Vaikų pyktis ir agresija yra dažna problema, su kuria susiduria tėvai. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl vaikai pyksta, kaip atpažinti agresijos priežastis ir pateiksime patarimų, kaip elgtis su agresyviu vaiku, kad padėtumėte jam išreikšti emocijas socialiai priimtinais būdais.
Vaikų Pyktis: Normali Emocija
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinkančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi tinkama linkme, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.
Svarbu atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, kurią patiria visi žmonės. Tačiau svarbu, kad vaikai išmoktų išreikšti pyktį socialiai priimtinais būdais. Užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.
Agresijos Priežastys
Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis. Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam. Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja. Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?
Agresyvus elgesys pasireiškia ne iš karto. Jis pasireiškia, kai atsiradusi kūne įtampa siunčia pavojaus signalus. Ir tada vaikas reaguoja taip, kaip moka. Dažniausiai bandydamas kovoti su savo įtampa vaikas reaguoja agresyviai. O įtampa gali kilti dėl pačių įvairiausių dalykų: kažkas nepavyko, turi daryti ne tai ką nori ar eiti ne ten kur nori, bijo ko nors ar nesupranta, o gal tiesiog nuobodu, trūksta veiklos arba ištroško, pavargo. Kaip dažnai būna, kad ryte buvęs visai geras vaikas į vakarą tiesiog pasiuto be priežasties. O gal priežastis - nuovargis, per daug veiklos, per daug įspūdžių ir iš to kylanti įtampa išsilieja per agresyvų elgesį.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Polinkį tyčiotis/vaiko agresyvumą gali lemti labai daug veiksnių. Visų pirma, vaikas galbūt nemoka elgtis su savo pykčiu, taigi jis savo pyktį išstumia ar nukreipia į kitus. Kitas veiksnys, galintis sukelti vaiko polinkį į agresyvumą - dažnai kompiuteriu žaidžiami smurtiniai žaidimai, pamatytas smurtas televizijoje. Taip pat gali būti, kad šeimoje nepatenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai: jis negauna pakankamai šilumos, meilės, supratimo ir dėl to jam kyla pyktis. Nežinodamas, kaip tvardytis su tokiu pykčiu, jis tiesiog išlieja jį ant bendraamžių, mokytojų ir kitų jį supančių asmenų.
Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.
Agresijos formavimusi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai.
Kaip Elgtis Su Agresyviu Vaiku: Patarimai Tėvams
Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Galima sudaryti tokią agresyvaus elgesio formavimosi grandinę:
Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Toks vaikas dažnai konfliktuoja, pešasi, šūkauja.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tokiu atveju sustiprėja vaiko agresyvumas, padidėja agresyvios atsakomosios reakcijos tikimybė vyresniame amžiuje, atsiranda gynybinės agresijos apraiškos.
Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį, jo nekontroliuoja. Tokiam vaikui yra viskas leidžiama, todėl agresyvumas, kaip tipiško elgesio bruožas, pasireiškia augant.
Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Vėliau tokiam vaikui būdingas destrukcinis agresyvumas, tyčiojimasis iš aplinkinių, agresyvių veiksmų provokacija, vagystės, staigūs pykčio priepuoliai.
Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Tikėtina, kad ikimokyklinukas priims šį modelį, kaip pagrindą, tolesniems veiksmams.
Štai keletas konkrečių patarimų, kaip elgtis su agresyviu vaiku:
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Būkite kantrūs ir ramūs. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis. Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau. Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę: Suskaičiuoti iki 10; atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7; Pajudėkite, pasirąžykite; Įkvėpkite ir iškvėpkite; Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite; Užsidarykite vienas; Atsigerkite vandens; Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą; Ženkite atgal; Pasakyti sau stabdančių žodžių. Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją.
Padėkite vaikui įvardinti savo jausmus. Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis. Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
Mokykite vaiką, kaip tinkamai išreikšti savo pyktį. Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Bombos vizualzacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaduok, kaip riteris nugali drakoną. Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniūžulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės. Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį…“.
Nenaudokite neigiamų pasakymų. Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“.
Būkite pavyzdžiu. Jei tėvai mato, kad vaikas tyčiojasi ir stumdo sesę ar brolį. Jei tėvai nekreips dėmesio, vaikas gali pagalvoti, kad taip elgtis yra normalu. Todėl jį tuoj pat derėtų sudrausminti ir pasakyti, kad taip daryti negalima, nes tai skaudina. Labai svarbu, kad tėvai iš karto paaiškintų vaikui apie tai, koks elgesys yra geras ir koks - ne, kad emociškai įžeisdami kitus, mes skaudiname. Lygiai taip pat vaikui nederėtų leisti rodyti nepagarbą savo tėvams, seneliams ar kitiems vyresniems žmonėms. Juk jei vaikas gauna „leidimą“ šeimoje elgtis įžeidžiančiai, kas jam sutrukdys tą patį daryti ir mokykloje? Taip pat rodykite pagarbą, neįžeidų bendravimą su savo sutuoktiniu, šeimos nariais ir skatinkite vaikus sekti savo pavyzdžiu. Juk vaikai yra mūsų pačių elgesio veidrodis.
Sukurkite saugią aplinką. Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų… Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos… Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
Venkite situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą. Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
Kaip Sumažinti Vaikų Agresyvų Elgesį: Lavinkite Kompetencijas
Žinodami, kad agresyvus elgesys kyla iš įtampos ir pykčio, galime padėti savo vaikams jį mažinti lavindami šias keturias kompetencijas:
Savikontrolės lavinimas. Tai gebėjimo nugalėti ir suvaldyti savo impulsus lavinimas. Vaikuose gebėjimas suvaldyti kylančią įtampą lyginant su saugusiais dar labai silpnas, iš to ir kyla agresija. Savikontrolės lavinimui puikiai tinka žaidimai, kurie sumažina įtampą ir moko kontroliuoti savo kūną. Tai galėtų būti: Gaudynės ar šokiai pagal mėgstamą muziką (padeda nuimti įtampą kūne). Slėpynės (nes pasislėpus reikia išlaukti, kol suras). Žaidimas „Diena-naktis“ (bėgiojant ir staiga sustojus reikia išbūti nesujudėjus). Žaidimas „Radijas“ (imituodami ranka reguliuojam garso stiprumą, o vaikai kalba arba dainuoja kontroliuodami savo balso stiprumą). Piešimas kreidelėmis (grojant muzikai, geriausiai tinka būgnų garsai, vaikai ant popieriaus piešia abstrakcijas, apskritimus ar linijas, taip išliedami įtampą). Šiuos žaidimus galima vaikams pasiūlyti spontaniškai, jei matote, kad vaikui ar tarp vaikų kyla įtampa.
Emocijų atpažinimas ir mokymasis tinkamai jas išreikšti. Emocijų atpažinimas savyje ir kituose padeda vaikams jaustis saugiau. Kartais, ypač mažesni vaikai, rimtą veidą mato kaip piktą ir tai jiems gali sukelti įtampą. Emocijų pažinimui puikiai tinka: Knygų skaitymas, žurnalų su įvairiomis veido išraiškomis vartymas, filmukų žiūrėjimas ir visas šias veiklas lydintis aptarimas. Taip pat labai naudinga pastebėjus, tam tikrą vaiko emociją ją įvardinti, pvz. „matau, kad tu supykai“, „ar tau baisu?“ ir pan. Mokydami vaikus atpažinti emocijas įvardinkime ir kaip mes patys jaučiamės arba kaip jaučiasi kiti žmonės, esantys aplink jus. Kalbėdamiesi su vaikais apie tai, kaip tinkamai išreikšti kylančias emocijas, pirmiausiai klauskime jų pačių pasiūlymų, o tada pridėkime ir savo variantų. Klauskime kokie būdai jiems padėtų išlieti pyktį. Kartu aptarkime vaikų siūlomus variantus: ar jie tinkami ar ne, ir kodėl. Geriausiai, kai pasirinkti emocijų išraiškos variantai būna iš anksto pasiūlyti pačių vaikų, o kilus pykčiui galima tiesiog priminti vaikui, ką jis galėtų dabar padaryti, kad padėtų sau nurimti. Variantų gali būti įvairių, priklausomai nuo situacijos (esame lauke, namuose, svečiuose, parduotuvėje ir pan.) ar vaikų temperamento: Ramesniam vaikui gali padėti: iškvėpti orą į saują, atsigerti vandens, apsiprausti veidą, išpiešti emociją ant lapo ir pan. Aktyviam vaikui gali labiau tikti: glamžyti popierių, pabėgioti, boksuoti pagalvę, paspardyti kamuolį ir pan.
Empatijos lavinimas. Tai gebėjimo suprasti kito žmogaus norus ir emocijas bei atsižvelgti į juos lavinimas. Kuo mažesni mūsų vaikai, tuo dažniau pas juos vyrauja noras situaciją pritaikyti savo poreikiams, neatsižvelgiant į kitus. Empatijos lavinimas padeda vaikams lengviau priimti situacijos pasikeitimus, kurie nuo jų nepriklauso. Lavinti empatiją padeda: Grupiniai ir komandiniai žaidimai. Jie skatina vaikus pirmenybę teikti ne savo asmeniniams, o grupės interesams. Siekdami laimėti kaip komanda, vaikai mokosi pastebėti kitų komandos narių poreikius ir padėti jiems. Žaidimas „Išgelbėk draugą“. Šio žaidimo metu vaikas rizikuoja dėl draugo, nes turi nepagautas paliesti jau pagautą ir „sustingusį“ draugą taip jį išlaisvindamas. Knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas aptariant kaip jautėsi personažai ir ką vaikas būtų daręs kitaip, kaip būtų padėjęs ir pan.
Socialinių įgūdžių lavinimas. Dažnai vaikų agresyvus elgesys, toks kaip kito stumdymas ar kumščiavimas gali būti tiesiog bandymas tokiu būdu atkreipti į save dėmesį, komunikuoti su kitais. Kaip bendrauti, kaip tinkamai išreikšti savo norus ir jausmus vaikai mokosi ne tik stebėdami aplinką, bet ir ją imituodami per socialinius žaidimus. Tokie socialiniai žaidimai gali būti: „namai“, „gimtadienis“, „parduotuvėje“, „kavinėje“, „svečiuose“, „ligoninėje“ ir pan. Žaidimų metu, kitaip nei realiose situacijose, galime stabdyti „veiksmą“ ir kartu su vaiku aptarti agresyvų elgesį, jei tai pasireiškė. Dar socialinių įgūdžių lavinimui padeda istorijų skaitymas ir analizavimas. Skaitydami knygą vaikams, nebijokime stabtelėti ir paklausti ką apie vieną ar kitą istorijos herojaus poelgį mano pats vaikas.
Patyčios Mokykloje: Kaip Reaguoti?
Patyčios mokykloje - vis dar skaudi problema. Ji stipriai veikia pačių vaikų psichologiją bei pasitikėjimą savimi. Kaip tinkamai reaguoti, kaip elgtis bei kaip padėti savo vaikui tokioje situacijoje dažnai ir nežinome. O žinoti tai būtina, mat Lietuvos statistika pasauliniu mastu yra ganėtinai liūdna. 2013-2014 m. duomenimis, iš 42 šalių Lietuvoje patyčias patyrė daugiausia vaikų: 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių. Iš kitų tyčiojosi patys - 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių.
Štai keletas patarimų, kaip atpažinti, kad vaikas patiria patyčias, ir kaip į tai reaguoti:
Atpažinimas: Tai, kad iš vaiko tyčiojamasi, aiškiausiai rodo, žinoma, išorinės aplinkybės: galbūt vaikas grįžta suplėšytais drabužiais, be kuprinės, be asmeninių daiktų, gal iš jo buvo atimti pinigai ir pan. Patyčias rodyti gali ir pakitusi vaiko vidinė būsena: pastebite, kad vaikas liūdnesnis ar neįprastai emocionalus, pasikeitė jo valgymo įpročiai. Jei vaikas nuolat išgyvena nerimą ar stresą, net jo dėmesys krenta - jis pradeda prasčiau mokytis, nebenori eiti į mokyklą, suprastėja jo mokymosi rezultatai, jam tampa sunku susikaupti ar galiausiai į mokyklą jis išvis nenori ar atsisako eiti. Išryškėti gali ir psichosomatiniai simptomai - dėl patiriamo streso vaikui gali atsirasti pilvo, galvos skausmai.
Reagavimas: Visų pirma derėtų kantriai išklausyti vaiką ir jokiu būdu nepradėti jo kaltinti: kad pats neapsigynė, kad neatsakė ar nedavė atgal, kad yra per silpnas, kad pats kaltas. Tai didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai. Suprantama, ir patiems tėvams sužinojus tokią žinią užverda pyktis. Tad visų pirma derėtų suvaldyti savo emocijas ir tik tada pradėti su vaiku kalbėtis. Pavyzdžiui, paklausti, kaip jis jaučiasi, kas ir kodėl nutiko, kodėl atrodo nusiminęs. Pasistenkite būti supratingi ir išsiaiškinkite visą situaciją - vaikui jau vien nuo išsipasakojimo iš karto pasidarys lengviau. Tuo pačiu, jis pasijus suprastas ir reikalingas. Toliau vaikui reikėtų paaiškinti, kaip jam elgtis tokiose situacijose: kad jis mokėtų tvirtai pasakyti „nesityčiok“, „nekalbėk taip su manimi“, mokyti, jog patyčių atveju jis pagalbos gali kreiptis ir į mokytojus ar kitus suaugusiuosius mokykloje.
Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi. Visų pirma derėtų pradėti nuo savęs ir atsakyti į klausimą: ar jūs patys savimi pasitikite? Jei tinkamas pavyzdys bus, jei vaikui tėvai nuolat kartos, kad jis yra mylimas, svarbus, ypatingas, tuomet tie žmonės iš išorės vaiką galbūt ir galės kiek „palamdyti“, tačiau jo jie niekada nesugriaus, nes toks vaikas turės bazinį saugumą. O tuo baziniu saugumu kiekvienam vaikui šeima ir turi tapti. Pasitikėjimas savimi yra labai rimtas ir gilus dalykas, per vieną dieną, deja, jis nepasikeis. Kitas dalykas, kurį būtų galima padaryti norint sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, - paieškoti veiklos, kurioje tam vaikui gerai sektųsi - tai ypač veiksmingas būdas. Galbūt jeigu vaikui nesiseka mokykloje, jam sunku susirasti draugų, tuomet gal jam galite rasti papildomų užsiėmimų. Paklauskite, kas jam būtų įdomu: muzika, dailė, šokiai, o gal jis puikiai pasižymėtų kokioje sportinėje veikloje - tai galėtų tapti atsvara nesėkmėms mokykloje.
Kaip Elgtis, Jei Vaikas Pats Tyčiojasi?
Tokiu atveju patariu rasti laiko, kai esate nusiraminę, ir kartu susėdę su vaiku pagalvokite, kodėl pats vaikas nejaučia empatijos kitam žmogui, kodėl apskritai jis nori skaudinti kitus? Pabandykite suprasti vertybinį savo vaiko pasaulį ir domėkitės, iš kur toks supratimas atsirado: galbūt vaikui buvo skiriama per mažai dėmesio, galbūt jis buvo per griežtai auklėjamas, o gal jis tiesiog nežino, kaip kitaip išleisti savo pyktį? Tokiu atveju juk būtų galima paieškoti jam veiklos, kur vaikas galėtų išsikrauti ir savo pyktį išlieti panaudodamas savo agresiją tinkamai, pavyzdžiui, sportuodamas ar mokydamasis kovos menų. Taigi čia svarbiausia - ne rėkti ar bausti, o kuo išsamiau išsiaiškinti smurto/noro tyčiotis priežastis ir į tai sureaguoti būtina kuo anksčiau, kol jo taikomos patyčių formos netapo dar agresyvesnės.