Šeima, dažnai vadinama visuomenės ląstele, yra pagrindinis visuomenės elementas. Nors požiūris į šeimą keičiasi, jos vaidmuo išlieka svarbus. Šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, patirdamas įvairius santykius: vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų. Geri santykiai su artimiausia gimine stiprina šeimą, o nesutarimai gali paveikti visos giminės gyvenimą. Svarbu ugdyti geranoriškumą ir tarpusavio pagarbą.
Šeimos svarba ir tarpusavio santykiai
Šeima dažnai vadinama visuomenės ląstele, ir ne veltui. Nesvarbu, kaip ją vertina atskiras žmogus, realybė yra tokia: šeima yra tas gyvenimo modelis, kuris, kaip parodė žmonijos istorija, yra optimaliausias visuomenei ir valstybei, o taip pat, žinoma, ir šeimos nariams. Besivystant visuomenei, keičiasi ir požiūris į šeimą, nekintantis lieka vienas dalykas: mūsų vaidmenys šeimoje. Neveltui sakoma, kad šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, juk nei vienoje kitoje gyvenimo srityje mes nesusiduriame su tokia įvairiapusiškai plačia patirtimi.
Pradžioje esame du vienas kitą mylintys žmonės (atėję kiekvienas iš savo šeimų), kurie sukuria šeimą. Taigi, tampame vyru ir žmona. Šalia prasideda ir bendravimas su sutuoktinių tėvais. Vėliau sutuoktiniai tampa tėvais, ir tarpusavio ryšių įvairovė dar labiau prasiplečia: yra vyro ir žmonos santykiai, tėvo ir motinos santykiai, vaikų ir tėvų santykiai. O kur dar seneliai, kartais proseneliai ir jų santykiai su savo vaikais ir vaikų vaikais - anūkais ir proanūkiais.
Gali atrodyti, kad svarbiausi yra vienos šeimos santykiai, o visi kiti giminiški ryšiai nėra tiek svarbūs. Tačiau taip tikrai nėra: jei ryšiai su artimais giminaičiais bus geri, tai ir šeimoje bus ramybė, jei įtempti - ta įtampa vienaip ar kitaip paveiks ir sutuoktinių santykius. Geri santykiai su artimiausia gimine suartina sutuoktinius ir parodo jaunąjai kartai - vaikams - puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Tuo tarpu nesutarimai ar ignoravimas (kas mūsų laikais ypač paplitę), nuskurdina pirmiausiai jaunąją kartą ir rodo prastą bendravimo pavyzdį, ypač jei tokie nesutarimai aptarinėjami girdint vaikams.
Žinoma, būna sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų, bet ir tokiu atveju nesutarimus reikėtų išspręsti maksimaliai geranoriškai, kitaip įtampa veiks visos giminės gyvenimą. Be to, nepamirškime, kad jei tarp kažkurių giminės narių nesusiklostė bendravimas, tai nereiškia, kad su visais jis bus blogas. Vieno artimos giminės nario nesutarimai su kitu giminės nariu neturėtų įtakoti kitų. Pykčiai ir ignoravimas yra blogiausia, kas gali būti tarp šeimos narių. Tik geranoriškumas ir tarpusavio pagarba gali nutraukti bet kokius nesutarimus ir pakeisti gera linkme visos giminės bendravimą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Pagrindinis krentantis į akis mūsų laikų kraštutinumas giminės santykiuose - savininkiškas ir išnaudotojiškas požiūris į artimus giminės narius. Tėvai kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, niekaip nesusitaikydami su mintimi, kad jie jau savarankiški. Vaikai, savo ruožtu, mano, kad tėvai privalo besąlygiškai jiems visame kame padėti - palaikyti finansiškai ar prižiūrėti vaikus.
Iš tiesų šeimos sąvoka yra žymiai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio - anksčiau sakydavo, kad išteki ar vedi ne tik mylimą žmogų, bet ir visą jo giminę. Tai tiesa. Kodėl svarbu tai suprasti? Todėl, kad giminystės ryšiai - patys stipriausi - galime pyktis, galime juos ignoruoti, bet jie veiks mus stipriausiai. Tai ryšiai, per kuriuos galime vystyti visas savo savybes. Mes rodome ir bendravimo modelį, kuris - vienoks ar kitoks, priklausomai nuo rodomo pavyzdžio - vieną dieną atsistos prieš mus ir, žinoma, bus perduodamas sekančioms kartoms. Todėl - mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus. Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje.
Meilė kaip kūrinijos substancija ir laisvos valios išraiška
Dažniausiai meilę siejame su vyro ir moters tarpusavio santykiais, o šilti jausmai, susiję su kitais dalykais, atrodo abstraktūs ir ne tokie reikšmingi. Tuo tarpu meilė plačiąja prasme yra ta rišanti kūrinijos substancija, kurios dėka visa kūrinija vystosi ir auga. Pati skaidriausia meilės forma ir yra mūsų laisva valia. Galime įvairiai svarstyti - tai Kūrėjo dovana, ar per mus, bendrakūrėjus, Kūrėjas išreiškia save, bet tai galime pamatyti, atidžiau pažiūrėję į gyvenimą.
Mes turime instinktus, bet turime ir galimybę valdyti savo gyvenimą savo mintimis. Kad gyvenimas tęstųsi, reikalinga priežastis, o ta priežastis ir yra mūsų mintys. Mintys gali būti įtakotos žemų emocijų arba meilės. Įtakotos meilės mintys gimdo džiaugsmą, kuris yra gyvenimo polėkis, nuolatinio judėjimo laisvė, išraiškos laisvė. Žemų emocijų įtakotos mintys yra visada ribotos, nes gimdo baimę, kuri sukausto ir neleidžia laisvai reikštis gyvenime.
Aukščiausią sąmonės būseną - meilę ir vienybę galime pajusti tik pripažinę savo unikalumą, mylėdami save. Daugeliui meilė sau asocijuojasi su egoizmu, tačiau tai iškraipytas suvokimas. Egoizmas visada yra susietas su manipuliacijomis, iškėlimu savęs virš kitų, savanaudiškais tikslais. Tai išgyventojo, o ne Kūrėjo pozicija. Meilė sau pirmiausiai yra adekvatus savo galimybių (neribotų!) vertinimas ir orumas. Nemylėdami savęs, mes žeminame save, savo galimybes, mes nemokame mylėti ir kitų, ką jau kalbėti apie vienybės suvokimą ar aukščiausią sąmonę. Nemylintis savęs žmogus kabinasi į kitus žmones, reikalauja, pavydi, kelia pretenzijas ir yra priklausomas nuo kitų poelgių ir nuotaikų. Tai pasireiškia ne tik santykiuose su žmonėmis, bet ir visose gyvenimo srityse.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Meilė sau ir jos svarba
Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, bet visuomenė nuo pat gimimo pradeda kraipyti jo suvokimą apie save, visais įmanomais būdais. Galiausiai žmogus pradeda nemėgti, nekęsti savęs iki tokio lygio, kad pasiruošęs būti su bet kuo ir daryti bet ką, kad išvengtų susitikimo su pačiu savimi. Jie žiūri valandų valandomis televizorių, ištisai pramogauja, seka kasdienines nieko nelemiančias žinias, rezga kankinančius santykius - ir visa tai yra bėgimas nuo savęs. Tuo tarpu pats svarbiausias kontaktas gyvenime yra su pačiu savimi. Jei žmogus jo neužmezga, jis tampa valdomas kolektyvinės sąmonės, jis nevaldo savo gyvenimo, jis tampa likimo auka.
Meilė visada prasideda nuo paties savęs, ir tik tuomet ji gali pradėti sklisti plačiau į gyvenimą. Nemylėdamas savęs, niekada savęs negalėsi pažinti, nes tik meilė yra dirva, pagrindas asmenybės išsiskleidimui. Jei žmogus nemyli savęs, jis save slopina, o tai reiškia, kad jis eina prieš patį save. Mylėdami save, jūs lengvai suardysite visus apribojimus, kuriuos įskiepijo jums visuomenė. Meilė sau padeda tapti savo gyvenimo centru (centruotu), būti sąmoningu, o tai jau yra atsakingo gyvenimo kūrėjo pozicija.
Jei žmogus nesirūpina savimi, jis niekuomet nesugebės būti altruistišku: jei nemoki rūpintis savimi, nemokėsi rūpintis ir kitais. Tai reikia aiškiai suprasti, todėl kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu. Centruotas žmogus visada sąmoningai siekia laimės ir sąmoningai padeda kitiems, nes negali būti laimingas, jei aplink yra nelaimingų. Nesirūpinantis savimi žmogus necentruotas, tarsi medis be šaknų, jis gyvena gilioje neurozėje. Centruotas žmogus suvokia ir kitų individualumą bei visų individualybių vienybę. Jei kažkas šalia nelaimingas, tai veikia ir visus, nes visi mes esame Vieno dalys. Nelaimė užkrečiama kaip virusas, lygiai kaip ir laimė: jei tai suvokiantis žmogus padeda kitam būti laimingu, jis tuo pačiu padeda ir sau būti laimingu. Rūpestis kitais - tai iš esmės ir rūpestis pačiu savimi.
Kančia yra griaunanti, o džiaugsmas - kuriantis. Kai žmogus yra džiaugsme, jis yra laimingas, jis nori kurti, padėti, dalintis. Kai žmogus kenčia ir yra nelaimingas, jis nori griauti. Laimingas žmogus priklauso sau pačiam, nelaimingas - miniai. Laimingas žmogus valdo savo gyvenimą ir nuoširdžiai padeda kitiems. Žmogus turi mylėti save ir pasitikėti savimi, todėl kad kelias į visuotinį pažinimą prasideda nuo savęs pažinimo. Kelias į visuotinę laimę prasideda nuo individualios laimės - laisvos, kūrybingos saviraiškos. Jei tu priklausai miniai, tu esi aklavietėje, kurioje joks augimas neįmanomas: tai sustojimas, pabaiga. Todėl aš mokau pradėti mylėti save ir rūpintis savimi: per šį savo suvokimą jūs spontaniškai suprasite, kad svarbu yra rūpintis ir kitais, nes žmogus negali būti laimingas, kai kenčia kiti.
Meilė - tai ir yra pati Visata, jos aukščiausias vienijantis principas. Ji nekviečia švęsti grupelės žmonių, ji yra visuotinė, visaapimanti, dovanota visiems ir kiekvienam. Pradėkite nuo meilės sau, ir tai padės transformuoti visą pasaulį. Jei kiekvienas išmoks rūpintis savimi, jis pajus natūralų poreikį rūpintis kitais. Pasaulis taps laimingas, nes nebus jokios galimybės nelaimei.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Išties - mes bijome laisvės, vengiame meilės sau, nes siejame tai su egoizmu. Tuo tarpu meilė ir yra laisvė, turėti ir savintis galima tik daiktus. Ir tik meilė suteikia sparnus asmenybei, o žmonių tarpusavio santykiams - nenusakomą, laisvą, bet tvirtai susiejantį dvasinį intymumą. Nes Meilė - visaapimanti, tvirtai susiejanti, neapčiuopiama, bet aiškiai juntama širdimi Jėga.
Meilės apibrėžimo paieškos ir jos reikšmė
Vienas iš svarbiausių, labiausiai džiuginančių ir kankinančių gyvenimo klausimų - meilė. Teigiama, kad tai kurianti ir visaapimanti Visatos energija, kurios dėka viskas gyvuoja ir vystosi. Jei tai kurianti jėga, kodėl ji atneša kančią? Gal dėl to, kad mes neteisingai ją suprantame ir išreiškiame? Aišku viena: kad išmoktume harmoningai gyventi su šia kuriančia jėga ir ją išreikšti, turime nuolat plėsti savo suvokimą apie ją. Kitaip klaidžiosime lyg užrištomis akimis, panirdami į egoizmo ir ambicijų pinkles, prieštaravimus ir karčias išvadas iš savo patirties.
Galime galiausiai padaryti išvadą, kad meilės apskritai nėra, o tai jau žlugdanti nuostata, kuri padaro mus šaltais cinikais ir padaro gyvenimą beprasmį. Meilė yra ir bus, nesvarbu, ką mes apie tai galvosime, todėl ieškokime atsakymų, mokykimės mylėti. Jei meilė tokia svarbi energija Visatai, ji svarbi ir mums. Žmonės visais laikais ieškojo atsakymų į šį svarbų klausimą, todėl šiandien galime iš to pasimokyti. Vienas išminčius pasakė: “Išmokite mylėti, ir jums daugiau nieko nereikės mokytis.“ Manau, kad tai tiesa.
Kas yra meilė? Ši sąvoka taip iškraipyta, kad nesinori ja naudotis. Visi kalba apie meilę, kiekvienas žurnalas, kiekvienas laikraštis, kiekvienas misionierius: myliu šią šalį, myliu savo vadovą, myliu savo malonumus, myliu savo žmoną, myliu Dievą. Ar meilė yra idėja? Jei taip, tai galima ją reklamuoti, kultivuoti ir iškreipti visais įmanomais būdais. Kadangi mes negalime išaiškinti šio gyvenimo reiškinio, vadinamo meile, mes nuklystame į abstrakcijas. Bet kaip mums išsiaiškinti, kas yra Meilė, kaip ją apibūdinti? Tikėjimai Meilę apibūdina vienaip, visuomenė kitaip, ir dėl to gimsta visi įmanomi nukrypimai ir interpretacijos: kažko dievinimas, emociniai arba fiziniai ryšiai, draugiški ryšiai - visa tai mes vadiname meile. Tai tapo šablonu ir norma, o tuo pačiu kažkuo asmenišku, jausmingu ir ribotu.
Ar gali meilė būti dalinama į žmogišką ir dievišką? Ar yra skirtumas tarp meilės vienam žmogui ir meilės žmonijai? Ar meilė asmeniška ar beasmenė, ar gali būti morali ir amorali? Jei mylite visą žmoniją, ar galite mylėti atskirą žmogų? Meilė jausmas ar būsena? O gal emocija? Meilė yra ketinimas ar pasitenkinimas? Tuo tarpu tam, kad pagilintume šio klausimo suvokimą, pirmiausiai mes turime išsilaisvinti iš idealų ir idealogijų, kurios teigia - kaip turi ir neturi būti. Kiekvienas iš mūsų yra įtakotas tam tikro išorinio šablono, kuris blaško ir klaidina. Tai didžiulė problema, kuri apima visą žmoniją, nes yra tūkstančiai prieštaringų meilės apibūdinimų.
Meilė ir egoizmas
Jūs sakote, kad mylite savo žmoną, ši meilė apima ir fizinį pasitenkinimą, ir jums malonu, kad ji rūpinasi jumis, jūsų vaikais ir namais, ruošia jums maistą. Jūs priklausote nuo jos, ji duoda jums savo šilumą, savo jausmus, ji palaiko jus ir sukuria tam tikrą patikimumo ir komforto jausmą. Tačiau jei ji paliks jus, jūsų emocinė pusiausvyra sugrius, ir ta griūtis jums bus nemaloni. Ji atneš kančią, įtampą, neapykantą, pavydą. Tuo jūs tarsi sakote: “Kol tu priklausai man, aš tave myliu, bet kai tik tu nusisuki nuo manęs, aš tavęs nekenčiu. Kol aš įsitikinęs, kad tu patenkinsi mano poreikius, aš tave myliu, bet kai tu nustoji juos tenkinti, aš nustoju tave mylėti.“ Ar tai meilė, ar sąlygos egoizmo tenkinimui? Kai priklausai nuo kito žmogaus - fiziškai ar emociškai - tai neišvengiamai atneša praradimo baimę, įtampą, kaltės jausmą, pavydą, ir kol yra visi šitie jausmai, meilės tiesiog negali būti, nes sentimentalumas ir emocingumas neturi nieko bendra su meile, kaip ir su malonumu ar noru.
Kančios ribojamas protas negali pažinti meilės, nes meilė - ne minties produktas, ji negali kultivuoti meilės. Meilės negalima sulaikyti pavydu, pririšti, ji nesupančiojama. Kai mylite, nėra kategorijų, nekyla pagarbos ar nepagarbos klausimo, noro įtakoti ar pakeisti mylimą žmogų, lyginti jį su kažkuo. Meilės negalima supančioti pareiga, nes jei myli, tai natūraliai ir su džiaugsmu imiesi atsakomybės. Meilės negalima išmokti, nėra meilės formulių ar būdų ją prisivilioti. Mes patys kuriame iliuzijas ir kliūtis meilei patirti.
Meilės pajautimas
Meilę galima tik pajusti. Tai lyg gėlės aromatas, kurį jūs galite įkvėpti, o galite ir nepastebėti, praėjęs pro šalį. Meilei nereikia jokių sąlygų, ji tiesiog yra, ji gyva, ji šalia, tereikia ją pajusti širdimi. Ji neturi vakarykštės dienos ar rytojaus, ji aukščiau minčių ir sumaišties.
Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis. Emocijos - tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje - pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris - tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui.