Per fizikos pamokas mokoma apie energijos tvermės dėsnį, teigiantį, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Su žmogaus emocijomis yra panašiai, jos paliečia ir mūsų kūną. Nors mūsų jaučiamos emocijos atrodo savaime suprantamas dalykas, neretai mums būna sunku jose susigaudyti, todėl, užuot stengęsi jas pažinti, bandome apsimesti, kad jų nėra arba jos yra nesvarbios. Tačiau jos daro labai reikšmingą įtaką mums ir mus supantiems žmonėms. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip emocijos jaučiamos žmogaus kūne, kokią įtaką joms turi fiziologiniai procesai, patirtys ir net dvasinės praktikos.
Emocijos ir fiziologinis atsakas
Mokslininkai bando sudarinėti netgi emocijų žemėlapius, rodančius, kurioje kūno vietoje jos „nusėda“. Dažnai sakoma, kad jaučiant tam tikras emocijas tam tikros kūno dalys šyla ar šąla. Norėdami susisteminti šiuos pastebėjimus, mokslininkai paklausė per 700 žmonių ir paprašė jų planšetėje pažymėti, kūno vietas, kurios, esant skirtingoms emocijoms, yra šiltos arba šaltos. Pasirodė, kad jeigu mes jaučiamės laimingi, šiltas yra visas kūnas, o kai jaučiame liūdesį, mums šąla rankos ir kojos ir pan.
Pasak R. Grikšienės, kalbant apie smegenis ir emocijas, būtina patyrinėti autonominę nervų sistemą, kuri kartu su bioaktyviomis medžiagomis (hormonais, citokinais, mikrobiota ir pan.) valdo visus mūsų organus, o taip pat duoda atsaką į mūsų emocijas.
Kai norima įvertinti emocijų poveikio išraiškas, pirmiausiai minima širdies ir kraujagyslių sistema. Jeigu mes išsigąstame, supykstame ar labai džiaugiamės, širdis ima plakti greičiau, kraujagyslės išsiplečia, kad po mūsų organizmą išnešiotų daugiau kraujo. Taip pat išsiplečia ir kvėpavimo takai, kad į organizmą patektų daugiau deguonies, kurį širdis galėtų išnešioti po organus. Kai mes esame ramūs ar ramiai liūdni, tiek deguonies jau nebereikia, todėl kvėpavimo takai susitraukia, susiaurėja, širdis ima plakti lėčiau.
Emocijų išraiškai labai svarbi virškinimo sistema. Mes visi turbūt esame pajutę, kaip virškinimo veikla pasikeičia, kai mes susijaudiname ar nerimaujame, o moksliškai galima išmatuoti skrandyje ir žarnyne vykstančius lygiųjų raumenų susitraukimų pokyčius. Nustatyta, kad tuomet, kai jaučiame neigiamas emocijas, susitraukimų dažnis pakinta ir atitinkamai virškinimas sutrinka. Virškinimo sistema svarbi dar ir tuo, kad informaciją apie tai, kas joje vyksta, ji perduoda į smegenis. Pavyzdžiui, jeigu suvalgėme ką nors skanaus, gavome gliukozės, ši informacija autonominės sistemos nervu klajokliu iš mūsų virškinimo sistemos keliauja į smegenis ir mes tampame laimingi. Ir atvirkščiai, jeigu, tarkime, mikrobiota mūsų žarnyne išskiria toksinus, smegenims gavus apie tai signalą, pasijaučiame prastai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Į mūsų emocijas labai vaizdžiai reaguoja ir kiti organai. Kai supykstame, bijome ar jaučiame stresą, oda ima prakaituoti. Jeigu jaučiame pavojų, vyzdžiai išsiplečia, tačiau susitraukia, jeigu mes esame ramūs. Autonominė nervų sistema mus valdo elektrinių signalų pagalba. Paprastai atsakas į tuos signalus yra trumpas. Tačiau jį prailgina įsitraukę hormonai, kurie cirkuliuoja po mūsų kūną ir pratęsia reakciją, kurią sukėlė mūsų nervų sistema. Pavyzdžiui, kaip atsakas į stresą išsiskiria adrenalinas. Jeigu mūsų organizme vyksta uždegimas, išskiriamos medžiagos, citokinai, kurie ne tik veikia vietiškai, signalizuodamos apie uždegimą, bet taip pat dirgina nervą klajoklį ir per jį daro poveikį mūsų smegenims, todėl mes pradedame jausti neigiamas emocijas, o emocijos savo ruožtu veikia mūsų organus. Taigi vyksta abipusė sąveika.
Veido išraiškos ir emocijų atpažinimas
Kita svarbi kūno dalis, dalyvaujanti emocijų raiškoje, yra raumenys, ypač veido. Veido išraiškos bendros visiems žmonėms, mes jas atpažįstame automatiškai, labai greitai ir tiksliai. Specifinė banga smegenyse, reaguojanti į veido išraišką, kyla jau po 170 milisekundžių. Taip pat svarbu, kad, viena vertus, veidas atskleidžia, ką žmogus jaučia, kita vertus, kai mes žiūrime į besišypsantį žmogų, aktyvuojasi tie patys raumenys ir mūsų veide, smegenys savo ruožtu tai identifikuoja kaip šypseną. Taigi šypsena padeda išreikšti ir sustiprinti gerą nuotaiką, todėl patarimas žiūrėti į besišypsančius veidus tikrai vertas dėmesio.
Raumenys dalyvauja ir mums įgarsinant emocijas, t. y. reiškiant įvairius garsus. Išskiriami net 24 garsai, žmonių naudojami emocijų įgarsinimui ir nesunkiai vienodai interpretuojami skirtingose kultūrose, pavyzdžiui, kuokas, nusivylimas, pyktis, palengvėjimas ir pan.
Smegenų veikla ir "laimės hormonai"
Populiariausias metodas nustatyti, kaip smegenys įsitraukia į emocijas - funkcinis magnetinis rezonansas. Šio tyrimo metu matuojamas migdolinio kūno, atsakingo už emocijų aptikimą, aktyvumas, kai žmonės žiūri į įvairias emocijas sukeliančius vaizdus. Kitas metodas, galintis užfiksuoti emocijas greičiau, kuris taikomas ir Vilniaus universitete, - smegenų elektrinio atsako registracija (encefalografija).
Smegenyse mūsų jaučiamas emocijas taip pat sukelia tam tikros medžiagos - vadinamieji neuronešikliai. Pavyzdžiui, esant pakankamam serotonino lygiui, mes pasitikime savimi, jaučiamės stiprūs ir patenkinti, o jo trūkstant gali kilti agresija, poreikis rizikuoti, noras nusikalsti. Kai padaugėja dopamino, jaučiamės pamaloninti, lyg gavę atlygį už kažką. Ši medžiaga - varomoji mūsų motyvacijos jėga. Neoadrenalinas susijęs su dėmesiu, budrumu, aktyvumu. Lytinį sujaudinimą mes jaučiame oksitocino dėka, taip pat jis skatina prisirišimo jausmą, empatiją, motinišką ir tėvišką elgesį, mažina nerimą dėl nereikšmingų dalykų. Nukeliavusios į kitas smegenų dalis, visos šios medžiagos veikia mūsų pasirinkimus, mąstymą, elgesį, o nukeliavusios į kraują - vidaus organus.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Patirtis ir emocijų suvokimas
Žinios, patirtys, atmintis, kultūrinės nuostatos ir stereotipai koreguoja mūsų emocijas. Pavyzdžiui, mes pamatome kažką baisaus, bet jeigu sugebėsime susivaldyti, pradėsime ramiai kvėpuoti, gali būti, kad mes nuo to baisaus dalyko nebėgsime. Žinių, patirčių ir tam tikrų sąmoningų veiksmų dėka mes galime dalinai slopinti vykstančius procesus, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, ir elgtis šiek tiek kitaip. Patirtys gali pakoreguoti ir emocijų atpažinimo procesą. Pavyzdžiui, ašaros mums paprastai asocijuojasi su liūdesiu, tačiau jeigu mes turime tokios patirties, kad ašaromis gali būti reiškiamas ir džiaugsmas, atpažinsime emociją. Pagaliau baimės emociją mums taip pat sukelia skirtingi dalykai. Kažkas siaubingai bijo vorų, o kažkas gaidžio, nes vaikystėje turėjo su juo susidūrimą. Taigi daug kas priklauso ne tik nuo vidinių procesų, bet ir nuo to, kokias patirtis turime ir kokius stereotipus esame susikūrę.
Užslopintos emocijos ir jų pasekmės
Jeigu vaikas ar paauglys emocijas užslopina, nepapasakoja apie išgyvenimus ir / ar sunkumus draugams, šeimos nariams, psichologui ar kitiems jam svarbiems asmenims arba neišreiškia kilusių jausmų kitais konstruktyviais būdais (muzika, sportas, kūryba ir pan.), kūne ima aktyviai gamintis vadinamieji streso hormonai katecholaminai. Kelerius metus sistemingai girdėdamas tokius žodžius, emociškai jautriose situacijose vaikas išvysto įprotį slėpti išgyvenimus, „palikti juos kūne“.
Kupini neįsisąmonintų emocijų, kartkartėmis paaugliai pratrūksta. Emocijos išreiškiamos nebūtinai tinkamose situacijose ar vietose ir nebūtinai tiems žmonėms, kuriems jos iš tiesų skirtos. Paauglius, nesugebančius įsisąmoninanti savo emocijų ir suprasti kūno reakcijų į jas, dažnai vargina įvairūs kūno skausmai. Jiems taip pat sunkiau suprasti kitų emocijas, būti empatiškiems. Tai sukelia bendravimo problemų tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais. Vaikas ar paauglys pradeda mažiau pasitikėti savimi, jaučiasi nuvertintas, išgyvena, kad nesupranta aplinkos taip, kaip kiti.
Skatinkime reikšti emocijas, o ne jas gniaužti, padėkime išmokti jas atpažinti ir įvardinti. Kai vaikas nekalba apie tai, dėl ko jam liūdna, pikta ar neramu, nėra gerai. Išgyvenimai, susiję su sunkumais mokykloje, konfliktai su draugais ir / ar šeimos nariais, nerimas dėl aplinkoje tvyrančios įtampos, susijusios su pandemija, - šie jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi.
Jeigu įtariate, kad jūsų vaikui gali būti psichosomatinis sutrikimas, pirmiausia reikėtų apsilankyti pas šeimos gydytoją. Jis įvertins, ar vaikas neserga fizine liga, galinčia sukelti tuos pačius simptomus. ligų, apsilankykite pas gydytoją vaikų ir paauglių psichiatrą, jis pasikalbės su jumis apie patiriamus sunkumus, atidžiai išklausys paauglio nusiskundimų ir aiškinsis, kokios priežastys galėjo nulemti jų atsiradimą. Stebėkite savo pačių emocinę išraišką. Svarbūs du komponentai: įvardinti patiriamą emociją bei pagirti save, kai ją išreiškiate, o ne nuslepiate. Nenusiraminkite, jei vaikas atsako: „Viskas gerai“, jeigu kurį laiką jis būna atsiribojęs, nekalbus. Klauskite daugiau: „Kas tave šiandien pradžiugino? Pastebėję, kad net minėti klausimai vaiko neišjudina, pradėkite taikyti žaismingas metodikas kalbai užmegzti.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Emocijų pažinimas ir įsisąmoninimas
Kaip galime suprasti, kad nepakankamai atpažįstame ir suprantame savo emocijas ir jausmus? Galima būtų pasakyti, kad mes, žmonės, kartais žinome, kai kažko nežinome, o kartais nežinome, kad kažko nežinome. Vienas iš tokių požymių, į ką galėtume atkreipti dėmesį, yra mūsų emocinis žodynas. Kai mes kalbame apie emocijas ir jausmus, kaip esame linkę jas apibūdinti? Jeigu aš galiu pasakyti, kad jaučiuosi gerai arba jaučiuosi blogai, arba jaučiuosi vidutiniškai arba įprastai, bet nelabai galiu įvardinti konkrečiau ar jaučiu liūdesį, ar pyktį, ar nerimą, ar gėdą, ar kaltę, o tiesiog jaučiu kažkokį nemalonų jausmą, tai gali būti ženklas, kad verta daugiau pasidomėti emocijomis ir pasimokyti jas atpažinti.
Kitas ženklas, kuris mums gali rodyti, kad galbūt nepakankamai suprantame savo emocinių smegenų mums siunčiamas žinutes yra nepaaiškinamas kūno diskomfortas ir skausmai. Tai gali būti galvos kausmai, migrena arba tiesiog įtampos tipo galvos skausmai. Tas pats gali būti, kuomet žmogus patiria vadinamųjų psichosomatinių sutrikimų virškinamajame trakte, kuomet mūsų skrandis ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi, kuomet vargina dirgliosios žarnios sindromas.
Dar vienas variantas, kas gali būti, kuomet mes jaučiame varginančius fizinius simptomus, tai pradedame bijoti, kad tai yra rimtos ligos požymis. Pavyzdžiui, kad mes galbūt sergam vėžiu, galbūt išsėtine skleroze, ar dar kažkokia liga, bet iš gydytojų nuolat gauname žinutę, kad esame sveiki, kad jokie tyrimai nerodo, jog iš tikrųjų kažkuo sergame. Taip yra dėl to, kad ir viena ir kita reiškiasi mūsų kūne. Mūsų emocijos reiškiasi mūsų kūne ir kuomet mūsų kūnas serga ar jo funkcijos sutrinka, mes taip pat jaučiame tam tikrus kūno pojūčius. Taigi nėra taip lengva atskirti ar tai yra viena, ar kita. Ir jeigu taip susiklostė mūsų gyvenimas, kad vaikystėje mūsų neišmokė atpažinti emocijas, labai natūralu, kad mes galim painioti, kokios kilmės tie kūno pojūčiai?
Viena iš tokių labai dažnai žmonių patiriamų emocinių iškrovų yra panikos ataka. Tai reiškia, kad staiga pakyla nerimo jausmas ir jis tampa labai intensyvus. Žmogų užvaldo didelė baimė ir grėsmės jausmas, kuris pabuvęs dažniausiai apie 15-20 min. tiesiog praeina. Žmonės dažnai sako nesuprantys, kodėl taip vyksta. Jeigu mums atrodo, kad nieko nevyko, viskas buvo gerai, kad tai atsirado tarsi iš nieko, tai yra netiesa. Tai reiškia, kad jau anksčiau buvo kažkokie subtilūs signalai, kad mūsų organizme ir mūsų psichikoje kažkas vyksta, bet kol jie buvo subtilūs, mes jų nepastebėjome. Galbūt dėl to, kad nesame įpratę stebėti ir tuomet, kai tie signalai labai stipriai įsisiūbavo, mes juos pagaliau pastebėjom, pagaliau išgirdom. Gali būti įvairių priešistorių, kodėl dėka anksčiau patiriamų emocijų prasidėjo panikos atakos. Žinoma, jos gali prasidėti ir dėl kitų priežasčių, ne vien tik dėl to, kad žmogus išgyveno stiprias emocijas, bet vienas iš variantų, su kuriuo man tenka praktikoje susidurti yra tas, kad žmogus išgyveno kažkokį stipriai jį liūdinantį įvykį, bet neleido sau liūdėti. Tuomet tas užblokuotas liūdesys pradeda tarsi veržtis į paviršių. Kadangi žmogus nesupranta, kas čia vyksta, jis išsigąsta tų jausmų, kūno pojūčių ir patiria panikos atakas. Tikrai nesakau, kad visos panikos atakos kyla iš užslopinto liūdesio bet viena iš priežasčių, kodėl tai vyksta yra kažkada nuslopintos emocijos.
Kas dar rodo, kad nevisai suprantame savo emocijas, galbūt jų bijome? Tą liudija diskomfortas, kurį patiriame būdami šalia kitų žmonių, kurie tuo metu jaučia stiprias. Tikrai gana dažnai pasitaiko žmonių, kuriems labai nejauku būti šalia kito liūdinčio, verkiančio žmogaus. Dar vienas ženklas, kad mes ne visiškai gerai atpažįstame savo emocijas ir mums galbūt sunku su jomis išbūti ir jas priimti, yra kuomet mes vengiame tokių situacijų, kurių daugumas žmonių nevengia. Vėlgi, kalbant apie liūdesį, gana nemažai yra tokių žmonių, kurie sunkiai išbūna su liūdesio jausmu ir sunkiai jį priima dėl savo kažkokių patirtų pamokų. Jie gali vengti laidotuvių, gali vengti susidurti su žmonėmis, kurie susirgo kažkokia rimta liga. Pavyzdžiui, jeigu sužino, kad jo pažįstamų žmonių rate kažkas susirgo rimta liga, atsiranda noras vengti to žmogaus, nesusidurti su juo ir taip toliau. Galima pastebėti norą išvengti kažkokių situacijų, kurios susijusios su stipresnėmis emocijomis.
Kartais kiti žmonės mums gali pasakyti vertingos informacijos apie tai, kas su mumis vyksta. Ypač tie žmonės, kurie turi žinių ir įgūdžių šitoje srityje. Galime tiesiog pasiklausti, kaip kitam žmogui atrodo mūsų jaučiamos emocijos. Kaip mes jas rodome, kaip mes reaguojame į kitų žmonių emocijas? Kiek mes atrodome emociškai supratingi kitam žmogui?
Kūno išmintis ir savęs pažinimas
Žmogaus kūnas, susidedantis iš daugybės mums nesuvokiamo skaičiaus ląstelių, be paties žmogaus įsikišimo tvarko visas sudėtingas savo funkcijas. Žmogaus kūnas išties yra nuostabus: kai susižeidžiame, žaizda užgyja, kai pasigauname infekciją, kūnas su ja kovoja iš visų jėgų. Mes, žmonės, manome, kad mums reikia įvairių vaistų. Dažnai mūsų kūnas turi išeikvoti daug papildomos energijos, kovodamas su šiomis nenatūraliomis medžiagomis, kai galėtų pats išspręsti problemas. 1960 m. Harvardo universiteto klinikų medicinos profesorius Herbertas Bensonas apibrėžė meditacijos metu vykstančius fiziologinius pokyčius. 1964 m. Psichologas George‘as Solomonas ištyrė ir įrodė, kad emocijos turi poveikį uždegimui ir imuninei sistemai. 1975 m. Savo mintimis mes darome įtaką savo kūnui. Tai neginčijamas faktas. Mūsų smegenys ir hormonai bendrauja su kiekviena mūsų kūno ląstele.
Netikite, kad protas valdo kūną? Įsivaizduokite sultingą kepsnį arba vanilinių ledų dubenį (priklausomai nuo to, kas jums labiausiai patinka). Įsivaizduokite kvapą, išvaizdą, skonį: kaip aromatas kutena jūsų nosį, kaip gražiai patiektas jūsų skanėstas ir kaip jo kąsnis tirpsta jūsų burnoje. Tikriausiai jaučiate, kaip burnoje susikaupė seilės, kaip užsinorėjote būtent šio patiekalo ar deserto. Tai įrodymas, kad protas ir mintys daro įtaką fiziniam kūnui. Dauguma žmonių nesuvokia, kad galime kalbėtis su savo kūnu ir jam liepti ar prašyti daryti tai, ko norime. Nors mes nesuprantame visų procesų, kurie vyksta mūsų kūne, galime pajusti galutinius rezultatus.
Pokalbis su kūnu
Su savo kūnu galime kalbėti kada tik norime, bet kuriuo paros metu. Tačiau geriausias laikas yra prieš miegą, kai mūsų sąmoningas dėmesys panirsta į gilesnius klodus. Nors mes miegame, mūsų kūnas atlieka visas sudėtingas funkcijas, kad palaikytų sveikatą ir gerą savijautą. Norėdamas pasiruošti naujai dienai, jis ilsisi ir ruošia mus rytdienai.
Formuluotė visiškai nesvarbi, svarbiausia - ketinimai ir jūsų jaučiamos emocijos. Galite kalbėti garsiai, savo mintyse, kalbėti tarsi Dievui ar kaip vaikui. Svarbu yra tai, kaip perduodate fizinius troškimus savo kūnui, kad jis suprastų, ko norite. Todėl į savo kūną galite kreiptis ir prašymus formuluoti įvairiai: „Kūne, daryki tai, ką reikia padaryti, kad išgytum“, „Kūne, daryk tai, ką reikia, kad išgytų kulkšnis, kuri pastarąsias dienas vis skauda“, „Kūne, pasisavink visą šią skanią vakarienę kuo efektyviau, kad turėtume kuo daugiau energijos rytoj“.
Galite kalbėtis su savo kūnu, tarsi kalbėtumėte su draugu, pavyzdžiui: „Sveikas, kūne, kaip laikaisi? Sunkiai? Nelengvos dienos, ką?“, „Ačiū, kad šiandien puikiai atlaikei sporto salėje. Kalbėkite ne tik su visu savo kūnu, bet ir su atskirais organais: plaučiais, kepenimis, tulžimi, kasa, širdimi - su bet kuriuo organu ar kūno vieta, kuri negaluoja. Neskubėkite griebtis vaistų, pirmiausia leiskite pačiam kūnui susitvarkyti.
Kalbėti su savo kūnu ir organais labai svarbu, tačiau norimą galutinį rezultatą būtina įsivaizduoti. Jei norite, kad jūsų sulaužyta ranka greičiau sugydytų, įsivaizduokite savo ranką tokią stiprią ir sveiką kaip niekada anksčiau tarsi ji niekada nebuvo lūžusi. Norite numesti svorio? Įsivaizduokite, kaip jausitės, kai atrodysite, kokius drabužius nešiosite, įsivaizduokite lengvumo pojūtį ir apimančią stiprybę.
Neefektyvūs būdai tvarkytis su emocijomis
Pirmasis iš pratimų, siūlomų knygoje, kviečia įsivardinti ir užsirašyti visus neefektyvius būdus, kuriais bandome tvarkytis su emocijomis. Knyga šiuos neefektyvius būdus skirsto į dvi kategorijas - bandymus vengti ir bandymus spręsti problemas. Su mintimi, jog vengimas yra neefektyvus būdas tvarkantis su emociniu diskomfortu turbūt sutiksime visi. Vienas iš neigiamų emocijų palydovų yra balsas, sakantis: neinam ten, nesmagu ten, nefaina, sunku ten būti. Geriau einam kažkur atitraukti dėmesį, prasiblaškyti. Šis, skydu apsiginklavęs veikėjas, bandydamas mus apsaugoti, dažnai įvilioja mus į valandinius slinkimus „Instagramu“ ar daugiadienius „Youtube“ video žiūrėjimus. Kartais emocijos tokios stiprios, o balsas toks įtikinamas, kad nuveda mus prie taurės, tada dar vienos, dar vienos, na, ir dar vienos, kad jau pradėjom. Arba dar vieną partiją, dar vieną žaidimą, paskutinį, na, dabar jau tikrai paskutinį. Atsibundame turėdami ne tik priminę problemą, kuri ir sukėlė neigiamas emocijas, bet ir pasekmes, kurios kilo iš vengimo.
Tačiau problemų sprendimas? Kaip problemų sprendimas gali būti nenaudingas būdas tvarkytis su emocijomis? Juk jeigu nustojame vengti, reiškia einame kažką daryti tam, jog pasijustume geriau? Ne visai. Jeigu patiriamas neigiamas emocijas interpretuojame neteisingai, tuomet galime prisigalvoti nebūtų problemų ir jas spręsdami prisivirti dar daugiau košės. Užuot šveitus, būtų buvę naudinga stabtelėti, įvertinti situaciją, nukelti dangtį, sumažinti ugnį, atsikvėpti ir tada išvalyti. Prakaituoti prireikia kur kas mažiau, jeigu iš pat pradžių nustatome priežastį, o ne skubame tvarkytis su pasekmėmis.
Emocijos kaip ir prieskoniai - ir saldūs, ir sūrūs - yra naudingi, kai juos naudojame pagal paskirtį. Mūsų jaučiamos neigiamos emocijos yra tiesiog kūno jutimai, kuriems mes prilipiname etiketes. Nerimas, baimė, liūdesys, pyktis. Visi jie praneša apie tai, ko mums trūksta, ko mums reikia. Jeigu jaučiame socialinį nerimą, būdami tarp žmonių, kūne jaučiame daug intensyvių jutimų. Natūralu pradėti arba vengti (tylėti, neiti į socialinius susibūrimus), arba spręsti problemą (perdėtai ruoštis, repetuoti). Abi strategijos mus tik dar labiau nutolina nuo pagrindinio troškimo - artimo ryšio su žmogumi. Kai jaučiame pasirodymo baimę (angl. performance anxiety), tuomet dažnai atsisakome kvietimų kalbėti prieš žmones, eiti į susitikimus, dirbti darbą su žmonėmis, net kai mus vertina ir mūsų idėjas laiko svarbiomis. O sutikę tai daryti mes dažnai perdėtai ruošiamės, strateguojame, planuojame, repetuojame, ruminuojame… Kitaip tariant, valome avižinės košės purslus.
Kitą kartą, pajutę neigiamas emocijas, nebėkite nuo jų ir nepulkite spręsti. Apsispręskite ir pabūkite su jomis, smalsiai jas patyrinėdami, lyg matytumėte pirmą kartą. Paklausinėkite savęs: ko man iš tiktųjų trūksta, ko man iš tikrųjų reikia? Ką padarius ar sužinojus man pasidarytų daug lengviau arba netgi labai gera? Jeigu jaučiame socialinį nerimą, esame linkę vengti socialinių kontaktų, nors labiausiai norime artimo ryšio su žmogumi. Kai jaučiame socialinį nerimą, esame linkę vengti socialinių kontaktų, nors labiausiai norime artimo ryšio su žmogumi. Visiška pekla.
Dažnai atsakymas į šį klausimą skamba panašiai: kad man artimi žmonės vis tiek mane priimtų ir mylėtų. Taip atlupę paviršinius nerimo sluoksnius, mes pamatome, jog mums reikia priėmimo, atjautimo ir meilės. Priimti, atjausti ir mylėti galime patys save. Galime nueiti ir to paprašyti mylinčių žmonių, artimų gyvūnų arba gamtos. Dažnai tai padarius mūsų nerimas sumažėja daugiau nei perpus (mes nukėlėme dangtį ir sumažinome ugnį). Mūsų galvoje ir širdyje atsiranda teigiamų emocijų, jos susimaišo ir praskiedžia neigiamas ir mes pamatome, jog galime daryti lėčiau, mažiau ir su didesniu pasimėgavimu.
Pykčio valdymas
Pyktis - tai viena iš bazinių emocijų, laikoma natūralia reakcija į nepasitenkinimą keliantį aspektą. Neretai pyktis pasireiškia tuomet, kai reikalai klostosi ne taip, ar ne ta linkme, kuria norėtume. Taip pat svarbu tai, kad pyktis dažnai asocijuojasi su karščiu ir degimu. O tai atskleidžia, kad pyktis gali būti reaktyvus. Tokio reaktyvaus pykčio metu - kuomet pereinama į agresiją - mūsų elgesys iš neutralaus keičiasi į aktyvų. T. y. mūsų žodžiai gali tapti agresyvesni (žodžių turinys), veiksmai tapti agresyvesni (demonstruojama jėga). Reaktyvaus pykčio pavyzdys: supratote, kad kažkas namuose atplėšė jums skirtą voką ir peržiūrėjo voko turinį. Iš karto pakėlęs balsą bandote išsiaiškinti, kas tai padarė.
Kitas pavyzdys daugiau atitinka ne reaktyvų, o besikaupiantį pyktį ir jo išraišką. Įsivaizduokite vandens pripildytą arbatinuką. Iš pradžių vanduo šyla (taip kaip iš pradžių situacijos mus suerzina), tuomet ima kaisti (taip kaip imame kūne jausti daugiau įtampos), vanduo ima burbuliuoti (atitinka žodines ekspresijas), iš arbatinio ima veržtis įkaitinti garai (atitinka reaktyvų pyktį, kuomet įsijungia mūsų motorika).
Kaip dažnai pykstu? Kiek ilgai trunka mano pyktis? Kokiose situacijose supykstu taip, kad sunku susilaikyti/nesusilaikau? Kokiose situacijose man pavyksta susivaldyti? Pirmas žingsnis - pajausti, kur kūne kaupiasi pyktis, susierzinimas ir įtampa. Tai yra vienas pirmų fizinių rodiklių, kurie padeda pastebėti pyktį ir laiku jį suvaldyti. Tam galite nusipiešti savo kūno emocijų žemėlapį. Popieriaus lape pavaizduokite žmogaus figūrą, ir pasirinkta spalva pažymėkite tas kūno vietas, kuriose jaučiate pyktį. Įdomumo dėlei tą patį galite padaryti ir su kitomis emocijomis: liūdesiu, džiaugsmu, baime.
Antras žingsnis - identifikuoti pyktį keliančias situacijas. Ar turiu savo aplinkoje žmonių, kuriems nepavyksta suvaldyti savo pykčio? Kas jie? Ar turiu savo aplinkoje žmonių, kurie supyksta, tačiau jiems pavyksta suvaldyti savo pyktį? Atsakymai į šiuos klausimus atskleis informaciją, ar Jūsų aplinkoje yra daugiau teigiamų ar neigiamų pavyzdžių. Ketvirtas žingsnis - strategija, kuri atrodo labai paprasta, tačiau yra labai efektyvi, tai apibendrinimas. Apibendrinimo metu, sau, ar kitam asmeniui jūs turėtumėte apibendrinti savo savijautą. Vien situacijos ir savijautos įvardinimas bei susiejimas garsiai, turi terapinį, minimalizuojantį poveikį. Penktas žingsnis - savęs stebėjimas ir pažinimas. Atkreipkite dėmesį, į tai, kas prisideda prie Jūsų emocinių pokyčių.
Neretai tarp emocijos (savijautos) ir reakcijos (elgesio) trūksta tarpinės stotelės (minties). Norint sustoti ties tarpine stotele, pirmiausia pravartu išsiugdyti pastabumą savo savijautai. Apibendrinus, mokymasis dirbti su savo pykčiu yra procesas, kuris užtrunka tam tikrą laiko tarpą.