Laimė - universali žmogaus siekiamybė, tačiau jos suvokimas ir pasiekimo būdai kiekvienam yra skirtingi. Paklausus žmonių, ar jie laimingi, kai kurie atsako vertindami savo savijautą dabartiniu momentu, kiti - aprėpdami savo būseną visame gyvenime apskritai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip psichologija aiškina laimės fenomeną ir kokios praktikos gali padėti tapti laimingesniu.
Laimės Samprata Psichologijoje
Laimės fenomenas domino mokslininkus nuo senų senovės. Šiuolaikinėje psichologijoje išskiriamos dvi pagrindinės laimės rūšys: hedoninė ir eudaimoninė.
- Hedoninė laimė kyla iš patiriamo malonumo. Tai momentiniai džiaugsmai, malonios emocijos, linksmybės, kelionės ir pramogos.
- Eudaimonija - tai laimė, kylanti siekiant prasmės ir doros. Kai jaučiame, kad mūsų gyvenimas yra prasmingas, kai turime tikslą ir elgiamės vadovaudamiesi mums svarbiomis vertybėmis, esame laimingi.
Šiuolaikinėje psichologijoje hedonija ir eudaimonija vadinamos tiesiog malonumo ir prasmės siekimu. Visos trys laimės rūšys yra pakankamai svarbios kasdieniniame gyvenime, nors kiekvienas iš mūsų joms gali suteikti skirtingą vertę. Tarkim, savanoriavimas dėl tikslo, kuriuo tiki, gali būti labiau prasmingas, nei malonus. Kai turime iš vidaus kylančią motyvaciją, jaučiamės žymiai laimingesni, ypač jei mūsų tikslai susiję su asmeniniu augimu arba bendruomenės gerove.
Proto Spąstai ir Dėkingumo Svarba
Žmonės, pernelyg susikoncentruodami į ateities laimę („būsiu laimingas, kai…“), praranda gyvenimo džiaugsmą („dabar reikia pakentėti“), o vos pasiekę suplanuotus rezultatus jais pakankamai nepasimėgavę iš karto susidaro naujus planus („būsiu laimingas, kai…“). Norėdami nepapulti į proto spąstus, žadančius mums, kad laimė yra kažkur ateityje, įvertinkime tai, kuo esame ir ką turime dabar, šią akimirką.
Jei jaučiame, kad esame užstrigę pesimistinėje būsenoje ar jaučiame pernelyg daug negatyvo, paieškokime būdų performuluoti neigiamas mintis į pozityvesnes. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime užmerkti akis prieš blogį ar jį ignoruoti - priešingai, turime išmokti pažvelgti į įvairius dalykus realistiškiau. Nė viena situacija nėra vien tik neigiama. Dėkingumas susijęs tiek su šios akimirkos laimės pajautimu, tiek su neigiamų minčių perkeitimu. Tiesiog pernelyg daug negalvodami įvardinkime bent tris dalykus, už kuriuos dabar esame dėkingi.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Savipagalbos Literatūra: Ar Tai Kelias į Laimę?
Britų sociologas A. Giddensas mūsų laikmetį apibūdina kaip perdėto susirūpinimo savimi amžių, kuriame mes stengiamės būti ne tuo, kuo iš tikrųjų esame, bet tuo, kuo manome, kad turime būti. Bandome save pakeisti, suprojektuoti pagal tam tikrus visuomenėje vyraujančius socialinius modelius ir normas. Nenuostabu, kad žaibišku greičiu plinta populiariosios psichologijos knygos, kitaip vadinamos savipagalbos (angl. Self-help) arba savęs kūrimo (angl. Tokios literatūros gausu mūsų knygynų ir prekybos centrų lentynose. Sėkmės ir laimės mokančios knygos, pavyzdžiui: Stepheno Covey „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai. Asmenybės pokyčių pamokos” (2006), Briano Tracy „Auksinės vadovavimo taisyklės” (2005), Napoleono Hillo „Napoleono Hillo raktai į sėkmę.
Kyla natūralus klausimas, kodėl tokių knygų šitiek daug, kas šiandien lemia jų populiarumą? (Pavyzdžiui, R. „Įsiklausykite, kaip tokių knygų pavadinimai skamba originaliąja anglų kalba, -pabrėžia psichologas, - „How to…” (liet. kaip), t.y. kaip pasiekti vieną ar kitą dalyką, kurio trokšti. Technikos amžiuje populiaru ir reikalinga tai, kas susiję su konkrečiais patarimais ir būdais, kurie nurodo, kaip pasiekti konkretų rezultatą. Tai veržiasi į visas kultūros sritis, ir psichologija čia ne išimtis. Tokioje literatūroje nekalbama apie gilesnį savęs pažinimą, savo vidinio gyvenimo sričių supratimą. Kita psichologo įvardyta savipagalbos literatūros populiarumo priežastis yra amerikietiškai kultūrai būdingas begalinis optimizmas. Tikėjimas, kad gerai žinodamas tam tikrus būdus ir taisykles, žmogus gali pasiekti norimą rezultatą, tai yra sėkmę, turtus, karjerą, naudingas pažintis, laimingą santuoką. Laikantis taisyklių visa tai yra garantuota.
Ar galime tikėti metodais, duodančiais konkrečius pažadus, pavyzdžiui, kad per dvi savaites uždirbsite konkrečią pinigų sumą? Jei taip, vadinasi, bet kuris ir kiekvienas žmogus, skaitęs patarimus ir jų laikęsis, gali tai padaryti. Robertas Petronis pabrėžia, kad tai - absoliučiai nerealu. O įdomiausia, kad, kuriam nors iš tų žmonių nepasisekus, kaltas lieka jis pats, o ne metodika, kuri aprašoma knygoje. Vienu iš abstraktesnių šios literatūros skaitymo tikslų yra jau minėtasis technologinis amžius. Psichologas teigia, kad technologizuotos, vartotojiškos, visur skubančios visuomenės pasekmė yra vidinė tuštuma, vienatvė, susvetimėjimas. Sukdamiesi kasdienybės rate žmonės jaučia diskomfortą, todėl pradeda ieškoti būdų, kurie galėtų jį sumažinti. Bėda ta, kad būdai, kurie nurodomi taip vadinamoje populiariojoje literatūroje, yra lengvi, greiti, adaptuoti prie greito gyvenimo tempo. Į juos nereikia gilintis, užtenka tiesiog perskaityti, susipažinti ir vykdyti. Dilema yra tokia: ši literatūra yra skirta vidinių sunkumų sprendimui, tačiau būdai šiems sunkumams spręsti pritaikyti tai pačiai technologizuotai visuomenei.
Tad ar šiose knygose galima rasti ką nors naudingo? Psichologas patvirtina, kad jose yra daug pagrįstų tiesų. Atskiros mintys ar idėjos gali padėti suvokti save ir aplinką. Tačiau ši literatūra ypač supaprastinta. R. Petronis svarsto: jei mes pradėsime filosofinius traktatus rašyti papunkčiui arba skaidyti religinius tekstus, pavyzdžiui: „Pirmas: Kas tai yra krikščionybė? Kalbėdamas apie tokių knygų psichologinę vertę, R. Petronis pabrėžia, kad labai svarbu diferencijuoti psichologinę literatūrą, t.y. atskirti populiariąją, kuri yra naudinga ir pritaikyta ne profesionalui, o paprastam žmogui, ir „popsinę”, kuri dažnai mintis iškraipo ir supaprastina. Psichologas aiškina, kad „popsinė” psichologija vieną konkrečią mintį pateikia ypač supaprastintai ir izoliuotai. Kartais tai gali būti naudinga, bet dažnai taip prarandama giluma ir prasmė. Tokios literatūros populiarumas liudija tai, kad daugybė žmonių patiria dvasinę tuštumą. Priešingu atveju tokių knygų taip gausiai nepirktų. Kitas dalykas - dabartinis gyvenimo tempas neleidžia gilintis į rimtą psichologinę dvasinę literatūrą. Todėl tokios literatūros vietą užima lengvai ir greitai skaitomos knygutės, kurias galima paskaityti prieš miegą ar radus laisvą minutę per pietų pertrauką. Anot psichologo, didžiausia problema yra tai, kad šiuo metu užėję į knygyną psichologijos skyriuje mes surasime visko: ir astrologijos, ir chiromantijos, ir energetikos, ir tokios literatūros, kuri orientuota į paviršutiniškus patarimus („popsinė” psichologija), ir gerų psichologijos knygų. Žmogui sunku susigaudyti, ką rinktis. Jis nežino pavardžių, nežino kriterijų. Populiarioji psichologija yra labai svarbi kiekvienam iš mūsų. Tokie psichologai, kaip A. Ellis, A. Beckas, P. Vaclavikas, šalia akademinių veikalų rašė knygas, skirtas plačiam skaitytojų ratui.
Laimės Siekimas: Utopija ar Realybė?
Kaip sako R. Petronis, laimės akcentavimas tokiose knygose yra utopinis ir netgi pavojingas. Pavojingas tuo, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko sėkmių ir nesėkmių, visi tam tikru metu jaučiamės tiek laimingi, tiek nelaimingi. Nuolat pabrėžiant tik vieną pusę, žmogus tampa nepasiruošęs kitai pusei, kuri susijusi su nesėkmėmis ir silpnybėmis. Susidaro įspūdis, kad, jei patirsiu nesėkmių, jei jausiuosi nelaimingas, tai kažkas su manimi yra negerai. Vadinasi, esu nevykęs, nes jei stengsiuosi, laimingas galėsiu jaustis nuolatos. Tai yra iliuzija. Toks įsitikinimas gali duoti priešingą rezultatą: jei žmogus, laikydamasis knygose nurodytų patarimų, nepasijunta laimingas, jis tampa nelaimingas. Kalbėdamas apie laimę R. Petronis prisimena skaitytas mintis apie tai, kad tiesmukiškas laimės vaikymasis yra panašus į bandymą pagauti vaivorykštę - kuo arčiau prieini, tuo labiau ji nutolsta. Laimės išgyvenimas pasiekiamas per tam tikrus dalykus, o ne tiesiogiai jo siekiant. Esu laimingas ne tada, kai noriu toks būti, o tada, kai siekiu tam tikrų dalykų.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Prisiminkime gerai žinomą filmą „Amelija iš Monmartro”. Čia rodoma, kaip žmonės laimingi pasijunta per 10 sekundžių. Laimė išgyvenama per slaptus ir, atrodo, nereikšmingus asmeninius pomėgius, pavyzdžiui: kišant ranką į pilną grūdų maišą arba laužant šaukšteliu karamelinio saldėsio plutelę, žiūrint bulių kautynes ar spaudant įvyniojamą siuntinių popierių. Laimė. Neapčiuopiamas, nepamatuojamas jausmas, kurio, sako, neįmanoma nusipirkti. Tačiau kiekvienas, kartais visą gyvenimą, bandome rasti kelią, kurio pabaigoje galėtume pasakyti - esu laimingas! Vieniems laimė - maišas pinigų. Kitiems - karjera ir pripažinimas. Tretiems - puikiai susiklostę santykiai.
Dešimt Žingsnių Laimės Link
Galima kliautis intuicija ir kelio ieškoti savarankiškai, o galima į GPS įrenginį įvesti koordinates ir tikslo siekti vadovaujantis aiškiomis gairėmis. Kelionėje laimės link tokiomis gairėmis tampa geriausių saviugdos knygų autorių patarimai. Jie ėjo, bandė, klupo, ieškojo, o šiandien gali pasidalinti savo patirtimi. Ir štai, prašau, dešimties žingsnių planas, kurį sudariau įvertinusi populiarių autorių siūlomas metodikas.
- Nustokite verstis per galvą dėl pozityvumo. Unikali, šmaikšti, naudinga knyga, kurios pagrindinė mintis skamba taip: jei norite būti laimingi, turite nustoti verstis per galvą dėl pozityvumo, o tą energiją geriau nukreipkite į problemų sprendimą. Autorius pažėrė krūvą patarimų, kaip susitaikyti su savo trūkumais, nebesijaudinti dėl nesvarbių dalykų, greičiau atsitiesti po nesėkmių ir nustoti savęs gailėti.
- Padėkite nepažįstamiesiems. Šį patarimą rasite itin populiaraus saviugdos mokytojo Robin Sharma knygoje „Kas verks, kai tu mirsi. Vienuolio, kuris pardavė „Ferarrį“, gyvenimo pamokos“. Autorius teigia, kad geri darbai nebūtinai turi būti didingi žygdarbiai, nušviečiami pirmose naujienų portalų pozicijose. Širdį džiugina šypsenos, dovanotos vairuotojų, kuriuos praleidžiate kamštyje, pirkėjų, kuriems užleidžiate eilę, kaimynų, kuriems palaikote užsitrenkiančias laiptinės duris.
- Nustokite atidėlioti. Nepasitenkinimas savimi tikrai nėra laimės sinonimas, sutinkate? O mes dažnai tą nepasitenkinimą jaučiame, kai nieko nespėjame. Nieko nespėjame, nes atidėliojame. Užburtas ratas. Neužteks pasakyti - nustok atidėlioti. Sau tai kartojame nuolat. Nepadeda. Tad tiesiog pamėginkime laikytis Fabien Olicard patarimų.
- Išmokite meilės kalbų. Ar žinote, kad naujų kalbų mokymasis gerina atmintį ir saugo smegenis nuo senėjimo? Santykių ekspertas Gary Chapman siūlo išmokti ir meilės kalbų. Pasak autoriaus, jos tėra penkios ir jūs bei jūsų partneris nebūtinai vartojate tą pačią. Populiariosios psichologijos leidinys atskleidžia, kaip atpažinti skirtingus jausmų saviraiškos būdus ir pagerinti tarpusavio santykius. O tai, savaime suprantama, sustiprins ir laimės jausmą.
- Medituokite. Knygos „10% laimingesnis“ autorius Dan Harris irgi netikėjo meditacijos nauda. Verslininkas sukosi žiniasklaidos versle, kur jį į priekį varė nuolat raginantis vidinis balsas. Viskas baigėsi panikos ataka tiesioginiame televizijos eteryje. Praėjo šiek tiek laiko ir Dan Harris suprato, kad vidinį balsą veltui laikė savo draugu, nes būtent jis kėlė nerimą bei kitas psichologines problemas. Meditacija padeda nusiraminti, susikaupti, kokybiškai pailsėti ir net gydytis nuo įvairių ligų.
- Formuokite atominius įpročius. Maži pokyčiai - reikšmingi rezultatai. Toks šūkis puikuojasi ant autoriaus James Clear knygos „Atominiai įpročiai“. „Įpročių akademijos“ įkūrėjas James Clear siūlo gaires, tinkamas visiems. Tiek tiems, kurie nori pasiekti gerų rezultatų sporte, tiek tiems, kurie meta svorį, mokosi ar kuria naujus santykius.
- Praktikuokite psichologinį aikido. Faktas: daugybė žmonių tik ir taikosi sugadinti jums dieną. Tokiomis aplinkybėmis laimės paieškas norisi atidėti bent iki rytojaus. Stop stop stop. Psichoterapeutas savo knygą skiria visiems žmonėms, kurie patiria komunikacijos problemų ir moko savo sukurto amortizacijos principo. Pagrindinė „Psichologinis aikido“ idėja yra žmonių konfliktų sprendimas ir prevencija, nukreipiant agresoriaus energiją į jį patį.
- Gyvenkite dabarties akimirka. Sąmoningo gyvenimo treneris Mark Van Buren sako, kad laimė ateis ne tada, kai tapsime turtingesni, protingesni. Paslaptis glūdi dabarties akimirkoje. Teorija nesudėtinga, tačiau, kaip to pasiekti praktiškai? Mark Van Buren siūlo labai konkretų planą, paremta budizmo principais.
- Supraskite, kad aplink jus - ne vien idiotai. Kiek kartų per dieną mintyse keikiatės ir savo kolegas, kitus vairuotojus, eilę sustabdžiusį pirkėją, klientą ar šefą vadinate idiotu? Autorius tikrai nesako, kad aplink jus vien idiotai. Čia jūsų mintys! Priešingai - jis atskleidžia priežastis, kodėl tie žmonės visada suerzina. Problema ta, kad jie tiesiog kitokie. Thomas Erikson pasitelkęs keturių spalvų principą paaiškina apie tam tikrus asmenybės tipus.
- Susitvarkykite. Čia net nereikia knygų. Tiesiog susitvarkykite. Pamatysite, kad ne tik namuose, bet ir galvoje taps kur kas šviesiau. Šitas žingsnis visada veikia. Visgi, jei reikia motyvacijos, tai rekomenduoju garsios tinklaraštininkės Annos Newton knygą „Darnus gyvenimas“.
Mintys ir Laimė: Kaip Valdyti Savo Sąmonę
Kas mumyse yra labiausiai matomoje vietoje, kaip sakoma, prieš mūsų nosį? Tai mūsų mintys, jos visada sukasi mūsų galvoje, norime to, ar ne. O kelias į laimę eina per savo santykio su mintimis atradimą ir išgryninimą. Mes esame tiek įpratę, tiek susitapatinę su nuolatiniu minčių srautu savo galvoje, kad tiesiog pasyviai priimame šį mentalinį triukšmą, arba lyg robotai vykdome savo minčių komandas, net nebandydami pasirinkti, klausyti šių minčių, ar ne.
Padarykime eksperimentą - stebėkime savo mintis vieną dieną ir paskui įvertinkime, kiek iš viso minčių srauto buvo naudingų, produktyvių minčių. Pamatysime, kad jų tikrai nedaug. Jei lyginti su televizijos žiūrėjimu, galime sakyti, kad kasdien mes žiūrime tą patį kanalą, kurio didžioji dalis informacijos mums visai neįdomi ir nereikalinga. Ar tikrai mes nieko negalime pakeisti? Ar tikrai turime tik šį vienintelį informacijos kanalą?
Pirmiausia imti kritiškiau žiūrėti į savo sąmonės turinį. Ar tikrai mintys yra mūsų? Jei atsakome - taip, tada kodėl mes kuriame visas neigiamas, keliančias nerimą, menkinančias mus mintis? Juk visi siekiame laimės, pozityvo ir, suprantama, kad šios neigiamos mintys tikrai nedaro mūsų laimingesniais. Pasižiūrėjus į tai iš šalies, atrodo absurdiškai - mes patys sukuriame mintis, o paskui su jomis kovojame. Viskas tampa logiška, jei mes pripažįstame faktą, kad mintys ateina iš išorės. Tada mes įgyjame laisvę šias mintis priimti arba atmesti. Taigi, kelias į produktyvų, laimingą gyvenimą prasideda nuo savęs tyrinėjimo, pirmiausia, savo minčių. Juk tik patys ištyrinėję savo sąmonę, mintis, galime atsakyti į klausimą „kas aš esu?“ ir tada rinktis savo gyvenimo kelią. Neišsiaiškinę patys savo minčių prigimties, negalėsime išvengti abejonių, vidinių prieštaravimų, tai reiškia, kad gyvenime ir toliau blaškysimės, mumis bus lengva manipuliuoti. Juk, kol patys savęs nepažįstame, mes nepažįstame ir mus supančio pasaulio, mes renkamės dažniausiai ne tai, kas iš tiesų reikalinga mums, o tai, kas labiau patraukia mūsų dėmesį. Jei mes nepažįstame savęs, mes reaguojame šabloniškai, impulsyviai, ir visos mūsų reakcijos lengvai nuspėjamos ir prognozuojamos. Pritraukti ir manipuliuoti mūsų dėmesiu šiais laikais yra labai ištobulintos technologijos ir tie, kas jas kuria, manau sutiksite, mažiausiai galvoja apie mūsų psichologinį dvasinį gerbūvį. Kelias į laimę prasideda nuo paprasto trumpo eksperimento. Atsisėdame patogiai, užsimerkiame, atsipalaiduojame ir tiesiog stebime savo sąmonę. Matome mintis, gal dar vaizdinius. Neįsitraukiame, tiesiog stebime. Čia mes galime padaryti pirmą išvadą: yra mintys ir esu aš, kaip stebėtojas. Jei aš esu stebėtojas, tai minčių aš nekuriu, jos tiesiog ateina į mano sąmonę. Kita išvada, kurią jau galime padaryti: aš galiu rinktis, kokioms mintims atiduoti savo dėmesį. Aiškumo dėlei, galima šį procesą palyginti su kompiuterio ekranu, kuriame yra įvairių programų ikonos. Ant kurios ikonos užvesime pelę ir paspausime, ta programa ir atsidarys. Taip ir mūsų dėmesys, kaip kompiuterio ekrane pelės kursorius, į kurią mintį sutelksime dėmesį, ta mintis ir aktyvuosis, tai yra pradės dominuoti mūsų sąmonėje. Šis paprastas akivaizdus faktas kažkodėl dažnai ignoruojamas, o juk tai raktas į mūsų vidinę savijautą, gyvenimo pokytį. Taigi, mintys mums ateina, mes galime rinktis, kokioms mintims atiduoti dėmesį.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Ką mums duoda laisvė rinktis mintis? Jei dažniau stebėsime savo mintis, galėsime padaryti dar vieną išvadą - ne visos mintys yra mums naudingos, mintys gali būti ir akivaizdžiai mums kenksmingos, priešiškos. Tai visos mintys, skatinančios baimę, kaltę, bejėgiškumą, apmaudą ir kitas neigiamas būsenas. Kadangi turime laisvę rinktis mintis, galime šių neigiamų minčių atsisakyti, tai yra, nekreipti į jas dėmesio, perkelti dėmesį į pozityvesnes mintis. Tai yra paprasta, todėl ir fundamentalu. Kad ir kokią psichoterapiją ar dvasinį mokymą jūs praktikuosite, vis tiek anksčiau ar vėliau ateisite į tą patį tašką, tai yra „aš ir mintys mano galvoje“ ir jums teks susitikti su pačiu savimi, atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“.