Muzika yra neatsiejama žmogiškumo dalis, egzistuojanti visose kultūrose jau dešimtis tūkstančių metų. Kūdikiai atpažįsta ir reaguoja į muziką, tarsi ateidami į pasaulį su smegenimis, jau paruoštomis suprasti muzikinį pasaulį. Muzika persmelkia kiekvieno kasdienybę: liftuose, parduotuvėse, viešbučių vestibiuliuose, ausinėse, automobiliuose - muzika skamba beveik visur. Ji universali ir stipriai veikia emocijas. Norint geriau suprasti, kaip ir kodėl muzika jaudina, reikia pažvelgti giliau į smegenis.
Viskas, ką galvojame, jaučiame, darome, suvokiame ir esame - sąmonė, realybės suvokimas ir tikrovės formavimas - kyla iš smegenų. Dėl jų galime mąstyti ir bendrauti, tačiau tuo pačiu metu galime pasiduoti primityviausiems impulsams ir potraukiams. Geriau suprasdami, kaip aplinka veikia smegenis, galime tikslingai daryti sprendimus ir rinktis veiklą, kuri palaikys ar net pagerins bendrą smegenų sveikatą arba norimus protinius gebėjimus, pavyzdžiui, atmintį, dėmesio sutelkimą ar emocinę kontrolę.
Kadangi muzika susideda iš garsų, pirmiausia svarbu suprasti, kaip smegenys iššifruoja garsą ir sukuria garso jutimą - kaip mes girdime. Garsas yra slėgio bangos, kurios patenka į smegenis pro ausyse esančias specialias plaukuotąsias ląsteles. Garso bangos suvirpina tų ląstelių plaukelius, o ląstelės šią informaciją apie garsą paverčia elektriniais impulsais ir siunčia toliau į smegenis. Šie signalai klausos nervais keliauja į smegenų kamieną, kur prasideda tam tikrų muzikos aspektų, tokių kaip aukštis ir garsumas, nesąmoningas apdorojimas. Tuomet smegenų kamienas informaciją apie garsą siunčia tolyn į daugybę skirtingų smegenų dalių ir oro virpesiai ausyse tampa tikra magija mūsų smegenyse. Kai garsinė informacija pasiekia auditorinę smegenų žievę, mes sąmoningai išgirstame tuos garsus ir prasideda sąmoningas garso informacijos apdorojimas. Smegenų auditorinėje žievėje iššifruojama daug kitų garso aspektų, tokių kaip garso tonas, garsumas, garso šaltinio vieta, sąskambis, disonansas, harmonija. Taip pat įvyksta auditorinė scenos analizė, dėl kurios mes gebame atskirti draugo balsą kavinėje nuo aplinkinių garsų.
Muzika susideda iš galybės skirtingų garsų ir yra vienas galingiausių stimulų smegenims. Niekas vienu metu nesuaktyvina tiek skirtingų smegenų dalių ir taip stipriai kaip muzika.
Muzikos poveikis smegenims
Muzika paveikia smegenų dalis, atsakingas už:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
- Klausą
- Regą (muzikantai vizualizuoja natas)
- Judesius (paveikia tiek muzikos klausymas, bet labiausiai, jei grojama muzikos instrumentu)
- Emocijas (emocijų sukėlimą, emocinio atsako reguliavimą; šiurpuliukai, nueinantys per kūną klausant muzikos)
- Atmintį (dažnai muzika sukelia prisiminimus)
- Bendravimą tarp smegenų pusrutulių
- Organizmo homeostazę (muzika gali paveikti širdies ritmą, kraujospūdį ir nuotaiką ar net lytinį potraukį)
- Malonumą ir atlygį
- Aukštesniąsias kognityvines funkcijas (planavimą, sprendimų priėmimą, pasekmių nuspėjimą)
- Kalbą
- Ritmą
- Judesių koordinaciją
- Tikslius smulkiuosius judesius bei vadinamąją raumeninę ar judesių atmintį (važiavimas dviračiu, tam tikros melodijos grojimas).
Muzika gali ne tik padidinti šių sričių aktyvumą, bet ir paveikti tam tikrų smegenų sričių struktūrą. Patyrę muzikantai turi didesnį smegenų ląstelių kiekį tam tikrose smegenų srityse, pavyzdžiui, tose, kurios susijusios su garsinės informacijos interpretavimu, muzikos ir ritmo supratimu, daugiasensorinės informacijos integravimu, atmintimi, kalbos suvokimu ir kūrimu, bei kitose. Šis tam tikrų smegenų dalių padidėjimas gali būti susijęs su faktu, kad žmonės, kurie pradeda groti ankstyvame amžiuje ir šią praktiką tęsia visą gyvenimą, taip pat turi mažesnę riziką susirgti neurodegeneracinėmis ligomis, turi geresnes protines funkcijas senstant. Senstant mažėja smegenų ląstelių kiekis ir dėl to mažėja smegenų masė, blogėja kognityvinės funkcijos. Taigi muzikavimo sukeltas didesnis smegenų ląstelių kiekis gali apsaugoti mūsų smegenis. Tyrimai su graužikais taip pat rodo, kad muzika skatina naujų smegenų ląstelių susidarymą. Tiesa, tam tikros smegenų dalys yra mažesnės ekspertų muzikantų smegenyse nei nemuzikantų smegenyse, pavyzdžiui, smegenų žievės dalis, atsakinga už smulkiąją motoriką, smulkius judesius.
Priklausomai nuo to, ar muzikos klausomės, ar grojame jau pažįstamą muziką, ar kuriame naują muziką, bus aktyvuojama ir paveikiama skirtinga smegenų dalių kombinacija. Muzikos klausymas suaktyvina daug smegenų dalių vienu metu, tačiau grojimas muzikos instrumentu suaktyvina praktiškai visas smegenis ir yra tiesiog fejerverkai mūsų smegenims! Grojimas muzikos instrumentu nuo paprasto muzikos klausymosi skiriasi tuo, kad grojimas reikalauja subtilių motorinių įgūdžių, kurie kontroliuojami tam tikrų smegenų dalių, esančių abiejuose smegenų pusrutuliuose. Taigi grojimas muzikos instrumentu padidina smegenų pusrutulius jungiantį „greitkelį“ - vadinamąją didžiają smegenų jungtį (angl. corpus callosum). Šie muzikos sukelti smegenų struktūros ir aktyvumo pokyčiai priklauso nuo amžiaus, kada žmogus pradėjo muzikuoti ir kiek laiko praleidžia muzikuodamas. Kuo anksčiau pradėtas muzikinis treniravimas, kuo daugiau laiko praleidžiama praktikuojant muziką, tuo didesni pokyčiai smegenyse. Muzikos sukelti pokyčiai smegenyse gali būti tiek momentiniai ir paveikti mūsų smegenis, kai muzikos klausomės ar ją grojame, tiek pasireikšti per kelias savaites, mėnesius ir metus ir veikti mūsų smegenis nuo kelių sekundžių ar kelių dienų iki kelerių metų ar net gyvenimo galo.
Muzikos poveikis elgesiui, emocijoms ir protinėms funkcijoms
Vien tai, kad muzika paveikia smegenų struktūrą ir aktyvumą, nebūtinai paaiškina, kaip muzika paveikia smegenų funkcijas, t. y. mūsų elgesį, fiziologiją, emocinį atsaką ar protines funkcijas. Didesnis aktyvumas tam tikrose smegenų dalyse gali būti susijęs tiek su teigiamu, tiek su neigiamu efektu. Čia į pagalbą ateina tyrimai, palyginantys muzikantus ir ne muzikantus, jų elgesį bei savybes. Tyrimai rodo, kad muzikantai turi geresnę atmintį, geriau moks sutelkti dėmesį, yra kūrybingesni ir geriau sprendžia sudėtingas problemas, turi geresnes aukštesniąsias kognityvines funkcijas - planavimą, pastabumą bei pasekmių nuspėjimą. Tokių tyrimų pagrindinė problema yra ta, kad negalime būti tikri, ar šie žmonės jau gimė su tokiomis smegenimis bei savybėmis ir genetika juos nuvedė link muzikos, ar būtent muzikavimas sukėlė smegenų, savybių ir elgesio pokyčius.
Muzika kaip gydymo priemonė
Billis Joelis yra pasakęs: „Manau, muzika gydo. Tai galinga žmogiškumo išraiška. Tai kažkas, kas mus visus paliečia.“ Nors B. Joelis ir nebuvo neuromokslininkas ar medicinos gydytojas, sakydamas, kad muzika gydo, tikrai neklydo. Žinome, kad muzika gali paveikti daugelio skirtingų smegenų dalių struktūrą ir aktyvumą. Muzika galime suaktyvinti tam tikras pažeistas smegenų sritis, kad paskatintume jų gijimą ir atkurtume su šia smegenų dalimi susijusias funkcijas. Muzika yra tokia galinga, kad net gali prikelti iš neurodegeneracinių ligų sukelto amnezijos rūko.
Paprastai vėlyvose neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, stadijose pacientai nebeatsimena daugelio autobiografinių prisiminimų. Tačiau paleidus mėgstamą muziką jų akys nušvinta, jie pradeda judėti, o kartais ir dainuoti. Vienas labiausiai širdį griebiančių pavyzdžių, kaip muzika gali prikelti iš neurodegeneracijos, užfiksuotas vaizdo įraše, kuriame buvusi primabalerina, serganti Alzheimerio liga, tiesiog atgyja išgirdusi „Gulbių ežerą“. Tai gali reikšti, kad su muzika susiję prisiminimai yra giliai įsišakniję smegenyse ir atsparesni neurodegeneraciniam poveikiui.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Muzikos terapija taip pat turi teigiamą poveikį Parkinsono liga sergantiems asmenims. Parkinsono ligą turintiems žmonėms sunku, pavyzdžiui, pradėti eiti ar sustoti dėl žalos su motorika susijusioms smegenų dalims. Panašiai ritmingos muzikos terapija gali padėti atgauti sutrikusią judėjimo funkciją po insulto ar trauminio smegenų pažeidimo.
Epilepsija yra neurologinis sutrikimas, kai smegenų veikla tampa nenormali, sukelianti traukulius arba neįprasto elgesio, pojūčių ir kartais sąmonės praradimo periodus. Tyrimai rodo, kad muzikos terapija gali padėti normalizuoti smegenų veiklą ir sumažinti traukulius.
Nuotaikos gerinimas, gerų emocijų sukėlimas klausantis muzikos greičiausiai yra susijęs su tuo, kad muzikos klausymas suaktyvina tuos pačius malonumą teikiančius biologinius mechanizmus smegenyse kaip maistas, narkotikai ar seksas. Supaprastintai pasakius, dopaminas yra smegenyse esanti molekulė, vadinamasis neurotransmiteris (neuronešiklis), kurio padedamos nervinės ląstelės bendrauja viena su kita. Dopaminas jungiasi prie smegenyse esančių nervinių ląstelių ir yra labai svarbus centrinės nervų sistemos funkcijoms, tokioms kaip judėjimas, malonumas, dėmesys, nuotaika ir motyvacija.
Muzikinis ugdymas ir asmenybės raida
Teigiama muzikinio ugdymo nauda asmenybės raidos vystymuisi neabejojama. Įrodyta, kad muzikos besimokantiems vaikams lengviau ir greičiau sekasi įsiminti mokyklose pateikiamą informaciją bei turinį, jų mokymosi rezultatai yra geresni nei mokinių, papildomai nelankančių muzikinių užsiėmimų. Pirmiausia tėvai turi atsižvelgti į vaikų išreiškiamus norus bei pageidavimus ir į juos nenumoti ranka. Rekomenduojama kuo dažniau kartu lankytis įvairiuose muzikiniuose renginiuose: koncertuose, spektakliuose, operose. Tai ir nepamainomas laikas pabūti kartu, ir išsiaiškinti, kas vaikui įdomu. Taip pat būtina atsižvelgti į vaiko temperamentą: uždaresniems vaikams galbūt labiau tiktų solinio instrumento pasirinkimas, socialiai aktyviems - dainavimas chore. Daugelis tėvų abejoja dėl vaikų muzikinių gabumų, klausos, tačiau pamiršta, kad tai - lavinami dalykai.
Muzikinis lavinimas ugdo:
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
- Daugiafunkciškumą
- Socialinio bendravimo su aplinka gebėjimus
- Koordinaciją bei judesių motoriką
- Atmintį
- Matematinius bei intelektinius gebėjimus
- Savidiscipliną
- Lingvistinius gebėjimus
- Motyvaciją
- Pasitikėjimą savimi
- Socialinius įgūdžius
- Emocinę pusiausvyrą
- Kūrybiškumą bei fantaziją
Muzikos pasaulis labai įvairus ir turtingas. Individualus muzikos mokymas visada reiškia tiesioginį pedagogo priėjimą prie vaiko. Mokytojui lengviau per trumpiausią laiką suvokti konkretaus mokinio poreikius bei parinkti tinkamiausią mokymosi metodiką. Toks mokymasis labai tinka uždaresniems, jautriems mokiniams, taip pat ir hiperaktyviems vaikams, mat jie sulauks maksimalaus reikalingo pedagogo dėmesio pamokos metu.
Tradiciniai populiariausi instrumentai - fortepijonas, kaip universalus muzikos mokymo įrankis, smuikas, fleita, gitara ar dainavimas. Tačiau kiti styginiai - violončelė, arfa, pučiamieji - trimitai, obojai, valtorna, mušamieji instrumentai-būgnai bei nepaminėti instrumentai taip pat puikiai tiks jaunesnio ir vyresnio mokyklinio amžiaus mokiniams mokantis muzikos. Svarbiausia - išdrįsti pradėti muzikuoti. Tai nepamainomas indėlis į harmoningos asmenybės ateitį.
Muzikos vertingumas ir ugdymas
Mokant muzikos, kaip ir kitų dalykų, pirmaeilę reikšmę turi dalyko reikšmingumo žmogui klausimas. Muzikai kuria ir skleidžia vertingą muziką. Tačiau muzikos, meno vertingumo klausimas labai skirtingai sprendžiamas. Pagal muzikos pobūdį ir paskirtį priimta ją skirstyti į rimtąją, akademinę ir lengvąja, populiariąją muziką; į pasaulietinę ir bažnytinę; į vokalinę ir instrumentinę („grynąją“); į komercinę, sceninę; liaudies (tautinę), į elektroninę, į daugybę popso, džiazo žanrų. Egzistuoja be galo plati istorinių, etninių, tradicinių ir šiuolaikinių moderniųjų, postmoderniųjų muzikos kultūrų įvairovė. Siekiant mokykloje ugdyti bendrąją muzikinę kultūrą, neįmanoma aprėpti minėtos įvairovės (to neįstengia pasiekti net ir profesionalai). Tai reiškia, kad atrenkame (reikėtų atrinkti) ko mokyti pagal muzikos, pagal dvasinės kultūros vertingumo kriterijų: ar muzika, kuri teikiama, atgaivina, praplečia, pagilina asmens dvasinio gyvenimo patirtį kaip visuminę (o ne vien racionalaus žinojimo) asmens būties charakteristiką.
Rašydamas apie ugdymą, W. Dylthejus akcentavo būtinybę orientuotis į visumą. Ją kuria ne vien gnoseologinis patyrimas, teorinės žinios, daiktinio veikimo patirtis, bet ir vidinė patirtis kaip savo gyvenimo išgyvenimas. Tokį patyrimą mums teikia geros knygos, tobula rimtoji ir lengvoji muzika, aukštasis menas. Todėl mokykloje reikia ugdyti gerą jaunimo muzikinį skonį, gebėjimus giliai mąstyti ir rinktis tai, kas vertinga.
Muzika skleidžiama siekiant, kad ji būtų vartojama, t.y. kad ji turėtų klausytojų, kurių ratas būtų kuo platesnis. Žodis „vartojimas“ mums gali atrodyti ne pats tinkamiausias, nes vartojimas buitine prasme suponuoja vartotojišką sąmonę, kuri yra žmogaus kūrybinių galių, dvasinio tobulėjimo priešingybė. Vartotojiškumas, smagaus ir lengvo („gero“) gyvenimo poreikiai gesina kūrybiškumą, o tai bene labiausiai nudvasina asmenybę. V. „Kremerata Baltica“ vadovas G. Kremeris rašė: „Labiausiai pageidaujama prekė šiandien yra nafta. Tai paslėpta substancija, kylanti iš Žemės gelmių, kuri gyvenimą gali ir palaikyti, ir sugriauti. Muzika taip pat yra savos rūšies kuras. Kuras dvasiai. Nepalyginamai brangesnis negu nafta, jis jaučiamas nepasiekiamose mūsų sąmonės gelmėse.“ Kaip ir nafta arba branduolinė energija, muzikos kuras irgi gali dvasią ir palaikyti, ir griauti, naikinti. Tai nemažai priklauso nuo to, kokia muzika ir kaip vartojama. Kai išplinta menkavertės muzikos vartojimas, įsigali vartotojiškumas, blokuojantis gilesnį mąstymą, taurių vertybių įšgyvenimo poreikius.
Rengiant profesionalius muzikus, muzikos pedagogus skiriama dėmesio muzikos vertingumo klausimams. Bet esama rezervų plečiant muzikos vertybinius aspektus. Muzikos kūrinių vertingumą verta plačiau aptarti stilių, žanrų, epochos kultūros, socialinių santykių. etikos, dorovinių idealų, dvasingumo, tikėjimo, transcendavimo, pramogavimo ir žaismo, pažinimo, terapijos ir daugeliu kitų aspektų. Su muzikos vertės supratimu aiškėtų ir kriterijai, kuriais remiantis edukacijoje būtų galima kryptingiau atrinkti kūrinius, padedančius tobulinti ugdytinių meninį skonį, vertybines nuostatas, dvasios ir proto galias.
Muzika ir meninė tiesa
Įprasta, kad tiesa laikomas toks žinojimas, kurį galima patikrinti, matuoti, logiškai vertinti. Todėl vengiama kalbėti apie kitokią - meninę - tiesą. Ji neatitinka racionalistinio mąstymo. Neurofiziologijoje žinoma, kad žmogaus smegenų veikla reiškiasi kairiojo ir dešiniojo galvos smegenų pusrutulių srityse. Pirmoji atsakinga už loginį, sąvokinį mąstymą, o antroji - už pasąmoninį, intuityvųjį, emocinį mąstymą, „žinojimą“. Žmogaus pažintinė, kūrybinė veikla turi būti dėkinga už šių dviejų polių - mąstymo ir jausmų - tarpusavio integralumui. Bet jie yra nuolatinėje priešpriešoje. Tai, matyt, būtų galima laikyti kūrybinės veiklos slaptuoju varikliu. Mokslo logika, eksperimentu pagrįstos tiesos „įveikdavo“ (ir ligi šiolei įveikia) kitokią, jausmais ir giluminiu mąstymu patiriamą tiesą, kurią teigė tikėjimas, aukštasis menas. Todėl kuo daugiau pasiekia civilizacija, tuo labiau skursta žmonijos dvasia, dorovinė, etinė kultūra, kuri remiasi ne skaičiais, o dvasinėmis vertybėmis kaip kitokia, dvasine tiesa. Mokslinė tiesa, teikianti materialinę gerovę, absoliutizuojama. Užmirštama, kad visi didūs, aukšti dalykai negali būti matuojami skaičiais. Todėl meninė, religinė tiesa nelaikoma tiesa, nes ji negali būti įrodoma mokslo metodais. Racionaliam protui ji tiesiog neįdomi, o jei nagrinėjama, tai remiamasi tik loginiam pažinimui prieinamais metodais. Protas nurungia širdies tiesą ir nesivargina ieškodamas dvasinės būsenos, grožio ir gėrio, prasmės kaip vertybės tiesos. O juk toji tiesa nuo seniausių laikų egzistuoja liaudies kūryboje, profesiniame ir ypač sakraliniame mene.
Intuityvistas H. Bergsonas pastebėjo: „… yra dalykų, kurių ieškoti gali tik intelektas, bet kurių jis pats niekada nesuras. Juos galėtų surasti tik instinktas, bet jis niekada jų neieškos“. Taigi reikia pripažinti, jog tiesos ieškojimo „virusu“ serga visi. A Maslowas rašė: „Jei mokslą apibūdintume kaip tiesos, įžvalgos bei supratimo ieškojimą, kaip gilinimąsi į reikšmingus klausimus, tuomet vargu ar pavyktų atskirti mokslininkus nuo poetų, menininkų ir filosofų, nes neretai jie visi ieško atsakymų į tuos pačius klausimus“. Aukštojo meno visavertis pažinimas yra puikus tokios kultūros radimosi ir plėtotės laukas. Link didžių vertybių tame lauke gali judėti tik tas, kuris įkūnija raitelio (proto) ir žirgo (intuicijos, emocijos) energiją. Emocija be proto - akla, o protas be emocijų - kurčias ir bedvasis. Jis gali būti agresyvus, naikinantis. Kuo glaudesnė šių galių sinergija, tuo gilesnė asmens ir visuomenės dvasinė ir praktinė, socialinių santykių kultūra, kurianti gyvenimo gerovę.
tags: #kaip #muzika #prisideda #prie #asmenybes #formavimosi