Įvadas
Šiuolaikinės tarptautinės teisės išsivystymo lygis suteikia tinkamą norminį pagrindą vertinti valstybių veiksmus per tarptautinių nusikaltimų prizmę. Agresija, kaip vienas iš tokių nusikaltimų, tarptautinėje teisėje užima ypatingą vietą, nes ji kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresijos apibrėžimą tarptautinėje teisėje, jo raidą, elementus ir taikymo problemas.
Agresijos apibrėžimo raida
Agresija kaip tarptautinis nusikaltimas apibrėžta palyginti neseniai. 1967 m. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) iniciatyva įkurtas specialus komitetas, kuriam pavesta suformuluoti agresijos apibrėžimą. Darbas šiuo klausimu baigtas 1974 metais. Tais metais JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3314, kurios pagrindu patvirtino agresijos apibrėžimą.
Agresija kaip tarptautinis nusikaltimas paaiškinta dviem būdais. Pirmiausia pateiktas bendras šios sąvokos apibrėžimas: agresija - tai „vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“. Po to įvardyti konkretūs veiksmai, kuriuos galima kvalifikuoti kaip agresiją: tai ginkluotojų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją (okupacija ir aneksija), valstybės teritorijos bombardavimas, uostų ir krantų blokada. Apibrėžime numatytas ir netiesioginės agresijos atvejis - teritorijos suteikimas kitai valstybei, leidžiantis įvykdyti agresiją prieš trečiąją valstybę. Netiesioginė agresija - tai Baltarusijos atvejis: ji leido pasinaudoti savo teritorija, kad būtų užpulta Ukraina.
Ši rezoliucija tapo pagrindu tolimesnei agresijos apibrėžimo raidai tarptautinėje teisėje.
Agresijos nusikaltimas pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto pagrindu įkurtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, pradėjęs veikti nuo 2003 metų rugpjūčio 1 dienos. Pagal statutą Teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai: genocido nusikaltimas; nusikaltimai žmoniškumui; karo nusikaltimai; agresijos nusikaltimas.
Taip pat skaitykite: Agresija: istorinė perspektyva
Nors agresijos nusikaltimas buvo įtrauktas į statutą, jurisdikcijos taikymas buvo suspenduotas iki nusikaltimo apibrėžimo įtvirtinimo statute. Laikui bėgant statutas buvo papildytas, taip atsirado 8 bis, 15 bis, 15 ter papildomi statuto straipsniai, detalizuojantys agresijos apibrėžties bei jurisdikcijos taikymo klausimus.
8 bis statuto straipsnis, ratione personae požiūriu, patikslina už agresiją atsakingą asmenį, pažymėdamas, kad agresija - tai „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“. Toliau straipsnyje agresijos nusikaltimas atskleidžiamas remiantis Jungtinių Tautų 1974 m. patvirtinta rezoliucija Nr. 3314, pateikiant bendrą agresijos sąvoką bei išvardinant veiksmus, kurie suprantami kaip agresija.
Agresijos elemento nustatymo problemos
Pirminis agresijos fakto konstatavimas yra JTO Saugumo Tarybos kompetencija. Šitoje situacijoje išryškėja, sakyčiau, netobulas Saugumo Tarybos narių balsavimo mechanizmas, kai pažeidėjui suteikiama galimybė vetuoti su juo susijusį klausimo sprendimą. Nuolatiniam Saugumo Tarybos nariui pareiškus veto, sprendimas nėra priimamas. Rusija jau pasinaudojo veto teise, kai Saugumo Taryboje buvo balsuojama dėl projekto, smerkiančio Rusijos invaziją į Ukrainą, ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos. Iš 15 Saugumo Tarybos narių už rezoliuciją balsavo 11, trys valstybės susilaikė (Kinija, Indija, JAE). Taigi šiuo atveju pažeidžiamas dar nuo romėnų laikų išlikęs principas: niekas negali būti teisėjas savo byloje.
Taigi atsakomybės Rusijai ir jos vadovams už agresijos nusikaltimą taikymo Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme klausimas gali būti komplikuotas, kai jį sprendžia Saugumo Taryba. Tačiau sustoti šioje situacijoje tikriausiai nereikėtų. Tuo labiau, kad Rusijos veiksmus prieš Ukrainą ėmėsi vertinti kita JTO institucija - Generalinė Asamblėja. Generalinė Asamblėja - tai visų JTO narių suvažiavimas. Šiuo atveju ji sušaukta į neeilinę sesiją - tokių sesijų per 77 JTO gyvavimo metus sušaukta tik vienuolika.
Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kuria: pasmerkė Rusijos veiksmus prieš Ukrainą; pareikalavo nedelsiant nutraukti karinės jėgos naudojimą prieš Ukrainą, išvesti Rusijos karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos; pasisakė už humanitarinės pagalbos teikimą Ukrainai. Už šią Generalinės Asamblėjos rezoliuciją balsavo 141 narė, 35 susilaikė, 5 šalys buvo prieš: Rusija, Baltarusija, Sirija, Šiaurės Korėja, Eritrėja.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Agresija prieš Lietuvą 1940 metais
Apibūdinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės praradimą 1940 metais paprastai pasitelkiamos kelios teisinės sąvokos: okupacija ir aneksija, kiek rečiau - agresija (užpuolimas). Tikslus šių terminų vartojimas teisiniu požiūriu yra labai svarbus. Tad svarbu suvokti, ką agresija prieš Lietuvą reiškia.
Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę (pagal JT Generalinės Asamblėjos patvirtintą Agresijos apibrėžimą).
Agresijos sąvoka iš tikrųjų neatsirado tik 1974 metais, kai minėta rezoliucija Agresijos apibrėžimą patvirtino JT Generalinė Asamblėja. Agresijos sąvoka jau buvo žinoma 1940 metais, už agresijos nusikaltimą buvo teisiama Niurnbergo tarptautiniame kariniame tribunole. Ši sąvoka sietina su 1928 metų Paryžiaus sutartimi dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažniau vadinama Briando - Kelloggo arba Paryžiaus paktu.
Svarbiausios Briando - Kelloggo pakto nuostatų turiniui aiškinti buvo 1933 agresijos apibrėžimo sutartys, jų pagrindu buvo konstruojamas ir 1974 metų agresijos apibrėžimas. Tai - 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija). Atkreiptinas dėmesys, kad Londono konvencijos iniciatorė buvo SSRS, kurios pasiūlytas agresijos apibrėžimas tapo šios konvencijos branduoliu. Be SSRS Londono konvencijoje dalyvavo dar 9 jos kaimynės. O 1933 m. liepos 5 d. buvo sudaryta identiško turinio dvišalė Lietuvos - SSRS sutartis užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvencija užpuolimui apibrėžti). Agresija galėjo būti laikomas ne tik karo paskelbimas, bet ir tokie jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę atvejai, kaip įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ginkluotosiomis pajėgomis, kitos valstybės teritorijos, laivų ar lėktuvų užpuolimas sausumos, jūrų ar oro pajėgomis, kitos valstybės jūros pakrančių ar uostų blokada, taip pat parama ginkluotoms gaujoms, kurios iš šios valstybės teritorijos įsiveržė į kitą valstybę, arba atsisakymas savo teritorijoje imtis priemonių tokių gaujų veiklai nutraukti.
Priminsiu, kad 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Sovietų Sąjunga pareikalavo, jog Lietuva įsileistų neribotą papildomą sovietų ginkluotųjų pajėgų kontingentą, t. y. sutiktų su tokių pajėgų įvedimu. O pats pajėgų įvedimas pagal 1933 metų Lietuvos - SSRS sutartį užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvenciją užpuolimui apibrėžti) atitiko vieną iš agresijos aktų, o būtent, Konvencijos II straipsnio 2 punkte pateiktą užpuolimo apibrėžimą - „įsibrovimas ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Taigi galima vienareikšmiškai teigti, kad 1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdė tarptautinės teisės normų apibrėžtą agresijos aktą prieš Lietuvos Respubliką - ginkluotos jėgos panaudojimą įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus. Beje, matant tos dienos įvykius visumoje galima teigti, kad agresija prieš Lietuvą prasidėjo ir tiesioginiu ginkluotu šalies užpuolimu naktį, ultimatumo terminui dar nesibaigus (pirmiausia buvo užpulta Ūtos pasienio užkarda ir nužudytas mėginęs pasipriešinti užkardos viršininkas A. Agresijos akto tąsa buvo visos Lietuvos teritorijos okupacija.
Rusijos veiksmai Gruzijoje ir agresijos klausimas
Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės - 5 Europos bei 3 Azijos valstybės. Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d.
Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas. Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan.
Taigi iš mums žinomų faktų turbūt nėra sunku nustatyti, kas įvykdė tokius aktus. Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės - Rusijos - teritoriją. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo, jokie fantastai, dirbantys Rusijos struktūrose, tokių veiksmų neaprašė. Tai ką gi tokio padarė Gruzija? Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi.
Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais).
Tarptautinės teisės priemonės agresijos atveju
Valstybių tarptautiniai teisiniai ginčai gali būti nagrinėjami tarptautiniuose teismuose tik esant abiejų šalių sutikimui. Tiesiogiai dėl vykdomos agresijos paduoti Rusijos į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą Gruzija negali, nes Rusija nėra pripažinusi privalomos Teismo jurisdikcijos tokiam klausimus nagrinėti ir labai abejotina, kad ji sutiktų tokią bylą spręsti Teisme. Tačiau Gruzija tai daro bent jau netiesiogiai: ji kreipėsi į Teismą dėl Rusijos ir jos agentūros (marionetinių Pietų Osetijos bei Abchazijos administracijų) įvykdytų etninių valymų žudant ir išvarant iš gimtųjų vietų gruzinų tautybės gyventojus.
Dar viena teisinė galimybė - įtraukti į Rusijos padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Gruzijoje tyrimą Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą. Gruzija yra Teismo statuto dalyvė, todėl Teismas turėtų jurisdikciją jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams, net jei jų vykdytojai yra Rusijos piliečiai. Teismas, beje, turėtų jurisdikciją ir Gruzijos pajėgų įvykdytiems nusikaltimams, jeigu tokius nustatytų.
Paskutinė teisinė galimybė - Gruzijai ar jos piliečiams kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet tam turėtų būti prieš tai išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės Rusijoje arba įrodytas jų neveiksmingumas.
Suprantama, teisinės priemonės nėra greitos ir veiksmingos tebevykstančiai Rusijos agresijai nutraukti. Kur kas veiksmingesnis šiuo metu būtų tarptautinių pajėgų dislokavimas Gruzijoje jos vyriausybei prašant ir sutinkant.