Įvadas
Literatūra, kaip meno forma, atspindi žmogaus patirtį, emocijas, mintis ir idėjas. Ji gali būti galingas įrankis, padedantis asmenybei bręsti, formuotis vertybėms, suprasti save ir pasaulį. Literatūra atveria duris į kitų žmonių gyvenimus, leidžia patirti įvairias situacijas, susidurti su skirtingomis nuomonėmis ir perspektyvomis. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama literatūros įtaka asmenybės brandai, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir teorijomis.
Literatūra kaip patirties šaltinis
Jaunystė yra etapas, kai žmogus intensyviai kaupia patirtį, bando suprasti pasaulį ir save jame. Literatūra gali būti puikus patirties šaltinis, ypač jaunam žmogui, kuris dar neturi daug gyvenimiškos patirties. Skaitydamas knygas, jaunuolis gali susipažinti su įvairiomis situacijomis, problemomis, vertybėmis ir perspektyvomis.
Volteras yra teigęs, kad "Kuo daugiau skaitote nemąstydamas, tuo labiau įsitikinate, kad daug žinote, o kuo daugiau mąstote skaitydamas, tuo aiškiau matote, kad žinote mažai". Literatūra skatina mąstyti, analizuoti, kritiškai vertinti informaciją. Tai padeda jaunam žmogui ugdyti savo intelektą, lavinti vaizduotę ir plėsti akiratį.
Jaunuolis jau turi sukauptą vertybių ir patyrimų istoriją iš savo šeimos, kuri padeda jaunam žmogui orientuotis pasaulyje ir atrasti jame savo vietą. Kita vertus, jaunam žmogui didelę įtaką gali daryti ir literatūra, kuri leidžia patirti pasaulį skaitant ir pasineriant į naujus pasaulius, susipažinti su įvairiomis situacijomis, vertybėmis ir problemomis.
Literatūra kaip vertybių formavimo įrankis
Literatūra gali padėti jaunam žmogui formuotis vertybėms, suprasti, kas yra svarbu gyvenime. Skaitydamas knygas, jaunuolis susiduria su įvairiais moraliniais pasirinkimais, dilemomis, kurias sprendžia knygų veikėjai. Tai skatina jį mąstyti apie savo vertybes, pasirinkimus ir elgesį.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Visuomenė turi labai iškreiptus standartus ir kai kurie blogi dalykai yra šlovinami visuomenėje, tad literatūra gali padėti jaunam žmogui pamatyti šiuos neigiamus visuomenės bruožus ir tapti atspariems. Kitais atvejais literatūra moko apie žmogaus prigimtį ir gamtą ir kad dažnai žmogaus elgesys priklauso nuo jo aplinkos.
Literatūros svarbiausia įtaka žmogaus gyvenimui yra mokinimasis iš klaidų. Žmogus gyvenime stengiasi nedaryti tų pačių klaidų, kurias padarė jo skaitytoje knygoje veikėjai. Pavyzdžiui, aš skaitydamas Melvino Burgeso knygą „Heroinas“ mokinaus iš veikėjų klaidų. Joje buvo rašoma kaip paaugliai pabėga iš namų ir pradeda gyventi, jų manymu, „kietą“ gyvenimą. Susiradę apleistus namus jie pradeda vartoti alkoholį, svaigintis narkotikais, plėšikauti, dirbti nelegalius darbus. Pasekmės buvo labai blogos. Tik po kelerių metų vartjimo Paaugliai bandė atsikratyti priklausomybės narkotikams.
Literatūra ir tėvo statuso reikšmė asmenybės raidai
Zigmundas Froidas pastebėjo bandymus kompensuoti tėvo trūkumą masių psichologijos fenomenu, įvairiomis patologijomis, kurios yra ne kas kita kaip bandymai pakeisti tėvo statuso mechanizmą, kompensuoti jo autoriteto trūkumą įvairiais būdais, kuriuos įvardina kaip sutrikimus. Žvelgiant į šiandieninę mūsų visuomenę, būtų neteisinga tvirtinti, jog tėvo statusas yra dingęs. Tačiau socialinėse struktūrose tėvo statuso egzistencija (tėvo buvimas šeimoje) dažnai pakimba ant plauko arba jos svarbą norima pašalinti. Atskiri asmenys ieško būdų, kaip jį pakeisti kažkuo kitu ir tai daro savitais būdais.
Apie tėvo autoritetą kalbame žvelgdami iš vaiko (subjekto) pozicijos, t. y. žvelgdami iš asmens, kuris kalba apie save, apie savo gyvenimą, savo prisiminimus, troškimus, problemas, pusės. Zigmundo Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, tai, ko nevalia peržengti. Jo naudojamas instrumentas - kalbėjimas apie totemą ir tabu leidžia analizuoti sunkiai suvokiamą tikrovę. Zigmundas Froidas tvirtina, kad šis veikimo modelis negalioja vien tik kažkokiam konkrečiam istoriniam asmeniui, tačiau visiems tos rūšies individams. Toteminės ribos draudžia visų pirma kraujomaiša grįstus santykius. Zigmundas Froidas terminą tabu apibrėžia dviem būdais: iš vieno taško žvelgiant tai - šventas, pašvęstas, iš kito - pavojingas, netyras, neleistinas. Tai galioja ne tiktai kalbant apie fizinį kontaktą, tačiau ir apie mintis.
"Toteme ir tabu" Zigmundas Froidas tvirtina, kad žmogui išmokus kalbėti, jis išėjo iš savo elgsenos taisyklių, grįstų malonumo ir nemalonumo principu. Kalba, gebėjimas kalbėti pakylėjo žmogų virš jo instinktyvumo. Tai, ką pirmykštis žmogus sukūrė per savo vidaus projekciją į išorę, tapo šiandieninės psichologijos pagrindu. Čia, pagal austrų kilmės mokslininką, gali būti du paaiškinimai: sisteminis (besiremiantis priklausymu socialinei grupei) ir tikrove besiremiantis, tačiau pasąmoninis. Tabu atspindi socialinio priklausymo pusę ir, kaip sako Zigmundas Froidas, kartais sunku identifikuoti, kur prasideda sutrikimas, o kur tai yra tik socialiai susiformavusio reiškinio įkūnijimas. Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: bėgimas nuo tikrovės, nuo žmonių bendruomenės ir neurotinio elgesio pasireiškimas gali būti formuojamas kultūriniais veiksniais. Neurotikas arba sutrikimų turintis žmogus intensyviai nuolat mąsto apie savo problemas, tačiau negeba jų spręsti dermėje su jį supančia tikrove.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Žakas Lakanas, analizuodamas Zigmundo Froido raštus, yra sakęs, jog tėvas, kurio nekenčiama, tėvas, su kurio norima neturėti nieko bendro, tampa simboliu, su kuriuo save identifikuoji. Remdamiesi Julijana Kantza (Giuliana Kantzà) moksliniais tyrinėjimais (ji nuodugniai ištyrinėjo Zigmundo Froido raštus) galima teigti: „Froido tėvas yra pastatytas į subjekto centrą kaip nustatantis neatšaukiamą draudimą, kraujomaišos tabu klausimu.
Kaip sako Massimo Recalcati’s, visuomenėse, kuriose trūksta šeiminio santykio su tėvu, nėra kontakto su jo statusu, jo simboliu, kyla įvairios radikalizmo bangos, kadangi tokios visuomenės ir atskirų jos individų pasąmonė ilgisi santykio su aiškiu, gal net griežtu Įstatymu, kurio simbolinis autoritetas siaurąja prasme kalbant yra šeimos tėvas.
Literatūra ir masių psichologija
Zigmundas Froidas perėjime nuo pirmykštės ordos prie broliškos bendruomenės struktūros mato tėvo statuso eliminavimo galimybes ir pasekmes. „Masių psichologijoje ir Ego analizėje“ Zigmundas Froidas bando paaiškinti masių fenomeną ir atsakyti į klausimą, kodėl žmogus elgiasi kitaip, kada yra ne vienas. Zigmundui Froidui sociologija, kuri analizuoja žmogiškuosius santykius visuomenėje, tampa taikomąja psichologija; tai reiškia, kad individo psichologija pritaikoma masėms.
Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: „jo jausmingumas neįtikėtinai išaukštinamas, jo intelektualiniai gebėjimai ženkliai sumažėja ir abu procesai akivaizdžiai yra linkę prilyginti jį kitiems masės individams. Taip individas apleidžia savo asmeninį būdą būti ir leidžia kitiems jam vadovauti. Tai glaudžiai susiję su siekiu nebūti kitokiu nei visi kiti. Nepaisant intelektinių gebėjimų susilpninimo, jausmingumo perkeitimo, galimybės veikti apribojimo, nepaisant jo esminių pagrindinių poreikių patenkinimo būtinybės, toks individas jaučiasi laimingas.
Nepaisant to, kad „masės“ veikia pagal bandos principą, tačiau yra linkusios į tam tikrą paklusnumą ir negali egzistuoti be vedlio, kuris tos masės narius nukreipinėtų. Tai reiškia, pagal Zigmundą Froidą, kad toks darinys (reiškinys) negali egzistuoti be modelio, be statuso, vaidmens, su kuriuo nori identifikuotis. Dėl to iškelia identifikavimosi klausimą sakydamas: „Identifikavimasis psichoanalizėje yra pirmas emocinio ryšio su kitu asmeniu pasireiškimas. Jis atlieka savo vaidmenį Edipo komplekso priešistorėje. Vaikas berniukas priima tėvą kaip idealą ir su juo tapatinasi. Tas pats galioja ir vaikui mergaitei. Tik pirmuoju atveju tėvas yra tas, kuo norima būti, antruoju - tas, kurį norima turėti.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Pasak Zigmundo Froido labai dažnai masių psichologijoje identifikavimasis įvyksta adaptuojant įvairias išimtis, kurios tampa taisyklėmis. Nelaimingi individai nori išreikšti savo pasąmoninį troškimą pasidalinti kančia, patirtomis skriaudomis su kitais. Kaip pavyzdį pateiksiu dvi moteris. Viena prarasdama kūdikį galvoja, kad ir kita jo neturėtų turėti. Pagal masių psichologijos veikimo dėsnius, pirmosios noras pripažįstamas gėriu ir antrajai.
Tam tikrais atvejais individas visiškai atsisako savojo „Aš“ jausminėje ir psichologinėje sferose bei pakeičia jį kolektyvinės laimės idealu, įkūnijamu tos grupės vado asmenyje. Masių psichologijoje nebesvarbu tampa ir lytis, kuri nebeatlieka jokio vaidmens, nebeatitinka jokio statuso. Dėl to, kad pačios „masės“ tampa troškimų objektu ir išsipildymo garantu. Čia, kaip sako Zigmundas Froidas, atsiveria erdvė įvairiems sutrikimams, neurozėms, emociniams sutrikimams, taip pat ir fiziologiniams.
Susitapatinimas su „masėmis“, kuris tam tikra prasme yra ne kas kita, o bandymas pakeisti tėvo statuso trūkumą, suteikiant to statuso galimybę pačiai „masei“.
Literatūra ir religija
Analizuodamas religijų fenomeną prieina išvados, kad dievai yra kintančios figūros, paremtos žmogiškojo norėjimo išpildymo principu. Tačiau, kada kalbama apie Vieną Dievą, yra visiškai kitaip. Jis atitinka tėvo statusą. Jis duoda įstatymą. Jis nustato tvarką. Šioje knygoje Zigmundas Froidas vysto mintį, kalbėdamas apie tautą, kuri paveldėja kaltės jausmą, tačiau tuo pačiu metu turi išskirtinį likimą.
Mozė Zigmundui Froidui yra tarsi idealusis tėvas, įstatymo tėvas, figūra, į kurią žvelgdamas gali atsakyti į savojo identiteto klausimus. Mozė ir monoteizmas iš naujo patvirtina, kad tėvo „nužudymas“ priveda prie mirusiojo garbinimo ir ryšio sustiprėjimo. Taigi, jeigu troškimo išpildymo kliūtis (šiuo atveju tėvas) yra pašalinama, vis tiek negaunamas leidimas prieiti prie troškimo objekto. Draudimas netgi sustiprėja.
Lietuvių literatūra ir jauno žmogaus patirtis
Sakoma, kad jaunystė yra gražiausias etapas žmogaus gyvenime. Juk būdami jauni mes patiriame daugiau nuotykių, viską išmėginame, kaupiame patirtį ateičiai. Kita vertus, jaunystė yra vienas iš maištingiausių, konfliktiškiausių ir sudėtingiausių gyvenimo tarpsnių. Mes trokštame atitrūkti nuo suaugusiųjų, norime išbandyti viską savo kailiu, pradėti savarankišką gyvenimą. O vyresni žmones jaunimą įvertina kaip patirties neturinčius individus. Aš manau, kad ne visada jauno žmogaus patirtis yra ne mažesnė už vyresnio žmogaus. Mūsų patirtį lemia ne tik tai, kiek mums metų, bet ir tai, kas mes esame šiame pasaulyje. Jaunimo patirtys atsiskleidžia ne tik šiame moderniajame pasaulyje, bet ir lietuvių literatūroje. XIX - XX amžiaus rašytojų kūriniai parodo brandinančią jauno žmogaus patirtį.
Humanitarinės kultūros ugdymas ir literatūros mokytojo vaidmuo
LTHumanitarinės kultūros ugdymas yta vienas svarbiausių valstybės uždavinių, kai kalbame apie žmogaus ugdymą. Formuluojant švietimo reformos uždavinius buvo akcentuojama būtinybė formuoti mokinių nuostatą, kad jie yra ne tik gimtosios kultūros vartotojai, bet ir kūrėjai, atsakingi už kultūros raidą ir išsaugojimą. Tautinės mokyklos koncepcijoje teigiama, kad būtina žmogaus dvasinio gyvenimo raidos sąlyga yra gimtoji kalba. Ji yra svarbiausias tautos ir jos kultūros savitumo požymis. Ugdymo tutinio humanizavimas, ypač gimtoji kalba, daro didelę įtaką asmenybės brandai. Taigi neabejotinai svatbus būsimų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų nusiteikimas ir požiūris į savo profesiją. Šiame straipsnyje apžvelgiama, koks būsimų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų požiūris į profesinę veiklą ir kokios pedagoginės veiklos prielaidos jiems atrodo svarbios, ko tikisi iš studento (būsimo mokytojo) jau dirbantys mokytojai lituanistai.
In her works, M. Lukšienė, one of the authors of the National School Concept, maintained that the object of education in the national school is “the person in the cultural context. It is impossible to educate a person in isolation, without regard to the needs of the specific nation and its culture”. When we educate a young person at general education schools, we build a foundation for the formation of his self-esteem and develop his respect for the nation, state, language, history and culture. One of the most important subjects with which to develop and educate this is the native language and literature. This subject shapes the values of a young person and confers humanism on the entire educational process. Humanisation of the educational content and particularly the native language have a significant effect on a person’s development. Therefore the approach and attitudes of future native language teachers are certainly important. The paradigm of liberal education is entering general education schools in Lithuania, so the change of the teacher training paradigm is extremely important. The current teacher training paradigm still focuses on the trainingof subject teachers. Teacher training, very much like all education, is more conservative than innovative. Subject-oriented teacher training is still (or even) preferred bygeneral education schools, so change in the higher education system is even slower.
tags: #kaip #literatura #brandina #asmenybe