Literatūra, atspindinti tautos istoriją, yra neįkainojamas kultūros paveldas. Istorinės asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, vis dar gyvos knygų puslapiuose. Tautų valdovai, imperatoriai, karaliai, kunigaikščiai - apie juos rašoma ir kalbama, nes jie yra istoriškai svarbios asmenybės. Rašytojai atrenka šias istorines asmenybes, įvertindami jų garbę ir charakterio bruožus. Vieni autoriai kuria istorinius faktų knygas, pasakojančias tikrus įvykius, o kiti - dramatiškus istorinius kūrinius, kuriuose įvykiai labiau uždelsta į vidinį išgyvenimą, o tada įvykiai tarsi nustumiami į kontekstą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip skirtingai vaizduojamos istorinės asmenybės lietuvių literatūroje, atskleidžiant gilų ryšį tarp praeities ir dabarties, kuris yra neatsiejama kultūrinio identiteto dalis.
Istorinių Asmenybių Svarba Lietuvių Literatūroje
Mes, Lietuvos gyventojai, turime kuo didžiuotis: valstybine lietuvių kalba, kultūra ir, be abejo, Lietuvos istorija. Mes nepamiršome savo didvyrių, žmonių, kurie paliko žymų pėdsaką istorijoje, turėjo įtakos valstybės formavimuisi bei jos pripažinimui pasaulyje. Dėl to, kad turime rašytinių šaltinių, iš kurių sužinome apie istorines asmenybes, esame dėkingi archeologams, istorikams ir, pirmiausia, lietuvių rašytojams ir poetams, kurie įamžino didingus Lietuvos žmones literatūroje.
Iš istorijos vadovėlių mums tampa žinomi tik „sausi“ faktai apie istorines asmenybes (kada gyveno, ką nuveikė valstybės labui, kokiuose istoriniuose įvykiuose dalyvavo), tuo tarpu rašytojai ir poetai atskleidžia asmens charakterio bruožus, leidžia įžvelgti vidinę jo gyvenimo dramą, pažvelgti į jį kaip į realų žmogų su savo teigiamais ir neigiamais bruožais, su savo problemomis ir jausmais. Istorinės asmenybės lietuvių literatūroje atskleidžia gilų ryšį tarp praeities ir dabarties, kuris yra neatsiejama kultūrinio identiteto dalis.
Juditos Vaičiūnaitės ir Justino Marcinkevičiaus Indėlis
Juditos Vaičiūnaitės ir Justino Marcinkevičiaus kūryba - puikus pavyzdys, kaip istorinės asmenybės gali būti įamžintos literatūroje, suteikiant joms naują, šiuolaikinį kontekstą.
Vaičiūnaitė, žinoma kaip viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, savo eilėraščiuose dažnai gręždavosi į istorines temas ir asmenybes, perteikdama jas per prizmę, kuri atskleidžia jų ryšį su dabartine realybe, žmogiškąją pusę ir emocinį gylio aspektą. Jos kūryboje istorija tampa gyva, artima ir asmeniška, leidžianti skaitytojui naujai pažvelgti į praeities įvykius ir asmenybes.
Taip pat skaitykite: Istorinis kontekstas "Radviliadoje"
Justinas Marcinkevičius, savo ruožtu, yra vienas žymiausių lietuvių dramaturgų, kurio veikalai, tokie kaip trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, tyrinėja Lietuvos istorijos didvyrius ir svarbius istorinius momentus, pabrėžiant jų svarbą šiandienos lietuviams. Marcinkevičiaus kūryba pasižymi gebėjimu į istorines asmenybes žvelgti per nacionalinio identiteto kūrimo prizmę, jas paverčiant simboliais, kurie įkvepia ir suvienija. Jis atskleidžia, kaip istorinės asmenybės ir jų darbai yra susiję su tautos savimonės formavimu ir patriotizmo ugdymu, bei kaip jų palikimas tebegyvuoja šiuolaikinėje kultūroje.
Tiek Vaičiūnaitės, tiek Marcinkevičiaus kūryboje istorinės asmenybės tampa tiltu tarp praeities ir dabarties, leidžiančiu suvokti, kad istorija nėra tik faktų rinkinys, bet ir gyvas, tolydus pasakojimas, kurio dalis esame mes patys. Jų darbai moko, kad istorinės asmenybės yra ne tik praeities veidai, bet ir šiandienos veidrodžiai, atspindintys mūsų pačių siekius, vertybes ir tapatybę.
Istorinių Asmenybių Pavyzdžiai Lietuvių Literatūroje
Lietuvos literatūroje gausu istorinių asmenybių, kurios įamžintos įvairiais žanrais ir stiliais. Štai keletas ryškesnių pavyzdžių, suskirstytų pagal istorinius laikotarpius:
Senovės Istorinės Asmenybės
Nors tiesioginių lietuvių literatūros kūrinių apie senovės istorines asmenybes nėra daug, tačiau pasaulio literatūros kontekste šios asmenybės dažnai minimos ir aptariamos:
- Gilgamešas (XXVI a. pr. Kr.) - Uruko miesto valstybės (Šumere) valdovas. III tūkst. pr. Kr atsirado šumerų epas apie Gilgamešą. Juo remiantis, akadų karalystėje buvo sukurta epinė poema. Joje aprašoma Gilgamešo draugystė su laukiniu žmogumi Enkidu ir sielvartas, šiam mirus, kelionė, ieškant nemirtingumo paslapties, apsilankymas pas protėvį Utnapištį, pergyvenusį tvaną ir kiti Gilgamešo nuotykiai.
- Sargonas (XXIV a. pr. Kr.) - Akadų semitų valstybės įkūrėjas, nugalėjo Šumerą ir savo valdžioje pirmą kartą suvienijo didelę Mesopotamijos dalį. Surengė karo žygių į Elamą, Siriją, M. Aziją. Suvalstybino šventyklų ūkius. Sargono valdymo laikais aštrioje kovoje su aristokratija formavosi vienvaldystė. Valdovo atrama tapo tarnybinė diduomenė, valdininkija, iš dalies ir žyniai.
- Hamurabis (XVIII - XVII a. pr. Kr.) - Babilonijos valdovas, užkariavo didesnę dalį Mesopotamijos. Jam valdant Babilonija labai suklestėjo.
- Nabuchodonosaras II (604-562 m. pr. Kr.) - Babilonijos karalius, kurio vadovaujama kariuomenė prie Karchemišo (Sirija) sumušė Asirijos ir Egipto kariuomenes, užėmė Siriją, Palestiną. 587 ir 579 m. pr. Kr. surengė žygius į Judėją, sugriovė Jeruzalę; pavertė Judėją Babilonijos provincija. Jam valdant, buvo pastatytas Etemenankio zikuratas.
- Aleksandras Makedonietis (356-323 m. pr. Kr.) - Makedonijos karalius (336-323 m. pr. Kr.).
- Gajus Julijus Cezaris (100-44 pr. Kr.) - Romos valstybės veikėjas ir karvedys, kilęs iš patricijų giminės, 59m. pr. Kr. išrinktas konsulu; su Pompėjumi bei Krasu sudarė triumviratą; per du mėnesius užgrobė visą Italiją, pavergė Ispaniją bei Siciliją; 45m. pr. Kr. iki gyvos galvos paskirtas diktatoriumi; reorganizavo valstybę; įvedė Julijaus kalendorių.
Viduramžių Istorinės Asmenybės
Šis laikotarpis Lietuvos literatūroje atspindi krikščionybės įsigalėjimą ir valstybės formavimąsi:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
- Jėzus Kristus - (apie 4 m. pr. Kr. - apie 30 m.) - religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, gyvenęs Palestinoje.
- Šv. Benediktas (480-547) - vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui.
- Justinianas (482-565) - paskutinis Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją užkariavimais, paskelbė Justiniano kodeksą VI a., vėl suvienijs beveik visas Romos imperijai priklausančias teritorijas.
- Grigalius I Didysis (540 - 604) - Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje.
- Karolis Didysis (747-814) - Frankų karalystės valdovas, imperatorius.
- Avicena (980-1037) - persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais.
- Grigalius VII (1020-1085) - popiežius 1073-1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą.
- Urbonas II (1042-1099) - Romos popiežius, 1095 m.
- Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274) - viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”.
- Janas Husas (1369-1415) - čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas.
- Žana d’Ark (1412-1431) - prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji. Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama Orleano mergele.
Naujųjų Amžių Istorinės Asmenybės
Šis laikotarpis pasižymi renesansu, reformacija, didžiaisiais geografiniais atradimais ir politiniais perversmais:
- Bona Sforca (1494-1557) - Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.).
- Petras I (1672-1725) - Rusijos caras, imperatorius, pravedęs reformas, kurios priartino Rusiją prie Vakarų Europos. Išplėtė Rusijos teritoriją, XVIII a. pr.
- Šarlis Monteskjė (1689-1755) - prancūzų švietėjas, mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, ideologas, kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Džono Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų)
- Jekaterina II (1729-1796) - Rusijos imperatorienė dalyvavusi visuose trijuose ATR padalijimuose, ja tapo 1762 m.
- Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798) - paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764-1795).
- Tadas Kosciuška (1746-1817) - LDK karo inžinierius, generolas, nacionalinis didvyris, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 - 1783 m.), vyriausiasis 1794 m.
- Marija Antuanetė (1755-1793) - Prancūzijos karalienė, Liudviko XVI žmona gimusi Vienoje.
- Maksimiljanas Robespjeras (1758-1794) - Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, jakobinų lyderis, diktatūros metais - diktatorius, pasisakęs už terorą.
- Napoleonas Bonapartas (1769-1821) - Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m.
- Artūras Kolis Velslis Velingtonas (1769-1852) - Didžiosios Britanijos karininkas, politikas, vienas iš žymiausių XIX a.
- Klemensas Meternichas (1773-1859) - Austrijos kancleris Vienos kongreso metu, kongreso šeimininkas, pateikęs pagrindinius siūlymus kongrese, kurių dauguma buvo priimti.
- Simonas Daukantas (1793-1864) - Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
- Aleksandras II (1812-1881) - Rusijos imperatorius, 1855-1881 m.
- Konstantinas Kalinauskas (1838-1864) - teisininkas, rašytojas, žurnalistas, vienas iš 1863-1864 m.
XX Amžiaus Istorinės Asmenybės
Šis laikotarpis pasižymi pasauliniais karais, totalitariniais režimais ir kova už Lietuvos nepriklausomybę:
- Filipas Petenas (1856-1951)
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
tags: #kaip #lietuviu #literaturoje #vaizduojamos #istorines #asmenybes