Tėvai vaidina esminį vaidmenį formuojant jauno žmogaus asmenybę. Šis procesas apima vertybių diegimą, charakterio ugdymą ir socialinių įgūdžių lavinimą. Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, vaikai stebi ir perima tėvų elgesį, o paauglystėje, nors ir siekdami autonomijos, vis dar jaučia stiprią tėvų įtaką. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai prisideda prie jauno žmogaus asmenybės formavimosi, kokie iššūkiai kyla šiame procese ir kokios strategijos gali padėti tėvams sėkmingai lydėti savo vaikus į suaugusiųjų pasaulį.
Ankstyvasis Vertybių Diegimas: Pavyzdys Ir Pokalbiai
Pirmieji vaiko pasirinkimai, be jokios abejonės, yra formuojami tėvų. Tėvai moko vaikus tinkamai bendrauti, būti mandagiais su vyresniaisiais ir pan. Tikintys tėvai, natūralu, formuoja dvasines vertybes.
V. Šumskienė teigia: „Mokome savo vaikus atskirti patį žmogų ir jo pasirinkimus bei veiksmus, taigi ir vertinti veiksmus, bet ne jį patį. Tai, kad žmogus turi kitą nei mes tikėjimą ar įsitikinimus, juk nepadaro jo blogu ar smerktinu.“
Toks požiūris padeda vaikams ugdyti toleranciją ir pagarbą kitų nuomonei. Svarbu, kad tėvai ne tik deklaruoja vertybes, bet ir patys jomis vadovaujasi savo elgesyje. Vaikai mokosi stebėdami tėvų pavyzdį, todėl nuoširdumas ir atitikimas tarp žodžių ir veiksmų yra itin svarbūs.
V. Šumskienė dalijasi šeimos praktika: „Kol mažas, vaikas tikrai nesvarsto, kokį tikėjimą pasirinkti, priima viską, ką tėvai duoda. Sąmoningai savo tikėjimą praktikuojantys, trokštantys geriausio ugdymo, be abejo, perteikia savo išpažįstamas vertybes. Ir tai puiki proga vaikams giliai ir sąmoningai pažinti tikėjimą, yra vartai į religingumą.“
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Vis dėlto, svarbu nepamiršti, kad paauglystėje jaunas žmogus ima kelti vis gilesnius egzistencinius klausimus. Pašnekovė pabrėžia, kad tokiu metu tėvų vaidmuo kaip niekada svarbus. Patys Šumskai savo vaikus paieškose lydėjo ir tebelydi itin jautriai, stengdamiesi savo įsitikinimus ne primesti, bet argumentuoti, skirdami laiko ilgiems, atviriems pokalbiams ir diskusijoms vaikui ar paaugliui svarbiomis temomis.
Charakterio Ugdymas: Dorybių Stiprinimas
V.Šumskienė, remdamasi Alexanderio Havardo knyga „Temperamentas ir charakteris. Kaip tapti doru lyderiu“, teigia, kad charakteris yra tarsi antspaudas, uždedamas ant temperamento. Ji šeimoje vaikų charakterį formuoja stiprindama jų žmogiškąsias dorybes, tokias kaip teisingumas, protingumas, tvirtumas ir susivaldymas.
„Mes šeimoje vaikų charakterį formuojame stiprindami jų žmogiškąsias dorybes. Tokios bendražmogiškos dorybės kaip teisingumas, protingumas, tvirtumas ir susivaldymas bei jų praktikavimas bet kurioje gyvenimo srityje tiesiogiai formuoja charakterį“, - neabejoja moteris ir priduria, kad jos supratimu dorybės - tai pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera.
Daugiavaikė mama, stebėdama savuosius, patyrė, kad kiekvienam vaikui polinkis daryti gera yra žinomas, bet labai silpnas, jį gožia prigimtis, besirūpinanti pirmiausia išlikti. Todėl, kaip ir visi sąmoningi tėvai, trokštantys, kad vaikai užaugtų didžiadvasiški, atviri padėti kitiems, ugdome šias savo vaikų savybes. Sąmoningas tikėjimas tiesiogiai padeda išsigryninti, kas yra dorybės, kaip jas deramai ugdyti, todėl esmingai prisideda prie charakterio formavimo.
Svarbu suprasti, kad nuolatinis noras daryti tik gera neateina savaime. Tėvai turi sąmoningai ugdyti šias savybes, skatindami vaikus būti atviriems padėti kitiems ir ugdyti didžiadvasiškumą.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Socialiniai Įgūdžiai: Bendrystė Ir Priklausymas
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Paauglystėje, kaip teigia psichologė Jūratė Marcinkevičienė, buvimas su draugais tampa labai svarbia gyvenimo dalimi, jis ima aktyviai ieškoti bendraamžių bendrystės, siekia pritapti prie jų grupės. Emocinis atsiskyrimas nuo tėvų ir tapatinimasis su bendraamžiais yra normalus jauno žmogaus asmenybės formavimosi etapas, kurį tėvai turėtų priimti ramiai ir supratingai.
Priklausymas grupei yra vienas iš svarbiausių dalykų paauglio gyvenime. Jaunuoliams tai suteikia galimybę lavinti savo socialinius įgūdžius, kurti tarpusavyje lygiavertiškus santykius, įvertinti savo sprendimus. Paaugliui, kuris yra tam tikros grupės ar bendruomenės nariu, yra svarbus tų narių įvertinimas ir pripažinimas.
Tačiau, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad paauglys, kuris geriausiai save identifikuoja asocialioje bendraamžių grupėje, viduje gali išgyventi daug skausmingų patyrimų, kurie didele dalimi gali būti „atsinešti“ iš vaikystės.
Tėvų Autoritetas Ir Paauglių Maištas
Paauglystė yra ypatingas amžiaus raidos tarpsnis, kuomet asmuo iš vaiko palaipsniui pereina į suaugusiojo gyvenimą. Jaunuoliai tampa savarankiškesni bei brandesni, yra drąsūs ir ryžtingi, stengiasi patys siekti savo tikslų, spręsti problemas, įveikti sunkumus. Šalia jų esantys tėvai dažnai, norėdami gero, stengiasi savo vaikams duoti, kaip jiems patiems atrodo, geriausių patarimų, pavyzdžiui, kokį būrelį lankyti, su kokiais draugais bendrauti, kaip rengtis, kaip susišukuoti, kokią profesiją rinktis ir panašiai. Tokiais atvejais tėvams būtina prisiminti, kad tokie patarimai paaugliams gali skambėti kaip nurodinėjimas, savo nuomonės kišimas ir tai dažnai sukelia pasipriešinimą bei norą elgtis atvirkščiai.
Kad tėvai labiau suprastų savo paauglį, būtina išsiaiškinti, ko jis siekia savo gyvenime, kokių norų bei svajonių turi. Svarbu ne nurodinėti, bet skatinti savo vaiką mąstyti. Pats paprasčiausias būdas yra primesti savo nuomonę, juk tėvai „žino geriausiai“, nes jie jau viską išgyveno ir viską supranta. Tačiau, vadovaujantis tokiu požiūriu, parodoma, kad paauglio sprendimai menkesni. Efektyviausiai gyvenimo pamokos yra įsisavinamos per patyrimą. Tėvams būtina išlaikyti pagarbų santykį su savo paaugliu, pasitikėti, vertinti ir priimti jo nuomonę, diskutuoti, o ne nurodinėti. Kontrolė namuose reikalinga, tačiau jos neturi būti per daug. Paaugliams turi būti aišku, kokios yra jų atsakomybių ribos.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Pavojai Ir Prevencija: Kaip Apsaugoti Paauglį
Kuo labiau paauglys nori priklausyti tam tikrai grupei, tuo lengviau jis pasiduos tos grupės įtakai. Tėvų ir paauglio tarpusavio santykiai turi reikšmingos įtakos jo bendravimui su draugais: kuo santykiai su tėvais prastesni, tuo didesnę įtaką paaugliui turi jo draugai. Kiekvienoje grupėje vyrauja tam tikros taisyklės ir elgesio normos. Jos, deja, ne visada sutampa su socialinėmis normomis.
Apie kiekvieną nerimą keliantį paauglio elgesį tėvams būtina pasikalbėti su savo vaiku. Kalbantis reikia vengti priekaištų ir pradėti nuo to, kad tėvai patys nerimauja dėl konkretaus savo vaiko elgesio. Tėvams taip pat būtina suprasti, kodėl jų vaikas pasirinko būtent šiuos draugus. Galbūt paauglio netinkamas elgesys buvo vienkartinis - tokiu būdu paaugliai eksperimentuoja, bando atsirinkti, kas jiems yra tinkama, o kas ne.
Tėvams būtina žinoti, su kuo bendrauja jų vaikai. Verta pasidomėti, kaip sekasi vaiko draugams, tokiu būdu tėvai sužinos, kaip sekasi ir jų vaikui. Taip pat svarbu aptarti, kokio elgesio tėvai tikisi iš savo paauglio, kokios taisyklės yra namuose. Patį pirmą kartą tėvams naudinga įspėti savo vaikus dėl jų netinkamo elgesio ir konkrečiai įvardinti, kokios bus pasekmės kitą kartą. Jos turi būti aiškios, adekvačios ir sąžiningos. Paaugliai turi suprasti, kad jų saviraiškos laisvė ir identiteto paieškos nėra apribotos, tačiau turi aiškiai žinoti namuose galiojančius susitarimus ir taisykles, kurias kol kas nustato tėvai.
Gimimo Eiliškumas: Įtaka Asmenybės Formavimuisi
Individualiosios psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“.
Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
- Pirmasis vaikas: Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką.
- Antrasis vaikas: Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo.
- Jauniausias vaikas: Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais.
- Vienintelis vaikas: Tai pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre.
Tačiau, svarbu paminėti, kad vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo.
Psichosocialinė Raida: Erik Eriksono Teorija
Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą.
E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis.
- Saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų): Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis.
- Autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai): Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti arba ima abejoti savo gebėjimais.
- Iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai): Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.
- Meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų): Vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti.
- Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė): Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.
- Intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų): Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas.
- Generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus): Suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs.
- Integracijos ir nevilties (senatvė): Žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.