XX amžiaus pradžioje autizmas tarsi neegzistavo. Pasakojamoji kultūra perteikia istorijas apie socialiai nenuovokius jaunuolius, kurie tarsi nesupranta to, kas visiems aišku, bet kartu randa sprendimus, kurie kitiems nematomi. Nors ir nebuvo tokio pavadinimo, autizmas egzistavo ir anksčiau, jį pradėta naudoti 1943 m., kai Leo Kanner apibrėžė autizmą. Jei pradžioje autizmas buvo matomas kaip psichinis elgesio sutrikimas, dėl kurio kalti aplinkiniai žmonės, tai peraugo į požiūrį, jog autizmas yra neurologinis skirtumas, t.y. autistiški asmenys turi kitokią nervų sistemą ir iš jos kyla neįprasta raida, iššūkiai bei stiprybės. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip keitėsi požiūris į autizmą, kokie mitai buvo paneigti ir kaip visuomenė pamažu mokosi priimti neuroįvairovę.
Ankstyvosios klaidingos teorijos
Viena žalingiausių ankstyvųjų teorijų, kilusių iš H. Kanner ir iš B. Bettelheim, teigė, jog „mamos šaldytuvai“ yra tokios nemylinčios ir aplaidžios, jog lemia autistiškų vaikų specifinį elgesį. Tarsi autizmas esąs blogo auklėjimo pasekmė. Taip atsirado ir ilgam įsitvirtino požiūris, jog autizmas yra elgesio sutrikimas, kilęs iš netinkamo auklėjimo. Iš šios teorijos kilo daug stigmų, šeimos neretai buvo tarsi izoliuojamos, patirdavo kaltinimus tiek iš socialinės aplinkos, tiek iš medicinos įstaigų darbuotojų. O ir autistiško vaiko tėvystė buvo labiau apie elgesio korekciją skatinimais ir bausmėmis, nei apie žinias, supratimą, pagalbą vaikui. Jei autizmą „lemia prasti tėvai“, tai sprendimas tarsi akivaizdus - atiduoti vaiką institucijoms, kur turėtų būti siekiama bet kokiais būdais vaiką padaryti „kaip visi“.
Pokyčiai Vakaruose ir sovietinė realybė
Vakarų šalyse augantis suvokimas apie biologinę autizmo kilmę, nuėmė bent dalį stigmų nuo mamų. Ten vykęs judėjimas už žmogaus teises pamažu priešinosi institucionalizavimui, prasidėjo žmogaus teisių bei asmenų turinčių negalią teisių advokatavimas, pradėta kalbėti apie inkliuziją. Mūsų šalis tuo metu buvo vis dar Sovietų Sąjungos dalis, kurioje „nebuvo“ nei autizmo, nei pagalbos. Psichiatrija neretai buvo naudojama kaip susidorojimo įrankis su neparankiais asmenimis, tad pati iš savęs kūrė baisumus ir stigmas. Dabar Lietuvoje tarsi bandome greituoju būdu pereiti „vakarietišką kursą“, kuris apima ir požiūrius, ir inkliuziją, ir tėvystę, ir pagalbą.
Pagalbos autistiškiems asmenims paieškų pradžia
Atsiradus diagnozei, vertinant autizmą kaip elgesio sutrikimą, trūkstant žinių apie raidą, neurologiją, genetiką ir kitus veiksnius, nebuvo aišku, kaip turėtų atrodyti pagalba. Institucijos dažniausiai taikė fizinius suvaržymus, bausmes, mažai ar iš viso nekreipdamos dėmesio į kalbą, raidą, poreikius. Šeimos tvarkėsi kas kaip išmanė ar bandydamos pritaikyti kažkur išgirstą, nebūtinai naudingą, patarimą.
ABA terapija: elgesio keitimas kaip tikslas
Tyrėjai, mokslininkai, pavyzdžiui I. Lovaas sukurta ABA sistema, matydami autizmą kaip elgesio sutrikimą, tikėjo, jog pakeitus elgesį, išmokius ar privertus asmenį elgtis labiau standartiškai, vyksta ir vidiniai pokyčiai - žmogus tampa „kaip visi“. Todėl buvo keliamas tikslas, jog autistiškas vaikas taptų neatskiriamu nuo bendraamžių, o tai pasiekus, buvo manoma, jog autizmas buvo „įveiktas“.
Taip pat skaitykite: Suprasti autizmą: priežastys
Paradigmos pokytis ir naujos žinios
Per keletą dešimtmečių mokslininkai atliko daugybę tyrimų, užaugo suvokimas, jog raidos sutrikimas nėra sprendžiamas tiesiog elgesio taisymu. Taip pat šiuo metu iš mokslinių tyrimų ir suaugusių autistiškų asmenų įžvalgų jau žinome, jog egzistuoja toks reiškinys kaip maskavimas. Autistiškas asmuo, jei leidžia jo pamatiniai gebėjimai, gali išoriškai tapti neatskiriamu nuo įprasto neurotipo asmenų ypač tada kai tiki, jog bus priimtas tik tada kai apsimes esąs „kaip visi“.
Maskavimo kaina
Vis dėlto, maskavimasis autistiškam žmogui kainuoja daug pastangų, resursų, energijos, kurie galiausiai atveda iki, taip vadinamo, autistinio perdegimo, kuris neretai klaidingai įvardijamas kaip tiesiog depresija.
Tėvų vaidmens transformacija
Šiame kontekste labai svarbus tampa tėvų vaidmuo: nuo kontroliuojančio, baudžiančio, nuolat taisančio viską pereiname į suvokimą, jog sėkmė pasiekiama per tėvų, specialistų, pedagogų žinias, ir realias paieškas, kaip paruošti gyvenimui vaiką, kurio nervų sistema dažnai gana unikali. Vis daugiau šeimų supranta poreikį ne vaiką formuoti link standartinio gyvenimo ir pasiekimų įvertinimų, bet gyvenimą, lūkesčius, aplinką, gyvenimo kelią pritaikyti prie neįprastos neurologijos. Tėvai, kaip pagrindiniai vaiko gerovės sergėtojai, yra šio virsmo centre. Tačiau kažkas turi padėti tėvams tas žinias įgyti. Tad naujausias žinias įgyjantys specialistai, bei aktyvūs tėvai yra pamatas, ant kurio kuriami pokyčiai.
Diagnozės dilema
Ištisus dešimtmečius autistiško vaiko tėvystė prasidėdavo nuo rimtos kliūties - tikslios diagnozės gavimo. Mūsų šalyje, netgi atgavus nepriklausomybę, autizmas vis dar tarsi neegzistavo, o suaugusiems autizmo diagnozė suteikiama tik nuo 2015 metų ir tai įvyko autistiškų vaikus auginančių tėvų, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pastangų dėka. Autizmas vis geriau atpažįstamas mediciniškai, tačiau be laiku paruoštos sistemos, kai trūksta žinių, įgūdžių, būtinųjų resursų, kyla įvairių sisteminių problemų, o su jomis auga visuomenės baimės, stigmos.
Slėpti ar ieškoti pagalbos?
Jei autistiškas vaikas turi labai daug iššūkių, gretutinių sutrikimų, kažkokia diagnozė neišvengiama. Tačiau jei vaikas bent kažkiek kalba, jei nėra intelekto sutrikimo, ypatingai mažesniuose miestuose ir kaimeliuose, tėvai neretai deda pastangas negauti oficialios diagnozės, o jei ją gauna, siekia nuslėpti net nuo artimiausių žmonių. Tenka rinktis tarp diagnozės ir jos nebuvimo, tarp pagalbos paieškos ir slėpimo, tarp savo, kaip tėvų, gyvenimo pokyčių ir užsimerkimo prieš realybę, jog vaikas turi specifinių poreikių, kuriuos reikia kažkaip užtikrinti. Atrodo, praėjo aštuoniadešimt metų nuo autizmo diagnozavimo pradžios, daug dirbama ties pagalba, atpažinimu, informavimu, tačiau tėvai vis dar patiria dilemą: slėpti ar ieškoti pagalbos.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika ir pagalba
Amžius besitęsiančių pokyčių
Idėjos, normos keičia vienos kitas palengva. Kažkur dar gyvos prieš dešimtmečius nurašytos stigmos, o kažkur keliauja naujausius tyrimus ir žinias atitinkanti pokyčių banga, kuri visiems palengvina gyvenimą. Visuomenės pokyčiai yra tęstinis procesas, o pokyčiai autizmo bendruomenėje yra atspindys tų virsmų ir procesų, kurie vyksta plačiau. Taip buvo prieš aštuoniasdešimt metų, kai atsirado autizmo diagnozė, taip vyksta ir šiandien.
Autizmas: mitai ir realybė
Ligos istorijoje gydytojui įrašius diagnozę - Autizmo spektro sutrikimas, tėvai pirmiausia ieško, kas tai yra, o radę tikisi paneigti „nuosprendį“. Kyla begalė klausimų. Kas yra autizmas? Gal tai - aplinkos užterštumo ar skiepų rezultatas? Ar tai pagydoma? Ar tai paveldima? Kokia vaiko ateitis? Ima lyginti: Mano pažįstamos vaikas irgi turi autizmą, bet jis visai kitoks nei mūsų vaikas…
Autizmas nėra liga
Autizmą pirmą kartą apibrėžė daktaras Kanner’is 1943 metais. Tai - visą gyvenimą trunkantis sutrikimas, kuriam būdingas kalbos, socialinės raidos deficitas. Autizmą turintiems žmonėms reikia pastovumo, pasikartojimo, nuspėjamumo. Nepaisant sunkios negalios, susijusios su kalbos trūkumu, ir nesugebėjimo visavertiškai bendrauti, daugelis vaikų pasižymi neįprastais įgūdžiais - ypač regimąją atmintimi. Jie puikiai sprendžia dėliones ir panašias vaizdines užduotis.
Šiandien žinome, kad daugelis autizmą turinčių vaikų kalba, bet negali kalbos panaudoti socialiai - nors nori bendrauti, to nemoka. Jie bijo pokyčių. Jiems būdingas ritualinis elgesys, dažnas turi manijų.
Autizmo spektro sutrikimas
Austrų daktaras Hansas Asperger’is 1944 metais išskyrė sindromą, kuris buvo pavadintas jo vardu. Profesorius tyrė paauglius, kurie, nepaisant jų amžių atinkančio intelekto (IQ) ir kalbos įgūdžių, paprasčiausiai negalėjo bendrauti socialiai ir emociškai, nesugebėjo suprasti socialinių užuominų. Jiems sunkiai sekėsi mokykloje: vis kas nors atsitikdavo, kiti vaikai jų šalindavosi, atstumdavo, erzindavo ir terorizuodavo. Netgi ši nesunki autizmo forma gali sukelti didžiulę kančią. Kam būtų lengva taip gyventi?! Šie vaikai puikiai suvokia, kad yra kitokie.
Taip pat skaitykite: Istorija apie Pasaulinę autizmo supratimo dieną
Netrukus buvo pastebėtas ryšys tarp šių dviejų sutrikimų, todėl šiandien juos plačiai vadiname Autizmo spektro sutrikimu. Jis apima įvairius sunkumus, susijusius su šių trūkumų triada (kalba ir komunikacija, socialinis suvokimas bei poreikis vienodumui).
Autizmo požymiai ir jų įvairovė
Svarbu žinoti, jog nėra dviejų ASS turinčių žmonių, kurių simptomai būtų absoliučiai vienodi. Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, tuo tarpu kitiems jie gali būti beveik nepastebimi. Dėl to, kad autizmo požymių “rinkinys” pas kiekvieną skirtingas, sunku tiksliai suprasti šį sutrikimą. Autizmas - tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris labiausiai paliečia kalbos ir bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymąsi. Šis sutrikimas gali lemti tai, kad ASS turinčiam žmogui gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, palaikyti pokalbį, įsijausti į kito žmogaus būseną. Maždaug trečdalis iš viso nekalba, o bendrauja tik alternatyvios komunikacijos priemonėmis (gestais, paveikslėliais, spec. Kai bendraujate su tokiu žmogumi, gali pasirodyti, kad šis jumis nesidomi ar nekreipia į jus dėmesio. Nepriimkite to asmeniškai ir neįsižeiskite. Mums kartais atrodo, kad tokie žmonės tarsi “nemandagiai” klauso pokalbio: klausantis pašnekovo jiems neretai sunku žiūrėti į akis, sėdėti ramiai ar tiesiog „palaikyti“ pokalbį kūno kalba. Kai kada žmogus turintis ASS atrodo užsidaręs „savo pasaulyje“.
Klausa, rega, lytėjimas, uoslė, skonis - jutimo organai gali būti labai jautrūs, arba atvirkščiai - mažiau jautrūs nei įprasta. Gali dirginti garsai, ryškios spalvos, tam tikri drabužiai, kvapai. Jiems sunku sukaupti dėmesį. Maža smulkmena, ir jų mintys nubėgo į šoną. Tai vadinama savistimuliacija, nes stimuliuoja sensorinius pojūčius. Jiems dažniausiai reikia aiškios struktūruotos dienotvarkės, mėgsta tam tikrus veiksmus daryti nuolat ta pačia tvarka. Netikėtumai, staigūs pasikeitimai jiems sukelia nerimą, todėl ASS turintiems žmonėms paprasčiau laikytis pastovių taisyklių, pasikartojančių veiklų. Dėlioti daiktus tam tikra tvarka (pvz. Jiems sunku suprasti emocijas, dėl to kartais gali atrodyti bejausmiai ir abejingi kitų išgyvenimams. Jų emocijos neretai neturi pakopų - jei jie nuliūdę, jie yra absoliučiai nuliūdę, besisielojantys ar įsiutę.
Stresas ir specifiniai interesai
Dėl įvairių aukščiau išvardintų sunkumų, stresas yra pagrindinė ASS žmonių problema. Nesunku įsivaizduoti, kad gyvenimas greitai tampa kankinantis, jei įvairūs nesuprantami pojūčiai kelia jiems sąmyšį. Pasaulis tarsi nepritaikytas jiems. Situaciją pablogina gebėjimo gerai bendrauti trūkumas ir sunkumai, kuriuos jie patiria bandydami suprasti aplinkinių žmonių ketinimus. Jie suvokia savo sunkumus. Gali atsirasti baimė, kad nepasiseks, nepavyks, kad jie susikirs. Jie myli, kenčia, nori būti laimingi. Dažnai turi specifinių interesų, kuriais labai giliai domisi ir gerai išmano. Pokalbis apie jiems įdomią temą gali būti puikus būdas užmegzti ryšį.
Klaidingi stereotipai
Kartais manoma, kad jie yra protiškai atsilikę, arba atvirkščiai - genijai. Supranta, kad yra kitokie ir dėl aplinkinių požiūrio į juos, bei galimų nesėkmių nuolat jaučia didelę įtampą. Klaidinga „nurašyti“ žmogų ar turėti vienokių ar kitokių lūkesčių remiantis vien tik diagnoze.
Atspindžio neuronai ir empatija
Nuo to laiko, kai buvo atrastas autizmas, tyrėjai dėjo daug pastangų, norėdami nustatyti, kas jį sukelia. Mokslininkai žino, kad polinkis į autizmą yra paveldimas, nors, atrodo, aplinkos rizikos veiksniai taip pat turi reikšmės. Tyrėjai, įsikūrę San Diege, Kalifornijos universitete, XX a. paskutiniame dešimtmetyje pradėjo tirti, ar yra ryšys tarp autizmo ir naujai smegenyse atrastų nervinių ląstelių, vadinamųjų atspindžio neuronų, klasės. Panašu, kad šie neuronai dalyvauja jaučiant empatiją ir suvokiant kito žmogaus ketinimus, tad, atrodo, yra logiška spėti, kad atspindžio neuronų sistemos funkcijos sutrikimas gali sukelti kai kuriuos autizmo simptomus. Keletas pastarojo dešimtmečio tyrimų patvirtina šią teoriją. Tolesni atspindžio neuronų tyrimai gali paaiškinti, kaip autizmas atsiranda, ir gydytojams pavyktų atrasti geresnių ligos diagnozavimo ir sėkmingo gydymo būdų.
Neuroįvairovės judėjimas ir antropologinis požiūris
XXI a. pr. prasidėjęs neuroįvairovės judėjimas įkvėpė autistiškus žmones ir tėvus, auginančius autistiškus vaikus, tapti autizmo advokatais ir tikraisiais autizmo ekspertais. Beje, net ir pačią neuroįvairovės idėją pasiūlė kitokio vaiko mama, sociologė Judy Singer iš Australijos. Šiandien veikia daugybė organizacijų, fondų, asociacijų ir autistiškus žmones vienijančių bendruomenių, neurogenčių (angl. NeuroTribes).
Antropologai teigia, kad autizmas - tai ne autistiški žmonės, bet visuomenė ir kultūra, kurioje jis buvo sukurtas ir įtvirtintas. Autizmą matau kaip vieną didžiausių šiuolaikinės medicinos sukurtų mitų apie žmogiškumą, prieraišumą, vienišumą ir meilę (angl. humanness). Autizmą paprastai suvokiame iš medicininės pusės, kaip neuropsichiatrijos terminą. Tačiau Susan Sontag knygoje „Liga kaip metafora“ (1978) kviečia apie negalią ar ligą (knygoje ji remiasi tuberkuliozės ir vėžio pavyzdžiais) kalbėti pirmiausia kaip apie kultūrinį konstruktą. Medicinos antropologijos požiūriu, jokia diagnozė neatsiranda vakuume, tačiau visada atspindi konkretų sociokultūrinį kontekstą.
Normalumo standartai ir biomedicinos įtaka
Skirstymas į tai, kas (ne)normalu, tokia pat sena praktika, kaip ir pati žmonija. Nesvarbu, kokią visuomenę paimsime - tradicinę rinkėjų-medžiotojų ar moderniąją vartotojų, - visada būta įvairių normalumo standartų. Medicinos antropologams įdomiausia, kaip skirtingose kultūrose konstruojamas (ne)normalumas ir kaip tie konstruktai veikia mūsų kasdienį gyvenimą. Vakarų pasaulyje biomedicina yra tarp sričių, kurioms suteikta daugiausia galių spręsti apie žmogaus (ne)normalumą.
Autizmo diagnozių skaičiaus didėjimas: optinė iliuzija?
Eksponentinis autizmo diagnozių skaičiaus didėjimas, kartais pavadinamas net pandemija, tėra optinė iliuzija. Išties tai neturi nieko bendro nei su tobulėjančiais diagnostikos įrankiais, kurie neva leidžia tiksliau ir anksčiau atpažinti vaiko autistiškumą, nei su kuo nors, kas aiškiai įrodytų, kad gimsta daugiau autistiškų kūdikių.
Reprezentacija ir pagalba
Negalios įvardijimas yra neatsiejamas nuo pagalbos. Autizmo advokatai, kartais net patys to nenorėdami, viešąją erdvę akylai saugodami nuo bet kokio neigiamo naratyvo apie autizmą ir stengdamiesi atkreipti valstybės bei visuomenės dėmesį, save reprezentuoja kaip to vertą, t. y. kenčiančią, likimo ir visuomenės atstumtą, stigmatizuotą, viktimizuotą ir traumuotą bendruomenę.
Ugdymas ir lavinimas: kiekvienas autistas yra unikalus
Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė aiškino, kad dviejų vienodų autistų nėra, nes kiekvienas turi skirtingų ir nevienodo lygio raidos sutrikimų. Gera žinia: autistus galima sėkmingai ugdyti, lavinti. Jie gali mokytis, tik jiems reikia pritaikyti žinias, o jų tėvams reikia daugiau jėgų ir kantrybės.
Kaip autistai mato pasaulį?
Autistus sunku sugrupuoti, bet keli bendri dalykai yra. Vienas esminių skirtumų - autistai žiūrėdami į ką nors dažniausiai nemato visumos, o labiau detales. Pavyzdžiui, parodysime pirštu į namą, o pirštas bus lyg ir nukreiptas į langą, autistas, ko gero, pasakys, kad tai langas.
Kitas dalykas - autistams sunku būti lankstiems. Pavyzdžiui, vaikas pas mane lankosi rytais ir yra įpratęs sakyti „labas rytas“, bet jei kartą ateitų vakare, jis vis tiek sveikinsis taip pat. Jei namuose jis įprato sėdėti prie lango, o jo prašoma persėsti kitur, jam gali kilti isterija.
Autistams labai būdingas egocentriškumas. Iš šalies gali atrodyti, kad vaikas išlepintas, neišauklėtas, bet iš tikrųjų tai autizmo ypatybė. Tokiam vaikui sunku pamatyti pasaulį kito akimis. Jis mano, kad tai, ką mato jis, mato ir kiti.
Autistams sunku suprasti elgesio normas, mokytis iš aplinkos. Toks vaikas gali sėdėti šalia penkių vaikų, kalančių plaktuku, tačiau pats nežinoti, kaip kalti, tol, kol jam neparodysime, kaip tai daryti.
Autistas gali turėti vieną gerokai stipresnį, išryškintą pojūtį - klausos, lytėjimo ar vaizdinį. Būna, kad autistai labai jautriai reaguoja į prisilietimą ar įdomesnę medžiagos tekstūrą. Jie net gali pradėti rėkti, nes tai gali jiems nepatikti. Pavyzdžiui, įžengęs į prekybos centrą vaikas ima rėkti, o tėvai nesupranta, kodėl. Gali būti, kad jo regėjimas yra labiau išreikštas, tad nuo ryškių šviesų jam pradeda dirginti akis, ir tai erzina.
Vengimas žiūrėti į akis ir socialinis nerimas
Vengimas žiūrėti į akis susijęs su socialiniu nerimu. Jie nesupranta, kaip pasaulis sudėtas. Ir jei jiems nėra tinkamai paaiškinama, ant jų pykstama, jie dar labiau nusivilia - mat jiems atrodo, kad kažką daro ne taip. Manoma, kad autistai nemėgsta bendrauti, tačiau yra priešingai - jie labai nori su kitais komunikuoti, tik nežino, kaip užmegzti ryšį. Žiūrėjimas į akis yra pasitikėjimas kitu žmogumi.
Skiepai ir autizmas: paneigtas ryšys
Vieša nuomonė formuojama, kad vakcinos buvo išsamiai ištirtos dėl jų galimo vaidmens sukeliant autizmą. Teigiama, kad nėra jokių tyrimų, kurie parodo bet kokį ryšį tarp vakcinų ir autizmo. Originalus 1998 m. „Wakefield“ tyrimo apgaulės atvejis buvo tik 12 pacientų! Iš esmės diskusija šioje vietoje turėtų būti ne dėl skiepų ir autizmo, bet ties A. Wakefield'o tyrimu, tie kurie remiasi tokiais argumentais niekada net neskaitė pačio tyrimo išvadų. A. Wakefield'o tyrimo išvadose teigiama:”Mes nustatėme lėtinį vaikų enterokolitą (žarnyno kraujagyslių krešulys), kuris gali būti susijęs su neuropsichiatrine disfunkcija (sutrinka žmogaus psichologinė būklė). Daugeliu atvejų simptomai atsirado po tymų, kiaulytės ir raudonukės imunizacijos. Dr.
Autizmo skaičių augimas: realybė ar diagnostikos pokyčiai?
Nuo 1990 m. autizmo spektro sutrikimo skaičiai auga neįtikėtinais tempais. Autizmo priežastis vis dar nežinoma, tačiau CDC, PSO ir panašios sveikatos agentūros tiksliai žino vieną dalyką - vakcinos niekaip negali sukelti autizmo. Kai kurie žmonės apskritai mano, kad jokio autizmo skaičių šuolio nėra, viso labo tiesiog pasikeitė diagnostiniai kriterijai, o autistų visada tiek buvo, tik niekas to nepastebėjo.
Fiksuojamas autizmo spektro sutrikimo padidėjimas net 75-80% , tai ne diagnostinių kriterijų pokyčių padarinys, o tikras šio sutrikimo padidėjimas. Vieni teigia, kad autizmo epidemija atsiranda dėl diagnozės pakeitimo nuo protinio atsilikimo iki autizmo. Tačiau pažvelgus į skaičius matoma, kad protinio atsilikimo atvejų skaičius išlieka toks pats, o autizmo spektro sutrikimų skaičius auga eksponentiškai. Tai patvirtina ir kiti tyrimai rodo, autizmo spektro sutrikimo skaičių augimas yra rimta problema, tai ne diagnostinių kriterijų pasikeitimo pasekmė.
Kalifornijos valstijos mokyklų atstovai liudija, kad smarkiai išaugo autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų skaičius. Senatorius S. Peng'as tvirtina, kad taip buvo visada, pasikeitė tik diagnozavimas.
Autizmo normalizavimas žiniasklaidoje
Pastaruoju metu žiniasklaidoje pastebima tendencija normalizuoti autizmą ir į tai nereaguoti kaip į kokį sutrikimą. Vaikams skirtas animacinis filmukas „Sesame street“ prideda naują personažą - autizmo spektro sutrikimą turinčią lėlę. Išleidžiami filmai ir TV laidos kuriuose autizmas pateikiamas kaip normalus reiškinys, ne joks sutrikimas. Kai kuriuose filmuose autizmo spektro sutrikimas vaizduojamas, kaip paprasti žmonės, kurie tik šiek tiek stokoja socialinių įgūdžių, tačiau kitais įgūdžiais pralenkia paprastus žmones. Iš tikrųjų tai autizmas yra rimtas sutrikimas daugeliu atvejų.
Autizmo išlaidos
28% atvejų autistai demonstruoja agresyvų elgesį. Yra ir gretutinių ligų, tokių kaip pastovus vidurinės ausies uždegimas, astma, alergijos, virškinimo trakto sutrikimai ir kt., Autizmo išlaikymas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose per visą gyvenimą vidutiniškai kainuoja daugiau nei 1,4 mln. dolerių, jeigu papildomai jį lydi protinis atsilikimas, daugiau nei 2 mln.
Regresinis autizmas
Pirmą kartą vaikų autizmo spektro sutrikimas buvo aprašytas 1943 m. autorius Leo Kanneris aprašo 11 nežinomos ligos atvejų. Šie vaikai nekreipia dėmesio į žmones, bet domisi objektais, ypač tokiais, kuriuos galima sukti. Kai kurie išsiskyrė gera atmintimi ir ankstyvu vystymusi. Apibūdinamas 1,5 metų berniukas, kuris nuo pirmųjų garsų sugebėjo atskirti 18 simfonijų. Penki vaikai turėjo palyginti dideles galvas. Visi gimė labai protingose šeimose. Keturių tėvai buvo gydytojai psichiatrai, 9 iš 11 motinų baigė mokslus.
Vyriausia mergaitė, kurią apibūdina L. L. Kanneris tikriausiai pervadino autizmo spektro diagnozės atradimą iš Hanso Aspergerio. Austrijos, Vienos mieste dirbusio pediatro. L. Kanneris neigė, kad žinojo apie H. Aspergerio darbą, tačiau greičiausiai tai buvo netiesa, nes Aspergerio klinikos vyriausiasis diagnostikas išvyko dirbti kartu su L.
Regresinio autizmo atvejai
Regresinis autizmas diagnozuojamas kuomet vaiko raida vystosi normaliai, tačiau sulaukus 12-24 mėnesių, jis kalbėjimo ir socialinius įgūdžius. Pirmasis toks atvejis, panašus į regresinį autizmą, buvo aprašytas 1943 m. L. Kannerio straipsnyje. Berniukas (byla nr. 3) buvo vakcinuotas raupų skiepu sulaukęs virš 12 mėnesių amžiaus. Maždaug tuo metu įvyko raidos regresija, vaikas nustojo mėgdžioti garsus. Žinoma, jo regresas nėra siejamas su skiepais, tačiau L. Kitas aprašytas regresinio autizmo atvejis 15 mėnesių berniukui 1976 m. kurį autoriai siejo su raupų vakcina. Jie mano, kad priežastinis ryšys tarp vakcinacijos ir autizmo yra mažai tikėtinas, tačiau jie pripažįsta, kad vakcinacija sukėlė regreso procesą.
Diskusijos ir tyrimai
Nepaisant to, iki 2000-ųjų vidurio buvo diskutuojama, ar iš tikrųjų egzistuoja regresinio autizmo reiškinys, galbūt tėvai tiesiog idealizavo savo vaikus taip, kad nekreipė dėmesio į ankstyvuosius autizmo simptomus. Naujausių tyrimų duomenimis 2018 m., 88% autizmo atvejų yra regresinis autizmas. Autoriai daro išvadą, kad regresinis autizmas yra daugiau taisyklė negu išimtis. Regresinį autizmą turinčių vaikų tėvai daugiausiai galvoja, kad jų vaikams autizmas išsivystė po skiepo.
Autizmo statistika
Jungtinėse Amerikos Valstijose 1970 m. vaikų autizmo skaičiai siekė 1 iš 10 000 JAV. 1987 m. - 1 iš 3 000, 2007 m. - 1 iš 91, 2012 m. - 1 iš 68, 2014 m. - 1 iš 45. 2016 m. - 1 iš 36 vaikų nuo 3 iki 17 metų turi autizmo spektro sutrikimą, papildomai 6,99% (1 iš 14) raidos sutrikimus. 10,2% vaikų diagnozuojama ADHD (dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas), palyginti su 6% 1998 m. Gimė 1931 m. Kalifornijoje, 1 iš 100 000 turėjo autizmo spektro sutrikimą. Tarp gimusių 2012 m. 1 iš 85. Autizmo spektro sutrikimų skaičiai pamažu didėjo nuo 1940 m., ir staigiai kreiviai staigiai pakilo 1980 m., 1990 m. ir 2007 m. Raidos sutrikimai buvo pastebėti 1 iš 6 vaikų.