kaip tai atpažinti? Manipuliuojant bendraujama neatvirai ir gudraujant. Linkusių į manipuliacijas žmonių kalboje dažnai galime sutikti tokius pasisakymus, kaip: „jei tu mane iš tikrųjų mylėtum, tai nepaliktum vienos ir neitum su kolegomis į žygį“, „tu esi vienintelis, galintis man padėti…“, „aš galėčiau tau padėti, jei tu…“, „jei mane labiau vertintum ar bent pastebėtum…“ ir pan.
Pažintinio ir emocinio intelekto santykis
Diskusijos apie pažintinio ir emocinio intelekto santykį tarp mokslininkų tebevyksta. Vieni teigia, kad žmogaus gyvenime svarbiausias yra pažintinis, kiti - kad emocinis intelektas. Pažintinis intelektas yra sąlyginai pastovus, mažai kintantis. Jo pagalba mes apdorojame informaciją, analizuojame, sprendžiame problemas. O emocinis intelektas leidžia mums būti kūrybiškiems, nes problemų sprendime pasinaudojame emocijomis. Dažnai manoma, kad aukšto emocinio intelekto asmenys pasiekia aukštesnių akademinių ir profesinių rezultatų. Emocinis intelektas, kaip minėta, yra susijęs su geresne tarpasmeninių santykių kokybe, psichologine savijauta ir kitais reiškiniais. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad žmogaus profesinio ir asmeninio gyvenimo sėkmę net 80 proc. lemia EI, ir tik 20 proc. - pažintinis intelektas. Galima manyti, jog diskusijos, kas svarbiau - protas ar širdis, dar kurį laiką tęsis, tik vargu, ar jos bus vaisingos. Nėra prasmės aiškintis, kas svarbiau - EI ar IQ, nes abi šios intelekto rūšys svarbios ir ta jų svarba priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, tam tikros situacijos, darbinės veiklos pobūdžio ir t. t.
Emocinio intelekto ugdymas
Emocinį intelektą silpnina nedarnūs, priešiški santykiai artimiausioje aplinkoje, šeimoje; prasta psichologinė atmosfera (nuolatiniai konfliktai, patyčios, konkurencinė aplinka) ugdymo įstaigoje, darbe ir t.t. Yra nustatyta, kad emocinis intelektas gali būti ugdomas. Pasaulyje yra sukurta daugybė EI ugdymo programų, kurios vykdomos jau daugiau kaip du dešimtmečius. Jose naudojami tokie metodai, kaip meno terapija, situacijų modeliavimas, vaidmenų žaidimai. Lietuvoje šios programos dar yra naujovė. Kiekvienam, norinčiam ugdyti savo emocinį intelektą, patariama dažniau ir atidžiau stebėti, analizuoti savo emocines reakcijas, kūno kalbą; sekti, kaip susisieja elgesys su jausmais.
Emocinis intelektas: mada ar būtinybė?
Populiarus teiginys, kad 80 proc. gyvenimo sėkmės lemia emocinis intelektas, o tik 20 proc. - pažintinis, verčia susimąstyti apie šio reiškinio svarbą. Priekaištaudami nevykėliams dažnai sakome: „Jei tu toks protingas, tai kodėl toks neturtingas?“ Tikriausiai teko sutikti žmonių su „septyniomis raukšlėmis kaktoje“ - labai aukšto intelekto, bet niekur netinkančių. Tikėtina, kad siekiant aukštos karjeros tradiciškai suprantamo proto nepakanka. Šiam reiškiniui aiškinti psichologai pasiūlė originalią teoriją, o jos pagrindu - praktinių savęs tobulinimo metodų rinkinį. Pagal šią teoriją gyvenimo sėkmės šaltinis yra vadinamasis emocinis intelektas, kuris, skirtingai nei protinis intelektas, gali būti sėkmingai vystomas tam tikrais metodais. Tačiau posovietinėje erdvėje šią teoriją paviršutiniškai, nenuosekliai ir neišsamiai skleidžia įvairūs praktikuojantys treneriai. Laiku pasigavę šiuolaikinę kryptį, jie labai aktyviai siūlo atitinkamus mokymus visiems norintiems. Ko galima tikėtis iš šios naujos krypties? Ar ji viso labo nėra tik madingas dvelktelėjimas?
Daugelis šaltinių emocinio intelekto teorijos ir termino autorystę priskiria amerikiečiui psichologui Danieliui Golemanui. Jo profesinės karjeros pradžia buvo prastoka. Tapti mokslininku - psichologu D. Golemamui ilgai nesisekė ir jis įsikibo į kuklų nenuolatinio dėstytojo Harvardo universitete vaidmenį. Tačiau mokslininko talento stygių su kaupu atstojo kitas gebėjimas - jis neblogai valdė plunksną. Keletą metų Daniel dirbo populiaraus mokslo žurnalo „Psychology Today“ redaktoriumi, taip pat solidaus laikraščio „New York Times“ psichologinių problemų apžvalgininku. Su dideliu pastabumu sekdamas savo labai gabių kolegų pasiekimus ir atradimus, D. Golemanas nuolat apie juos rašė žurnaluose ir laikraščiuose plačioms skaitytojų masėms suprantama ir vaizdinga kalba. Be to, jis parašė ir keletą mokslo populiarinimo knygelių, kurias skaitytojai iš esmės sutiko palankiai, bet bestseleriais jos netapo. Lemtingu posūkiu Goleman karjeroje tapo 1995 metais išleista knyga „Emocinis intelektas. Kodėl jis svarbesnis už IQ“. Knyga tapo sensacija - ji pusantrų metų išbuvo Amerikos reitingų viršūnėse ir per keletą metų buvo išversta į 30 kalbų. Iki šio laiko JAV parduota daugiau nei milijonas šios knygos egzempliorių, o visame pasaulyje - per 5 mln. Ši knyga per keletą metų kuklų dėstytoją ir redaktorių pavertė multimilijonieriumi.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Proto ir jausmų sąveika
Visais laikais buvo manoma, kad žmogaus veiklos sėkmė reikalauja nemažai proto. Protingas žmogus sugeba rasti problemos sprendimą ir dėl šitos savybės iškyla bet kokioje veiklos srityje. Nepakankamai protingas asmuo pasmerktas atsilikimui ir žioplinėjimui. Šią trivialią mintį vaizdžiai išsakė Džordžas Galifaksas: „Kur trūksta proto, ten trūksta visko.“ Tuo metu protas tradiciškai buvo tapatinamas su analitinio mąstymo sugebėjimu ir priešpriešinamas emocinei sričiai. Proto ir jausmų, galvos ir širdies antitezė raudona linija brėžiama visoje pasaulinėje literatūros ir filosofijos istorijoje. XX amžiaus pradžioje buvo sukurti, atrodo, visai patikimi proto matavimo instrumentai - intelekto testai. Kiekybiniu rodikliu buvo sutarta laikyti plačiai žinomą IQ. Daugybė tyrimų patvirtino, kad šis rodiklis yra pastovus ir nekintantis. Nors yra žinoma keletas pavyzdžių, kai IQ pavyko nežymiai pakelti (dažniausiai sukūrus ypatingą mokymosi aplinką ir taikant ypatingus mokymo metodus), tačiau bandymai ryškiau padidinti IQ kaskart baigdavosi nesėkme. Talentingų vaikų tyrimai, pradėti L. Termeno dar antrajame XX a. dešimtmetyje, visai įtikinamai patvirtino dėsningumą, grindžiamą sveika nuovoka: aukštas IQ yra įvairių gyvenimo sėkmių pagrindas - pradedant mokykliniu pažangumu ir baigiant visais galimais pažymiais, kuriais vertinami suaugusiųjų „dalykai“ - socialinė padėtis, uždarbis ir t. t.
Ilgą laiką niekas neteikė reikšmės ir kitam visai akivaizdžiam faktui. Jei gerai apsidairytume ir savęs paklaustume, kas gi sulaukia didžiausios sėkmės visuomenėje, pasidarytų aišku - intelektualai pirmauja toli gražu ne visada. Net priešingai - dažniausiai būna jie pavaldūs tiems žmonėms, kurie mokykloje įstengė išspausti vos trejetus, ir gauna iš jų rankų kuklią išmaldą. Vakarykščiai atsilikėliai, kuriems mokytojai priekaištavo dėl protinių gebėjimų, kur tik pažvelgsi tampa gyvenimo šeimininkais. Pats ryškiausias pavyzdys - JAV Prezidentas G. Bushas, kurio IQ yra 95, t. y. nesiekia net vidurkio normos. Dažnai sveikai mąstantys amerikiečiai juokauja: „Su IQ = 95 jūsų nepriimtų net Baltųjų Rūmų sekretore, bet į prezidento kėdę drąsiai galite taikytis“.
Šiam reiškiniui Golemanas siūlo paprastą paaiškinimą. Jo nuomone, analitiniai-sisteminiai gebėjimai, matuojami tradiciniais IQ testais, sudaro tik labai mažą gyvenimo sėkmės sąlygų dalį - apie 20 procentų. Pagrindinę reikšmę turi visiškai kitokios savybės, kurių visumą jis pavadino emociniu intelektu. Prie šių gebėjimų, apibrėžtų labai miglotai ir neaiškiai, priskiriamas mokėjimas suvokti savo jausmus, juos įvardyti ir, priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos, gebėti adekvačiai išreikšti. Tas pats ir su kitų jausmais - aukšto emocinio intelekto žmogus moka juos tiksliai atpažinti ir į juos atsižvelgti bendraudamas. Suprantama, kad tai lengviau pasiseka ekstravertams, nes intravertai nėra šios srities specialistai. Svarbia savybe laikoma adekvati savivertė, leidžianti žmogui panaudoti savo stipriąsias puses ir tikslingai prislopinti silpnąsias. Emocinis intelektas apima ir motyvacinius dalykus - laimėjimų siekimą, aktyvumą, iniciatyvumą, emocijų įtraukimą įgyvendinant numatytus tikslus, taip pat bendrą optimistinį nusiteikimą gyvenimo atžvilgiu. Išskiriami būtini visuomeniniai gebėjimai - sugebėjimas sukelti kitiems žmonėms norimą reakciją, sugebėjimas vienam kitą suprasti, bendradarbiauti, paskatinti kitus siekti svarbių tikslų. Gebėjimas teigiamai nusiteikti ir teigiamai nuteikti kitus - svarbi emociškai intelektualių žmonių savybė.
Kyla klausimas: kaip galima išmatuoti ir įvertinti tokią miglotą ir daugiabriaunę charakteristiką? Šiam tikslui Goleman sukūrė atitinkamą testą (tiksliau - klausimyną), kurį užpildžius išskaičiuojamas „emocionalumo koeficientas“ (EQ, kaip alternatyva IQ). Vėliau jo pasekėjai parengė dar keletą panašių testų. Golemano knygoje, parašytoje gyva, vaizdinga kalba, pateikiama daug ryškių pavyzdžių, kuriais grindžiami jo samprotavimai. Tačiau autorius supranta, kad moksliniu požiūriu pavyzdys - ne įrodymas. Nenorėdamas būti tuščiakalbis, Golemanas savo samprotavimus grindžia tyrimų rezultatais, kuriuos jis gavo ištyręs aukštų technologijų tyrimo centro AT&T, JAV komunikacijos sistemų giganto, bendradarbius. Jo vertinimu, geriausi darbuotojai yra ne tie, kurių aukščiausias IQ ar kurie turi prestižinių mokyklų diplomus, o tie, kuriems būdingos jo nurodytos emocinės savybės. Ir pats svarbiausias teiginys, dėl kurio Golemano teorija sulaukė visuotinio dėmesio ir tapo tam tikros rūšies nauja amerikietiška „religija“ (neprošal dar kartą priminti, kaip mes greiti patikėti kiekvienu „užsienio misionieriumi“), tai tvirtinimas, kad, skirtingai nei nekintantį IQ, EQ galima didinti.
Mokslininkų kritika Golemano teorijai
Vis dėlto, nesiveldami į kilusį ažiotažą, įsiklausykime, ką apie tai sako mokslininkai. Tuo labiau kad jie dažniausiai skelbia savo straipsnius mažo tiražo mokslo leidiniuose, kurių neskaito plačioji visuomenė. Jų esmę galima išreikšti perfrazavus priekaištą, savo laiku skirtą dar S. Freudui: „Jūs atradote naują žemyną, bet davėte jam seną pavadinimą.“ Idėja apie žmogaus proto reiškimosi įvairumą pati savaime nėra nauja. Pačią emocinio intelekto idėją ir sąvoką laikraščių apžvalgininkas Golemanas nesigėdydamas pasisavino, o vėliau ir iki neatpažįstamumo iškreipė iš populistinių paskatų. Emocinio intelekto teorija iš tiesų gyvuoja psichologijos moksle, bet ji priklauso visai ne jam ir yra visai nepanaši į tą eilinę panacėją, kurią jis ir daugybė jo sekėjų skleidžia pasaulyje. „Išplatintas emocinio intelekto supratimas gerokai skiriasi nuo mokslinio“, - tvirtina Naujojo Hampšyro universiteto psichologas Johnas Mayeris, kuris drauge su savo kolega iš Jeilio universiteto Peteriu Salovey keletą metų iki Golemano įvedė šį terminą į mokslinę orbitą. Jų nuomone, nors emocijos ir intelektas laikomi antagonistais, trukdančiais vienas kito veiklai, tačiau iš esmės jie tarpusavyje susiję, susipynę ir daugeliu atvejų (bet ne visada) gana glaudžiai veikia išvien. „Žmogaus mąstymas, - apibendrina J. Mayeris, - neapsiriboja protine kalkuliacija. Aukščiausiu veiklos lygiu priimant atitinkamus sprendimus žmogui būtina atkreipti dėmesį į savo jausmus ir su jais suderinti numatomą sprendimą. Ir sakydami, kad žmogus romantiškas, nuoširdus ar nedraugiškas, mes turime omenyje jo ypatingą ir labai sudėtingą informacijos apdorojimo būdą. Ir šie procesai toli gražu ne tokie formalūs kaip, pavyzdžiui, silogizmų atveju“.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Tarpusavio veikimas vyksta ir į kitą pusę - emocijos dažnai praturtina mąstymo procesus, leidžia pastebėti netikėtas alternatyvas, rasti geriausią pasirinkimą ir t. t. Tačiau autoriai pabrėžia: nors emocijų ir intelekto tarpusavio ryšiai labai įvairūs, tik kai kurie iš jų daro mus iš tiesų protingesnius. Ir šią labai siaurą tarpusavio susipynimo ir veikimo sferą jie apibrėžė kaip emocinį intelektą.
Visai akivaizdu, kad populiarioji teorija, atnešusi Golemanui sėkmę, turi mažai ką bendro su savo mokslinėmis ištakomis. Pasinaudojęs svetimu terminu, D. Golemanas į vieną sąvoką sutalpino daugybę įvairiausių, skirtingo pobūdžio ypatybių, iš tikrųjų vietoj emocinio intelekto sąvokos pateikdamas simpatiško, jautraus, dėmesingo, ir visuomet malonaus žmogaus portretą. Nuorodos į atliktus tyrimus negalime pripažinti korektiška net ir dėl tos priežasties, kad iš tikrųjų AT&T firmos bendradarbiai gana aukštą IQ turėjo praktiškai visi - tai buvo jų atrankos į solidžią kompaniją kriterijus. Tikri moksliniai tyrimai iki šiol nepatvirtino, kad nuo aukšto EQ kas nors iš viso priklausytų. Žinoma, žmogų, mokantį siekti kompromisų, susivaldyti, optimistišką ir gyvastingą malonu turėti šalia kaip savo draugą ar bendradarbį, bet nėra jokių vertingų įrodymų, kad šios savybės lemia karjerą ir kitus socialinius laimėjimus. Priešingai, įrodyta, kad tokios savybės, kaip ekstraversija ir didelė motyvacija siekti, praktiškai neturi įtakos realiems pasiekimams net tose srityse, kuriose lyg ir turėtų - pavyzdžiui, aktyvaus pardavimo srityje.
Kritikos neatlaiko ir klausimynai, išaiškinantys emocionalumo koeficientą. Jie sudaryti laikraštine dvasia. Atsakymai - tai iš tiesų testuojamųjų saviataskaitos apie savo būsenas. Tai tas pats, kas IQ testą sudaryti iš tokio pobūdžio klausimų: „Ar jūs protingas?“ Visai abejotina yra ir galimybė stipriai pakelti EQ taikant specialias mokymo procedūras. Praktiškai besimokantiems pateikiami „teisingo“ emocinio reagavimo bei savo jausmų valdymo būdai. Tik ką gi laikyti teisingais? Nerimą kelia ir tas „šiukšlynas“, kuriuo iš esmės tapo emocinio intelekto sąvoka. Kaip sakė Salovey, „šiandien viskas, kas nepriskiriama analitiniams ir protiniams sugebėjimams, bet vienaip ar kitaip gali padėti žmogui gyvenime, ypač profesinėje veikloje, priimta priskirti prie emocinio intelekto. Dėl to sąvokos turinys išblunka, išskysta, ir ji netenka kokios nors vertės.“ Neseniai viename straipsnyje, apibūdindamas susidariusią padėtį, australų psichologas Lazaras Stankovas rašė: „Dėl visų nepagrįstų apibendrinimų, padidinimų ir praktinių iškraipymų emocinio intelekto teorija rizikuoja apskritai netekti blaiviai mąstančių žmonių pasitikėjimo. Šiandien ji, panašiai kaip psichoanalizė, gali tapti linksmo ir įdomaus saloninio pokalbio objektu ir ne daugiau.“
Tačiau blaiviai mąstantys žmonės niekur ir niekada nesudarė daugumos. Ir šiandien jų balsą užslopina Golemano ir jo pasekėjų fanfaros. Žaismingai viename kritiniame straipsnyje nuskambėjo klausimas: ar emocinis intelektas reikalingas sėkmingai karinei tarnybai? Ar toli nueis draugiškas, jautrus kareivis, gebantis subtiliai jausti aplinkinių išgyvenimus?
Emocinis intelektas ir jautrumas aplinkai
Tačiau, emocinis intelektas žmogui ypač svarbus, todėl, norint, kad vaikas jį turėtų aukštą, būtina ugdyti jautrumą aplinkai. Pirmą kartą terminą „emocinis intelektas“ savo disertacijoje prieš 30 metų pavartojo amerikiečių mokslininkas Wayneas Payneas. Pasak R. Lekavičienės, tai du lygiaverčiai dalykai. „Emocinis intelektas yra operavimas emocine informacija, gebėjimas efektyviai ir greitai spręsti emocinio pobūdžio problemas. Paprastai sakant, tai - gebėjimas suprasti savo ir kitų žmonių emocijas, jas įvardyti. Taip pat - turėti joms įtakos. Jos pastebėjimu, kartais manoma, kad rezultatai mokykloje nesvarbūs - svarbu aukštas emocinis intelektas ir žygiuosi per gyvenimą, arba atvirkščiai. Tačiau, sako R.
Emocinio intelekto matavimo metodai
Pasaulyje yra sukurta nemažai testų, kurie leidžia įvairiais būdais nustatyti žmogaus emocinio intelekto lygį. Pirma dalis, aiškina R. Lekavičienė, - klasikinė, ją sudaro 73 teiginiai, o tiriamasis turi įsivertinti nuo 1 iki 6 balų, kiek teiginys jam tinka. „Visi teiginiai sutvarkomi pagal penkias skales: „kaip aš suprantu savo jausmus“, „kaip aš suprantu kito žmogaus jausmus“, „kiek aš gebu valdyti savo jausmus“, „kiek gebu valdyti kito žmogaus jausmus“. O penkta skalė, kuri retokai dedama į testus, - manipuliacijų skalė, nes emocinis intelektas turi ir juodąją pusę. Antra dalis, anot R. Lekavičienės, buvo gebėjimas atpažinti veide atsispindinčias emocijas: tiriamieji gavo 20 veidų ir iš keturių galimų variantų turėjo nurodyti numanomą emociją.