Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia elgtis dorai, remiantis senovės filosofija, krikščioniška morale ir šiuolaikiniais psichologiniais tyrimais. Aptarsime dorybių svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimui ir visuomenei.
Žmogaus Pašaukimas: Gyventi Šventojoje Dvasioje
Dora - tai pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Žmogiškosios dorybės yra tvirti nusistatymai, pastovūs įgūdžiai, nuolatiniai proto ir valios tobulumai, kurie tvarko mūsų veiksmus, valdo mūsų aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu besiremiančiam mūsų elgesiui. Dorybės suteikia lengvumo, tikrumo ir džiaugsmo gyventi dorai.
Kardinaliosios Dorybės: Moralės Pamatas
Ant keturių pagrindinių dorybių - tarsi durys ant vyrių - laikosi dorinis gyvenimas, dėl to jos dar vadinamos kardinaliomis. Pagrindinės dorybės yra: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas.
- Išmintingumas: Tai dorybė, kuri įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. Išmintingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą, vadovaudamasis tuo sprendimu, išmintingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko.
- Teisingumas: Tai moralinė dorybė, kuri yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas religingumo dorybe, žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę.
- Tvirtumas: Tai moralinė dorybė, kuri suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti doriniame gyvenime sutinkamas kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus.
- Susivaldymas: Tai moralinė dorybė, kuri sutvardo malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė užtikrina valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus kreipia į gėrį savo geidimus, sugeba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis, tenkindamas širdies troškimus.
Žmogiškas dorybes, įgytas auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis, išgrynina ir daro iškilias Dievo malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera.
Dieviškosios Dorybės: Kelias Į Vienybę Su Dievu
Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios parengia žmogaus galias dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir paženklina dorinį krikščionio veikimą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas diegia į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo bei veikimo žmogaus galiose laidas.
Taip pat skaitykite: Kategorinis Imperatyvas
- Tikėjimas: Tai dieviškoji dorybė, kurios padedami mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra pasakęs bei pareiškęs ir ką šventoji Bažnyčia mums nurodo tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu visas žmogus laisvai atsiduoda Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet dar jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti.
- Viltis: Tai dieviškoji dorybė, kurios padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išgrynina, nukreipdama į Dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios laimės.
- Meilė: Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius iki galo, Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Meilė yra Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė. Kristus mirė už mus iš meilės, kai dar buvome priešai. Meilė yra visų dorybių didžiausia. Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra tobulumo raištis; ji yra dorybių forma; ji jas suskirsto ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo dorybingo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Meilės įkvėptas dorinis gyvenimas duoda krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę.
Šventosios Dvasios Dovanos Ir Vaisiai
Dorinį krikščionio gyvenimą palaiko Šventosios Dvasios dovanos. Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Dvasios vaisiai yra tobulybės, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pradus.
Prigimtis, Dorovė Ir Moralė
Žmogaus prigimtį formuoja tokie dalykai, kaip šeima, vertybinė žmogaus aplinka, kultūra, gyvenamoji vieta, kiti žmonės žmogaus gyvenime. Tada prigimtis gali susilieti su žmogaus pasaulėžiūra ir vertybėmis. Dorovė ir moralė yra labai svarbios žmogaus savybės, tačiau žmogus ne visada vadovaujasi šiomis vertybėmis dėl savo prigimties. Dėl to svarbu ugdyti dorybes ir sąmoningai rinktis dorą elgesį.
Sąžinė Kaip Vidinė Dorovės Gairė
Kai pasijuntame silpni, geidžiame, kad su mumis būtų elgiamasi dorai - pagal sąžinę. Net smulkiausias detales sugaudžiusi sutartis neužfiksuos visų galimų situacijų, tad viltis galiausiai turėsime dėti į vidinį dorinį profesionalo kodeksą.
Dorovės Iššūkiai Ir Pagundos
Teisiojo gyvenimas neapsieina be pagundų. Kartais teisieji gali būti gundomi sumanios nuodėmės prigimties ir netgi pakliūti į pagundą. Dievas leidžia išmėginimus, kad Jo vaikų ištikimybė (arba neištikimybė) būtų aiškiai atskleista. Jei Dievo vaikai klausys Dievo nurodymų ir įspėjimų, jų tikėjimas bus apvalytas ir sustiprės pasikliovimas Viešpačiu. Išmintis teisiam gyvenimui įgyjama per gyvenimo su Dievu dinamiką pagundų ir iššūkių kontekste.
Apsauga Nuo Pagundų
Psalmė 141 - malda apsaugoti nuo pagundų iš vidaus ir iš išorės. Psalmininkui ne tik gresia nedorėlių sumanymų pavojus, bet ir gundymas elgtis taip, kaip nedorėliai. Pirmoji silpnoji vieta - susivaldymas kalbant, psalmininkas meldžia, kad Viešpats apsaugotų jo lūpų duris (Ps 141,3). Pagunda ir tai, ar Dievo vaikas klausys teisiųjų patarimo, ar bus suviliotas nedorėlių skanėstų (Ps 141, 4-5). Psalmininkas kalba apie savo širdį, kuriai kyla didžiausia grėsmė, nes joje vyksta tikroji kova.
Taip pat skaitykite: Įstatymus leidžianti galia Kanto filosofijoje
Teisaus Gyvenimo Palaiminimai
Iš daugybės palaiminimų, pažadėtų tiems, kurie pagarbiai bijo Viešpaties, ramybė yra turbūt vienas didžiausių. Psalmėje 1 teisieji nusakyti kaip prie tekančio vandens pasodintas medis, duodantis vaisių laikui atėjus, kurio lapai nevysta (Ps 1, 3; Jer 17, 7-8; Ez 47, 12). Šis palyginimas parodo visų palaiminimų šaltinį, būtent buvimą Dievo akivaizdoje Jo šventykloje ir mėgavimąsi nenutrūkstamais meilės santykiais su Dievu.
Taip pat skaitykite: Skaitmeninio etiketo gidas