Psichologija, kaip mokslas, siekia suprasti žmogaus psichiką, elgesį ir pažinimo procesus. Šiame straipsnyje nagrinėjama sąmonės pažinimo psichologija, apimanti įvairius aspektus - nuo transpersonalinės psichologijos, tiriančios sąmonės būsenas ir viršasmeninius potyrius, iki kognityvinės psichologijos, analizuojančios pažinimo procesus ir jų rezultatus. Taip pat aptariamos įvairios psichologijos kryptys ir metodai, leidžiantys giliau pažvelgti į žmogaus sąmonės gelmes.
Transpersonalinė psichologija: sąmonės ir viršasmeninių potyrių tyrinėjimas
Transpersonalinė psichologija - tai psichologijos kryptis, kuri įvairiais aspektais tiria žmogaus sąmonę ir viršasmeninius (transpersonalinius) potyrius, jų prigimtį, priežastis, formas ir padarinius. Ji nagrinėja patirtis ar įvykius, kai peržengiamas įprastinis riboto savojo Aš suvokimas ir pajaučiamas ryšys su didesne ir reikšmingesne realybe. Tai apima pakitusią sąmonės būseną (pavyzdžiui, miegant, medituojant, hipnozės būsenoje, veikiant psichoaktyvioms medžiagoms), egotranscendenciją, mistines, priešmirtines patirtis, vadinamąjį apsireiškimą, budistinę nirvaną, nušvitimą ir kita.
Ši kryptis bando moksliniais metodais nustatyti psichinės brandos ir laimės prielaidas, labiausiai domisi žmogaus išgyvenimais, mintimis. Žmogaus sąmonė suprantama ir tiriama visapusiškai, remiantis klasikiniais ir neklasikiniais mokslais, moksliniais ir nemoksliniais metodais, įvairiomis tradicijomis. Transpersonalinė psichologija integruoja psichologijos, filosofijos (Rytų ir Vakarų) mokyklų, taip pat kitus mokslo dalykus (pavyzdžiui, kvantinę fiziką, antropologiją). Ji pateikia naują požiūrį į psichinę sveikatą ir patologiją, taikydama daugiaaspektį žmogaus tyrinėjimo būdą.
Transpersonalinės psichologijos ištakos ir raida
Transpersonalinės psichologijos ištakos siejamos su XX amžiaus 6-7 dešimtmečiu Jungtinėse Amerikos Valstijose susiklosčiusia humanistine psichologija. A. H. Maslow knygoje "Būties psichologijos link" (Toward a Psychology of Being, 1968) iškėlė mintį, kad humanistinė psichologija transformuojasi į aukštesnę - transpersonalinę - psichologiją, kuri nukreipta ne tik į žmogiškuosius poreikius ir interesus, bet į pasaulį apskritai ir išeina už žmogaus bei jo saviaktualizacijos poreikių ribų.
S. Grofas (Čekija), K. Wilberis, Ch. T. Tartas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos) plėtojo savo transpersonalinės psichologijos mokyklas, metodus ir tyrimų kryptis. S. Grofas sukūrė savęs pažinimo ir asmeninio augimo metodą - holotropinį kvėpavimą, remdamasis asmeniniais tyrimais pateikė transpersonalinių potyrių klasifikaciją. Psichoterapijoje holotropinis metodas remiasi neįprastų (išplėstų) sąmonės būsenų tyrimų rezultatais. Jo pagrindinis tikslas yra aktyvuoti pasąmonę ir išlaisvinti energiją.
Taip pat skaitykite: Savęs žalojimo prevencija: patarimai
K. Wilberis pabrėžė, kad žmogaus sąmonei tirti reikia bandyti suderinti beveik visų meno ir mokslo sričių žinias, Vakarų ir Rytų didžiųjų religijų dvasines tradicijas, sukūrė vadinamąjį integralinį metodą, kuriuo įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos papildo viena kitą žmogaus sąmonės tyrinėjimo būdais. Transpersonalinės psichologijos metodologijai susiformuoti taip pat padėjo žmogaus smegenų ir kvantinės fizikos šiuolaikiniai moksliniai tyrimai (K. Pribramas, D. Bohmas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos), kurie atskleidė naujas žmogaus sąmonės tyrinėjimo perspektyvas, tai yra, kad individuali sąmonė turi visą universalios sąmonės potencialą, o realybė galbūt yra tik maža dalis daug platesnio spektro, kurio negalima suvokti dėl suvokimo ribotumo.
1969 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta Tarptautinė transpersonalinės psichologijos asociacija leidžia žurnalą "The Journal of Transpersonal Psychology", o 1984 m. Fribūre įkurta Europos transpersonalinės psichologijos asociacija.
Sąmonės programavimas ir minčių kontrolė
Technologijų amžiuje, mūsų protą arba sąmonę galima lyginti su kompiuteriu, su kuriuo mes nuolat komunikuojame, turime ryšį. Sąmonė sprendžia įvairius uždavinius, kurie iškyla mūsų gyvenime. Bendrai, sąmonė niekada nesiilsi. Jei mes ir nedirbame jokio protinio darbo, sąmonė vistiek veikia, galvoje sukasi įvairios mintys, vaizdiniai.
Daugumos iš mūsų sąmonė pakankamai gerai išsivysčiusi ir turinti nemažą rezervą, prisiminkime, kad naudojame tik 10 proc. savo smegenų potencialo. Gal problemos kyla dėl to, kad mes pamirštame, kad turime ne tik naudotis savo sąmone, bet dar ir tinkamai ją programuoti?
Sąmonės programavimo procesas
Pirma į galvą atėjusi mintis dar nėra programa. Bendrai, suformuluoti aiškų tikslą yra svarbus, laiko ir energijos reikalaujantis darbas. Pvz., jei norite gero darbo, pirmiausia aiškiai įsivaizduojate, koks tai darbas, sukuriame kuo detalesnį savęs šiame darbe vaizdą, įsivaizduojame save dirbantį šį darbą. Kiekvieną dieną suplanuojame bent mažą žingsnelį link tikslo. Kai šie darbai padaryti, jums belieka tik prižiūrėti savo sąmonę, neleisti jai nukrypti nuo jūsų tikslo ir kasdien dirbti su savimi.
Taip pat skaitykite: Asmenybės analizės įrankiai
Šiame kontekste darbas su savimi bus darbas su abejonėmis. Natūralu, kad siekiant tikslo, dažniau ar rečiau kyla abejonės: Ar man pasiseks? Gal geriau viską palikti taip, kaip yra? Gal aš negabus? Neturiu valios? Nesu pasiruošęs? ir t. Šioje situacijoje svarbu laiku pastebėti šias abejones ir jas ryžtingai ignoruoti, neatiduoti abejonėms dėmesio, tai yra nepradėti gilintis - gal ir iš tiesų aš negaliu?
Abejones galima palyginti su virusinėmis programomis, su kuriomis susiduriame savo kompiuteryje. Kaip kompiuteryje svarbu neatidaryti virusinės programos, taip sąmonėje svarbu ne atkreipti savo dėmesio į abejones. Abejonės yra bejėgės sutrukdyti jums tol, kol jūs neatkreipiate į jas dėmesio.
Dėmesio valdymas ir savęs atskyrimas nuo sąmonės
Gal mūsų gyvenimas taptų gerokai paprastesnis ir komfortiškesnis, mums mažiau reikėtų psichotropinių vaistų ir sudėtingų psichoterapijų, jei mes labiau įsigilintume į savo mintis ir imtume jas kontroliuoti. O minčių kontrolei mes turime tik vieną instrumentą - tai savo dėmesį. Šis kontrolės mechanizmas labai paprastas - kiek savo dėmesio skiriame minčiai, tiek jėgos realizuotis ji ir įgyja. Įvaldę savo dėmesio paskirstymą, mes tampame savo gyvenimo šeimininkais. Savo dėmesiu mes palaikome tik tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi, kurie atneša gerą nuotaiką, skatina kūrybiškumą.
Ir dar norint tapti geru savo sąmonės programuotoju, reikia pirmiausia išmokti atskirti save nuo savo sąmonės, suvokti, kad mes nesame sąmonė ar protas, kad tai tik mums duoti instrumentai, padedantys mums gyventi šiame pasaulyje. Jei sąmonė yra tik instrumentas, tai kas esu aš? Kas tas programuotojas, valdantis šį kompiuterį (sąmonę)? Atsakymas slypi už sąmonės ribų, nes mūsų sąmonė negali pažinti žmogaus esmės, kaip ir kompiuteris negali suvokti, kas yra žmogus.
Pirmiausia, priimti šią nuostatą, kad aš nesu sąmonė. Tai leidžia mums neužsidaryti siauroje mąstymo sferoje, mes galime pradėti save stebėti, tai yra tikras mokslinis stebėjimas, kuriame nėra jokio vertinimo. Mums nebereikia nuolat skirti galybės dėmesio, kad įvertinti tai, kas vyksta, - ar mums tai naudinga? Ar nekelia grėsmės? Ar atitinka mūsų įsitikinimus? Išsivadavę iš šios vertinimo priklausomybės mes galime pradėti pastebėti tai, ką mūsų sąmonė paprastai ignoruoja - daug platesnę jausmų gamą, kitokias, mums neįprastas sąmonės būsenas, buvimo, o ne turėjimo džiaugsmą. O džiaugsmas iš tiesų kyla, kai išsivaduoji iš vertintojo pozicijos, šis džiaugsmas yra mums neįprastas, nes neturi išorinės priežasties, ir tu supranti, kad tai yra tikra ir stabilu, nes tai nesusiję su nuolat besikeičiančiu išoriniu pasauliu. Gaila, kad šiuolaikinė psichologija dar nedrįsta pažvelgti į šias savęs pažinimo gelmes. Bet tai netrukdo tikrai ieškantiems savęs žmonėms leistis į šią gelmę.
Taip pat skaitykite: Atjauta sau ir psichikos sveikata
Holistinis požiūris į savęs pažinimą ir asmenybės augimą
Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku dažniausiai laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai gerai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus modelį pagrindinai orientuojasi ir šiuolaikinė psichologija turėdama pagrindinį tikslą - sustiprinti žmogaus ego.
Visgi, susidūrimai su skausmingais išbandymais, tokiais kaip skyrybos, artimųjų mirtis, sunkios ligos, neįgalumas, artėjanti senatvė ir mirtis daugeliui žmonių atveria vidinę tuštumą, iškelia į paviršių vienatvės ir mirties baimes, priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę bei kitus egzistencinius klausimus. Net ir psichologiškai tvirti bei stiprūs žmonės tokiose situacijose pasijaučia tarsi palikti bejėgiai vaikai.
Holistinė savęs pažinimo ir asmenybės augimo terapija pakelia kartelę į aukštesnį lygį nei žmogaus ego stiprinimas. Žmogus holistinėje terapijoje yra suprantamas kaip mikrovisata, kuri integruoja savyje visus lygmenis, nuo grubiausiojo materialaus-kūniškojo iki subtiliausių dvasinių. Holistinės terapijos metu dėmesys nukreipiamas į šios žmogaus vidinės visatos pažinimą, laipsniškai artėjant prie centro - žmogaus tikrojo Aš.
Šis kelias, pagrįstas tradicinėmis dvasinio augimo praktikomis (joga, sufizmu, budizmu ir k.t.), padeda tvirtą dvasinį pagrindą, į kurį remiantis net ir sunkiuose gyvenimo išbandymuose žmogus gali išlikti stabilus, nepalūžtantis ir atviras gyvenimo tėkmei. Holistinė psichoterapija (dar vadinama dvasine psichoterapija) padeda pažadinti ir atskleisti vidinius resursus, sukuria vidinę erdvę, sklidiną ramybės ir laisvės pojūčio. Tokia vidinė būsena leidžia gyvenimą jausti kaip nepakartojamą, kiekvieną akimirką atsinaujinančią realybę, atvirai priimti ateinančias situacijas ir reaguoti į jas spontaniškai ir kūrybiškai.
Joga, sufizmas ir psichoterapija: dvasinio augimo keliai
"Joga yra ne kas kita, kaip praktinė psichologija." - Sri Aurobindo
"Joga, priešingai nei šiuolaikinė psichoterapija, buvo sukurta ne kaip sistema psichiškai sutrikusiems gydyti, o kaip augimo kelias psichiškai sveikiems." - Swami Rama
Šiuolaikinė psichoterapija, kurios šaknys glūdi psichikos sutrikimų gydyme, visų pirma kelia sau tikslą padėti individui adaptuotis visuomenėje. Svarbiausias jogos tikslas - žmogaus psichikos evoliucija. Joga (iš Sanskrito išvertus reiškia apjungimą) siekia apjungti protą, kūną ir sielą į darnią visumą, o aukščiausiame taške - pasiekti Mokšą (išsivadavimą iš nežinojimo ir iliuzijų, susiliejimą su kosmine sąmone).
Kadangi aukščiausio jogos tikslo - Mokšos pasiekimas šiuolaikiniam žmogui dažniausiai nėra aktuali užduotis, jogos psichoterapija gali būti taikoma harmonizuoti žmogaus gyvenimą, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus poreikį ir situaciją. Terapijos procesas pradedamas nuo neigiamų mąstymo ir elgesio stereotipų įsisąmoninimo, supratimo.
Sufizmo dvasinės psichologijos sistema remiasi daugiau nei keturiolikos amžių nenutrūkstama tradicija ir milijonus valandų siekiančia dvasinio ugdymo patirtimi. Per šį laiką sufijų meistrai konsultavo šimtus milijonų mokinių, vesdami juos gerai nužymėtu dvasinės evoliucijos ir transformacijos keliu. Dažnai kaip psichoterapinis įrankis būdavo naudojami trumpi pasakojimai arba anekdotai.
Sufizmo psichoterapija: kelias į pilnatvę ir laimę
Kertinė sufistinio pasakojimo idėja slypi tame, kad žmonės ieško rakto į laimę ir pilnatvę ne tose vietose. Laimę tikimasi rasti materialinių gėrybių turėjime, valdžioje, malonumuose, tarpasmeniniuose santykiuose, ir panašiuose dalykuose, bet raktas į tikrą laimę paslėptas kitur. Ši klaida, kuri palaipsniui susiformavo į gerai sukonstruotą vertybių ir įsitikinimų sistemą, yra mūsų nepasitenkinimo, blaškymosi, vidinės tuštumos, gyvenimo prasmės neradimo ir mirties baimės priežastis.
Sufi psichoterapija siekia patenkinti svarbiausią žmogaus poreikį - išgyventi pilnatvę ir būti laimingu. Rakto į tai ji neieško gyvenimo turguje, bet randa pačiame žmoguje, jo širdies sakralinėje erdvėje.
Sufi psichoterapija remiasi prielaida, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas sutvėrimas ir visas pasaulis savo esmėje yra vientisas ir tobulas. Sufi kelio ir psichoterapijos tikslas - išvalyti, išgryninti žmogaus esybę, kad jis pažintų savo tobulumą. Terapijos procese žmogus laipsniškai artėja prie savo tobulo centro. Kad pasiekti šį centrą, turi būti pašalintos jį dengiančios neišmanymo, prisirišimų, baimių ir kitos uždangos. Šių uždangų buvimą išryškina pats gyvenimas, tai yra kaip žmogus tvarkosi su kasdieninio gyvenimo situacijomis, ko jis bijo, ko siekia, kokius sunkumus patiria. Visa ši gyvenimo teikiama medžiaga sufi psichoterapijoje įsisąmoninama ir transformuojama remiantis kertine sufizmo filosofijos idėja - pasaulio vientisumo ir vienovės (tauhid) principu.
Žmogaus, gyvenančio ego sąmonėje protas žvelgia į pasaulį kaip į kažką svetimo ir priešiško. Ego ir pasaulio dualumas bei priešprieša yra giliai įsišaknijusi į žmogaus sąmonę, o tai sukuria vidinę disharmoniją, pasireiškia pasąmonėje giliai glūdinčia įtampa, nerimu ir baime. Pagal sufijus, žmogaus esybės centras yra širdyje. Sufi psichoterapijoje protas, kuris pagal savo prigimtį pasaulį mato daugialypį ir suskaidytą, turi būti harmoningai suderintas su išmintimi, ateinančia iš širdies centro. Vaizdžiai sakant, širdis, o ne protas turi tapti kapitonu laivo, kurį blaško gyvenimo jūros bangos. Yra sakoma, kad protas yra tarsi laukinis eržilas, kurį reikia prijaukinti. Tiktai suvaldytas protas gali būti naudingas savianalizės bei įsisąmoninimo praktikose.
Psichologijos paradigmos: nuo mechanizmo iki holizmo
Kiekviena teorija, mokslinė paradigma, nuosekli pažiūrų sistema vadovaujasi tam tikromis pamatinėmis prielaidomis, ant kurių, kaip ant tvirto pamato, atsiremia visi jos teiginiai. Mokslo raidoje vienas pasaulio aiškinimo teorijas keitė kitos, vienos užimdavo dominuojančias pozicijas, kitos paskęsdavo užmarštyje. Psichologija yra sąlyginai jaunas mokslas, skaičiuojantis vos antrojo savo šimtmečio pradžią, o jos tyrimo objektas - žmogus ir jo psichika - sudėtingas, dinamiškas, įvairialypis, sunkiai apčiuopiamas pažinimo. Ne veltui psichologijoje esama įvairių skirtingų paradigmų, krypčių, mokyklų, iš kurių kiekviena turi savitą požiūrį ir išryškina vienus ar kitus žmogaus psichikos aspektus.
Kalbant apie psichoterapijos mokyklas, galima jas skirstyti į kelias grupes, priklausomai nuo to, kaip skirtingai jos įvardija psichiką kaip sistemą ir jos veikimo principus, kitaip tariant, kas lemia žmogaus elgesį.
Pagrindiniai požiūriai į psichiką
- Mechanistinis požiūris teigia, kad visos sistemos yra apibūdinamos išoriškai, stebint jų veikimą. Jos netiria to, kas vyksta sistemos viduje. Tokiu požiūriu vadovaujasi biheivioristinė mokykla, kuri teigia, jog žmogus yra tik tai, ką galime matyti išoriškai, t. y. asmenybė tėra elgesys, kuris paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu.
- Pliuralistinis požiūris akcentuoja, jog psichikoje vyksta sudėtingos sąveikos tarp skirtingų jos elementų, pavyzdžiui: tarp kūno ir proto, tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp ego ir superego.
- Monistinis požiūris teigia, jog individo psichikoje, tarp įvairių jos dėmenų, egzistuoja vienas pagrindinis elementas. Dažniausiai jis turi valią, kuri lemia viso organizmo veiklą ar elgesio kryptį.
- Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, nedalomą (lot. individuum - nedalomas), turintį tikslą ir jo link kryptingai judantį.
Holizmo ištakos ir reikšmė individualiojoje psichologijoje
Kiekvienas šių požiūrių turi savo istoriją, vyravusią dar iki psichologijos atsiradimo, tačiau svarbiausia, kalbant apie individualiąją psichologiją, yra holistinė perspektyva. Jos ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. veikale „Metafizika“ teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą holizmas (iš graikų kalbos holos - visas) 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Autorius šiame veikale reflektuoja principus, kuriais turėtų remtis šiuolaikinis mokslas, siekiantis pažinimo, ir kuriais po truputį jau pradeda vadovautis įvairios skirtingos mokslo disciplinos.
Smuts (1926) teigia, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kuriomis mes jau šiandien vadiname kūnus arba organizmus. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, veikiantis ne vien mechaniškai, bet ir turintis tam tikrą saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis. Taigi, visumos yra labiau suprantamos pagal jų funkciją, o ne sandarą. Anot autoriaus: „Asmenybė yra vėliausia ir aukščiausia visuma, kuri iškilo holistinėje evoliucijoje <…> tai, ką mes paveldime yra plačios galimybės ir gebėjimas formuoti pačius save <…> galimybės laisvam ir nepriklausomam veiksmui bei individo gyvenimo raidai <…> Asmenybė asimiliuoja socialinius ir kitus ją supančius bei darančius įtaką veiksnius, ir panaudoja juos savo holistinei savirealizacijai“ (Smuts, 1926).
Galima matyti, jog vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Be to, Smuts kritikuoja empirinę psichologiją, kuri remiasi abstrakčiu, matematiškai išvestu vidutiniu žmogumi, kai praktinė psichologija, priešingai, turėtų atsižvelgti į konkretų, tikrą žmogų ir jo unikalų patyrimą, į socialinį kontekstą, į jo praeitį ir ateitį (tokią, kokią jis tuo metu numato), nes tik taip įmanoma pamatyti jį kaip visumą, atskleisti jo esmę. Aiškėja, jog holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio.
Adleris savo laiške Smutsui rašė: „Skaitydamas Jūsų knygą Holizmas ir Evoliucija, pasijutau labai stipriai paliestas visų Jūsų paaiškinimų. Dabar galiu labai aiškiai matyti, kas visuomet buvo mūsų mokslo esmė. Neminint didžiulės vertės Jūsų indėlio į įvairias kitas sritis, aš pripažįstu Jūsų požiūrį į tai, ką mes vadiname vienove bei darna. Jaučiuosi pakylėtas, galėdamas rekomenduoti Jūsų knygą visiems savo studentams ir pasekėjams kaip geriausią pasiruošimą Individualiajai Psichologijai“ (Adler, 1931, cit. iš Ansbacher, 1961).
Holistinė perspektyva Adleriui tampa labai artima ir nuspalvina jo teoriją. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio žmoguje atrodo nesuprantama, nepaaiškinama, nenuoseklu, yra įmanoma pažinti, atsižvelgiant į subjektyviąją komponentę. Tai, anot Adler, galima padaryti tik matant žmogų kaip visumą: „Labai anksti savo darbe aš supratau, kad žmogus yra visuma! Ir pirmiausia Individualiosios Psichologijos užduotis yra parodyti šią vienovę kiekviename žmoguje - jo mąstyme, jausmuose, veiksmuose <…> kiekvienoje jo asmenybės išraiškoje. Gyvenimo stilius - tai pagrindinė, centrinė ir visaapimanti individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, kuri labiausiai atspindi holistinį požiūrį į žmogų (Strauch, 2003).
Gyvenimo stilius ir psichologinės problemos
Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus (išskyrus tam tikrus ryškius išgyvenimus, tokius kaip traumos, religiniai patyrimai, psichoterapija, kurių dėka jis gali šiek tiek keistis). Remiantis šia koncepcija galima teigti, kad kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą. Tik stebint pro individualaus gyvenimo stiliaus akinius galima pamatyti nuoseklumą ir tikslingumą ten, kur jis, atrodytų, neegzistuoja.
Jeigu individualiojoje psichologijoje žmogus suprantamas kaip visuma, kuri yra nedaloma, galima kelti klausimą - iš kur atsiranda psichologinės problemos? Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus (Carr & Bitter, 1997). Neurozė yra apibrėžiama kaip savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės, įsipareigojimo, nuo to, kas individualiojoje psichologijoje vadinama gyvenimo uždaviniu. Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurių kiekviena pateikia jam tam tikrą iššūkį ir sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo, t. y. įveikti iššūkį. Priklausomai nuo to, kaip uždavinys yra priimamas, koks santykis su juo yra sukuriamas, kaip jis sprendžiamas, yra daroma išvada apie psichologinę sveikatą. Vertinant kiekvieną simptomą ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į socialinę aplinką, ir į biologinius (kūno) veiksnius. Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva (Sperry, 2008).
Holistinės perspektyvos reikšmė
Taigi, mechanistinė pasaulėžiūra jau buvo spėjusi įdiegti mąstymą, jog žmogų medicinoje ar psichologijoje galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį (Ferguson, 1997). Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo šios dogmos ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje. Maža to - dar ir kuriantis savo aplinką. Suvokus tai, linijinis mąstymas („jei - tai“), jog genai, aplinka, tėvai ar valdžia žmogų „padarė“ tokį, koks jis yra, tampa nevaisingas ir klaidingas. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį. Šioje žinioje slypi tiek kančia, tiek viltis. Visas gyvenimas lemia tai, koks bus konkretus žmogaus poelgis, ir viename poelgyje slypi visas gyvenimas.
Psichologijos mokslo raida: nuo filosofijos iki eksperimentinių tyrimų
Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpa istoriją. Ji pradėjo formuotis 5 a. pr. Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats terminas „psichologija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Taigi, psichologija - tai mokslas, tiriantis sielos dėsnius ir mechanizmus. Psichologija - tai mokslas apie žmogų. Iki psichologijos mokslo atsiradimo, žmonės rėmėsi liaudies išmintimi ir jos sukauptu patyrimu.
Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Pagal tai, kokiu aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos: fundamentaliosios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos. Prie fundamentaliųjų priskiriama bendroji psichologija, diferencinė psichologija, biopsichologija, žmogaus raidos psichologija, patopsichologija, specialioji psichologija, neuropsichologija, socialinė psichologija, zoopsichologija, o prie taikomųjų - medicininė psichologija, pedagoginė psichologija, šeimos psichologija, kūrybos psichologija, sporto psichologija, organizacinė psichologija.
Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas, apibūdina psichikos reiškinius, atskleidžia bendrus psichologijos dėsningumus, nagrinėja psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas. Bendrosios psichologijos kryptis priklauso ir nuo kitų psichologijos šakų. Kiekvienas žmogus yra ribojamas visuomenėje egzistuojančio pažinimo, kurį visuomenė yra sukūrusi. Žmogaus pažinimas galimas tam tikrų psichinių procesų dėka, tokių kaip suvokimas, pojūčiai, dėmesys, atmintis, vaizduotė, mąstymas, kalba, jausmai, valia, motyvacija, vidinis pasaulis (savimonė). Sąmonė yra sugebėjimas suvokti realybę, o protas yra sąmonės įrankis.
#
tags: #saves #pazinimas #psichologija