Justinas Marcinkevičius, vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros veikėjų, savo kūryboje dažnai nagrinėjo Lietuvą, jos istoriją, gamtą, kultūrą ir žmogų. Jo draminė trilogija, ypač antroji dalis - „Mažvydas“, skirta pirmosios lietuviškos knygos autoriui, yra svarbus kūrinys, leidžiantis giliau pažvelgti į XVI a. Lietuvos valstybingumo problemas ir tautinės savimonės formavimąsi. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip Mažvydo asmenybė ir jo kūryba buvo suvokiama ir interpretuojama skirtingais laikotarpiais, nuo pat XVI a. iki šių dienų.
Martynas Mažvydas - idealistas patriotas
Martynas Mažvydas - neeilinis žmogus, idealistas, Lietuvos patriotas, pasiaukojantis dėl savo tikslų. Jis buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. Dramos „Mažvydas“ pagrindinis veikėjas siekia savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Jis įsitikinęs savo pažiūrų teisingumu, kiekviena savo nuostata yra įsitikinęs.
Dramos veiksmas vyksta šešioliktame amžiuje, kuomet Lietuvos valstybingumui buvo iškilusi grėsmė. Tuo metu lietuvių kalba neužėmė svarbaus vaidmens visuomenėje, ypač aukštuomenėje. Mažvydas stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale - gimtosios kalbos.
Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“: Antagonisto vaidmuo ir vertybinės orientacijos
Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ pagrindinis veikėjas atlieka antagonisto vaidmenį. Mažvydas susitinka savo pusbrolį Vilentą iš Karaliaučiaus ir su juo diskutuoja apie lietuvių bažnyčios padėtį Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėje. Mažvydą čia matome prislėgtą, liūdną, nepatenkintą dabartine padėtimi. Jis jaučia, kad visos jo pastangos eina „šuniui ant uodegos”, linksta į pesimizmą. Mažvydas stengiasi siekti idealų ir gyventi jais, tačiau supranta, jog realybė yra visai kitokia, gyvenimas žiaurus. Jis supranta, kad yra bejėgis pakeisti pasaulį, juk prieš vėją nepapūsi.
Mažvydo ir Vilento požiūriai į pasaulį, ypač į bažnyčią, skiriasi. Mažvydas visuomet linkęs kovoti už teisybę, priešintis germanizacijai, bet kokia kaina siekti savo tikslo. Tuo tarpu Vilentas aiškios savo pozicijos neturi. Jis žmogus, einantis „palei srovę”. Jis neturi savo idealų, kuriais galėtų vadovautis. Dėl to ir kyla ginčas tarp Vilento ir Mažvydo. Mažvydas Vilentą kaltina abejingumu, jam atrodo, kad Vilentas tinkamai nepasirūpina savo parapijos žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Reformacijos Sąjūdis Lietuvoje
Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Dramos vieta - Prūsijos kunigaikštystė, lietuvių etninės žemės.
Vertimų kritikos ištakos: Martyno Mažvydo „Katekizmas“
Originalioji ir verstinė literatūra prasideda nuo tam tikro taško. Vertimų į lietuvių kalbą pradžia - Martynas Mažvydas. Nors XVI a. lietuviškos knygos religinės, tačiau verta paminėti, kad M. Mažvydo „Katekizme“ (1547) randame pirmą lietuvišką eilėraštį, elementorių, giesmynėlį su gaidomis ir - tai mums svarbiausia - šioje knygoje paprastai, kaip visos didžiosios tiesos, nusakoma vertimo kritikos esmė. Tokio - dalykiško, pagrįsto, nepiktybiško - vertinimo, atiduodamas savo darbą į skaitytojų rankas, turbūt pageidautų kiekvienas.
Nors XVI a. lietuvių tautinės kultūros modelį kūrė religinės knygos, tačiau jos negali būti atplėštos nuo bendrosios Renesanso atmosferos. M. Mažvydo „Katekizmo“ rankraštį svarstė ir vertino Karaliaučiaus universiteto teologai. J. Kritikos dalykiškumą, jos esmingumą pabrėžė vienas lietuvių raštijos pradininkų S. Rapolionis.
XVII-XVIII a. vertimų kritika: nuo D. Kleino iki G. Ostermejerio
XVII a. viduryje ir XVIII a. pabaigoje vyko ginčai dėl D. Kleino ir G. Keliais žodžiais apibūdindami XVII a. kritinės minties kelionę, turėtume paminėti Danielių Kleiną - vieną didžiųjų lietuvių raštijos asmenybių. Jo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (1653) bei giesmyno (1666) rankraščių svarstymas suskaldė Rytų Prūsijos lietuvių dvasininkiją į dvi priešiškas stovyklas, atstovavusias tradicinį ir kūrybišką požiūrį. Giesmyno prakalboje, pagrįsdamas savo redagavimą, D. Kleinas kritiškai įvertino ankstesnius giesmių vertėjus dėl netikslaus vertimo ir netaisyklingos kalbos.
Pagrindinė XVIII a. pradžioje vykusio ginčo gija: kokia turėtų būti bažnyčioje ir religiniuose raštuose vartojama lietuvių kalba - paprasta, kasdieniška ar „išdailinta ir pataisyta“. Ypač įdomus beveik du XVIII a. dešimtmečius trukęs ginčas tarp vieno iš produktyviausių Rytų Prūsijos lietuvių raštijos darbuotojų, Gotfrido Ostermejerio (1716-1800), Karaliaučiaus universitete studijavusio teologiją, lankiusio lietuvių kalbos seminarą, ir Kristijono Milkaus (1732-1807), bažnytinio giedojimo mokytojo Pilkalnyje.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo įžvalgos
XIX a. vertimų kritika: Liudvikas Rėza ir kiti
Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio gyvenimo pakilimas XVIII a. neatslūgo ir visą pirmąjį XIX a. ketvirtį. Šiuo metu stambiausia figūra čia buvo Liudvikas Rėza. Jo įvairialypėje veikloje mus domintų lietuviškos Biblijos trečias leidimas (1816) ir su juo susijusi studija „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816) bei „Filologinės kritinės pastabos apie naujajame lietuviškos Biblijos leidime padarytus lietuviško teksto pakeitimus“ (1816); ketvirtasis lietuviškos Biblijos leidimas (1824) ir „Filologinių kritinių pastabų apie lietuvišką Bibliją“ antroji dalis (1824). L. Rėza labai vertino Jono Bretkūno atliktą pirmąjį Biblijos vertimą ir laikė jį daugeliu atžvilgiu pranašesniu už 1735 m. išspausdintą Biblijos variantą.
XIX a. viduryje jau galima kalbėti apie nemažą grožinės literatūros vertėjų būrį. Kaip vertimo kritikos pavyzdį galėtume paminėti „Aušroje“ (1883, Nr. 1) išspausdintą Jurgio Mikšo (1862-1903) recenziją apie A. Vištelio išverstą J. Kraševskio poemą „Vitolio rauda“. Dar kaip viena kitą trupinį iš labai negausios to meto vertimų vertimų kritikos galėtume paminėti V.Kudirkos recenziją apie A. Kaupo išverstą lenkų rašytojo Blizinskio komediją „Žentas parodai“ ir G. Petkevičaitės-Bitės „Lietuvos Žiniose“ (1914, Nr. 6) išspausdintą recenzija apie iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą išverstus „įvairių mūsų rašytojų beletristikos veikalėlius“.
XX a. ir šių dienų interpretacijos: Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimo iššūkiai
Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920-2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga ir pavojinga rašyti, mėginant suklaidinti cenzūrą, kad ši nieko negalėtų prikišti dėl potekstėje slypinčių prasmių, jog tai prilygo akrobato balansavimui ant lyno. Tačiau Lietuvos sovietmečio kultūra pastaruoju metu eliminuojama iš nuoseklios istorijos eigos grandinės, jos kūrėjams bendrųjų europinių nuostatų nebetaikant.
Gana įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai dėjo (deda) daug pastangų, kad Justinas Marcinkevičius nebūtų laikomas tuo poetu, kuris išskirtinai vertas reprezentuoti lietuvių sovietmečio literatūrą. Buvo dėliojami argumentai, kuriais neva tik siekta objektyvumo, „faktų tiesos“, nors iš tikrųjų siekiama peržiūrėti Just. Marcinkevičiaus kūrybos vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje tikrai ne gyvenusiems ir kūrusiems sovietmečiu palankia linkme. Pavyzdžiui, teigta, kad Just. Marcinkevičiaus pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurta „Katedra“ nebegali būti istorijos pažinimo šaltiniu, kad šiandien prieinama archyvinė medžiaga rodo, jog istorijos faktai buvo kitokie nei realybės atspindžiai, transformuoti meninėje medžiagoje.
Tie, kas oponuoja Just. Marcinkevičiui kaip nekūrusiam disidentinės literatūros, surašomi ilgi tekstai, į kuriuos tokia pat aprėptimi nebuvo atsakyta, tikriausiai dėl dviejų kraštutinumų: pasireiškia siauražiūriškumas - pavyzdžiui, vis kartojamas vertinimo pagal „faktus“ reikalavimas, kita vertus, reikalaujama iš kultūros eliminuoti ištisą jos tarpsnį, ir tai jau nežinia kur bevedantis absoliutizmas.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Istorinio konteksto svarba ir kūrybinės laisvės ribos
Išbraukti iš kultūros istorijos prieš pusę šimtmečio parašytus kūrinius, ir ne tik todėl, kad pamirštama, jog jeigu rašytojas kūrė kažką, kas turėjo būti išspausdinta, jis negalėjo išvengti savicenzūros - rašyti tai, ką turėtų leisti išspausdinti. Išbraukti - ir todėl, kad nebesivarginama šifruoti ano meto simbolių, kurie amžininkams galėjo būti reikšmingos laisvės siekimo apraiškos. Pavyzdžiui, su visuotinėmis disidentinėmis nuotaikomis Europoje nesiejamas Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Liepsnojantis krūmas“, „Vagos“ išleisto 1968-aisiais, Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją metais, pats pavadinimas („Degantis krūmas“ - taip buvo pavadintas ir režisierės Agnieszkos Holland filmas, pastatytas Čekijoje 2013 m.).
Atliekant meninio kūrinio analizę anuometiniame kontekste, turėtų būti pagalvota ne tik apie anuometines galimybes, bet ir įmanomus, nors buvusius ribotus, pasirinkimus. Tačiau nebeužduodamas klausimas: „Kodėl rašytojas pasirinko tai, ką pasirinko?“ Vienas iš argumentų, turinčių neva demaskuoti Just. Marcinkevičių, yra tas, jog istorikai pateikė rašytojui medžiagos, suteikusios galimybę kurti kitokius meninius istorinių asmenybių paveikslus, kitaip interpretuoti praeities įvykius ir vyksmus. Mąstoma - ir teigiama - taip: rašytojas gi turėjo galimybę kurti kaip tik tai ir taip, kaip būtų priimtina, teisinga, tinkama ir šiandien.
Just. Marcinkevičius, tam tikrą pasaulėžiūrą turėjęs asmuo ir menine kūryba šią pasaulėžiūrą reiškęs kūrėjas, siekė atpažįstamumo, susitapatinimo, savimonės konsolidavimo. Kurdamas dramas, jis turėjo suformuoti jų konfliktą, sukurti veikėjus tokius, kad būtų suvokiami ano meto visuomenei, amžininkams, sužadintų jų vaizduotę ir apmąstymus. Galvojant apie psichologinį priėmimą, rašytojo turėjo būti apmąstyta ir archyvinė medžiaga - pamėginkime įsivaizduoti, kad buvo svarstomos įvairios galimybės.
Romantizmas ir nacionalinė savimonė
Septintąjį dešimtmetį į tėvynę sugrįžus daliai politinių kalinių, ištremtųjų, didmiesčiuose padaugėjus lietuvių ir dėl to keičiantis visuomenei, Just. Marcinkevičius būtent jai - savajai auditorijai, gyvenančiai sugrįžimo, atgimimo nuotaikomis - rašė ir draminę trilogiją, išgarsėjusią ir dėl to, kad suteikė pavidalą dar neišsakytiems dramatiškiems amžininkų išgyvenimams.
Galima teigti, kad, rašydamas lietuviams, Just. Marcinkevičius rašė ne visai visuomenei, o tam tikroms socialinėms grupėms, visuomenės sluoksniams. Su patriotiškai nusiteikusiųjų grįžimu prasidėjo visų gyvenimo sričių atsinaujinimas, visa ko atstatymas ir nacionalinis atgimimas, kuris lėmė nepriklausomos valstybės atkūrimą paskutinįjį XX a. dešimtmetį.
Rašydamas savuosius kūrinius istorijos temomis, Just. Marcinkevičius tikslingai interpretavo jam prieinamą archyvinę medžiagą. Tie, kas nebuvo lietuviškosios, didžiąja dalimi valstietiškosios, istorijos veikėjai, galėjo rašytojo pasirinkimu būti vaizduojami tokie, kokie būtų atitikę besiformuojančią naują kultūrinę paradigmą. Ir toks nacionalinės savimonės atsigavimo po Antrojo pasaulinio karo etapas tikrai nebuvo būdingas tik lietuvių literatūrai. Just. Marcinkevičiaus poetinės dramos grąžino prie romantinei dramai būdingo pasaulėvaizdžio - tokioje dramoje antraeiliai tamsieji personažai naudojami kaip kontrastas pagrindinėms herojiškoms figūroms paryškinti.
Autentiškumas ir archyvinė medžiaga šiuolaikinėje literatūroje
Autentiškumas, autobiografiškumas ir archyvinės medžiagos panaudojimas - tai trys dalykai, kurie šiandien laikomi privalumais, jeigu kaip nors siejasi su romano kūrimu. Archyvinės medžiagos panaudojimo reikalavimas apskritai paverstas universalija. Ta archyvinė medžiaga turi būti unikali, buvusi skaitytojams neprieinama, turi sukurti atradimo įspūdį, tenkinantį reiklaus šiandieninio skaitytojo smalsumą. Kad istorijos medžiagos panaudojimas grožinės literatūros kūrinyje yra tapęs tikra šių laikų manija, parodo tai, kad archyvinę, autobiografinę medžiagą rimtai vertina ir prozos meistrais laikomi rašytojai.